Dvarai Lietuvoje - tai ne tik ūkiniai vienetai, bet ir svarbūs kultūros bei švietimo centrai, vietos, kuriose gimė ir gyveno daug iškilių mokslo, visuomenės, kultūros, politikos ir karo veikėjų. Šiame straipsnyje panagrinėsime vieno iš tokių dvarų - Giniūnų dvaro - istoriją ir architektūrą.
Lietuvos žemėlapis
Dvarų sodybų nykimo priežastys
Pagrindinė dvarų nykimo priežastis yra ta, kad didžioji dauguma dvarų prieš Antrąjį pasaulinį karą, o likusieji po jo neteko savo savininkų. Jų sodybose buvo apgyvendinti žmonės, dažnai po kelias šeimas kiekvienoje. Jie neskirdavo reikiamo dėmesio pastatų ir juos supusių želdynų priežiūrai, kartais net nesuprasdavo, kad gyvena kultūros paveldo objekte.
Sovietmečiu daugelyje dvarų sodybų buvo įsikūrusios valstybinės įstaigos (mokyklos, kultūros namai, kolūkių kontoros ir kt.). Jos pastatus prižiūrėdavo, remontuodavo, bet tuo laikotarpiu daugelis šių statinių prarado autentiškumą, nes valstybė dvarų paveldo išsaugojimui neskyrė reikiamo dėmesio. Šiuo metu jis yra gerokai didesnis.
Nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų valdytojai, eksploatuodami jiems priklausančius paminklinius pastatus, privalo laikytis teisės aktuose nurodytų reikalavimų, susijusių su tų statinių priežiūra ir tvarkymu. Valstybė finansiškai remia pastatų atnaujinimo, restauravimo darbus.
Tačiau tokių objektų restauravimo, renovavimo darbai ne tik daug kainuoja, bet ir reikalauja daug žinių norint tinkamai parengti tokiems darbams reikalingus dokumentus, kantrybės juos derinant, ieškant finansavimo ir kt. Daugelis dabartinių privačių dvarų sodybų ar jų atskirų pastatų valdytojų fiziškai ir finansiškai nepajėgia pagal paveldosauginius reikalavimus restauruoti jiems priklausančių statinių, todėl daugelis dvarų sodybų toliau nyksta.
Ypač sunku atkurti dvarų pastatus, jei jie privatizacijos laikotarpiu perėjo kelių žmonių nuosavybėn. Dabar dažnai jų valdytojai dėl vieno ir to paties pastato turi skirtingus planus, norus ir jų finansinės galimybės nevienodos. Tokiu atveju kaip taisyklė susitarti nepavyksta, darbai stringa, o vertingi buvusių dvarų pastatai, jų želdynai nyksta.
Dvarų atgaivinimo pavyzdžiai
Laimei, yra ir teigiamų pavyzdžių. Tik privačiomis arba privačiomis ir su valstybės pagalba buvo atkurta keletas mažesnių dvarų. Pakėvio dvaro prikėlimas - pavyzdys, kaip valstybės ir privačiomis lėšomis įmanoma iš užmaršties prikelti kultūros paveldo objektą.
Vaiguvos seniūnijoje yra atstatytas medinis Adošiškių dvaras. Išėjusi į pensiją savo gimtinėje apsigyveno iš Vilniaus grįžusi Regina Bytautaitė-Jankauskienė. Jos senelis Vaitiekus Bytautas šį dvarą buvo gavęs kaip palikimą. Moteris stengėsi atkurti tokį dvarą, koks jis buvo jos vaikystėje, tarpukariu. Atsakingai dirbant suremontuotas 150 metų senumo pastatas, perdengtas jo stogas.
Šio dvaro sodyboje yra išlikęs ir svirnas, tvartas, buvęs kerdžiaus namelis, ledainė. Netoliese - didžiulis tvenkinys, kuris suformuotas užtvenkus Knituojos upelį (jo vanduo seniau suko malūno girnas).
Tytuvėnų seniūnijoje privačiomis lėšomis atstatytas Pašimšės mūrinis dvaras. Viena iš paskutiniųjų dvaro savininkių buvo Kristina Ortelienė. Į rytus nuo dvaro, vakariniame Tyrulių pelkės pakraštyje, yra išlikęs Ortelio akmuo, dar vadinamas Didžiuoju.
Šio netaisyklingo keturkampio formos, tamsiai pilkos spalvos granito akmens ilgis - 3,5 m, plotis- 2,5 m, aukštis - 2 metrai. 1850 m. Pašimšės dvaro savininkas Mikalojus Ortelis, pasinaudodamas nemokama baudžiauninkų darbo jėga, norėdamas Tyrulių pelkę nusausinti, iškasė per ją griovius ir, siekdamas tą įvykį įamžinti, liepė šiame akmenyje iškalti įrašą „1850 metais Mikalojus Ortelis nusausino Tyrulius“.
Žemaitės kūryba ir dvarų įtaka
Literatūrologė dr. Ramunė Bleizgienė mano, kad pastaraisiais metais stipriai išaugęs viešojoje erdvėje domėjimasis Žemaitės asmenybe susijęs su noru išvaduoti ją nuo tradicinės kaimo moters vaizdinio, mus pasiekiančio iš XX a. „1915-aisiais, minint rašytojos 70 metų jubiliejų, kritika apie Žemaitę ėmė kalbėti ne kaip apie kaimo rašytoją, bet kaip mūsų, lietuvių, tautos rašytoją. Tuo metu įvyksta lūžis - įsivyrauja požiūris, kad modernios lietuvių tautos pamatas yra valstietija.
Akivaizdu, kad Žemaitės kūryboje visų pirma į akis krinta lietuviško kaimo tikrovė, tačiau kalbėti vien iš tokios perspektyvos apie šią autorę būtų per mažai. Kai pradedame gilintis į jos aprašomus išgyvenimus ir patyrimus, kurie labai svarbūs norint pažinti XIX a. pabaigos-XX a. pradžios visuomeninį, kultūrinį kontekstą, štai tada, R. Bleizgienės teigimu, atsiveria ir bendražmogiškoji plotmė.
„Tie bendražmogiški dalykai Žemaitės kūryboje - tai santykis su gamta, ekologinė savivoka, žmogaus jausmingumas, dalyvavimas pasaulyje jausmų plotmėje. Žemaitės kūryba nėra tik apie kaimo žmogų - ji ir apie mus visus, dabar gyvenančius. Skaitydami jos tekstus galime atpažinti ir savo patirtį, būdą, kaip mes patys dalyvaujame pasaulyje. O jeigu neatpažįstame, tuomet galbūt galėtume ugdyti tokio buvimo gebėjimą: būti atsakingi už supančią gamtą, kurti empatišką santykį su kitais žmonėmis“, - mintį, kodėl Žemaitė gali būti tokia aktuali šiandien, plėtojo literatūrologė R. Bleizgienė.
Pasak R. Bleizgienės, tai citata iš vienintelio Žemaitės apsakymo miesto tema „Ponas Zigmantas“. Ir įdomu, kad čia matome išvardytas visas miesto linksmybes, kuriose dalyvauja ponas Zigmantas, spėtina, greičiausiai dvarininkiškos kilmės ir galintis sau leisti pilnakraujį miesto gyvenimą. Įdomu, kad Žemaitė, rašydama šį apsakymą ir vardydama pagrindines miesto pramogas, tai daro jau pati jas patyrusi, gyvendama Vilniuje.
„Miestas Žemaitės kūryboje nėra destruktyvi erdvė, juolab kad mes turime per mažai duomenų tai teigti. Per mažai ji apie tai rašė. Aišku, mano cituotame apsakymo fragmente miesto erdvė iš tiesų skiriasi nuo kaimo, bet tikrai negalime vienareikšmiškai, stereotipiškai sakyti, kad kaimo erdvė žmogui yra palanki, o miestas - ne, - svarstė literatūrologė. - Nors toks mąstymas, tiesą sakant, būdingas XX a.
Apskritai XIX a. pabaigos-XX a. pradžios lietuvių inteligentų vaizduotėje miestas buvo labai pavojinga moterims erdvė. Lietuviškoje spaudoje buvo skelbiama nemažai straipsnių, kaip moterys, išvykusios iš kaimo į miestą papildomai užsidirbti, ištvirksta. Tai iki dabar mus pasiekiantis stereotipinis miesto vaizdinys. Bet kadangi turime tik vieną Žemaitės apsakymą šia tema, negalėtume sakyti, kad apsakymo pagrindinė veikėja Myliutė ištvirksta, nueina šunkeliais. Atvirkščiai, miesto erdvę ji atranda kaip palankią sau veikti. Sakytume, pakankamai miestiška, kitoniška, netradicinė svajonė - sunku įsivaizduoti XIX a.
Kelmės rajono ribos per eilę metų keitėsi, todėl tikslios mūsų rajono teritorijoje buvusių dvarų sodybų statistikos neturime. Galėtume palyginti dvarų pokytį per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. 1989 m. tuometinio Paminklų restauravimo projektavimo instituto, kuris buvo pavaldus tuometinei Lietuvos TSR kultūros ministerijai, specialistai J. Glemža, A. Meškauskienė ir R. Stulpinas sudarė „Kelmės rajono inventorizuojamų sodybinių ansamblių- buvusių dvarų ir palivarkų sodybų - sąrašą“.
Jame nurodyta, kad tada buvo nustatyta, jog Kelmės rajone yra išlikę tik 22 dvarai, turintys architektūrinę ar istorinę vertę ir kuriuos dar būtų galima prikelti naujam gyvenimui. Iš jų tik 5 dvarai įvardinti kaip sodybo: Beržėnų, Kelmės, Kletiškės, Užvenčio ir Pagryžuvio. Likusieji 15 dvarų (Daustorių, Gelučių, Graužikų, Kalniškių, Karklėnų, Kiaunorių, Kražių, Pagryžuvio, Pakievio, Pašakarnio, Pavandenio, Plūsčių, Spyglių, Šaukėnų, Tytuvėnėlių, Užvarmio, Vaiguvos ir Verpenos) minėtame dokumente vadinami buvusių dvarų fragmentais.
Tuo metu 13-os dvarų centriniai pastatai (rūmai) buvo mediniai, 8 - mūriniai. Dvylikoje šių dvarų ankstesniems savininkams priklausiusiuose gyvenamuosiuose pastatuose gyveno čia sovietmečiu įkeldintos šeimos, o ūkiniai pastatai dažniausiai buvo pritaikyti tada veikusių kolūkių, tarybinių ūkių arba įvairių kitų įstaigų reikmėms. Čia veikė dirbtuvės, fermos, sandėliai ir kt.
Beržėnų dvare buvo įsikūrusi Šiaulių autobuso parko poilsio bazė, Kelmės, Kletiškės ir Verpenos dvaruose - tarybinių ūkių kontoros, Kalniškių ir Karklėnų dvaruose - mokyklos, Šaukėnų ir Pagryžuvio - tuberkuliozės sanatorijos, Pašakarnio - kultūros centras.
Šiuo metu pagal Kultūros paveldo centro Lietuvos dvarų duomenų bazę Kelmės rajone yra išlikę 17 dvarų, įtrauktų į saugotinų dvarų registrą. Čia neberasime negrįžtamai autentiškumą praradusių arba visiškai sunykusių, 1989 m. sąraše buvusių, Kražių, Kletiškės, Kalniškių, Karklėnų, Pašakarnio, Plūsčių ir Spyglių dvarų.
1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvo pradėti tvarkyti, pilnai ar iš dalies restauruoti renovuoti minėtame sąraše buvę Kelmės, Pakėvio, Šaukėnų, Užvenčio ir Pagryžuvio dvarai. Savininkams pasikeitus šiek tiek buvo pradėtas tvarkyti gražios architektūros neogotikinio stiliaus XIXa.
Pavyzdžiui, Pakražančio dvare gimė Lietuvos tapytojas Jonas Zenkevičius (lenk. Jan Zienkiewicz, 1821-1888) - vienintelio autentiško Simono Daukanto portreto autorius. Be to, šis mūsų kraštietis nutapė ir dvasininkų, rašytojų Motiejaus Valančiaus, Antano Baranausko, kai kurių politinių veikėjų, valstiečių ir miestiečių, įvairių šventųjų portretų. Pakražančio dvaras priklausė Prušinskiams, XVIII amžiuje - Kiaunarskiams, kurie 1764 m. pastatydino pirmąją Pakražančio bažnyčią.
Iš Pašiaušės dvaro, kuris istoriniuose šaltiniuose minimas jau XVI a., yra kilęs dailininkas, architektas, rašytojas, Zakopanės architektūros pradininkas Stanislovas Vitkevičius (1851-1915). Jo sūnus Stanislovas Ignacas Vitkevičius (lenk. Stanislaw Ignacy Witkiewcz-Witkacy, 1885-1939), taip pat buvo dailininkas. Jis pasirašinėjo Vitkacio slapyvardžiu, kad jo darbai nebūtų siejami su tėvo sukurtais. Pašiaušės dvare gimė ir lietuvių keliautojas, etnografas, geografas, istorikas, karininkas Jonas Vitkevičius-Batyras (1806-1839). Vitkevičių daugelis kartų yra susiję su Lietuvoje ir užsienyje garsiomis giminėmis. Pašiaušės dvaro rūmai išliko. Juose daug metų veikė mokykla. Dabar šis pastatas apleistas. Sodyboje yra senosios liepų alėjos fragmentų.
Buvusio Užvenčio valsčiaus Spyglių dvare gyvenusių bajorų P. Lisieckio ir K. Kazakauskaitės-Lisieckienės šeimoje gimė dailininkė tapytoja Sofija Lisieckaitė-Plechavičienė (1910-2010). Jos vyras Leonardas Plechavičius buvo Nepriklausomos Lietuvos generolo Povilo Plechavičiaus ir pulkininko Aleksandro Plechavičiaus brolis. Šios dailininkės kūryba yra eksponuota daugelyje Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) vykusių parodų, o jos paveikslų saugoma privačiose kolekcijose, muziejuose: M. K. Kai kurie Spyglių dvaro sodybos mediniai pastatai išliko (kumetynas, keli ūkiniai pastatai), bet jie labai prastos būklės. S.
Išlynų dvare gyveno Europoje garsus mokslininkas ichtiologas, bitininkas Mykolas Girdvainis (1841-1925). Jis gimė Vilniuje. 1877 m. vedė Išlynų dvaro savininkę Liuciją Kučevskytę, 1885 m. apsigyveno šiame dvare, čia įkūrė žuvininkystės ūkį. Jis vienas pirmųjų pradėjo tirti Lietuvos vandenis, žuvininkystei svarbią jų gyvūniją, o Lenkijoje, Vokietijoje, Ukrainoje įsteigė apie 350 žuvininkystės objektų. Išlynų dvaro pagrindinis ir keli ūkiniai pastatai išliko iki šių dienų. Dabar jie priklauso dviem savininkams. M.
Tytuvėnėlių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XV a. pabaigos. Jis yra priklausęs kelioms žinomoms bajorų giminėms. Labiausiai šį dvarą išgarsino čia gyvenusi dailininkė Sofija Dembovskytė-Romerienė (1885-1972). Brandžiausius savo gyvenimo metus (nuo sutuoktuvių su Eugenijumi Romeriu 1911 m. iki tremties) ji praleido Tytuvėnų dvare. Ši lenkų kilmės dailininkė meno žinovų yra vadinama akvarelės virtuoze, viena ryškiausių Lietuvos portretisčių ir peizažo meistrių. Iki mūsų dienų išliko tik buvusio Tytuvėnėlių dvaro sodybos fragmentai: sūrinė, tvartas, parkas.
Šilo Pavėžupio ir Graužikų dvarai buvo vieta, iš kurios XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais ir XX a. pradžioje sklido švietėjiškos idėjos po visą Lietuvą. Čia gyveno kelios Žemaitijos bajorų Pūtvių kartos. Ypač didelę pagarbą pelnė 1863 m. sukilimo dalyvio Rapolo Putvinskio sūnus - knygnešys, tautinio atgimimo, visuomenės, kultūros veikėjas, Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjas, ideologas, vienas iš žuvininkystės pradininkų šalyje Vladas Putvinskis-Pūtvis (1873-1929). Jis gimė Rygoje, mirė Kaune. Jo sūnus Stasys Putvinskis (1898-1942) buvo Lietuvos žemės ūkio ministras, šaulys.
Pirmosios žinios apie Šilo Pavėžupio dvarą siekia XVI amžių. Šiame dvare Putvinskių giminė šeimininkavo nuo XVIII a. Medinis Šilo Pavėžupio dvaras neišliko. Po Antrojo pasaulinio karo jis jau buvo gerokai apleistas, bet jame dar gyveno 8 šeimos. 1983 m. kilus gaisrui, dvaro rūmų pastatas sudegė, nukentėjo ir visa sodyba. Iki mūsų dienų išliko tik XIX a. statytas medinis dvaro svirnas. Yra išlikęs 1936 m. Putvinskių statytos pradinės mokyklos pastatas, kuris šiuo metu prikauso privatiems savininkams.
Putvinskių turėtoje Graužikų dvaro sodyboje neblogai išliko tik kumetyno su aukštu stogu ir svirno pastatai. Buvęs medinis ponų namas pokario metaise buvo pritaikytas mokyklai, veikiausiai, perstatytas. 1992 m. Graužikuose buvo rasti į žemę užkasti du bidonai su Putvinskių šeimos archyvu, kuris perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui.
1891 m. I. Ivanavičius Pagojo dvare (dvaras neišliko) įkūrė pirmąją Lietuvoje pienininkystės mokyklą, kuri su pertraukomis 1901-1903 metais veikė iki 1910-ųjų. Mokykla turėjo pavyzdingą garinę pieninę, kurioje buvo sumontuotas pirmasis Lietuvoje mechanizuotas pieno seperatorius, varomas garo mašina. Į dvimetę mokyklą kasmet būdavo priimama apie 10 mokinių. Valdžia jiems skirdavo po 90 rublių per metus, o dvaras suteikdavo butą ir maistą. Joje dirbo 4 mokytojai.
Pavandenės (Sakelinės) dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1553 metų. Jo sodyba buvo įsikūrusi labai gražioje vietoje - kalneliuose ant Gludo (Bludo) ežero kranto. Kitoje ežero pusėje stūkso Moteraičio piliakalnis. Pavandenės dvaras, atskiros jo dalys yra priklausiusios keliems šeimininkams. XIX a. dvaras atiteko Sakelių giminei. Žinoma, kad Sakeliai savo dvare slėpė 1863 m. sukilimo dalyvius. Paskutinis dvaro paveldėtojas Zigmantas Sakelis (1879-1941) įsteigė vieną iš pavyzdingiausių ūkių Žemaitijoje, kuris buvo garsus ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tarpukario metais šiam ūkiui vien ariamos žemės priklausė 300 hektarų. Čia buvo auginami grynakraujai veisliniai gyvuliai, tvenkiniuose veisdavo žuvis, žemę apdirbdavo tuo laiku itin modernia technika. Dvaro teritorijoje veikė pieno perdirbimo bendrovė. Didžiuliai dvaro parko pakelių medžiai ir vis dar šakomis dangų remiantis galiūnas ąžuolas, pastatų liekanos liudija seno, darbščių rankų išpuoselėto kampelio didingą praeitį ir griūvančią, niokojamą dabartį.
Kadangi daugelio buvusių dvarų nėra likę nė žymės, mes, muziejininkai, rinkdami informaciją vadovaujamės ir 1923m. pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, nors tuometinių valsčių ribos nesutampa su dabartinių seniūnijų ar savivaldybių ribomis. - Kokios, Jūsų žiniomis, buvo pagrindinės dvarų sodybų nykimo priežastys Jūsų rajone?
Reikėtų išsaugoti ir visą Užvenčio dvaro sodybos kompleksą, ypač dėl jo istorinės ir architektūrinės vertės. Čia 1887-1898 m. su pertraukomis gyveno rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (1877-1930), o 1912-1940 m. šeimininkavo, pavyzdinį ūkį turėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto (1918 m. vasario 16 d.) signataras Jonas Smilgevičius (1872-1942). X...