Naujas žmogiškos būties suvokimas: filosofinė esė

Magistro darbo tikslas - Heideggerio filosofinio požiūrio pateikimas ir aiškinimas dėl moderniaisiais laikais dvasios moksluose susidariusios kalbą objektinančios tendencijos įsigalėjimo. Pastarąjį tikslą siekiu įgyvendinti keldamas įvairius filosofinius klausimus, susijusius su kalbos logika, su rašto ir šnekos skirtimi, su aplinkos ekologija ir su žmogaus mąstymu.

Savo diplominiame darbe svarstau Heideggerio požiūrį į kalbą kaip į neobjektinę ir kartu pateikiu oponuojantį pirmajam objektinės kalbos požiūrį. Heideggerio veikaluose galima pastebėti kalbos atžvilgiu asmeninę mąstytojo filosofinę poziciją, kurią ketinu magistro darbe pavadinti neobjektiniu požiūriu į kalbą. Išsamiai šį požiūrį, šnekos ir kalbos skirtumus ir bendrumą aiškinsiu magistro darbe. Tiek ankstyvojo, tiek vėlyvojo Heideggerio filosofijos raštuose galima pastebėti asmeniniam mąstytojo kalbos suvokimui oponuojantį objektinį požiūrį į kalbą.

Neobjektinis požiūris į kalbą

Neobjektinio požiūrio į kalbą esmė yra įvairių filosofinių klausimų apmąstymas remiantis filosofo vaizduote ir kritiniu filosofiniu konkretaus klausimo apmąstymu. Originaliai filosofinio klausimo plėtotei neobjektiniame požiūryje į kalbą būtinas mąstytojo susikaupimas ties konkrečiu filosofiniu klausimu ir mąsli ramybė. Neobjektinis Heideggerio požiūris į kalbą - tai manymas, kad kalba nėra žmogaus nuosavybė, kad kalba žmogui yra duota jo paties atsiradimo įvykyje (Ereignis) tuo tikslu, kad kalba pasitarnautų kaip tarpininkas tarp esinijos būties (Sein) ir žmogiškosios čia - būties (Dasein).

Taigi kalba Heideggerio asmeninėje eksplikacijoje nėra nei žmogaus, nei aplinkos daiktas, bet veikia kaip viena iš santykio jungčių (kuri nėra svarbesnė už patį santykį), dėl to kalba pati savaime nevirsta objektu kaip šneka. Iš pastarosios minties išplaukia taip pat neobjektinio požiūrio į kalbą įvardijimas.

Martinas Heideggeris

Objektinis požiūris į kalbą

Priešingas nei Heideggerio filosofinis požiūris yra vadinamas objektiniu požiūriu į kalbą. Logikas Rudolfas Carnapas, vokiečių filosofas Immanuelis Kantas atstovauja objektinės kalbos filosofinei pozicijai. Antrojo filosofinio požiūrio į kalbą esmė: mąstytojas savo darbe taiko tik techninius įgūdžius, dėl to jam nereikia arba reikia tik labai minimaliai asmeninės vaizduotės.

Magistro darbe objektinį požiūrį į kalbą, priešingą Heideggerio neobjektiniam požiūriui į kalbą, analizuosiu remdamasis Vienos ratelio nario Rudolfo Carnapo mintimis apie dirbtinę kalbą ir apie loginės analizės metodą; prancūzų kalbotyrininko Ferdinando de Saussure‘o suvokimu apie kalbą kaip vien komunikacijos įrankį, susijusį su biologiniais žmogaus kūno pagrindais; prancūzų filosofo Jeano - Paulio Sartre‘o egzistencinį požiūrį, kuris nuvertina metafizinę būtį į pirmą planą iškeldamas žmogaus etinę veikseną. Minėtose įvardytų autorių idėjose aptinku opozicinį Heideggerio filosofijai požiūrį. Objektinio požiūrio į kalbą esmė: kalbą žmogus vartoja savo būtyje ir savo poreikiams patenkinti kaip objektą - žmogiškąjį daiktą.

Antra vertus, šio požiūrio pranašumas, jeigu atsiribotume akimirkai nuo lyginimo su Heideggerio kalbos samprata, yra pripažinimas, kad nevartojamos ir tuo pagrindu negyvos kalbos nebūna, net jeigu kalbėtume apie kalbas, kurių žodynas miręs, ar apie kalbas, kurių tikslas yra griežtai mokslinis, - logikos, matematikos informacinių technologijų kalbos.

Rašto ir šnekos skirtis

Rašto ir šnekos skirtis reiškia, kad filosofiniame diskurse pirmenybė yra teikiama arba raštui, arba šnekai. Prancūzų filosofas Jacques Derrida teigė, kad raštas kalboje yra pirmapradis. Kitaip nei raštas, šneka nėra pirmapradė kalbos diskurso dalis Derrida filosofijoje. Vokiečių filosofas Martinas Heideggeris šneką suvokia kaip filosofinio apmąstymo plėtojimo būdą. Šis būdas kyla iš sokratiškojo dialogo formos.

Mano nuomone, pati rašto ir šnekos skirtis yra sąlyginė. Tekste Heideggerio mintys yra užrašytos, todėl jos iš prigimties nėra šneka. Priešingai nei Heideggeris, Derrida absoliutina rašto, kuris įgija daug šnekos elementų, vaidmenį.

Jacques Derrida

Kritinė literatūros apžvalga

Vokietijoje ypač penktajame ir šeštajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiuose buvo parašyta daug veikalų, kuriuose interpretuojama Heideggerio kalbos samprata. Heideggerio kalbos sampratos pagrindu mąstytojai Ludwigas Binswangeris, Medardas Bossas kūrybiškai Heideggerio šnekos (die Rede) sampratą pritaiko tarpasmeninių santykių problemoms tirti egzistencinėje psichologijoje. Magistro darbe siekiu suprasti Heideggerio požiūrį į netechnizuotą ir dėl to autentišką filosofinę kalbą. Siekdamas išdėstyti pastarąją filosofinę poziciją remsiuosi abiejų mąstytojų mintimis, liečiančiomis sąmonės ir kalbos klausimo aiškinimą.

Kitas šeštojo dešimtmečio vokiečių autorius Erasmus Schöpferis tyrė paties Heideggerio filosofinę kalbą daugiau filologiniu nei hermeneutiniu aspektu, tad šiame magistro noriu remtis pastarojo mokslininko tik kai kuriomis įžvalgomis. Erasmus studijų Kölno universitete metu susipažinau su Heideggerio filosofijai skirta kita akademine literatura: heidegeristinės problematikos žurnalu, atskirais Heideggerio filosofijai skirtais leidiniais ir vokiečių filosofų (Kanto, Schelerio, Humboldto, Lacano…) veikalais. Juose plėtojami filosofinės antropologijos klausimai vykusiai papildys diskusiją Heideggerio filosofinės kalbos perspektyvos atžvilgiu.

Lietuvoje daug rašė apie Heideggerio ankstyvojo filosofijos laikotarpio veikalo „Būties ir laiko“ hermeneutines sąvokas Juozas Girnius. Savo licenciato darbe Girnius labai trumpai rašė apie kalbą kaip Rede ir dar trumpiau užsiminė apie tai, kad „ … Heideggeris Rede vartoja lygiaprasmiškai graikų terminui λόγος…“, tačiau Girnius detaliau neaiškino kalbos kaip visumos ir šnekos ryšio. Dėl šios priežasties Girniaus filosofija tolesniame magistro darbo tekste nesiremiu. Žinoma, savo straipsniuose Heideggerio filosofijos įvairius fenomenologinius, kultūrinius aspektus apmąsto filosofai Arūnas Sverdiolas, Dalius Jonkus, Tomas Kačerauskas, Nijolė Keršytė ir t.t. Antra vertus, mano analizuojama kalbos problema plačiausiai yra nagrinėta Arvydo Šliogerio filosofijoje.

Remdamasis šia aplinkybe ir dėl sąlyginai nedidelės magistro darbo apimties būtent Šliogerio filosofinėmis įžvalgomis iš šiuolaikinių Lietuvos filosofų daugiausia remiuosi savo magistro darbe. Ketvirtajame dešimtmetyje, kada Girnius rašė iš Heideggerio filosofijos, paties Heideggerio kalbos sampratai dar trūko metafizinio ištakų pagrindimo. Filosofinė kalbos samprata metafizinį pagrindimą ir poetines ištakas įgyja tik vėlyvajame Heideggerio filosofijos laikotarpyje. Dėl šio Heideggerio filosofinio požiūrio į kalbą nenuoseklumo Heideggerio filosofijos nesuvokė Antanas Maceina ir Jeanas - Paulis Sartre‘as.

„Kiekvienas bandymas suprasti Heideggerį neatsižvelgiant į klasikinę graikų filosofiją, yra beprasmis.“ Šiame magistro darbe remsiuosi Heideggerio klasikinės filosofijos interpretacijomis, išdėstytomis tam tikruose mąstytojo veikaluose, nes klasikinės filosofijos interpretacijos lėmė paties Heideggerio kalbos sampratos formavimąsi, paties Heideggerio filosofinio požiūrio raidą nuo ankstyvojo jo filosofijos tarpsnio, žymimo mąstytojo sisteminio veikalo „Būties ir laiko“ pasirodymo, iki pat Heideggerio mirties. Norėdamas detaliau suvokti Heideggerio filosofijos istorijos interpretacijas remsiuosi Herakleito, Platono, Aristotelio įžvalgomis, liečiančiomis kalbos klausimą.

Tyrimo metodai ir darbo naujoviškumas

Magistro darbe remsiuosi komparatyviniu metodu: skirtingų filosofijos šaltiniu lyginimu sieksiu atskleisti darbe plėtojamą kalbos temą. Be to, pasitelksiu filosofinį klausinėjimą, kad parodyčiau, viena vertus, kiekvieno magistro darbe vystomo klausimo kitoniškumą, ir taip pat paties plėtojamo klausimo ryšį su pamatine visam magistro darbui kalbos perspektyva.

Savo magistro darbe rašysiu originalius senosios graikų ir vokiečių kalbų filosofinius terminus ir kartu pateiksiu lietuviškus jų atitikmenis. Pagrindinė motyvacinė priežastis įkvėpusi norą paisyti originalios žodžių grafinės formos magistro darbe: magistro darbo heidegeristinė filosofinė pakraipa. Pastarosios filosofinės pakraipos tekstai yra paremti skirtingų Vakarų filosofijos terminų pakartojimu jų rašto stichijoje: graikiškoje ar lotyniškoje. Originalios filosofinės termino formos pateikimas yra orientuotas į sąvokinį autentiškumą.

Šiais laikais iškyla egzistencinio mąstymo tapatybės problema: Ar egzistencinis mąstymas gali veikti kaip savarankiškas filosofinio mąstymo būdas, nepriklausomas nuo fenomenologinio ar analitinio požiūrių? O gal egzistenciniam mąstymui yra reikalinga kitų filosofijos srovių sintezė, kad šis mąstymo būdas galėtų gyvuoti toliau? Aišku tik viena, kad savo magistro darbu trokštu skatinti susidomėjimą metafizine problematika.

Metafizinėje plotmėje egzistencinis mąstymas vykusiai plėtoja dialogą tarp skirtingų filosofinių požiūrių (fenomenologinio, analitinio) ir leidžia kūrybingai interpretuoti pamatinius filosofijos klausimus: kas yra gamta, žmogus, daiktas ir t.t. Metafizinis požiūris jungia filosofinio mąstymo daugiamatiškumą svarstomo pamatinio klausimo perspektyvoje.

Kalbos prigimtis

Pirmiausia norėdamas suprasti kalboje susitinkančių sąvokų prasmę (-es) noriu įsigilinti į kalbą, ir į jos prigimtį. Kas Heideggeriui yra kalba? „Niekas neišdrįs laikyti neteisingu arba atmesti kaip visai nevertingą kalbos kaip garsinio vidinių būdo judesių atliepo, kaip žmogiškosios veiklos, kaip sąvokiškai - išraiškingo pavaizdavimo apibūdinimo.“ Šis teiginys, atrodo, pateikia tvirtą ir aiškų kalbos apibrėžimą. Iš pažiūros jis išsako visus akivaizdžius kalbos bruožus: garsinę kalbos prigimtį, numanomą kalbos ryšį su žmogaus psichika, kalbos kaip sąvokų kūrėjos, pavaizduotojos, esybiškumą.

Ar galima pastarąjį teiginį vadinti Heideggerio kalbos apibrėžimu tikrąja to žodžio prasme? Manau, kad ši apibrėžtis veikiau tik palyti kalbą, bet jos iki galo neleidžia suprasti. Toks mano įsitikinimas yra susijęs su paties teiginio turiniu, kuriame yra įvardijami kalbos bruožai, bet ne tai, kas kalba yra apskritai. Vadinasi, pastarasis teiginys yra veikiau diskusinis, t.y. juo Heideggeris siekia tam tikru būdu priartėti prie to, kas yra kalba, o ne pateikti tikslų kalbos apibrėžimą. Žinoma, galima manyti, kad kalbos apibrėžimui pakanka apibūdinti kalbą jos esminių bruožų atžvilgiu.

Klausimas kaip filosofinio mąstymo bruožas

Būtent klausimas yra vienas iš esminių filosofinio mąstymo bruožų: „Klausimas yra kelias į atsakymą. Kad būtų išsaugotas, klausimas neturėtų baigtis teiginiu apie kokį nors dalyką, bet privalo pakeisti patį mąstymą.“ Iš esmės negaliu vienareikšmiškai atsakyti į bendrą klausimą, pavyzdžiui, kas yra kalba? Kadangi atsakymas yra brandinamas mąstymo ar diskusijos, o ne jau pateiktų atsakymų stichijose. Noriu patikslinti, kad bendros prigimties klausimas turi skatinti susimąstyti ties paties klausimo bylojimu, nes tik įsigilinęs, ką sako klausimas, galiu suvokti konkretų turinį, išmąstytą klausimo (-ų) kėlimo eigoje.

Taigi tikram filosofui nedera sutelkti dėmesio vien į turinį kaip į kitų paruoštą produktą, nes turinys mąstyme kyla iš klausimo, o ne atvirkščiai. Be to, juk į turinį gilinasi taip pat kiti mokslai, ir be filosofijos. Pavyzdžiui, kalbos ypatybių įvardijimas būtinas kalbotyrai, kuriai reikia nusistatyti tiriamo objekto savybes, kad jas galėtų analizuoti. Tuo tarpu filosofijos klausimas turi būti taip suaugęs su svarstomo dalyko apmąstymu, kad filosofija išliktų savimi (neprarastų savo ypatingumo), ir, kad padėtų filosofui įsigilinti bei suvokti dalykus, išeinančius iš paprasto teiginio rėmų.

Pavyzdžiui, būtent toks filosofiškai bendras ir dėl to įsimąstymo proceso į jį yra reikalaujantis klausimas: kas yra kalba? Iš šio apmąstymo išplaukia, kad klausimas yra autentiškos filosofinės kalbos ir mąstymo tapatybės garantas. Pasak Herakleito: „Kelias aukštyn ir žemyn - vienas ir tas pats.“ Tad klausimas, kurio skelbiama tiesa, ypač metafizikoje, nėra greitai įsisavinama, yra suvokiamas kaip viena iš galimų mąstyti krypčių. Taigi svarstymas apie kalbą grąžina mąstymą prie paties klausimo apie kalbą kokia ji yra apskritai.

Klausimo prasmingumas

Kyla abejonė svarstymo prasmingumu: ar verta kelti bendrą klausimą, kuriuo siekiama svarstomą dalyką pažinti grįžtant vis prie to paties klausimo? Ar galima tikėtis atsakymų mintyje turint vieną pagrindinį klausimą? Ar grįžimas prie pagrindinio klausimo negrasina svarstomo dalyko apmąstymo paskandinti loginėje beprasmybėje? Noriu prisiminti ankstesnio svarstymo rezultatus tam, kad galėčiau paieškoti atsakymų.

Iš ankstesnio svarstymo seka, kad 1) pagrindinis klausimas yra kartu esminis klausimas, nes skatina apmąstyti, kas juo yra užduota; 2) klausime slypinčios užduoties sprendimas nėra „sukramtyto“ atsakymo į klausimą pateikimas, bet yra klausimo svarstymas. Gausūs mąstiniai sekantys iš pirmo svarstymo patvirtina klausimo kaip vyksmo prasmingumą, nes pateikia atsakymų kaip skirtingų mąstinių, kylančių iš pagrindinio klausimo, gausą. Tik reikia pastebėti, kad iš pagrindinio klausimo sekantys atsakymai neturi būti statiški teiginiai. Juk pats „… žodis, kuriuo Τέλος prasme pasibaigia klausimas, įvardija tai, nuo ko prasideda klausimas. Tai yra sritis, kurioje juda mąstymas.“ Pats klausimas yra judrus, nes jis stimuliuoja mąstymą nepasitenkinti tuo, kas jau yra paruošta kitų klausimų,- apmąstymo eigoje išryškėja vienaprasmiai atsakymų turiniai. Atvirkščiai, pagrindinis klausimas ragina nepasiduoti vienmačio atsakymo pagundai, bet lyginti kelias skirtingas filosofines perspektyvas, kad vis iš ...

tags: #gimsta #naujas #zmogiskos #buties #suvokimas #teiginys