Kiekvienais metais Klaipėdos rajono savivaldybė organizuoja konkursą, skirtą išrinkti gražiausiai tvarkomas kaimo sodybas ir miesto namų valdas. Šis konkursas kasmet vyksta vis kitoje seniūnijoje, o šiemet ši garbė atiteko Vėžaičiams.
Konkurse-apžiūroje galėjo dalyvauti savivaldybės vienkiemių, kaimų, miestelių, miestų sodybų savininkai, turintys sodybas, kurioms 50 metų ir daugiau.
Veiviržėnų bažnyčia
„Gyventojai noriai atsiliepė į kvietimą dalyvauti konkurse - sulaukėme net 85 sodybų nuotraukų! Rinkdami gražiausias sodybas didelį dėmesį skyrėme kraštovaizdžio kūrimo tradicijų puoselėjimui, t. y. tradiciniams želdynams, dekoratyviniams augalams, taip pat - etnografinių elementų saugojimui sodybose, mažajai architektūrai.
Konkurso metu pavyko atrasti sodybas, kurioms jau daugiau nei 200 metų, kurios turi išliekamąją istorinę vertę. Norisi padėkoti seniūnams, kurie padėjo atrasti gražiausias sodybas ir pasveikinti žmones, kurie puoselėja savo namus, jų aplinką.
Ypač daug dėmesio šiam konkursui skyrė ir daugiausiai gražiausių sodybų savo seniūnijoje rado Agluonėnų seniūnė Laima Tučienė, Endriejavo seniūnė Laimutė Šunokienė, Priekulės seniūnijos apželdinimo specialistė Loreta Dvaržeckienė, Veiviržėnų seniūnė Edita Sluckienė bei Vėžaičių seniūno pavaduotojas Alvydas Mockus“, - teigė mero pavaduotoja Rūta Cirtautaitė.
Gražiausios Sodybos ir Jų Šeimininkai
Savivaldybės mero Vaclovo Dačkausko pasirašyti padėkos raštai ir atminimo dovanos - Lietuvos tūkstantmečio proga išleistos puikios knygos "Gargždai LDK laikotarpiu“ ir Klaipėdos rajono literatų kūrybos almanachas buvo įteikti šiems gražiausių sodybų šeimininkams:
- Loretai ir Gediminui Juodeikiams (Agluonėnų sen., Juodikių k.)
- Onai ir Viktorui Janavičiams (Dovilų sen.)
- Radailių dvaro šeimininkei Vytai Aušrienei (Sendvario sen.)
- Reginai ir Jonui Kasiliauskams (Judrėnų sen.)
- Stasei ir Valerijui Kazlauskams (Gargždų sen.)
- Virginijai ir Zigmantui Mineikiams (Vėžaičių sen., Lapių k.)
- Petrui Nagaičiui ir Virginijai Jozonienei (Priekulės sen.)
- Stasei Plauškienei ir Astai Uselienei (Veiviržėnų sen., Skomantų k.)
- Aivai ir Petrui Ričkams (Dauparų-Kvietinių sen.)
- Irenai ir Skirmantui Staškevičiams (Endriejavo sen.)
- Alai ir Jonui Teikertams (Kretingalės sen., Karklės k).
Dalijamasi įspūdžiais, kaip sekasi puoselėti savo sodybas.
Naujakurių Indėlis
Nemažai gražių sodybų šeimininkų - naujakuriai iš Klaipėdos. Jie, atvykę iš Klaipėdos daugiabučių, kaip įmanydami stengiasi išpuošti per gyvenimą užsitarnautą ramybės oazę.
Galima pasidžiaugti, kad šie žmonės, ne mažiau, nei senieji gyventojai, supranta kultūros paveldo išsaugojimo svarbą. Pavyzdžiui, gražiausios sodybos šeimininkė iš Dovilų puoselėja vienkiemį, kurio gyvenamasis namas yra senovinis vokiečių laikų raudonplytis.
"Pas mus ir dabar atvažiuoja senųjų šios sodybos savininkų vokiečių dabar jau irgi pensininkai vaikai iš Vokietijos ir džiaugiasi, kad čia viskas nepasikeitę“, - sakė sodybos šeimininkė O. Janavičienė, kurianti ir puoselėjanti gražią aplinką senovinėje sodyboje, išsaugodama jos autentiškumą.
Lietuvos etnografiniai regionai
Vėžaičių seniūnijos Lapių kaimo gražiausios sodybos savininkė V. Mineikienė kurį laiką gyvenusi kitur grįžo į savo tėvų sodybą. "Mano tėvelio į namo sienas sudėtų tvirtų rąstų neatstos jokios naujoviškos plytos. Galbūt šį suvokimą paveldėjo ir du mano nuostabūs sūnūs, kurie yra ir puikūs medžio drožėjai, vienas iš jų ruošiasi stoti į architektūrą, - galbūt kurs naujos architektūros pastatus pagal senąsias tradicijas“, - pasakojo etnografines tradicijas puoselėjančios sodybos šeimininkė.
Endriejaviškė I. Staškevičienė irgi sugrįžusi į tėvų namus pradėjo juos iš naujo gražinti. "Mano sodyboje nėra nieko ypatingo, - kuklinosi šeimininkė, - galbūt ją puošią originalios ąžuolo šakų pavėsinės, o kadangi gyvenu Gėlių gatvėje, esu priversta auginti daug gėlių“.
Jau kelinta karta savo senąją sodybą puoselėja ir skomantiškiai Plauškos ir Useliai. Sodybos šeimininkės pasakojo, kaip renka ir pritaiko savo aplinkoje įdomius akmenis.
Karkliškiai Ala ir Jonas Teikertai - taip pat krašto senbuviai, todėl jų sodyboje daug elementų, būdingų pajūrio sodyboms.
Radailių dvaro šeimininkė Vyta Aušrienė pasakojo apie nuostabią natūralią gamtą šalia sodybos, kurios ji stengiasi savo sumanymais neužgožti, bet į ją įsiterpti ir skoningai praturtinti: pavyzdžiui, sodyboje jau ne vienus metus puoselėjama tradicija, kad kiekvienas lankytojas į seną ąžuolą įkelia savo inkilą, į kuriuos jau dvaro šeimininkai… įveda elektrą, teikia kitus komunalinius patarnavimus...
Kiekvienas sodybos šeimininkas turėjo daug ką papasakoti apie savo sodybas.
Šimtmečio Sodybos
Iš 85 dalyvių buvo išrinkta 10 gražiausių 100-mečio sodybų, kurias puoselėja:
- Stasė ir Lionginas Jautakiai (Šakinių kaimas, Dauparų-Kvietinių seniūnija);
- Valerija Stonkuvienė ir Remigijus Stonkus (Agluonėnų kaimas, Agluonėnų seniūnija);
- Irena Kaubrienė ir Stasys Kaubrys bei Snieguolė ir Dainius Dubickai (Butkų kaimas, Priekulės seniūnija);
- Jelena ir Vladimiras Zaiko (Budrikų kaimas, Sendvario seniūnija).
- Irena ir Alvydas Balsiai bei Janina ir Petras Grausliai (Lyverių kaimas, Dovilų seniūnija);
- Vytautas Vaitkus (Ruigių kaimas, Vėžaičių seniūnija);
- Vanda Ona Toliušienė (Jucaičių kaimas, Veiviržėnų seniūnija);
- Konstantinas ir Renata Srėbaliai (Šakėnų kaimas, Judrėnų seniūnija);
- Magdalena ir Petras Mažonai (Ližių kaimas, Endriejavo seniūnija).
Na, o 10-ąją - gražiausią šimt-mečio sodybą - puoselėja Inga Reliugaitė ir Rolandas Rimgaila (Klausmylių viensodis, Sendvario seniūnija), kurie savo lėšomis tvarko Jono Birškaus sodybos namą, įtrauktą į Kultūros vertybių registrą ir 2018 m. pripažintą valstybės saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui.
Šiandien visi norintieji savininkų dėka gali gėrėtis šia sodyba. Gyvenamasis namas yra ryškus Rytprūsių XIX a. II pusės-XX a.
„Prieš keletą metų stebėjome, kaip J. Birškaus sodyba merdėjo, bet Savivaldybė negalėjo nieko padaryti, nes tai - privati nuosavybė, o savininkai į tai nekreipė dėmesio. Privačią sodybą vagys nešiojo kone po plytą.
2013 m. J. Birškaus sodybos namas pagaliau tapo paveldosaugos objektu. Sodybos savininkai vis keitėsi, tačiau tai, ką matome šiandien - Ingos Reliugaitės ir Rolando Rimgailos nuopelnas. Vos per 3 metus J. Birškaus sodybos savininkai sugebėjo prikelti autentišką statinį naujam gyvenimui - tai nepaprastas darbas, kuris turi didelę išliekamąją vertę“, - sako R. Cirtautaitė.
Šimtmečio sodyba
Ant jos esantys žydiški ženklai buvo tikras atradimas paveldosaugininkams ir istorikams. Jonas Birškus (1870-1959) - žymus Klaipėdos krašto visuomenės veikėjas, kultūrininkas, bibliofilas, tautosakininkas, prisidėjęs prie Lietuvos kultūrinio ir politinio sąjūdžio, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimo.
Vanda Toliušienė ir Jos Rojaus Kampelis
Į „Bangos“ redakciją paskambinusi skaitytoja susižavėjusi pasakojo apie Jucaičių kaime, Veiviržėnų seniūnijoje, išpuoselėtą sodybą - tarsi rojų. Sodybos šeimininkė Vanda Toliušienė su sūnumi Juozu savo tėviškėje nuoširdžiai kuria grožį.
Sodybos teritoriją juosia netoliese prasilenkiančios Šalpės ir Veiviržo upės. Įspūdingi jų skardžiai - tarsi iš daugiabučio žvelgtum į apačioje sruvenantį vandenį. Pavasarį girdėti ledonešio atodūsiai. Čia išsaugotas natūralus landšaftas.
Savo gimtąją sodybą puoselėjanti V. Toliušienė kalbėjo: „O ką veikti senatvėje?". Pasak J. Toliušio, penktos kartos atstovo, užaugusio šioje sodyboje, šį nuostabų kampelį sukūrė gamta. Tereikėjo kai ką pataisyti, atverti, papildyti ir nuolat palaikyti tvarką.
Visoje sodybos teritorijoje pilna akmenų - pavienių, didesnių ir mažesnių. Mama su sūnumi skuba aiškinti, jog visi rasti šioje sodyboje. „Čia - akmenynas, akmuo prie akmens. V. Toliušienė pasakojo, jog akmenys išgelbėję sodybą nuo melioracijos.
V. Toliušienės ir sūnaus Juozo pastangas gražinti savo tėviškę įvertino Daukšaičių bendruomenė, juos apdovanojusi padėkos raštu.
Albinos ir Vytauto Gudelevičių Sodyba Jonikaičiuose
Seną Albinos ir Vytauto Gudelevičių sodybą Jonikaičiuose nuo kelio nesunku pastebėti, tačiau pamatyti, ką sukūrė du darbštūs ir kūrybingi žmonės, gali tik pakviestas į kiemą ir vidun. Sodyboje daug sūpynių ir, žinoma, gėlių. Pavėsinėje gera atsikvėpti nuo kaitros. Vytautas 60-mečio proga gavo dovanų šį didžiulį krepšį, kurį Albina prisodino gėlių.
Prieš 10 metų Sodybą Jonikaičių kaime A. Gudelevičienės mama Bronislava paveldėjo iš savo tėvų Onos ir Adomo Šarkų. "Jei dabar reikėtų pradėti viską nuo pradžių, nežinau, ar besiryžčiau, - nusišypsojo Albina, savo vaikystės vasarų namuose su vyru leidžianti atostogas ir laisvalaikį po darbo. - Prieš dešimt metų čia viskas buvo kitaip. Vyras kasmet filmuoja, kaip keičiasi mūsų sodyba. Išsikrausčius nuomininkams, dvi dienas rinkome šiukšles, vėliau kirtome krūmynus, kol atsirado erdvė.“
Tada prasidėjo kūryba ir svarstymai, kur sodinti medelius, gėles, kur pakabinti sūpynes, kur įrengti laužavietę. Albina prisipažino, kad po darbo Klaipėdoje į sodybą atvažiuodavo vakare, o keldavosi ryte šeštą valandą ir beveik visą dieną praleisdavo lauke.
Jos darbštumą, gebėjimą puoselėti sodybą bene geriausiai apibūdino kaimyno ūkininko mama: „Penkių bobų darbas.“
„Kai prieš trejus metus iškasė tvenkinį, čia buvo didžiausias kalnas žemių. Pati jas išlyginau, padariau laiptus į vadinamą balkoną prie tvenkinio. Vytautas pastatė staliuką ir suolelį. Labai mėgstu ten sėdėti ir žiūrėti į vandenį“, - pasakojo moteris. Beje, kai tvenkinyje pavasarį būna daug vandens, išryškėja jo kontūras, kuris primena Lietuvą. Tad tvenkinį taip ir vadina.
„Netoli tvenkinio matydavau gulinčią nedidelę stirnaitę, o kartą ją užpuolė lūšis. Nufilmavau tą žvėrį, dorojantį stirnaitę. Už 100 metrų teka Judrė, o ten yra bebrų, kurie nepagaili medžių. Tvenkinyje žuvis gaudo pilkasis garnys, nuo kurio neina atsiginti, buvo įsisukusi ir kiaunė“, - vardijo Vytautas.
Albinos ir Vytauto Gudelevičių sodyba
„Geriau nusipirksiu augalą negu naują drabužį“, - tvirtai sakė Albina, kuriai aplinkos tvarkymas - didžiausias malonumas, tad beveik visą dieną, jei nelyja, praleidžia lauke.
Jonikaičių kaime kuriamą grožį jau prieš kelerius metus įvertino Šalpėnų bendruomenė, o 2018 m. Klaipėdos rajono savivaldybė Albinos ir Vytauto sodybą nominavo kaip Šimtmečio sodybą.
„Esu profesionali konditerė ir visą gyvenimą dirbu šį darbą. O kai stojau mokytis, torto nebuvau mačiusi“, - juokėsi Albina, vaišindama dar šiltomis bandelėmis ir pyragais, tačiau pasakodama ne apie kepinius, o apie sodybos augalus.
Reginos Lengvinaitės Gėlių Karalystė
Nuo Veiviržėnų riedant keliu Daukšaičių link, Pašlūžmio kaime, pakelėje, tarp medžių atsiveria išpuoselėta grožio sala. O netoli trobos žvilgsnis nuklysta prie neįprasto dydžio gėlyno. Neseniai išsipildė šios sodybos šeimininkės Reginos Lengvinaitės svajonė - čia buvo pastatytas medinis rūpintojėlis.
Pavasarį šią pakelės sodybą puošia įvairiaspalvės tulpės, narcizai, krokai, hiacintai. O dabar grožį skleidžia vasara. Akį traukia daugiamečių ir vienmečių, senovinių ir šiuolaikiškų gėlių žiedai. Čia veši rožės ir piliarožės, puikuojasi rožynai, kardeliai. Geltonuoja serenčių salelės, galvas kelia jurginai. Jau spėjo nužydėti 12 rūšių lelijų.
R. Lengvinaitė negalėjo pasakyti, kiek visokių gėlių jos senoviniame darželyje veši. Ji tik spėja, jog gėlynas užima apie 5 arus. Atsistojęs viename gale, negali aprėpti viso gražumėlio.
„Gražiausia čia pavasarį, - šypsojosi 66-erių metų moteris, žvelgdama į kruopščiai nuravėtą, išpurentą savo gėlyną. - Man įdomiau ravėti jį nei daržą: pasišneku su pražydusiais žiedais.
Prieš 20 metų Regina aplinkinius nustebino brūzgynais apžėlusioje pakelėje įrengusi gėlyną. Ji išrovė krūmokšnius, kelmus ir sukūrė grožio salelę.
Atsisakiusi gyvulių, vietoj daržo Regina pradėjo sodinti gėles. Gėlynas kasmet plėtėsi. Ir pasidarė toks, kad jos 94-uosius metus skaičiuojanti mama šūktelėjo: „Iš proto išsikraustei - visą žemę užžergsi“.
Prieš 5 metus ištikus bėdai, moteris tapo luoša. „Čiurnos sąnarys nesilanksto - skausmus kenčiu, be vaistų negaliu gyventi, - ištarė Regina. - Bet taip myliu gėles, kad šliauždama tvarkysiuos“.
Puoselėti aplinką R. Lengvinaitei padeda ir mama. Metų naštos slegiama senolė nuo ryto iki vakaro ravi, grėbsto žolę.
Ji prisipažino seniai svajojusi savo sodyboje pastatyti kryžių ar rūpintojėlį. Taigi užsisakė pas medžio skulptorių ir prieš metus tarp gėlių buvo pastatytas medinis rūpintojėlis. Nepagailėjo tūkstančio litų už šį meninį darbą. „Jis saugo mane.
Dainiaus Stulpino Egzotiškų Paukščių Kolekcija
Veiviržėnų miestelio gyventojų sodybose rasi dedeklių vištų, veiviržėniškius rytais žadina gaidžių giedojimas, o Stulpinų šeimą - net 25 egzotiški kakariekoriai. Dainius Stulpinas dešimtmetį puoselėja dekoratyvinių vištų kolekciją, kai tik čia su šeima atsikraustė iš uostamiesčio.
„Gyvendamas kaime, turėdamas sklypą, negalėjau kiaušinius pirkti parduotuvėje, - juokaudamas prisipažino Veižiržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos mokytojas D. Stulpinas. - Įsigijau dedeklių ir mėsinių vištų, bet pastarųjų vėliau atsisakiau.“
Buvęs klaipėdiškis susidomėjo egzotiškomis vištomis ir šios jį taip sužavėjo, kad sodyboje atsirado net keliolika retų veislių įspūdingų plunksnuočių. Dėslumu jos nepasižymi, bet koks grožis! Jų charakteriai skirtingi - taikūs ir karingi paukščiai.
Dabar jis grožisi Ayam Cemani, iš Indonezijos kilusiomis vištomis. Jų juodos ne tik plunksnos, bet ir skiauterė, oda, mėsa ir net kaulai, vidaus organai, tik kiaušiniai balti. Dėl neįprastos išvaizdos šių kilmės šalyje buvo manyta, kad jos turi mistinių galių, todėl paukščiai buvo aukojami ir naudojami įvairių ritualų metu.
D. Stulpino kolekcijoje yra australorpų - dėslių dedeklių. Dainius yra aptikęs žinutę, kad šios veislės višta per metus yra sudėjusi 360 kiaušinių.
Jo kolekcijoje yra feniksų, araukanų, Mecheleno vištų, didžiųjų patarškų ir kitų. Pastarųjų kiaušinių lukštai tokie kieti, kad galima net lėkštę sudaužyti.
Šioje paukščių karalystėje - tolerancija: sutaria vištos, žąsys, antys ir kalakutai. Dainius pasakojo priglaudęs be poros likusį antiną, panašiai atsirado ir žąsinas. Paukščiai čia gyvena tiek, kiek jiems atseikėja gamta - toks humaniškas paukščių mėgėjo santykis su savo augintiniais plunksnuočiais.
tags: #graziausios #sodybos #veivirzenu #sen