Ginkūnų Dvaro Sodybos Istorija

Šiaulių rajonas yra Šiaurinės Lietuvos dalyje, įdomus savo istorija, kultūriniais-istoriniais ir gamtos paminklais, kraštovaizdžiu.

Šiaulių rajono žemėlapis

Šiame krašte plyti lygumos, pietvakariuose pereinančios į Rytų Žemaitijos kalvas. Čia teka Venta su savo intakais, o Gėluvos, Bijotės, Rėkyvos, Širvės ir kiti mažesni ežerai bei tvenkiniai yra mėgstami poilsiautojų.

Ginkūnų dvaro sodyba yra Šiaulių rajono Ginkūnų miestelyje, apie 3 km nuo Šiaulių, prie Šiaulių-Pakruojo kelio. Kada žmonės apsigyveno Šiaulių miesto vietoje ir jo apylinkėse, konkrečiai Ginkūnų gyvenvietės teritorijoje, sunku tiksliai nustatyti.

Ginkūnai iš visų pusių ekonomijos žemėmis apjuosti, pirmoje XVII a. pusėje vadinosi Bojar Monkun, o nuo 1673 m. - Ginkąnais. Pirmoje XVIII a. pusėje kaimas jau vadinosi Ginkūnais. 1793 m. rugsėjo 2 d. imperatorė Jekaterina II padovanojo Šiaulių ekonomiją (13669 žmones) Platonui Zubovui.

1805 m. šį dvarą, jau valdydamas daugelį jam Rusijos carienės Jekaterinos II po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo padovanotų dvarų, iš Kristiano Brodericho ir Johano Vendelio nusipirko grafas, kunigaikštis Platonas Zubovas (1767-1822). Gruodžio 30 d. Šiaulių Žemės teisme buvo pripažinta, kad „kunigaikštis P. Zubovas perka nuo Kristiano Brodericho ir Johano Vendelio Ginkūnų gerybę su kaimele to pat vardo turinčią valstiečių trobas, 24 vyriškas ir 18 moteriškas dūšias, karčemą, vėjo malūną ir leidimą naudotis Šiaulių ežeru“.

Iš pradžių V. Zubovas menkai tesidomėjo šiuo dvaru, bet vėliau čia pradėjo diegti naujoves, sutelkdamas dėmesį gyvulininkystei ir augalininkystei. Tada į Šiaulius iš Gudijos ir Ukrainos buvo atgabenta 12 olandiškų galvijų.

Platonas Zubovas vedė 1821 metais. Jo žmona tapo Vilniuje savo grožiu garsėjusi lietuvių kilmės Teklė Valentinavičiūtė (1801-1873). Jam gyvenant santuokoje su T. Valentinavičiūte, jiems gimė dukra kunigaikštytė Aleksandra. P. Zubovas dar prieš susituokdamas turėjo nesantuokinių vaikų, kuriems jis suteikdavo Nevedomskio arba Platonovo, pavardes.

Kai P. Zubovas mirė, jo didžiuliai turtai turėjo atitekti dukrai Aleksandrai. Į turtą pretendavę Platono broliai ir kiti giminaičiai su tuo nesutiko ir patys pradėjo valdyti P. Zubovui priklausiusius dvarus. Šiaulių ekonomijjoje pradėjo šeimininkauti jo brolis Valerijonas Zubovas (1771-1804) ir brolio vaikai.

P. Zubovo giminaičiai prikalbino Teklę grįžti į Vilnių ir kol dukrai Aleksandrai sukaks pilnametystė, kas mėnesį joms mokėti po 3 tūkst. rublių. Aleksandra po dviejų metų (1824-aisiais) mirė. Tada Teklei teismo keliu buvo priteisti didžiuliai ištaigingi rūmai Rundalėje (Latvija, netoli sienos su Lietuva). Ten našlė ir įsikūrė. Antrasis jos vyras buvo grafas Andrejus Šuvalovas.

1827 m. Šiaulių ekonomija buvo padalinta. Šiaulių ir Joniškio dvarai bei dalis kitų P. Zubovui priklausiusių dvarų Lietuvoje, tarp jų Plungė ir Kretinga, atiteko Platono vyresniajam broliui, Rusijos generolui majorui, imperatoriaus rūmų kamerheriui, grafų Zubovų giminės Lietuvos šakos pradininkui Dmitrijui Zubovui (1764-1833). Taip jis tapo ir Ginkūnų dvaro šeimininku.

Pagrindinė jo rezidencija iš pradžių buvo Didždvaris Šiauliuose. Čia jis dažniausiai gyvendavo vasaros sezono metu, o kitais metų laikais lankydavosi ir ūkio reikalus tvarkydavo kituose jam priklausiusiuose dvaruose, dažniausiai Ginkūnuose, kur 1804 m. buvo pradėti statyti rūmai. Čia jis, be tradicinės žemdirbystės, plėtojo gyvulininkystę, įkūrė veislinių, iš Vokietijos atgabentų galvijų bandą, o jiems prižiūrėti pasamdė veterinarijos gydytoją.

Vėliau dėmesį sutelkė ir augalininkystei, pradėjo auginti cukrinius runkelius, įvedė daugialaukę sistemą, užsiėmė ir vynininkyste. Valdant Dmitrijui, Ginkūnai tapo Šiaulių ekonomijos centru. Tuo pat metu Dmitrijus daug dėmesio skyrė ir kitų dvarų atnaujinimui, pažangių technologijų diegimui žemės ūkyje ir gyvulininkystėje, Didždvario vasaros rezidencijoje pradėti statyti nauji rūmus ir pagalbinius pastatus, kurti parką.

D. Zubovo žmona buvo carienės Jekaterinos rūmų freilina - kunigaikštytė Praskovja Viazemskaja (1772-1835). Susituokęs su ja Dmitrijus susilaukė 4 dukterų (Jezilavetos (1790-1862), Varvaros, Jekaterinos (1801-1821) ir Anos (mirė 1869 m.) bei sūnaus grafo Nikolajaus (1801-1871), kuris buvo Rusijos tikrasis valstybės patarėjas, imperatoriaus rūmų kamerheris, hofmeisteris, Preobraženskio pulko leibgvardijos poručikas.

Nikolajaus žmona tapo aktyvi pažangių pažiūrų visuomenės veikėja Aleksandra Olsufjevaitė-Zubovienė (1840-1913), su kuria gyvendamas santuokoje susilaukė dviejų sūnų - Vladimiro (1862-1933) ir Dmitrijaus bei dviejų dukterų (Alinos ir Marinos). Jų vaikai Lietuvoje susigiminiavo su vietiniais bajorais, rėmė lietuvių tautinį judėjimą ir pasižymėjo švietėjiška bei kultūrine veikla.

Nikolajus buvo tiesioginis D. Zubovo turtų paveldėtojas. Nikolajui mirus, šie turtai atiteko jo sūnui Vladimirui Zubovui (1622-1933), kuris buvo mokęsis Šiaulių pilietinėje gimnazijoje, studijavęs Sankt Peterburge, Vokietijos Halės mieste veterinarijos mokslus, įgijęs agronomijos žinių.

1884 m. jis susituokė su iš Aušbikavo dvaro (Raseinių r.) kilusia bajoraite, romano „Laimė“ (lenk. Szczęście, 1902) autore, aktyvia visuomenės ir kultūros veikėja Sofija Bilevičiūtė (1860-1932) ir apsigyveno Šiauliuose, o 1890-aisiais įsikūrė Ginkūnų dvaro sodyboje, pasistatė naujus rūmus, kuriuos, kaip yra sakiusi Sofija, ji pati suprojektavo.

V. Zubovas taip pat, kaip ir jo tėvas, senelis, daug dėmesio skyrė žemės ūkio ir gyvulininkystės pažangai, pieninių karvių bandos gerinimui. XX a. pr. Zubovai Ginkūnuose pradėjo auginti Lietuvoje tada dar mažai kam žinomą kultūrą - cukrinius runkelius, pastatė pieninę, pirmieji Lietuvoje įvedė pieno kokybės kontrolę, toliau daug dėmesio skyrė karvių bandos produktyvumo gerinimo bandymas. Čia pagamintas sviestas būdavo eksportuojamas į Daniją. Valdant V. ir S. Zubovams, Ginkūnų dvaras tapo svarbiu ekonominiu bei kultūriniu centru.

1896 m. jie Ginkūnų dvaro rūmų rūsyje įkūrė slaptą lietuvišką pradinę mokyklą, kuri, žandarams apsilankius dvare, būdavo greitai pertvarkoma į dirbtuves, tad ji caro valdininkų nebuvo išaiškinta. Mokyklą lankydavo vyresni dvaro kumečių ir netoliese esančių kaimų vaikai. V. ir S. Zubovai steigė ir kitas mokyklas, jas išlaikydavo, mokėdavo algas mokytojams. Jų įsteigtos ir globojamos Ginkūnų, Naisių, Gubernijos, Dabikinės, Medemrodės mokyklos 1900 m. tapo oficialiomis.

Jose iš pradžių buvo dėstoma rusų kalba, o prieš 1905-uosius metus, dar nepanaikinus spaudos lietuviškais rašmenimis draudimo, Zubovų ir rusų mokyklų inspektoriaus M. Itomlenskio dėka čia slapta buvo dėstoma ir lietuvių kalba (pirmoji mokytoja - Jadvyga Juškytė), o nuo 1905 m. lietuvių kalba čia pradėta dėstyti oficialiai.

V. ir S. Grafienė Sofija pati inspektuodavo Zubovų įsteigtų mokyklų darbą, vesdavo gamtos pamokas, suaugusiesiems skaitydavo viešas paskaitas. 1902m. Ginkūnų dvaro mokykla pradėjo veikti specialiai jai 1901-1902 m. pastatytame vieno aukšto name, kuris vėliau buvo rekonstruotas į dviejų aukštų pastatą su priestatu. 1922 m. joje buvo įvestas keturių skyrių pradinis mokymas. 1933 m. mokyklai suteiktas Sofijos ir Vladimiro Zubovų vardas. Ši mokykla buvo keletą kartų reorganizuota. Dabar tai Šiaulių rajono Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų progimnazija. Ji veikia dar grafų Zubovų laikais pastatytame name. Čia surinkta daug žinių apie Ginkūnų gyvenvietės istoriją, dvarą, grafus Zubovus, yra nedidelis muziejėlis.

1905 m. vasarą Ginkūnų dvare vyko Lietuvių socialdemokratų darbininkų partijos suvažiavimas. Kai 1911 m. Sofija ir Vladimiras išsiskyrė, Sofija liko gyventi Ginkūnuose - dukters Aleksandros Zubovaitės Fledžinskienės (1891-1961) šeimoje, o Vladimiras su savo antrąja žmona Vera Ušakova Bielskiene įsikūrė Medemrodės dvare, kur jis taip pat pažangiai ūkininkavo.

Aleksandra Zubovaitė buvo ištekėjusi už kooperatininko, politinio veikėjo Jono Fledžinskio (1885-1961). Jie, gyvendami santuokoje, susilaukė dviejų sūnų ir dviejų dukterų: Vytauto, altininko, pedagogo, dirigento Jurgio (1924-1988), Sofijos ir žymia skulptore, keramike tapusios Aleksandros Kašubienės (1923-2019), kuri 1944 m. iš Lietuvos pasitraukė į Vakarus, vėliau su vyru (taip pat žymiu skulptoriumi Vytautu Kašuba (tikroji pavardė Košuba, 1915-1997) gyveno JAV.

XX a. pirmosios pusės karai, politiniai ir ekonominiai įvykiai Lietuvoje grafams Zubovams priklausiusius dvarus palietė taip pat, kaip ir daugelį kitų didikų valdų. Per Pirmąjį pasaulinį karą Ginkūnų dvaras, čia stovėję rūmai stipriai nukentėjo, daug vertybių buvo išgrobstyta. 1940 m. Ginkūnų dvarą nacionalizavo. Po Antrojo pasaulinio karo dvaro sodyba naudota čia veikusio vieno pirmųjų Lietuvoje įkurto valstybinio (tarybinio) ūkio reikmėms.

Dvaro savininkai Fledžinskiai represijų išvengė. Aleksandros vyras Jonas Fledžinskis mirė 1961 m. Skaudvilėje (Tauragės r.), jos motina Sofija Bilevičiūtė Zubovienė - 1932 m. Šiauliuose.

1902 metais grafienė Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė, pasirašiusi slapyvardžiu Z. Włodowicz, išleido romaną „Szczęście“ („Laimė“). Tai nebuvo vien graži istorija - tai kūrinys, kuriame atsiskleidžia moters išsilavinimas, drąsa ir jos ieškojimai apie tikrąją žmogaus laimę. Sofija - pirmoji Lietuvos moteris, įgijusi aukštąjį išsilavinimą garsiuosiuose Bestuževo kursuose Peterburge, grafienė, dviejų vaikų mama, Ginkūnų dvaro šeimininkė, švietėja ir visuomenės veikėja.

Šios ekskursijos metu kviečiame keliauti Zubovų pėdsakais, atrasti, kaip tarp Šiaulių ir Ginkūnų gimė idėjos, kurios aplenkė savo laikmetį. Keliaudami aplankysime vietas, kur grafai gyveno, kūrė, svajojo ir ieškojo savosios laimės formulės. Kelionę vainikuos autentiški dvariški pietūs kavinėje „Grafaitė“. Čia paragauti galėsite specialiai šiai progai paruoštų „Grafo Vladimiro“ arba „Grafienės Sofijos“ pietų rinkinių - patiekalų, apie kuriuos užsimenama ir pačiame romane. Atraskite savo laimės formulę - kažkur tarp Šiaulių ir Ginkūnų.

Gidas Saulius Stasiūnas lauks jūsų Turizmo informacijos centre, Vilniaus g. 213. „Grafo Vladimiro“ degustacinių pietų rinkinys - porterio alaus ir jautienos sriuba, patiekiama su šaltiena; šoninės suktinis lėtai ruoštas žemoje temperatūroje, pateikiamas su lauže keptomis bulvėmis, mūsų marinuotų daržovių asorti ir šiltu migdolų - krienų padažu, gėrimas - pasirinktinai pagal norą (kava, arbata, sultys ir t.t.). „Grafienės Sofijos“ degustacinių pietų rinkinys - ungurio žuvienė su vėžiais, kopūstai su vėžiais ir Pularda troškintuve pateikiama su jaunomis bulvytėmis kmynų - obuolių svieste, gėrimas - pasirinktinai pagal norą (kava, arbata, sultys ir t.t.).

Šiųmetė Lietuvos muziejų organizuojama „Muziejų kelio“ programa, kurios tema - „Dvarų kultūros atspindžiai“, renginių dalyvius nukėlė į epochą, kai Lietuvos teritorijoje klestėjo dvarų kultūra, o dvaras buvo ne tik svarbi valstybės ūkinio gyvenimo dalis, bet ir kultūrinio gyvenimo židinys. Ši virtuali ekskursija itin patogi tuo, kad žmonėms nereikia taikytis prie ekskursijų vadovo - aplankyti Zubovų dvarus susidomėjusieji gali savarankiškai, jiems patogiu metu. Tereikia į savo išmanųjį įrenginį parsisiųsti „iziTRAVEL“ programėlę ir paieškos laukelyje įvesti vietovardį „Šiauliai“.

Netrukus galimybę susipažinti su Zubovų dvarų istorija ir kultūriniu palikimu turės ir užsienio turistai. Šiuo metu yra baigiama rengti maršrutų informacija anglų kalba. Iki mūsų dienų išlikę dvarų sodybų fragmentai ir muziejų bei kitų atminties ir kultūros institucijų rinkiniuose saugomi dvarų epochos reliktai - iki šiol reikšminga Lietuvos kultūros paveldo dalis.

Kaip jau buvo minėta, Šiaulių ekonomijos žemės buvo padovanotos Platonui Zubovui. Bet štai Jekaterinai II mirus, jos sūnus - caras Pavlas I - 1800 m. birželio mėn. atėmė iš Zubovo Šiaulių ekonomiją ir kitas valdas, o jam pačiam pasiūlė išvykti į užsienį, bet tų pačių metų gruodžio mėn. Kodėl gi P. Zubovui buvo sugrąžinta Šiaulių ekonomija? Pirmiausia todėl. 1805 m. gruodžio mėn. 30 d. Šiaulių Žemės teisme pripažinta, kad kunigaikštis Zubovas perka nuo Kristino Brodericho ir Johano Vendelio Ginkūnų gėrybę su kaimele to pat vardo, turinčia šešias valstiečių trobas , 24 vyriškas ir 18 moteriškų dūšių, karčiamą, vėjo malūną ir leidimą naudotis Šiaulių ežeru.

Po Platono Zubovo (1767-1822) mirties Šiaulių ekonomiją kurį laiką valdė ir brolis Valerijonas, brolvaikiai Aleksandras, Platonas, bet jie Šiauliuose negyveno. 1827 m. buvo pasirašytas dokumentas dėl Šiaulių ekonomijos padalinimo. Šiaulių ir Joniškio dalys atiteko P. Dmitrijus Zubovas (1764-1836) vedė kunigaikštytę Praskovją Viazemskają. Jiedu Lietuvoje pradėjo gyvenusių Zubovų šaką, kurios palikuonys ir dabar tebegyvena. Po P. Zubovo mirties paveldėtojai pradeda gyventi savo dvaruose: Gubernijoje, Ginkūnuose, Bubiuose, Šiauliuose. Šiaulių ekonomija padalinama tarp Dmitrijaus Zubovo vaikų.

19 a. pirmoje pusėje valstiečių padėtis Ginkūnų dvare, kaip ir kituose, buvo labai bloga. Valstiečiai neturėjo iš ko pragyventi, badavo. Dvarininkai, užuot davę valstiečiams grūdų, išduodavo raštiškus leidimus išvykti už dvaro ribų valkatauti ir elgetauti. 1808 m. pavasarį badavo ir Ginkūnų dvaro valstiečiai. Bado šmėkla siautėjo po visą Lietuvą. Vasario mėn. valstiečiai buvo sušelpti grūdais, tačiau kitiems mėnesiams atsargų nelikę. P. Zubovas Ginkūnų dvare negyvenęs, o dvarą prižiūrėjęs ekonomas. Ginkūnų dvaro valstiečiai administracijos nukamuoti, sukėlė maištą. 1830-1831 m. sukilimo metu Zubovų valstiečiai išvarė arba nužudė urėdus, išrinko savo vadus. Ginkūnuose 1831 m. pavasarį buvo labai įtempta padėtis.

1826 m. Ekonomijos kontora buvo perkelta iš Pamūšio į Ginkūnus. Visi svarbiausi reikalai buvo tvarkomi Ginkūnuose, visą laiką vyko naujos statybos. 1810 m. 1814 m. 1818 m. 1875metais pastatyta mūrinė kalvė, buvo malūnas, šalia moderni pieninė, statyta 1896metais. Ginkūnų pieninės firminėje parduotuvėje Šiauliuose dabartinės vaistinės patalpose ( Varpo-Aušros alėjos gatvių kampe), buvo pardavinėjamas šviežias pienas. Jis buvo pilstomas į puslitrinius pieno butelius.

Vladimiras Zubovas (1862-1933) ir Sofija Bilevičiūtė (1860-1932) susituokė 1884 metais ir apsigyveno Šiauliuose. Nuo 1890 metų įsikuria Ginkūnuose ir ima ūkininkauti. Pasistatė naujus rūmus, kuriuos, kaip sakė S. Zubovienė, pati suprojektavo. Vladimiro Zubovo tėvas Nikolajus (1832-1898) buvo nusistatęs prieš lietuvių spaudos draudimą.

1883 metais jo biblioteka turėjo apie 3000 tomų knygų. Zubovų dvare Ginkūnuose buvo Šiaulių ekonomijos 2778 tomų archyvas. Vladimiras 1900 metais įkūrė Šiauliuose visuomeninę biblioteką, kuriai dovanojo savo rūmų knygas ir Šiaulių ekonomijos archyvą. Nuo 1911 m. Vl. Zubovui išvykus ,Ginkūnų dvare šeimininkauja S. Zubovienė, o vėliau Aleksandra Zubovaitė- Fledžinskienė su vyru Jonu Fledžinskiu. J. Fledžinskis dirbo Ginkūnų dvare raštininku, kasininku, dvaro valdytoju. Šeimininkai pastebėję J. Fledžinskio gabumus išsiunčia mokytis į Vokietiją.

Dvaro savininkai Fledžinskai buvo gana griežti, bet teisingi žmonės. Fledžinskiai niekada savo vaikų neišskirdavo iš kumečių vaikų. Susirgus darbininkui, pas ligonį visada pasikalbėti ateidavo ponas, užmokėdavo pusę vaistų kainos. Fledžinskiai buvo mokyklos šefai. J. Fledžinsko iniciatyva 1923 m. sukuriama žemės ūkio sąjunga „Gamintojas.“ J. 1938m. J. Fledžinskis nutarė dalį žemės esančios link Šiaulių m. dabartinės Vaidoto gatvės išdalinti sklypeliais ir leisti norintiems už nedidelį atlyginimą įsigyti namų statybai.

Darbininkai paprastom dienom dirbdavo nuo 7 val. ryto iki saulės laidos. Pati A. Fledžinskienė prižiūrėdavo, kaip vyksta darbas. Dvaro savininkai Fledžinskiai turėjo 13 kumečių šeimų. Be kumečių dirbdavo pavieniai darbininkai, kurie ateidavo iš miesto ir apylinkės. Už ravėjimą mokėjo pinigais: už šimtą metrų vagos mokėdavo 35 centus.

1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas. Tais metais įvykius Ginkūnų gyventojai sutiko gana palankiai. Ginkūnų dvaro teritorijoje buvo įkurtas valstybinis ( tarybinis ) ūkis. Tai vienas iš tokių ūkių Lietuvoje, sukurtų pirmaisiais tarybinės okupacijos metais. Dvaro savininkai Fledžinskiai nebuvo represuoti. J. Fledžinskis mirė 1961 m.

Nuo 1890 m. Vladimiras Zubovas ir jo sutuoktinė Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė įsikuria Ginkūnuose ir ima ūkininkauti. Pasistatė naujus rūmus, kuriuos, kaip sakė S. Zubovienė, pati suprojektavo. Ėmė steigti mokyklas. Grafas Vladimiras rūmuose turėjo ir slaptą biblioteką, kurioje buvo sukauptos knygos įvairiomis temomis lenkų, rusų ir lietuvių kalbomis. Slaptoji biblioteka veikė iki 1896 m. Nuo 1902 m. ji tapo prieinama visiems. Knygų bibliotekoje buvę apie 2778 egz.

Iširus Sofijos ir Vladimiro santuokai dvarą pradėjo valdyti jų dukra Aleksandra Zubovaitė-Fledžinskienė drauge su savo vyru Jonu Fledžinsku. Jiedu tęsė tėvų pradėtas tradicijas. Sovietmečiu dvaro gyvenamajame name buvo įkurdinti kultūros namai, Ginkūnų daržininkystės tarybinio ūkio kontora. Gyvenamasis namas Zubovų palikuonims nebuvo grąžintas. Jiems išmokėtos kompensacijos. Šiuo metu juose veikia „Laisvųjų krikščionių bažnyčia“, „Lietuvos krikščioniškasis fondas“, Vaikų dienos centras, vyksta įvairūs renginiai.

Ginkūnų dvaro rūmai mūsų dienas pasiekė stipriai pasikeitę ir buvo pastatyti 1904 m. Yra žinoma, kad Ginkūnų dvaras per Pirmąjį pasaulinį karą buvo stipriai nukentėjęs, minima, kad buvo nuniokoti ir išgrobstyti ir dvaro rūmai. Tarpukario fotografijose matyti, kad rūmus sudarė dvi išilgai sujungtos vieno ir dviejų aukštų dalys. Rūmų sienos buvo netinkuoto plytų mūro, cokolis ir pamatas sumūryti iš lauko akmenų. Abiejuose pastato galuose ir viename šone buvo pristatytos terasos. Ištaigingumo rūmams suteikė pirmo aukšto langus akcentuojančios reljefinės segmentinės sąramos ir lenkti sandrikai bei antro aukšto arkinius langus įrėminantys piliastrai.

1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas. Jo pastatai imti naudoti kolūkio reikmėms. Tais metais įvykius Ginkūnų gyventojai sutiko gana palankiai. Ginkūnų dvaro teritorijoje buvo įkurtas valstybinis (tarybinis ) ūkis. Tai vienas iš tokių ūkių Lietuvoje, sukurtų pirmaisiais tarybinės okupacijos metais. Dvaro savininkai Fledžinskiai nebuvo represuoti. J. Fledžinskis mirė 1961 m.

Valdant V. ir S. Zubovams, Ginkūnų dvaras tapo svarbiu ekonominiu bei kultūriniu centru. 1896 m. jie Ginkūnų dvaro rūmų rūsyje įkūrė slaptą lietuvišką pradinę mokyklą, kuri, žandarams apsilankius dvare, būdavo greitai pertvarkoma į dirbtuves, tad ji caro valdininkų nebuvo išaiškinta. Mokyklą lankydavo vyresni dvaro kumečių ir netoliese esančių kaimų vaikai.

Žemiau pateikiama lentelė, kurioje apibendrinami svarbiausi Ginkūnų dvaro savininkai ir jų veikla:

Ginkūnų dvaras

tags: #ginkunu #dvaro #sodyba