Gyvenamosios aplinkos dailė: kas tai?

Dekoratyvinė dailė - tai dailės rūšis, apimanti ornamentinius arba labai stilizuotus, ritmiškus, dažnai simboliškus kūrinius, kurie puošia ir formuoja žmogaus aplinką. Tai apima architektūros vidaus ir išorės puošybai taikomus dekoratyvinę skulptūrą ir tapybą, vitražą, freską, mozaiką ir dalį taikomosios dekoratyvinės dailės (dekoratyvinę keramiką, tekstilę, stiklą, medžio, metalo dirbinius). Kartais dekoratyvinei dailei priskiriama apipavidalinamoji dailė.

Dekoratyvinė dailė turi bendrų bruožų su dizainu, tačiau nuo pastarojo skiriasi didesniu dailininko braižo individualumu. Dekoratyvinė dailė plėtota nuo seniausių laikų ir priklauso nuo epochos meno stiliaus ir visuomenės raidos.

Arabeska - ornamentas, sukomponuotas iš stilizuotų augalinių, geometrinių motyvų

Dekoratyvinės dailės rūšys

• Dekoratyvinė skulptūra
• Dekoratyvinė tapyba
• Vitražas
• Freska
• Mozaika
• Dekoratyvinė keramika
• Tekstilė
• Stiklo dirbiniai
• Medžio dirbiniai
• Metalo dirbiniai

Dekoratyvinės dailės istorija

Senovės Egiptas ir Artimieji Rytai: Dekoratyvinė dailė architektoniška, monumentali, iškilminga, atspindėjo mikrokosmo sampratą (grindų dekoras simbolizavo žemę, lubų - dangaus sferą, kolonos - medžius, augalus).Senovės Graikija: Dekoratyvinė dailė buvo neįmantri.Senovės Roma: Puošnesnė, paveikta prabangios rytiečių dekoratyvinės dailės ir Romos imperijos provincijose labiau išplėtotų dailiųjų dirbinių (stiklo, tauriųjų metalų).Ankstyvieji viduramžiai: Dekoratyvinių kūrinių puošnumu garsėjo antikines technologijas taikiusi Bizantija, kurioje dekoratyvinė dailė tarnavo dvaro ir religiniams ritualams.Renesansas: Dekoratyvinės dailės kūriniai harmoningų formų, puošti antikiniu, augaliniu, grotesko ornamentu.Barokas: Dekoratyvinė dailė prabangi, didinga, paradinė, susijusi su reprezentacine dvarų kultūra ir kontrreformacija. Būdinga ansambliškumas, ornamentų gausa, polichromija, auksavimas; formas diktavo Prancūzijos dvarai (Fontainebleau, Versalis, Luvras).Rokokas: Rūmų, vilų, parkų intymumą pabrėžė grakštesni, žaismingesnio turinio ir formų dekoratyvinės dailės kūriniai. Buvo paplitusi įmantri, asimetriška stiuko lipdyba, polichromuoti medžio raižiniai, porceliano plastika, tapybą imituojantys gobelenai, veidrodžiai.Klasicizmas: Interjerai puošti racionalių, aiškių, harmoningų formų dekoratyvine daile. Ornamentikoje dažni senovės Egipto, etruskų, graikų, romėnų dailės motyvai.XIX a.: Dekoratyvinė dailė sekė skirtingų epochų dailės stiliais, gaivino primirštas technologijas.Modernas: Architektai, įvairių sričių dailininkai kūrė stilistiškai vientisą gyvenamąją aplinką, propagavo estetizmą, simboliškumą, vaizdo dekoratyvumą, asimetriją.Funkcionalizmas: Iškėlė daikto utilitarumo ir jo formos konstruktyvumo pirmenybę, pakeitė dekoratyvumo sampratą. Dekoratyvinės dailės kūriniams taikytas modulis, pagrindiniu matu imtos pastato formos, atsisakyta ornamentų.Postmodernizmas: Pradėjo vertinti 19 a. interjerus, jaukumą, įvairių epochų stilių elementus.

Dekoratyvinė dailė Lietuvoje

XIV-XV a.: Išliko Vilniaus katedros kriptos (14 a. pabaiga), Trakų salos pilies sienų tapyba (15 a. pirmas ketvirtis), gotikinių pastatų išorės ir vidaus puošyba degintų, polichromuotų bei reljefinių plytų ornamentais.Renesansas: Rūmai ir sakraliniai pastatai puošti sienų tapyba (Šv. Mykolo bažnyčios fasadas, bernardinų vienuolyno koridorius, abu Vilniuje) ir sgrafito ornamentais (namo fasadas Didžiojoje gatvėje 84, Vilniuje), įvežtais arba vietinėse manufaktūrose išaustais gobelenais, kilimais, audiniais, durys - drožiniais ir metalo kaustiniais, krosnys ir židiniai - meniškais kokliais.Barokas: Dekoratyvinė dailė tapo prieinamesnė platesniems visuomenės sluoksniams. Suklestėjo sienų tapyba (Vilniaus universiteto salių freskos, 17 a., Pažaislio vienuolyno freskos, 1676-80), stiuko lipdiniai, koklinės krosnys tapo dar puošnesnės. Parkai, rūmų, bažnyčių eksterjerai ir interjerai puošti dekoratyvinėmis skulptūromis, įmantriais šviestuvais, metaliniais vartais ir tvorelėmis. Rūmuose buvo įrengiami reprezentaciniai kambariai (svetainės, salės, valgomieji). Sienos buvo ištapomos, dengiamos šilkiniais arba odiniais apmušalais, buazerijomis. Lietuvos baroko dekoratyvinė dailė santūresnių, statiškesnių nei Vakarų Europos formų. Reiškėsi ir liaudiškoji, primityvistinė srovė (bažnyčių tapybinis dekoras, drožiniai, tekstilės dirbinių ornamentai).Klasicizmas: Dekoratyvinė dailė turėjo ir ankstesnių stilių (ypač baroko) ir vietinių tradicijų suformuotų bruožų. Interjerams būdinga konstrukcinis aiškumas, saikingas, simetriškai sienų plokštumose sukomponuotas dekoras. Ryškiau klasicizmo principai atsiskleidė vėlyvuoju - ampyro laikotarpiu (Generalgubernatūros, dabar Prezidentūros, rūmai Vilniuje).XIX a.: Dekoratyvinė dailė daugiausia istoristinė.XX a. pradžia: Dekoratyvinė dailė - moderno stiliaus.XX a. 3-4 dešimtmečiai: Reprezentaciniams interjerams (Karininkų ramovei Kaune) ir pasaulinių parodų ekspozicijoms dekoratyvinės dailės dirbinių suprojektavo ir sukūrė G. Bagdonavičius, V. Didžiokas, A. Galdikas, V. Grybas, A. Gudaitis, V. K. Jonynas, P. Kalpokas, R. Kalpokas, Juozas Mikėnas, J. Prapuolenis, B. Pundzius, S. Ušinskas, A. Tamošaitis, J. Zikaras. Šie kūriniai dažniausiai art deco ir tautinio stiliaus.Po II pasaulinio karo: Dekoratyvinės dailės specialistai buvo rengiami Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, nuo 1951 - Lietuvos dailės institute (nuo 1990 Vilniaus dailės akademija).XX a. 6 dešimtmečio pabaiga-9 dešimtmetis: Dekoratyvinės dailės kūriniais kompleksiškai buvo puošiami nauji ir rekonstruojami visuomeniniai pastatai: kavinė Neringa Vilniuje (1959, architektai A. ir V. Nasvyčiai), Vilniaus universiteto senieji ir naujieji rūmai, Lietuvos operos ir baleto teatras Vilniuje (1974, architektė E. N. Bučiūtė), Lietuvos Respublikos Seimo rūmai (buvusios Aukščiausiosios Tarybos pastatas, 1981, architektai A. ir V. Nasvyčiai), dabar Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmai (1982, architektas V. E. Čekanauskas), Lietuvos akademinis dramos teatras (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 1982, architektai A. ir V. Nasvyčiai), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sporto rūmai (dabar Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai, 1982, architektas A. Mačiulis), Vilniaus santuokų rūmai (1985, architektas G. Baravykas), Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos rūmai Vilniuje (1985, architektas J. Šeibokas) ir kiti.

Žymūs Lietuvos dekoratyvinės dailės kūrėjai

Vardas ir Pavardė	Veikla
G. Bagdonavičius	Dekoratyvinė dailė
V. Didžiokas	Dekoratyvinė dailė
A. Galdikas	Dekoratyvinė dailė
V. Grybas	Dekoratyvinė dailė
Juozas Mikėnas	Skulptūra

tags: #gyvenamosios #aplinkos #daile