Gyvenamojo buto perleidimas buvusiam sugyventiniui pagal Civilinį kodeksą

Šeima yra seniausia institucija žemėje, atliekanti pagrindinį vaidmenį žmonių visuomenėje. Šeima buvo ir yra valstybės ir valstybingumo pamatas. Valstybės požiūris į šeimą yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurioje rašoma: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“.

Šiuolaikiniai mokslai - edukologija, psichologija, sociologija, teisė, ekonomika ir kt. - skiria didelį dėmesį šeimai. Šis dėmesys ir įstatymų priėmimas bei jų taikymas turėtų stiprinti šeimą, padėti šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir pareigas, užtikrinti šeimos narių atsakomybę už šeimos išsaugojimą, vaikų ugdymą.

Tyrimo objektas yra šeimos santykių teisinis reguliavimas. Darbo tikslas - atskleisti šeimos santykių teisinio reguliavimo socialinį veiksmingumą.

Siekiant išspręsti iškeltą problemą, įgyvendinti uždavinius ir pasiekti tikslą, buvo taikyti dokumentų analizės, lyginamasis, statistikos ir sisteminės analizės metodai. Nagrinėjant Lietuvos ir tarptautinius teisės aktus, teisinę literatūrą, analizuojant mokslininkų teorinius ir praktinius darbus šeimos tematika, remtasi dokumentų analizės ir lyginamuoju metodais. Renkant duomenis apie santuokos sudarymą, jos nutraukimą, asmeninius ir turtinius sutuoktinių santykius, tėvų ir vaikų tarpusavio išlaikymą, remtasi ne tik dokumentų analizės, bet ir statistiniu metodais. Apdorojant, analizuojant ir apibendrinant surinktus duomenis apie šeimos santykių teisinį reglamentavimą ir jo socialinį veiksmingumą, remtasi sisteminės analizės metodu.

Tyrimas atliktas tam tikrais etapais. Pirmame etape surinkta ir išanalizuota mokslinė literatūra šeimos kaip socialinio instituto tematika, atskleista šeimos teisės samprata bei teisės socialinio veiksmingumo esmė. Antrame etape atskleisti santuokos sudarymo, negaliojimo ir pabaigos, asmeniniai ir turtiniai sutuoktinių santykiai bei asmeniniai ir turtiniai tėvų ir vaikų santykiai, teisinio reglamentavimo ypatumai. Šis teisinis reguliavimas, analizė bei surinkti statistiniai duomenys, reikalingi įvertinti atskirų šeimos teisės institutų socialinį veiksmingumą. Ketvirtame etape buvo apdoroti ir apibendrinti surinkti duomenys ir suformuluotos išvados.

Baigiamąjį darbą sudaro įvadas, dėstomoji dalis, išvados ir rekomendacijos, literatūros sąrašas, santraukos lietuvių ir anglų kalbomis ir priedai. Dėstomoji dalis sudaryta iš trijų skyrių: šeimos teisės socialinio veiksmingumo samprata; šeimos santykių teisinis reglamentavimas; šeimos teisės įgyvendinimo socialinės ir teisinės problemos. Kiekvienas skyrius turi poskyrius. Išvadose apibendrinti išanalizuoti duomenys ir įvertintas šeimos teisės atskirų institutų socialinis veiksmingumas. Literatūros sąrašą sudaro teisės aktai, mokslinė literatūra, teismų praktika ir interneto šaltiniai, iš kurių gauti statistiniai duomenys.

Šeimos tematikai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, skirta daug mokslinių teorinių ir praktinių darbų. Tai neišsenkanti tema tautų ir kultūrų tyrinėtojams. Norint tiksliai apibrėžti šeimą, reikia prisiminti, kad šeimą tiria įvairūs mokslai. Šiomis socialinėmis ekonominėmis ir kultūrinėmis sąlygomis visi šie tyrinėtojai išsako apibrėžimus, kurie iš esmės yra teisingi, bet neatskleidžia visos šeimos santykių esmės. Literatūroje šeima apibūdinama įvairiai. Šeima - tai istoriškai konkreti sutuoktinių, vaikų ir tėvų tarpusavio santykių visuma, maža socialinė grupė, kurios narius sieja santuokos ir giminystės ryšiai, bendras ūkis ir dorovinė atsakomybė.

Šeima yra giminingumu, santuoka arba įvaikinimu paremtas susivienijimas (socialinė grupė) žmonių, susietų bendra buitimi ir vienodai atsakingų už vaikų auklėjimą. Kiti autoriai šeimą supranta kiek kitaip. A. Maceina ją apibrėžia kaip tautybės ir pusiausvyros visuomenėje plėtojimo pamatą. Jis rašo: „Šeima yra tasai pradas, kuris skleisdina tautybę individuose ir kuris parengia tautos buvimui pagrindinius principus“.

Dauguma žmonių pradeda savo gyvenimą šeimoje, užauga, perima pagrindines normas ir vertybes, vėliau kuria savo šeimas, augina vaikus. Iš visų pilietinės visuomenės institucijų svarbiausia, ko gero, yra šeima. Jos kaip vaikų auklėtojos, aprūpintojos ir augintojos vaidmeniui neprilygsta jokia kita institucija, - teigia N. Ashford. Z. Bajorikienė pateikia tokį šeimos apibrėžimą: „Šeima - pirminė visuomenės ląstelė, viena pagrindinių jos struktūros elementų. Pirminė todėl, kad joje visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealai“.

K. Miačkinis laikosi panašios nuomonės: „Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, pirminis jos kolektyvas. <...> Šeimoje atsinaujina visuomenė, ugdoma jos pamaina“. Svarbu, kad šeima turi būti tvirta. Bendras gyvenimas šeimoje moko daugelio dalykų: derinti savo charakterius, rūpintis vienas kitu, gerbti vienas kitą. Šeimoje individui suteikiama galimybė būti laimingu, padaryti savo gyvenimą prasmingu. Šie pateikti šeimos sampratos yra saviti. Vienas ar kitas apibrėžimas yra paskata kilti naujoms idėjoms ir yra tiek vertingas, kiek skiriasi nuo to, kas jau yra žinoma. Kiekvienas apibrėžimas sudaro galimybę pateikti naujus argumentus, šeimos apibrėžimus ir įrodymus. Nė vienas iš jų neturėtų būti laikomas galutiniu.

Tikra šeima yra tokia, kuri gyvenimo pagrindu laiko visai tautai reikšmingas bendražmogiškas vertybes. Nuo šių vertybių priklauso šeimos dorovingumas, dvasinis nusiteikimas, tautinė savimonė ir savijauta. Tėvynė einama per tėviškę, nes ji stovi viduryje tarp namų ir Tėvynės. Gimtoji kalba - tai viena iš didžiausių vertybių. Tautos kultūra, tradicijos yra svarbios nacionalinės vertybės. Tai visa, ką tauta sukūrė fizinio bei protinio darbo ir dvasinio polėkio dėka. Mylintis tautą žmogus savo likimą visada sieja su jos likimu.

Šeima tenkina tam tikrus socialinius poreikius. Remdamiesi šia nuostata, sociologai išskiria šeimos funkcijas. Funkcija - tai vaidmuo, kurį atlieka tas ar kitas socialinės sistemos elementas, jo organizacija, įgyvendinant socialinis grupis interesus. K. Miačkinis pateikia tokį šeimos funkcijos apibūdinimą: „Šeimos funkcijas suprantame kaip sutuoktinių ar kitų jos narių (vaikų, senelių) poreikių tenkinimą ir pareigos vienas kitiems (tėvų vaikams, vaikų tėvams ir kt.) atlikimą“.Šeima užtikrina seksualinio elgesio reguliavimą, reprodukciją, saugumą. Kūdikiai ir vaikai yra priklausomi nuo šeimos. Be to, bet kada žmogus gali susirgti, tapti neįgaliu, priklausomu nuo kitų. Šeima užtikrina socializaciją ir socialinę padėtį. Žmonės visuomenėje užima tam tikrą padėtį ir atlieka tam tikrus vaidmenis. Kai kurie iš jų priklauso nuo šeimos, yra įgimti. J. Šeima užtikrina tėvystę ir motinystę arba giminės tęsimą, emocinį bendravimą, savojo „aš“ išsaugojimą, seksualinius santykius, bendrą ūkį ir buitį.

Šeimos rekreacinė funkcija suprantama kaip laikas, skirtas šeimos narių poilsiui, fizinėms ir dvasinėms jėgoms, sveikatai atgauti. Bendravimo funkcija - tai keitimasis informacija, emocinės aplinkos kūrimas. Bendraujant organizuojamas, reguliuojamas ir kontroliuojamas visų šeimos narių gyvenimas. K. Miačkinis aptaria šeimos funkcijas, išskirdamas analogiškas šeimos funkcijų grupes. Šalia to jis pabrėžia, kad bendriausia šeimos funkcija yra laimės siekimas. Daug dėmesio šeimos funkcijų analizei skiria Z. Bajorikienė. Vaikų gimdymas susijęs su noru pratęsti save vaikuose. Auginimas - šeima yra tobuliausias vaikų auginimo institutas. Tai viena svarbiausių šeimos dvasinio gyvenimo funkcijų. Šeima užtikrina tautos etoso tęstinumą, atlieka ūkinę bei ekonominę funkciją. Rekreacinė funkcija, komunikacinė funkcija, emocinė funkcija - sudarymas sąlygų mylėti ir būti mylimam yra svarbiausias šiuolaikinės šeimos uždavinys. Šeima atlieka jos narių emocijų ir elgesio kontrolės funkciją. Seksualinis sutuoktinių gyvenimas. Reprodukcija nėra vienintelis ir svarbiausias seksualinių kontaktų motyvas.

G. Navaitis atkreipia dėmesį į tai, jog dalis funkcijų yra būdingos šeimai kaip specifinei žmonių bendrumo formai, o kai kurias kitas šeima vykdo tik tam tikrame istoriniame šeimos institucijos raidos etape. Šiais asmeniniais ryšiais, o atliekant kitas funkcijas šeimos narių asmenybės ne tiek svarbios, todėl juos gali pakeisti kiti žmonės. Šiais žmonių sąveika, sunku atskirti šeimą nuo kitų į ją panašių socialinių grupių. G. Nagrinėdami šeimos sampratą, susiduriame su šeimos kaip institucijos daugialypiškumu. L. Rupačienė pastebi, kad mus supa įvairios šeimos: su vaikais ir be vaikų, su vyresnės kartos atstovais ir be jų, teisiškai įregistruotos ir neįteisintos ir t.t. L. Šias vaikų poras ir tokias sąjungas, kai drauge gyvena nevedę broliai arba netekėjusios seserys. Jeigu taip, tai kokiai šeimos formai jas priskirti? Autorės nuomone, šis klausimas lieka pakankamai atviras. Didelės, išplėstinės šeimos, sudarytos iš trijų ir daugiau kartų narių, yra vertinamos, nes užtikrina savo nariams stabilumą ir paramą. Stiprūs išplėstinės šeimos ryšiai yra įprasti Rytų visuomenėse. Tačiau Vakaruose tai nėra paplitusi šeimos forma. Šiandien branduolinė šeima, sudaryta iš tėvų ir nuo jų priklausomų vaikų, buvo ir yra dominuojantis namų ūkio tipas. Pastaruoju metu vis labiau įprastos tampa kitokios šeimos: tai šeima su vienu iš tėvų ir šeima, kurios sutuoktiniai dėl kokios nors priežasties negyvena kartu. Tokio tipo šeimas detaliau nagrinėja K. Miačkinis. Jos skiriasi tarpusavyje ekonominiu, socialiniu, pedagoginiu ir psichologiniu požiūriu. Pirmosios trijų tipų šeimos yra įprastos, tradicinės, o ketvirtojo tipo - netradicinės. Pastarosios pažeidžia nusistovėjusias šeimos tradicijas, dorovę ir yra smerkiamos tam tikrų visuomenės sluoksnių.

Sociologai atkreipia dėmesį į tai, kad šeima nėra statiškas darinys. Priešingai, jai būdinga nuolatinė santykių kaita: vienokie jie, kai šeima susikuria, kitokie - kai gimsta vaikai, o kai tėvai lieka vieni - vėl kinta jos bruožai ir funkcijos. Kai kurie mokslininkai, aprašydami šeimos dinamiką, linkę labiau detalizuoti šeimos gyvenimo stadijas. G. Navaitis pateikia šeimos dinamikos modelį, paremtą šeimos ir asmenybės raidos sąsajomis. Šis veiksnys ne tik ją veikia, bet ir pati kinta drauge su jos narių asmenybine raida. G. Ikivedybinis bendravimas. Sutuoktinių šeiminis ir socialinis vaidmens priėmimas. Poros ryšiai viešai įtraukiami į jau palaikoms tarpasmeninis santykių kontekstą. Jaunos šeimos etapas. Brandi šeima. Vyksta naujos tarpasmeninių santykių sistemos, kurioje dalyvauja vaikai, kūrimas. Išryškėja tėvų vaidmuo: jie turi gebėti ne tik tenkinti vaiko globos, saugumo, aprūpinimo poreikius, bet ir ugdyti vaiką, plėtoti jo ryšius su socialine aplinka. Vyresnio amžiaus žmonių šeima. Pradžia, ankstyvas vaikų auginimas, ikimokyklinio amžiaus vaikų auginimas, mokyklinio amžiaus vaikų auginimas, paaugliai vaikai, vaikų atsiskyrimas, viduriniai metai, pensinis amžius, senatvė. Šiais išryškėja santykiai tarp šeimos narių. Atsiranda poreikis adaptuotis prie pasikeitusių aplinkybių ir santykių.

Tikroji šeima yra tuomet, kai vyras ir moteris įregistruoja santuoką. Pastaroji yra šeimos kūrimo pagrindas ir jos pirminis požymis. Pirmiausia turėtų būti nustatyta tvarka įregistruojama santuoka, vėliau gimdomi vakai. Susiduriame su dideliu iššūkiu, kuris yra būdingas išsivysčiusioms Vakars šalims. Šiuo metu mažėja gimstamumas. Kinta moters požiūris į santuoką: vis daugiau moters siekia išsilavinimo, karjeros ir neskuba tekėti ir gimdyti vaikus. Dėl neužtikrintos ateities, socialinių garantijų stokos jaunos šeimos vengia reglamentuots vedybinių ryšių. Išauga skaičius nepilnose šeimose. Šiose šeimose vaikai dažnai netenka tėvų globos, tampa smurto aukomis. Todėl savo rūpestį pirmiausia turėtume nukreipti į tokias šeimas.

Visuotinai priimta nuomonė, kad šeima yra pagrindinė ir svarbiausia visuomenės ląstelė, kuriai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija gina šeimą kaip žmogaus prigimties instituciją, kuri turi savo gyvenimą ir tvarkosi pagal savo vidinius principus. Valstybė, įvertindama šeimos svarbą, prisiima įsipareigojimus. Šeimos stiprinimas, šeimos santykių kūrimas meilės ir pagarbos vienas kitam, visų šeimos narių tarpusavio pagalbos, atsakomybės prieš šeimą pagrindu - štai pagrindiniai šeimos santykių teisinio reguliavimo tikslai.

Šiandien Konstitucijoje įtvirtintos svarbiausios šiuolaikinės normos. Naujajame Civiliniame kodekse šeiminis santykių reglamentavimas priskiriamas prie civilinės teisės normų reglamentuojamų santykių. LR CK 1.1 straipsnis skelbia: „Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius“.

Civilinio kodekso straipsniai, susiję su nuosavybės perleidimu

Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (toliau - CK) reglamentuoja įvairius nuosavybės perleidimo aspektus, įskaitant nekilnojamąjį turtą. Žemiau pateikiami kai kurie CK straipsniai, kurie gali būti aktualūs perleidžiant gyvenamąjį butą buvusiam sugyventiniui:

• 6.392 straipsnis. Pirkimo-pardavimo sutartis.
• 6.393 straipsnis. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo, įforminto šio kodekso 6.398 straipsnio nustatyta tvarka.
• 6.395 straipsnis. Žemės sklypo ir jame esančių pastatų ar įrenginių pirkimas-pardavimas. Sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas.
• 6.396 straipsnis. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties forma.
• 6.397 straipsnis. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties turinys. Nekilnojamojo daikto kaina.
• 6.398 straipsnis. Nekilnojamojo daikto perdavimas.
• 6.477 straipsnis. Nuomos sutarties dalykas. Nuomos sutarties dalykas gali būti bet kokie nesunaudojamieji daiktai.
• 6.478 straipsnis. Nuomos sutarties forma.
• 6.479 straipsnis. Nuomos sutarties terminas. Nuomos sutarties terminas nustatomas šalių susitarimu.
• 6.530 straipsnis. Pastato, statinio ar įrenginio nuoma.
• 6.535 straipsnis. Pastato, statinio ar įrenginio perdavimas nuomininkui. Pastatas, statinys ar įrenginys perduodamas ir priimamas pagal perdavimo-priėmimo aktą.
• 6.578 straipsnis. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis.
• 6.579 straipsnis. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties forma. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, sudaroma ilgesniam kaip vienerių metų terminui, turi būti sudaroma raštu.
• 6.580 straipsnis. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties turinys.
• 6.581 straipsnis. Gyvenamoji patalpa.
• 6.582 straipsnis. Gyvenamosios patalpos nuomos mokesčio dydis.
• 6.583 straipsnis. Gyvenamosios patalpos nuomos mokesčio mokėjimo tvarka.
• 6.584 straipsnis. Nuomininko teisės.
• 6.587 straipsnis. Nuomotojo pareigos.
• 6.588 straipsnis. Šeimos narių teisės.
• 6.589 straipsnis. Buvusių šeimos narių teisės.
• 6.590 straipsnis. Kitų asmenų apgyvendinimas gyvenamojoje patalpoje.
• 6.591 straipsnis. Subnuoma.
• 6.592 straipsnis. Teisė į gyvenamąją patalpą pasiliekantys šeimos nariai ir buvę šeimos nariai.
• 6.593 straipsnis. Gyvenamosios patalpos rezervavimas.
• 6.594 straipsnis. Naudojimasis gyvenamąja patalpa, kurioje naudojasi pasilikusieji.
• 6.595 straipsnis. Subnuomos sutartis pasibaigus pagrindinei nuomos sutarčiai.
• 6.596 straipsnis. Laikini gyventojai.
• 6.597 straipsnis. Nuomos sutarties pakeitimas.
• 6.598 straipsnis. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas.
• 6.599 straipsnis. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas nuomininko reikalavimu.

Šie straipsniai apibrėžia pagrindinius aspektus, susijusius su nuosavybės teisės perleidimu, nuomos sutartimis ir gyvenamųjų patalpų naudojimu. Konkrečios situacijos atveju būtina atidžiai išnagrinėti visus susijusius straipsnius ir, jei reikia, kreiptis į teisininką konsultacijos.

Nuosavybės perleidimo būdai

Yra keletas būdų, kaip galima perleisti nuosavybę į gyvenamąjį butą buvusiam sugyventiniui:

• Pirkimas-pardavimas: Tai yra tiesioginis būdas, kai vienas asmuo (pardavėjas) parduoda savo nuosavybę kitam asmeniui (pirkėjui). Sutartis turi būti sudaryta raštu ir notariškai patvirtinta.
• Dovanojimas: Nuosavybė gali būti padovanota buvusiam sugyventiniui. Dovanojimo sutartis taip pat turi būti sudaryta raštu ir notariškai patvirtinta.
• Mainai: Jei abu asmenys turi nuosavybės, jie gali susitarti dėl mainų.
• Testamentas: Nuosavybė gali būti perleista testamentu, jei asmuo miršta.

Kiekvienas iš šių būdų turi savo teisinius ir mokesčių aspektus, todėl prieš priimant sprendimą rekomenduojama pasikonsultuoti su teisininku ir mokesčių konsultantu.

Civiliame kodekse taip pat reglamentuojami nuomos santykiai, kurie gali būti svarbūs, jei buvęs sugyventinis nori toliau gyventi bute, bet dar nėra jo savininkas. Nuomos sutartis gali būti sudaryta raštu ir notariškai patvirtinta, jei ji sudaroma ilgesniam nei vienerių metų terminui.

Atsižvelgiant į konkrečią situaciją, gali būti reikalingi papildomi dokumentai ir procedūros. Todėl visada rekomenduojama kreiptis į teisininką, kad būtų užtikrinta, jog visi teisiniai reikalavimai yra įvykdyti ir nuosavybės perleidimas būtų teisėtas.

Svarbu: Šis straipsnis yra tik informacinio pobūdžio ir negali būti laikomas teisine konsultacija. Norint gauti konkrečią teisinę konsultaciją, rekomenduojama kreiptis į kvalifikuotą teisininką.

tags: #gyvenamojo #buto #perleidimas #buvusiam #sugyventiniam #ck