Draudimo taisyklės yra esminis dokumentas, apibrėžiantis draudimo sutarties sąlygas, įskaitant draudimo rizikas, išmokų tvarką ir kitus svarbius aspektus. Šiame straipsnyje aptarsime įvairias draudimo taisykles, kurios reglamentuoja skirtingas draudimo sritis.
Žemiau pateikiamas sąrašas draudimo taisyklių, apimančių įvairias sritis:
- Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklės Nr.
- Darbdavio civilinės atsakomybės draudimo taisyklės Nr.
- Darbdavio civilinės atsakomybės už nelaimingus atsitikimus darbe draudimo taisyklės Nr.
- Profesinės civilinės atsakomybės draudimo taisyklės Nr.
- Asmeninės civilinės atsakomybės draudimo taisyklės Nr.
- Vežėjų automašinomis ir ekspeditorių civilinės atsakomybės draudimas Nr.
- Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklės Nr.
- Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklės Nr.
- Turizmo įmonės sutartinės civilinės atsakomybės laidavimo draudimo taisyklės Nr.
- Kelionių draudimo taisyklės Nr.
- Pagalbos draudimo taisyklės Nr.
- Sveikatos draudimo taisyklės Nr.
- Būtinosios medicininės pagalbos užsienyje draudimo taisyklės Nr.
- Pagalbos kelionėje draudimo taisyklės Nr.
- Finansinių nuostolių dėl neišvykimo į kelionę draudimo taisyklės Nr.
- Kompleksinio kelionių draudimo taisyklės Nr.
- Užsieniečių būtinosios pagalbos Lietuvos Respublikoje išlaidų draudimo taisyklės Nr.
- Užsieniečių kelionių draudimo taisyklės Nr.
- Statybinių rizikų draudimo taisyklės Nr.
- Statybos darbų visų rizikų draudimo taisyklės Nr.
- Statybinių rizikų savarankiškojo draudimo taisyklės Nr.
- Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr.
- Transporto priemonių savarankiškojo draudimo taisyklės Nr.
- Geležinkelio transporto priemonių draudimo taisyklės Nr.
- Vairuotojo ir keleivių draudimo taisyklės Nr.
- Keleivių draudimo nuo nelaimingų atsitikimų draudimo taisyklės Nr.
- Mobiliosios technikos draudimo taisyklės Nr.
- Laivų draudimo taisyklės Nr.
- Laivų agentų atsakomybės draudimo taisyklės Nr.
- Atsakomybės atliekant muitinės procedūras draudimo taisyklės Nr.
- Gyvulių ir kitų gyvūnų draudimo taisyklės Nr.
- Krovinių draudimo taisyklės Nr.
- Vežamų krovinių draudimo taisyklės Nr.
- Įmonių turto draudimo taisyklės Nr.
- Įmonių ir organizacijų turto draudimo taisyklės Nr.
- Įmonės atsakomybės draudimo taisyklės Nr.
- Laidavimo draudimo taisyklės Nr.
- Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklės Nr.
- Gyventojų turto draudimo taisyklės Nr.
- Namų turto draudimo taisyklės Nr.
Gyventojų Turto Draudimo Taisyklės Nr. 060 2012
Gyventojų turto draudimo taisyklės Nr. 060 2012 yra skirtos apsaugoti gyventojų turtą nuo įvairių rizikų, tokių kaip gaisras, vanduo, vagystė ir kitos nelaimės. Šios taisyklės nustato draudimo objektą, draudžiamuosius įvykius, draudimo sumas ir išmokų tvarką.
Svarbu atkreipti dėmesį į šiuos aspektus:
- Draudimo objektas: Apibrėžia, kokį turtą galima apdrausti (pastatai, butai, namai, kilnojamasis turtas).
- Draudžiamieji įvykiai: Nurodo, nuo kokių rizikų turtas yra apsaugotas (gaisras, potvynis, vagystė, vandalizmas).
- Draudimo suma: Maksimali suma, kurią draudikas išmokės įvykus draudžiamajam įvykiui.
- Išmokų tvarka: Procedūros, kaip pranešti apie įvykį ir gauti draudimo išmoką.
Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį.
Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d. Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką.
Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui.
Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais - tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką.
Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį.
Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai.
Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų.
Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų.
Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu.
Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.
Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims.
Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis - t. y. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu.
Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką.
Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė.
Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc.
Civilinė byla Nr. 2A-572-943/2016
Civilinė byla Nr. 2A-572-943/2016 nagrinėjo ieškovės BUAB „Feliksas ir kompanija“ ieškinį atsakovui F. A. dėl žalos atlyginimo. Ieškovė prašė priteisti 73 625,96 Eur žalos atlyginimą, teigdama, kad atsakovas, būdamas įmonės direktoriumi, nevykdė pareigos išsaugoti ir perduoti apskaitos dokumentus ir turtą bankroto administratoriui. Taip pat, ieškovė teigė, kad bendrovė buvo nemoki jau 2008 metais, o atsakovui nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovės mokėtinos sumos kreditoriams padidėjo.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas 40 467,97 Eur žalos atlyginimą. Teismas nustatė, kad atsakovas neperdavė bankroto administratoriui turto ir piniginių lėšų, taip padarydamas ieškovei nuostolius. Taip pat, teismas konstatavo, kad atsakovui netinkamai organizuojant buhalterinę apskaitą, bendrovė laiku nesumokėjo mokesčių, todėl jai atsirado prievolė mokėti delspinigius ir baudas, kurie vertintini kaip įmonės patirta žala.
Apeliaciniai skundai buvo pateikti tiek ieškovės, tiek atsakovo. Ieškovė prašė tenkinti ieškinį visiškai, teigdama, kad teismas nenustatė ieškovės nemokumo momento ir neįvertino atsakovo pareigos užtikrinti tinkamą įmonės mokesčių sumokėjimą. Atsakovas prašė panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo tenkintas, teigdamas, kad lėšos kasoje ir įmonės turto atsargos galėjo būti panaudotos atsiskaitymui su darbuotojais, o mokesčių mokėjimas buvo sutrikęs ne dėl jo neteisėtų veiksmų, o dėl mažėjančių darbų apimčių.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, įvertindamas šalių argumentus ir pateiktus įrodymus.
Įmonių Bankroto Įstatymo (ĮBĮ) nuostatos
Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalis ir 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas yra svarbūs nustatant civilinę atsakomybę BUAB „Feliksas ir kompanija“ vadovui F. A., dėl jo neįgyvendintos pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo bei įmonės turto neperdavimo bankrutavusios įmonės administratoriui, t. y. reikalavimas dėl civilinės atsakomybės taikymo grindžiamas Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindais.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus sprendė, kad nevykdydamas teismo nustatytos pareigos ir neperduodamas bankroto administratorei turto ir piniginių lėšų, atsakovas savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovei 25 357,49 Eur dydžio nuostolius. Atsakovui netinkamai organizuojant buhalterinę apskaitą, bendrovė laiku nesumokėjo mokesčių už aplinkos teršimą, pelno mokesčio, GPM ir PVM, todėl jai atsirado prievolė mokėti delspinigius ir baudas, kurie vertintini kaip įmonės patirta žala, kurią, Šiaulių apygardos teismo vertinimu, atsakovas turi atlyginti kartu su įsiskolinimais kitiems kreditoriams.
Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net susimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį.
Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui - užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau - TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų.
Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį.
Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai.
Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis.
Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų.
Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų.
Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu.
Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.
Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims.
Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos.
Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis - t. y. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu.
Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką.
Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.
Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo.
Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė.
Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc.
Namų savininkų draudimo pradžiamokslis (namo pirkimas 4/6)
Šis straipsnis apžvelgė įvairias draudimo taisykles ir teisinius aspektus, susijusius su gyventojų turto draudimu. Svarbu atidžiai išnagrinėti draudimo taisykles ir įvertinti savo poreikius, kad pasirinktumėte tinkamiausią draudimo apsaugą.