Šeima valstybės teisinio reguliavimo srityje užima išskirtinę padėtį, kadangi ji, kaip itin sudėtingas visuomeninio gyvenimo reiškinys, yra kertinė socialinio egzistavimo forma. Ši smulkiausia sociumo ląstelė dėl neordinarios savo funkcijos užtikrinti visuomenės tęstinumą sulaukia ne tik moralinės, ideologinės, bet ir teisinės įtakos. Valstybės, įvertindamos šeimos prasmę ir reikšmę, siekia turimais instrumentais ją saugoti bei kartu reguliuoti. Dėl šios priežasties visuomeniniai šeimos santykiai tampa specifiniu teisinio reguliavimo dalyku, kur daug dėmesio skiriama tėvų ir vaikų santykiams, tėvų valdžios turiniui, vaikų teisių apsaugai.
Kartu su šeimos svarba visuomeniniame gyvenime išryškėja ir vaiko - socialiai labiausiai pažeidžiamo šeimos teisinių santykių subjekto - teisės ir jos apsaugos teisinio reguliavimo svarba. Žymi teisinių priemonių dalis turi būti nukreipta apsaugoti vaiko teisę būti savo tėvų išlaikomam bei teisę gyventi ir augti savo šeimoje kartu su tėvais. Šeimos gyvenime susipina biologiniai ir socialiniai, materialiniai ir dvasiniai, doroviniai ir psichologiniai procesai. Todėl šeimos santykiai yra specifinis teisinio reguliavimo dalykas, į kurį nukreipta ne tik teisės, bet ir moralės, ideologijos, religijos jėga ir įtaka.
Valstybė, teisės pagalba reguliuodama visuomeninius santykius, siekia juos kryptingai įtakoti bei transformuoti, kad būtų įgyvendinta šiandienos poreikius atitinkanti tiek materialinė, tiek moralinė gerovė. Išskirtinis dėmesys žmogaus teisėms Lietuvoje išryškėjo atkūrus Nepriklausomybę bei siekiant visavertiškai įsilieti į pažangiausias pasaulio valstybes, propaguojamas vertybes palaikymą. Žmogaus teisių apsauga tampa ne vien deklaratyvia valstybės veikla, priešingai - ji traktuojama kaip visokeriopos gerovės pamatas bei siektinas tikslas, kurio svarbą pabrėžia visos Europos teisinė sistema.
Atsižvelgiant į tai, kad reikia nuolat gerinti vaikų padėtį visame pasaulyje ir jų vystymąsi bei auklėjimą taikos ir saugumo sąlygomis, priimta keletas tarptautinės reikšmės teisės aktų. Svarbiausias iš jų - 1989 m. priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (toliau - Vaiko teisių konvencija), kurią Lietuva ratifikavo 1995 m. liepos 3 d. Šio dokumento priėmimas dar kartą patvirtina jį pasirašiusių šalių susirūpinimą vaikų padėtimi daugelyje pasaulio vietovių, kur ji dažnai tebėra kritiška dėl nevienodų socialinių sąlygų, o tai tik dar kartą parodo, kad būtina imtis neatidėliotinų ir veiksmingų priemonių tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.
Vaiko teisės konvencijoje įtvirtinta nemažai principinių nuostatų, svarbių šiame darbe nagrinėjamos temos aspektu. Valstybės dalyvės deda visas pastangas, kad būtų pripažintas bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystymąsi principas. Todėl pagrindinis tėvų ar teisėtų globėjų rūpestis turi būti vaiko interesai. Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio antroje ir ketvirtoje dalyse įtvirtinti tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus pagrindai: tėvams arba kitiems vaikus auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygas, būtinas vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes; tuo tarpu valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas gautų geresnį išlaikymą iš tėvų ar kito finansiškai už jį atsakingo asmens tiek valstybės viduje, tiek iš užsienio.
Vaiko teisė gyventi su savo tėvais numatyta minėtos konvencijos 9 straipsnyje. Jame valstybės dalyvės įpareigojamos užtikrinti, kad vaikas nebūtų atskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ar taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesais. Pavyzdžiui, kai tėvai žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina, arba kai tėvai gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė reikšti savo pažiūras visais jį liečiančiais klausimais ir būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai ar per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio.
Pažymėtina, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija nėra vienintelis tarptautinės teisės aktas, kuriame tarptautinė bendruomenė pasisako apie vaiko teises ir laisves. Ypatingos vaiko apsaugos būtinumas taip pat numatytas 1959 m. Generalinės Asamblėjos priimtoje Vaiko teisių deklaracijoje ir pripažintas Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Susirūpinimas ypatinga vaiko teisių apsauga išreiškiamas ir Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (23 ir 24 straipsniuose), Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (10 straipsnyje), taip pat specializuotų įstaigų ir tarptautinių organizacijų, kurios rūpinasi vaikų gerove, įstatuose ir atitinkamuose dokumentuose. Išvardintinos ir 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo. Šioms priskiriama šeimos santykiai, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės pagal santuoką, įskaitant išlaikymo pareigas nesantuokiniams vaikams.
Šie tarptautiniai teisės aktai vaiko teisių apsaugai neskiria tiek daug ir tokio detalaus dėmesio, kaip Vaiko teisių konvencija. Išvardinti tarptautinės teisės aktai ir juose paminėtos tarptautinės teisės normos yra itin svarbios analizuojamos temos požiūriu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, Lietuva privalo laikytis sutarčių, kurioms ji yra šalis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.3 straipsnis numato, kad civilinius santykius reglamentuojantys įstatymai turi būti aiškinami ir taikomi atsižvelgiant į visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus ir normas. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsienio valstybių teisės taikymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad įsigaliojusios Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti.
Apibendrinant galima teigti, kad tėvų pareigos materialiai išlaikyti vaikus ir tėvų pareigos užtikrinti, kad vaikas gyventų kartu su savo tėvais, reglamentavimas tarptautinės teisės aktuose parodo tarptautinių organizacijų, o kartu ir tarptautinės bendruomenės siekį ginti vaiko teises šioje srityje. Tarptautinės teisės normose suformuluoti standartai turi tiesioginį, imperatyvųjį poveikį nacionalinei teisei, todėl išvardintos teisės normos taikytinos ir Lietuvos teisinėje, kas užtikrina vaikų teisių ir interesų apsaugą.
Aukščiausiu teisiniu lygmeniu - Konstitucijos 38 straipsnyje: šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Šios nuostatos deklaravimas suponuoja būtinybę sukurti atskirą teisinio reguliavimo sritį - šeimos teisę, kurios institutai skirti reglamentuoti įvairias šeimos gyvenimo sritis. Vaikų bei tėvų tarpusavio teisės ir pareigos - itin svarbi įstatymų leidėjo reguliuojama sfera, kuri apima vieną iš šeimos teisės institutų. Be to, biologinė bei moralinė vaikų ir tėvų santykių prigimtis sąlygoja tėvų valdžios, kaip šeimos teisės instituto egzistavimą, kurio tiesioginis uždavinys yra teisės normomis reglamentuoti šių asmenų teises, pareigas bei teisėtus interesus, sudaryti jų įgyvendinimo bei teisinės gynybos galimybes. Detaliau nagrinėjant šio instituto normas išryškėja būtinybė aptarti tėvų valdžios sąvoką bei turinį.
Santuokos ir šeimos kodeksas reglamentavo nemažą dalį šeimos santykių, tokių kaip tėvų teisės ir pareigos auklėti vaikus, alimentinės tėvų pareigos, kurios savo prasme atitinka šiuo metu vartojamos tėvų valdžios sąvokos prasmę, nors taip ir nebuvo įvardintos. Kadangi šeima yra traktuojama kaip visos visuomenės tęstinumo garantas, o vaikai - kaip viena labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių, todėl valstybė, pasitelkdama teisinius instrumentus, stengiasi apibrėžti skirtingus tėvų valdžios aspektus. Rūpinimasis vaikais - ne tik tėvų, bet ir valstybės reikalas. CK 3.155 straipsnio 1 dalis numato detalesnį tėvų valdžios turinį: tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgiant į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Pasitelkiant analizę, kaip mokslinio tyrimo metodą, nesudėtinga detalizuoti minėtos teisės normos turinį: tėvų valdžia pateikiama tokia forma, kad kiekviena teisė tuo pat metu turi būti traktuojama ir kaip pareiga. Kadangi šios nuostatos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir sudaro vieningą derinį, tai nesilaikant vienos iš tėvų valdžios dalių, nevisiškai bus laikomasi ir kitos. Analizuojamos temos požiūriu tinkamas pavyzdys: nevykdant pareigos išlaikyti vaiką, kartu nėra tinkamai vykdoma ir pareiga rūpintis vaiko sveikata arba pareiga sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir darniai jo raidai.
Tėvų valdžios įgyvendinimo teises ir pareigas turi abu tėvai: tiek motina, tiek tėvas. Iš to seka, kad abu tėvai yra vienodai atsakingi už savo pareigas įgyvendinimą. Tai sąlygoja tėvų valdžios lygybę, įtvirtintą CK 3.156 straipsnyje. Pagal CK 3.156 straipsnį, tėvų teisės ir pareigos yra lygios, nepriklausomai nuo to, ar tėvai susituokę, ar ne. Tai savo nutartyje yra pabrėžęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT). Tai ar tėvams gyvenant skyrium. Kartu tai atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą visų asmenų lygybės principą, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį bei Europos Tarybos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punkte nustatyta analogiška tėvų pareiga - vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti jo atstovai. Šiamas - įtraukiami ir teisėti vaiko atstovai, kurie taip pat turi pareigą sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti šeimoje, rūpintis juo (6straipsnio 1 punktas).
Pagrindinės visuotinai pripažintos vaiko teisės yra išvardintos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Europos Tarybos konvencijoje dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso, Hagos konvencijoje dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarpvalstybinio įvaikinimo srityje, Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje valstybės dalyvės įsipareigojo gerbti ir garantuoti visas šioje konvencijoje numatytas vaikų teises. Lietuva, būdama šios konvencijos dalyve, savo įsipareigojimus vaikų atžvilgiu įtvirtino nacionaliniuose įstatymuose. Šis įstatymas vaikus gina. CK savo ruožtu išvardina pagrindines vaiko teises ir pareigas šeimoje, kas atitinka minėtos konvencijos nuostatas. Šiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Šios prigimtinės vaiko teisės atitinka tarptautinius teisės aktus vaiko teisių požiūriu.
Be to, visi vaiko teisių elementai yra labai glaudžiai tarpusavyje susiję, todėl pažeidus vieną iš vaiko teisių, pažeidžiamas visas vaiko teisių darinys. Šiuo atveju, nepažeidžiant vaiko teisių sistemos, šio tyrimo prasme išskirtina vaiko teisė gyventi kartu su tėvais ir teisė būti aprūpinamam savo tėvų šeimoje. Tai - tėvų valdžios savo vaikams turinys.
Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus priskiriama prie turtinių tėvų pareigų, taigi patenka į turtinių šeimos santykių ratą. Be to, tai yra turtinė asmeninė (intuitu personae) prievolė, todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdymo. Tėvų ir vaikų turtiniai santykiai pagal jų atsiradimo pagrindus gali būti reguliuojami šeimos arba civilinės teisės normomis. Šeimos teisės normos reguliuoja alimentinius tėvų ir vaikų santykius, t.y. CK 3.192-3.212 straipsniuose, o taip pat CK trečiosios knygos dvylikto skyriaus antrajame skirsnyje - Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos. Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo vaikus. Tai atitinka Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nuostatą, o taip pat Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normas.
Minėto įstatymo 21 straipsnis įpareigoja tėvus sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis ir tobulėti, tėvai privalo auklėti savo vaikus humaniškais, dorais žmonėmis. Šio straipsnio antroje dalyje, vadovaujantis tėvų valdžios lygybės principu, abu tėvai vienodai įpareigojami rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. Nacionalinės teisės nuostatos įtvirtina tėvų pareigą rūpintis savo vaikais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Toks lakoniškas tėvų valdžios įtvirtinimas suponuoja minėtų nuostatų įsamesnį bei nuoseklesnį reglamentavimą kituose nacionaliniuose teisės aktuose. Vienas iš jų - Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - CK).
Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas
Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti dėl visų su santuokos nutraukimu susijusių padarinių, tarp jų - ir dėl sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.59 straipsnis). Šeimos teisinių santykių reglamentavimas užtikrina tėvams galimybę susitarti, su kuriuo iš jų po santuokos nutraukimo liks gyventi nepilnametis vaikas, taip pat nustatyti kito tėvo (su kuriuo vaikas negyvens) bendravimo su vaiku tvarką. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymą lemia vaiko interesai konkrečiu atveju, t. y. vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių, interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių pasaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) yra įtvirtinęs reikalavimą teismams, priimant sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, įvertinti kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo (motinos) tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko prisirišimą prie tėvo (motinos), brolių (seserų) ir kitų giminaičių, vaiko norus ir kt. Pažymėtina, kad teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis, t. y. teismas negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta.
Akcentuojama, kad vaiko interesai - esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė reikšti savo pažiūras visais jį liečiančiais klausimais ir būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. CK 3.177 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išsiaiškinti vaiko norus ir pažiūras nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų šiuos suformuluoti ir išreikšti.
Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas įpareigojimas teismui, sprendžiančiam vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą, išsiaiškinti vaiko nuomonę, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi. Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis), taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt.
Sprendžiant dėl to, ar esanti aplinka užtikrina vaiko poreikius, jo galimybes sveikai augti ir vystytis, būtina, be kita ko, atsižvelgti į bendruosius vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų kriterijus. LAT praktikoje pabrėžiama, kad, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti. Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių ir pan.
Šis straipsnis aptarė vaiko teises, tėvų pareigas ir teismų praktiką nustatant vaiko gyvenamąją vietą ir priteisiant išlaikymą. Išsamus vaiko interesų užtikrinimas yra svarbiausias prioritetas sprendžiant šiuos klausimus.
Žmogaus teisių ir teisėtū interesų kontekste ne paskutinės reikšmės dėmesys skiriamas šeimai, kaip visuomenės tęstinumo ir naujos kartos auklėjimo bei ugdymo garantui. Žmogaus teisės ir teisėti interesai kontekste ne paskutinę reikšmę skiria šeimai, kaip visuomenės tęstinumui ir naujos kartos auklėjimo bei ugdymo garantui.
Karantino įtaka tėvų pareigų vaikams vykdymui | Teisinėkonsultacija.lt
tags: #gyvenamosios #vietos #nustatymas #islaikymo #priteisimas