Gyvenamieji namai priešistorės amžiuje: archeologiniai radiniai ir paslaptys

Piliakalniai Lietuvoje atsiranda I tūkstantmetyje pr. Kr. Tai natūraliai susiformavusios kalvos, kurias žmogus papildomai formavo pylimais, įtvirtinimais. Čia stovėjusios pilaitės gynė aplinkines gyvenvietes, kurių gyventojai tiekdavo pilies įgulai visus būtinus produktus. Senosios pilys neturėjo bokštų, tai buvo įtvirtinta karinė gyvenvietė su aukštomis tvoromis. Sukaupę daugiau turto, lietuviai tobulino piliakalnių sistemą.

Kernavės piliakalniai - svarbus Lietuvos istorijos paminklas. Šaltinis: Wikipedia

Čia jie jautėsi saugūs nuo puldinėjimų, nes jų namus ant kalvos taip pat juosė tvoros, pylimai ir kitos kliūtys priešams atbaidyti. Manoma, kad piliakalniai galėjo atlikti ir šventvietės funkciją, tačiau jas fiksuoti ar tirti mokslininkams sudėtinga, nes apie tai beveik nėra išlikusių rašytinių šaltinių, susijusių archeologinių radinių taip pat sunku rasti. Kol Lietuva buvo pagoniškas kraštas (buvo tikima daug dievų), rašyti čia mokėjo itin nedidelė visuomenės dalis. Baltų žemėse piliakalniai buvo statomi panašiu principu, tačiau Lietuvos piliakalnių tankumas yra vienas didžiausių regione - čia jų priskaičiuojama daugiau nei 1000. Šis skaičius dėl naujų mokslinių tyrimų dar gali didėti.

Kernavė - svarbus valstybės kūrimosi centras

Kernavės apylinkių paviršių stipriai paveikė prieš 10 tūkst. m. pasibaigęs ledynmetis. Pirmieji Kernavės krašto gyventojai čia pradėjo kurtis prieš 9-8 tūkst. m. pr. Kr. Kernavė, vienas iš svarbiausių mūsų valstybės kūrimosi centrų, buvo įkurta 1279 m., tad šis miestas yra senesnis už Vilnių ar Kauną, o klestėjimo laikais galime laikyti XIII a. pab.-XIV a. Kernavės kūrimosi istorija mena laikus, kai Lietuva buvo valdoma pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo (XIII a.). Jei čia gyveno valdovas, ši vieta turėjo būti itin saugi. Spėjama, kad Kernavė buvo tuometinė Lietuvos sostinė.

Tiesa, neaišku, ar Mindaugas išvis turėjo nuolatinę sostinę - ja galėjo būti ne tik Kernavė, bet ir Naugardukas (dab. Baltarusija), paslaptingoji Voruta (niekas nežino, kur ji buvo) ar žemės šalia dabartinio Vilniaus. XIII a. Lietuvą valdant kunigaikščiui Traideniui, Kernavė tapo Lietuvos sostine, tad ji tampa ir svarbiausiu Lietuvos miestu. Dabar šiuos didingus laikus primena penki piliakalniai, ant kurių kadaise stūksojo pilys, ir miestietiška gyvenvietė greta. Visgi Kernavės ir piliakalnių svarba sunyko palyginti greitai nuo miesto įkūrimo, kai 1365 m. miestą sudegino kryžiuočiai ir kai 1390 m. miestas ir pilys buvo sunaikinti Vokiečių ordino, kurio pusėje tuo metu kariavo ir Vytautas. Kernavė niekada nebeatgavo anksčiau turėtos svarbos, tapo eiliniu Lietuvos miesteliu.

Sostine tapo Trakai (Trakai buvo Lietuvos sostinė iki 1323 m.). Kai Kernavės svarba sunyko, dauguma gyventojų iš čia išsikraustė. Kad piliakalniuose gyventa ilgai, išduoda archeologų kasinėjimų randami skirtingi kultūriniai sluoksniai. Teigti, kad XIII a. Lietuvos didikai gyveno prabangiai, būtų sudėtinga: piliakalnių gyvenvietėse galėjo gyventi kelios šeimos (giminė), kurios kartu gynėsi nuo priešų. Giminės name ant piliakalnio gyveno ne tik mama, tėtis, broliai, seserys ir seneliai, bet ir dėdės, tetos su savo vaikais ir anūkais.

Gyvenamųjų namų ypatumai

Pirmųjų Kernavės apylinkių gyventojų namai mūsų eros pradžioje buvo nedideli - 3,5 × 3,5 metrų ploto, vienos patalpos, statmenai suręstų rąstų pastatai. Kelių patalpų namų iš gulsčiai suręstų rąstų Kernavėje atsirado panašiu metu, kai miestas išgyveno savo klestėjimo laikotarpį - XIII a. Senųjų Lietuvos gyvenviečių, taip pat ir Kernavės sodybų sklypai, XIII-XIV a. buvo statomi be aiškesnio plano. Kernavėje pastebėta, kad senųjų sodybų pastatų kampai buvo orientuoti į pasaulio šalis: šiaurę, rytus, pietus ir vakarus. Čia stovėjo gyvenamieji ir ūkiniai pastatai.

Piliakalnių pilys buvo valstybės gynimo atrama. XIII-XIV a. čia tilpdavo apie 80-120 žmonių įgula, pasiruošusi ginti valdovą. Augant gyventojų skaičiui, ant piliakalnių tilpo ne visi - čia gyveno tik svarbiausi ir įtakingiausi tuometiniai valdovai, jų gynėjai. Apie turtingesnį valdovų gyvenimą byloja archeologų rasti indai, romėniškų taurių stiklo šukės (stiklas tuo metu buvo itin brangus), ginklai, papuošalai ar jų dalys. XIII-XIV a. Didikų namai - pilys - buvo statomi ant piliakalnių ar didesnių kalvų, krantų kyšuliuose. Piliakalnius pilies statytojai paplatindavo, paaukštindavo, iškasdavo 2-3 metrų gylio apsauginius griovius, į kuriuos prileisdavo vandens.

Natūraliais vandens grioviais tapdavo ir upelių ar upių vagos. Iškasta žemė taip pat būdavo panaudojama - ją supildavo į pylimus, juosiančius piliakalnį. Piliakalnio šlaitai būdavo nukasami, kad liktų statūs, o didelė piliakalnio aikštelė apjuosiama spygliuočių rąstų siena, jos pamatai suręsti iš ąžuolinių rąstų (kartais ir akmenų). Kernavėje archeologiniai tyrimai pradėti XIX a. pr. Nuo to laiko senųjų Lietuvos gyvenviečių paslapčių atskleidžiama vis daugiau.

Karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Valstybės dieną Kernavės archeologinė vietovė kviečia nusikelti laiku į praeitį ir švęsti. Čia liepos 6-ąją vyksta tradicinių senųjų amatų ir archajiško gyvenimo būdo pristatymai, viduramžių kovų inscenizacijos, istorinių kostiumų pristatymai, skamba archajiška muzika, vyksta edukaciniai konkursai, archajiški žaidimai, mokslininkai kviečia į atviras paskaitas ir diskusijas. Kiekvienas šventės dalyvis gali pabandyti įsijausti, kaip gyveno lietuviai prieš šimtus ar net tūkstančius metų.

Klemiškės kapinyno archeologiniai radiniai

Apie Clemmenhof vietovėje (Klaipėdos r.) esantį geležies amžiaus kapinyną žinoma nuo XX a. pradžios. 1908 m. tyrimus jame vykdė A. Bezzenbergeris, ištirtas plotas nėra aiškus, o radiniai datuojami III-IV ir XII-XIII a. 2014 m. minėtos radimvietės aplinkoje VU atliko archeologinius tyrimus, kuriais siekta nustatyti, ar spėjamoje Klemiškės kapinyno vietoje yra išlikusių archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių turinčių objektų.

XX a. sluoksnyje 50-70 cm gylyje aptikta radinių iš suardytų kapų. Tai vyro kaukolės fragmentas, keletas arklio kaulų bei įvairūs dirbiniai: du vienodi vario lydinio lazdeliniai smeigtukai, vario lydinio įvija bei įvijinis žiedas, apyrankė-sąsaga iš vario lydinio, odos bei beržo tošies, dvi lipdytos keramikos šukės, geležinis dirbinio fragmentas, geležinis dalgelis, geležinis įmovinis kirvis, geležinis įmovinis ietigalis lauro lapo formos plunksna. Radiniai būdingi III-V a.

Apibendrindami tyrimų rezultatus pažymėsime, jog 2014 m. vykdytų tyrimų metu Klemiškėje buvo lokalizuotas XX a. I pusės literatūroje minimas geležies amžiaus kapinynas. Atsižvelgiant į tai, jog kapinyno vietoje pastarąjį dešimtmetį intensyviai vykdomi statybos darbai-statomi nauji gyvenamieji namai, rekomenduojame šiam objektui nedelsiant suteikti teisinę apsaugą. Taip pat kapinyno vietoje būtina atlikti platesnius tyrimus nustatant kapinyno teritorijos ribas. Tyrinėjimų metu aptikti radiniai perduoti MLIM.

Klemiškė cemetery has been known since the early 20th century, but the information about its location was lost after the Second World War. In 2012, a copper alloy twisted wire neckring, a coil bracelet, a coil ring, a coil bead, and a flat brooch were found while laying a sewer line in Klemiškė village and given to the MLIM. In 2014, VU excavated one 20 m2 trench in the vicinity of the find spot. Finds from disturbed burials were discovered, i.e. a fragment of a male skull, several horse bones, and various artefacts: two copper alloy crook-shaped pins, a copper alloy coil bead, coil ring, and bracelet/toggle, leather, birch bark, two sherds of hand built pottery, a fragment of an iron artefact, a small iron scythe, an iron socketed axe, and an iron socketed spearhead with a broad leafshaped blade.

Šiauliai: lingvistinės paslaptys ir archeologiniai radiniai

O kas būta iki Šiaulių? Nors archeologų iškasinėti protėvių lavonai tyli, bet lingvistika gieda ištisą himną. Įsiklausykime. Taigi - „Šiauliai“. Šis militaristinis pavadinimas, jo tarmiškas žemaitiškas atspindys „soule“ mus pasiekė iš Livonijos kronikoje 1236 metų mūšio aprašymo. Apie teiginį, kad Šiauliai - „Saulės miestas“, nediskutuokime. Švytintis miestovardžio įvaizdis atsirado kaip patogus žemaitiškai-livoniško žodžio šauliai (šaulia) - „soule“ lituanistinis sutapatinimas su garbiuoju šviesuliu, o XX amžius jį legalizavo tiek Salomėjos Neries žodžių poezijoje, tiek šiandienos biurokratinėje prozoje. Taigi, sąvoką „Šiauliai - Saulės miestas“, padėkime į šoną ir šiame straipsnyje juo nebesikvaršinkime sau galvos.

Bet anų žemaičių „soule“-šaulių nepalikime. Nei jų šaudyklių, nei jų daugiskaitos. Pasitelkime romėnus ir šią hipotezę patieskime istorikams ant stalo, šalia jų valdiškų ir neįdomių mokslinių publikacijų. Pasiklausykime ką jie atsakytų į mūsų klausimą-hipotezę. Lietuvos istorija tebekramto, bet nesuvirškina viduramžių teiginio, kad iš tolimosios Italijos bene IV mūsų amžiaus šimtmetyje į Nemuno žiotis atplaukė 500 romėnų karių būrys, vedamas legendinio Palemono (anuometinio romėnų laivyno vado Publijaus Libono).

Vieni sako, kad jis bėgo nuo Nerono-teroristo, kiti, kad turėjo karinę užduotį smogti barbarams nugaron, anuomet puolusiems Romą. Vieni sako, kad senovės vengrams, kiti - broliams gotams-gudams Baltarusijoje, treti - vandalams-„vanduoliams“ nuo „vislios“ upės Vyslos, kurios vandenyje paskendo mergelė Vanda, - kas iššienaus aną klasikinės istorijos brūzgyną? Juk ir mūsų Rėkyvos (tarmiškai - Rikybos) pavadiniams kvepia ostgotais, nes jų karalių titulas „rikis“ išliko ne tik šachmatuose ir žemaičiuose, bet ir barbarų, sugriovusių Romą, vaduose bei varduose (Altarikis, Tautarikis ir kt.).

Taigi Palemono romėnai, kaip teigia pirmieji viduramžių šaltiniai, Nemunu plaukė aukštyn. Vieni kilo Nemunu link Neries palikę po savęs daug pavadinimų: Barkus įkūrė Jurbarką, Kunas - Kauną, kurio priemiestis Palemonas iki šios mena ten nukaršintą senovės romėnų karvedį, padovanojusį mums Lietuvos vardo, heraldikos ir diduomenės raidos hipotezę. Antrieji, kaip teigia smetoniškoji Lietuviškoji enciklopedija ir viduramžių kronikos, pasuko Dubysa ir… nutilo. O mes šią kryptį imkime ir pagarsinkime. Imkime ir pafantazuokime.

Dubysos aukštumon atplukdykime nuklydusią romėnų šaulių (sagitarijų) kohortą, kuri netoli Aukštelkės įkūrė stovyklavietę, vėliau gyvenvietę. Ji mūsų archeologams paliko eilę tendencingų mįslių: archeologams - romėniškų niekučių kapuose ir apie 70 basliaviečių, o lingvistams - galvosūkių: kodėl pagoniškasis Perkūnas, griaudėdamas debesyse, Šiaulių žemėje puolė daiginti lotyniškus vietovardžius ir hidronimus.

Suprantame, kad nuo tų laikų praėjo virš pusantro tūkstančio metų, todėl džiaukimės tuo, ką radome. Pirmoji pradėjo ieškoti archeologė Birutė Salatkienė, 1992 m. sustabdžiusi Šiaulių Gitarių gyvenamojo rajono užstatymą. Radinys buvo nemažas - toji, bene 300 trobelių gyvenvietė, iš IV-VIII iš mūsų eros amžių. Gyvenvietės kaimynystėje buvo stulpaviečių zona, apsupta palaidojimų. Šurfai aiškiai rodė, kad anais laikais į žemę dėl kažkokių tikslų buvo įkasami stulpai, vėliau, po kažkurio laiko, išraunami. Kas buvo jų viršuje? Gal - meškų ir taurų kaukolės, gal - krikštai ar koplystulpių protėviai, tačiau vienu balsu sutariama - tie stulpai, jų statymas buvo susijęs su mirusiųjų kultu.

Šalia matėsi laužaviečių, kai kada ilgalaikių, pėdsakai. Bene 400 metų truko ši tradicija, kol šalia gyvavo senoji Gitarių žemės gyvenvietė. Niekas iš mokslininkų, tyrinėjusių senuosius baltus, nebuvo susidūręs ir su tokia stulpaviečių gausa - apie 70 vienetų!

Lotyniškų sutapimų sąrašėlis

Įsivaizduokime, kad tose stulpavietėse priešais anuometines kapines stovėta kryžių, ant kokių Romoje buvo kryžiuojami sukilę vergai, o senovės Gitariuose - arkliavagiai… Taigi, kryžiai - pirmoji nesąmonių-nesąmonė (na, tebūnie su 20% tikimybės). Galvokime teisingesne linkme. Galvoti, kad ant tų stulpų pagonys protėviai dievams aukas aukojo - čia tiesos tarsi daugiau (tebūnie 50%). O gal stulpų viršūnėse būta kažko gražaus, sakrališko, pagoniško, kilnaus: krikštų, koplystulpių ar saulutės atvaizdų (tebūnie 80% tikimybės)?

• Valiuta. Siūlau prisiminti ir tuojau užmiršti romėnišką pinigėlį ir karoliuką, rastus kasinėjimo metu. Nebent susimastyti, kad jie - bene vienintelė „užsienietiška iškasena“ tarp ten rastų archeologinių radinių, puikiai tinkanti į mūsų romėniškojo lobizmo rinkinėlį.
• Šauliai - SAGITARIJAI. Netikėtas prasmės ir sąskambio atitikmuo su Gitariais, pagimdė pasiutusiai įdomią ir netikėtą hipotezę, prie jos dar grįšime užsiskanavimui. Pradžiai patyrinėkime lingvistinį kaimyną - Lieporius.
• Zuikiai - LEPORES. Daugeliui vietovardis Lieporiai aiškus, kaip turto deklaracija. Bet kuris lituanistas viską pradės nuo liepų.
• Smuikas - VIOLA. Upeliuko pavadinimas Vijolė aiškiai rangosi per pievas ir neperžengiamas girias, tarsi violončelės melodija ar romėniško smuiko violos melodija gražuolei Violetai.
• Rūdė - RUDARIJUS. Jau senovės babiloniečiai prieš 4000 metų vario rūdą vadino giminingu žodžiu „urudu“. Mes lietuviai - balų rūdą ir rudą spalvą.
• Kaltė - KULPA. Romėnai atgailaudavo mušdamiesi į krūtinę: „Mano kaltė - mea culpa!“. Tą sakralinę frazę mokame ir mes lietuviai katalikai, ją visi suprantame.

Sudeginti Gitariai įkūrė Šiaulius. Lingvistiniais sparnais vėl nuskriskime į anais Palemono laikais ir gyvavusią, vėliau žuvusią ir nebeprisikėlusią priešistorinę gyvenvietę Gitarių žemėje, kurios pavadinimo nežinome. Viskas atsistos į loginę eilę, jei šią gyvenvietę pavadinsime Sagitarijais. Militaristinį pavadinimą nesunku sieti su kariška Palemono flotilijos struktūra.

Numetę pirmąjį skiemenį turėsime… Gitarius. Tai - natūralus procesas. Kalbininkai žino, kad vietovardžių laipsniška adaptacija vyksta pagal lingvistinę taisyklę: pirmapradis žodis palaipsniui suprastinamas, beprasmių skiemenų nubyrėjimais. Visi žinome panašią legendą apie šaulius ir žuvininkus, lėmusius sėkmingesnę ateitį ginkluotiems Šiauliams. Su kariška sagitarijų-šaulių gyvenviete Gitariais likimas pasielgė atvirkščiai, užpuolikai ją sunaikino VIII mūsų eros amžiuje.

Dviem kaimyniniams žemės lopinėliams paliko tik du lotyniškų šaknų vietovardžiai: Leporiai ir Gitariai šalia karklais apaugusios Vijolės. Užsimiršo, seniai-seniai palaipsniui nugeso romėniškos auros likučiai… Juk virš mūsų Tėvynės sklendėjo ir lenkiškos, ir vokiškos, ir švediškos, ir rusiškos epochos. Lituanizacija taip pat vietovardžių neglostė.

Svajokime toliau: žuvusios gyvenvietės degėsiuose liko kariškas atkalumas. Ar ne jis prieš tūkstantį metų sulietuvėjusiems sagitarijų palikuonims šauliams parodė Talšos ežero pakrantę, rekomendavo ten įsikurti? Karingieji šauliai priešistorinį ozą pavertė piliakalniu, ant jo pastatė pilaitę, o šalia įkūrė gyvenvietę jau žemaitišku pavadinimu-vertiniu Soule (šaulią) Šiauliai, kuri 1236 metais pateko į Livonijos kroniką, o istoriniai šaltiniai parašė anuometinių Šiaulių žemės valdovų Bulevičių (bajoro Buliaus sūnų-vyčių) Edivilo, Vismanto ir Sprūdeikos vardus.

Jei pažvelgtume matematiko žvilgsniu į vietovardžius ir hidronimus, visi kaip vienas patvirtinsime dėsningumą, kad Šiaulių gyvenviečių draugija yra daugiskaitinė, nesvarbu lotyniškoji ar lietuviškoji: Lieporiai, Gitariai, Meškuičiai, Kirnaičiai, Šapnagiai ar Bubiai (ne - bubys, gi). Absoliuti hidronimų bendrija yra tik vienetinė: Vijolė, Rūdė, Šimšė, Kulpė, Dubysa ar pan. Kiekviena jų - ambicinga asmenybė, sklidina vandens, bet ne orumo. Kiekvienas žinome šį dėsningumą, bet jo nematome, kol jo kas nors neparodo.

Sagitarijus - astrologinis ir heraldinis

Apie senovės romėnų kariškius, sagitarijus, rudarijus ar legionierius nesiplėsime. Tai - grubūs saldofonai, ištyrinėti dar Naujojo Testamento laikais, prieš jį ir po jo. Apie juos sukurta filmų, knygų, paskalų. Šnekėsime apie pačią kilniausią lotyniškojo Šaulio atmainą - Sagitarijų, astrologinį ir heraldinį. Tai - kentauras, vyriškos lyties mistinė būtybė su lanku. Visi jį esame matę paveiksliukuose, nors natūroje - ne.

Sagitarijaus žvaigždynas. Šaltinis: Wikipedia

Astrologinį Sagitarijų padėkime į šalį, jis įdomus tik tuščiagarbiams. Šis žvaigždynų kentauras, ištempęs lanką strėle yra nusitaikęs į patį mūsų Galaktikos centrą. Heraldinis Hipokentauras. Jei į jį pažvelgtume heraldiniu žvilgsniu - žagtelėtume. Vėl sutapimas!? Dauguma viduramžių heraldikų (Vijūkas-Kojelavičius, Paprockis, kiti), mūsų Vyčio genealogiją sieja su būtent su heraldiniu Hipokentauru - „sagitarijumi-šauliu“, šaunančiu atgal. Būtent jo siluetas - žirgo kūnas ir vyro torsas vėliau transformavosi raitelio-vyčio pavidalu.

Viduramžių heraldiniai medžiai teigia, kad Hipokentauro ženklu žymėjosi Daumantas (Mindaugo žudikas), legendos mini, kad Julijono Dausprungo giminės herbą Hipokentaurą pakeitė Vytis, kurį, kaip nuosavybės ženklą, pirmasis „pasisavino“ kunigaikštis Vytenis. Dabartinių Lietuvos aristokratų herbyne taip pat galima rasti Hipokentauro ženklą, auksinį, raudoname lauke.

Apie Vyčio biografiją, ikonografiją ir istoriją rašyta, tyrinėta, medžiagos rasime, jei ieškosime. O apie Vyčio priešistorę baisiai norisi diskutuoti, neleisti istorikams miegoti, nemokėti algų tol, kol… Taigi…

Prisimenate garsųjį Lucko suvažiavimą, įvykusį 1429 metais, kurio metu, jei tikėti metraštininkais, į dieną buvo iškepama bene 1000 jaučių (vien dėl kulinarijos apimčių Vytautas galėtų vadintis Didžiuoju!). Lucke viešėjo valstybių ir karalysčių galvos, jų įgaliotiniai. Metraštininkai gana išsamiai aprašė aną renginį, bet man, dailininkui-savivaldybininkui įdomiausia tai, kad Lucko pilies pagrindinė menė buvo dekoruota kilimais-gobelenais, vaizduojančiais Palemono atvykimą į Lietuvą.

Karūnavimui skirtos centrinės salės tema - ne atsitiktinumas. Dailininkui - bene keletas metų įtempto kūrybinio darbo, žinant kad ir temą, ir meninį lygį griežtai vertins šio pasaulio elitas. Jei istorikams tie kilimai - užuolaidų vertės interjero d... Tai - interaktyvi, naujoviška, šiuolaikinių technologijų sprendimais pagrįsta mokymosi ir kultūros pažinimo priemonė, skirta Lietuvos ir užsienio vartotojui susipažinti su Kauno rajone esančiais reikšmingais ir unikaliais kultūros, architektūros, archeologijos ir gamtos paveldo objektais bei žymiais Kauno rajono žmonėmis.

Virtualiame žemėlapyje siūloma 10 maršrutų: dvarai (8 objektai), sakraliniai pastatai (24 objektai), archeologijos paminklai (3 objektai), Kauno rajono muziejus (5 objektai), 12 lankytinų vietų knygnešių takais, 13 lankytinų vietų literatų takais, 11 suolelių, skirtų savanoriams įamžinti, gamtos paveldas (6 objektai), paminklai (84 objektai: t. paminklai skirti Lietuvos nepriklausomybei, Lietuvos laisvės gynėjams, tremties aukoms, 1863 m. sukilėliams, kariams, S.Dariaus ir S.Girėno skrydžiui bei vietovėms atminti), kitos reikšmingos lankytinos vietos (6 objektai) ir interaktyvus žemėlapis su pažymėtais objektais.

Pasirinktus objektus galima lankyti vadovaujantis siūlomu arba paties susikurtu maršrutu. Keliaujant nuo vieno objekto iki kito, žemėlapyje nurodoma kelionės trukmė ir atstumas tarp jų kilometrais. QR kodai yra pritvirtinti ant dešimties žymiausių Kauno rajono kultūros paveldo objektų, ir tai leidžia jums išmaniai susipažinti su objekto istorija.

tags: #gyvenamieji #namai #priesistores #amziuje