Šventoji - tai vieta, kur susipina turtinga istorija, gamtos vertybės ir dainingi žmonės, puoselėjantys senelių ir tėvų etnokultūros tradicijas. Kelionė po šį kraštą atveria daugybę įdomių ir gražių vietų, kurios palieka neišdildomą įspūdį.
Lietuvos regionai
Anykščiai - kultūros lopšys
Anykščiai - Aukštaitijos kultūros centras. Tai nuostabios gamtos ir žmogaus kūrybos vientisumo pavyzdys. Birželio 5-6 d. pirmiausia aplankė Anykščių šilelyje vinguriuojantį medžių lajų taką (apžvalgos bokštas 36 metrų aukštyje), išvydo A.Baranausko apdainuotąjį Anykščių šilelį, pasigrožėjo Šventosios upės vingiais.
Dar viena Anykščių įžymybė - siaurasis geležinkelis, švelniai vadinamas siauruku. Tai unikalus inžinerinio paveldo objektas, muziejus po atviru dangumi. Siauruko stotyje veikia muziejus, kuriame įrengta geležinkelio istorijos ekspozicija. Be abejo, mokiniai aplankė pirmąjį memorialinį muziejų Lietuvoje - poeto ir vyskupo A.Baranausko klėtelę, kurioje sukurta garsioji poema „Anykščių šilelis“.
Keliavo iki rašytojo Jono Biliūno tėviškės Niūronyse. Čia XX amžiaus pradžioje buvo perstatyta gimtoji J.Biliūno sodybos troba, joje dabar įrengta nedidelė ekspozicija, kurioje eksponuojami įvairūs memorialiniai daiktai, buvę Biliūnų sodyboje. Vėliau vyko prie J.Biliūno „Laimės žiburio“, Liudiškių kalvos viršūnėje palaidotas ir pats rašytojas, čia jam pastatytas antkapinis paminklas. Sugalvoję norą lipo į aukštą kalną, nesižvalgydami į šalis, o užlipę palietė Laimės žiburį.
Po pietų nuvažiavo prie Kalitos kalno - tai unikali vieta: 500 metrų ilgio vasaros rogučių trasa galima skrieti net iki 40 km/h greičiu. Pasivažinėję rogutėmis atvyko į Bebrusų stovyklavietę, įsikūrė, žaidė sporto aikštelėse, maudėsi švariame ežere, kuriame daug vėžių ir lelijų. Po poilsio, vėlai vakare išvyko į Molėtų observatoriją. Nors teko palaukti dėl užėjusio debesies (žiūrėjo dokumentinį filmą apie žvaigždes), vėliau pažvelgė į dangaus kūnus pro teleskopą, paklausė pasakojimo.
Lankomi Anykščių muziejai: A.Baranausko, A.Vienuolio Žukausko, J.Biliūno, B.Buivydaitės. Liudiškių, Šeimyniškėlių piliakalniai. Šventosios pažintinis takas, Puntuko akmuo. Arklio muziejus.
Tiškevičių dvarai
Apie garsiąją Tiškevičių giminę sklaido legendos ir padavimai. Lankomi Trakų Vokės, Lentvario, Užutrakio dvarai ir parkai.
Tiškevičių herbas
Senosios sostinės ir pagoniškos kultūros pėdsakais
Lankoma Kernavė, jos piliakalniai. Trakuose istorijos metraščio puslapiai verčiami, lankant pusiasalio pilies liekanas bei salos pilyje įsikūrusį istorijos muziejų. Lankomas Neries regioninio parko informacinis centras. Dūkšto ąžuolynas - didžiausias Lietuvoje išlikęs natūralus ąžuolynas. Čia auga 170 - 200 metų medžiai.
Po Molėtų žemę ir Aukštaitijos nacionalinio parko žiedu
Lankomas Europos geografinis centras Purnuškėse, Dubingiai, Molėtai. Etnokosmologijos centre susipažinimas su etnokosmologijos idėjomis, žinių pateikimas etnologiniu, mokslo istorijos, filosofiniais, astronominiais požiūriais. Aukštaitijos nacionaliame parke saugojami, tausojami ir puoselėjami etnokultūrinės srities gamtiniai ir kultūriniai savitumai. Lankomas Labanoras, Palūšė. Ladakalnis, Ginučiai, Stripeikiai. Ginučių malūnas. Bitininkystės muziejus. Mokomasis botanikos takas. Skulptūrų alėja.
Po Aukštaitijos pušynus ir Biržai - Šiaurės Lietuvos perlas
Gražutės regioninis parkas - tai ežerų ir pušynų lobynas. Ši sena sėlių genčių žemė istoriniuose dokumentuose minima jau 15 a. Labiausiai šį kraštą garsino Radvilų giminė, kuri čia šeimininkavo net keletą šimtų metų. Biržų tvirtovė - pilis storiausiomis sienomis, gynybiniais pylimais, vandens grioviais - istorinės praeities liudininkas.
Rokiškis ir Vidurio Lietuvos dvarai
Miestas, garsus sūrio gaminimo tradicijomis ir teatrų festivaliais. Miesto senamiestis - ryškiausias klasicizmo epochos urbanistikos paminklas. Lankomas Rokiškio dvaras ir jame įsikūręs krašto muziejus. Šv.Mato bažnyčia, grafo R.Tyzenhauzo palaidojimo kripta. Dvarai - ekonominio ir politinio gyvenimo centrai. Šešuolėlių dvaras šiandien tarsi atgimęs iš naujo, jo interjeras puošniausias ir turtingiausias iš Lietuvos dvarų. Rekonstruoti rūmai ir visas dvaro ansamblis. Burbiškių dvaro istorijos ekspozicija įkurta sename Baženskių dvare, gražiai juosia peizažinio tipo dvaro parkas su gausybe tvenkinių bei salų.
Kėdainiai ir Šiauliai
Kėdainiai - Lietuvos vidurio centras. Ekskursija po istorinį miestą: Senosios rinkos aikštė, krašto muziejus, Radvilų mauzoliejus. Lietuvos geografinis centras. Pabuvosite Pašilių stumbryne. Šv.Petro ir Povilo bažnyčia, Didždvario istorija, Ch.Frenkelio rūmai. Garsusis Pėsčiųjų bulvaras - Vilniaus gatvė. Nuvyksite į Kryžių kalną. Lankysite miesto muziejus: „Aušros“, Dviračių, Kačių, Fotografijos, Radio ir televizijos.
Nemuno krašte ir Druskininkai
Lankomi gamtos objektai: įspūdingosios Strėvos įgriuvos, „Velnio duobė“, Nemuno atodanga, Nemuno krantinė Birštone. Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centras. Vytauto Didžiojo paminklas, Vytauto kalnas. Dar kitaip vadinami sveikatos miestu. Jį garsina ne tik unikalios gamtos versmės ir šaltiniai. Pasaulinę šlovę jiems pelnė ir čia gyvenę garsūs menininkai - dailininkas bei kompozitorius M.K.Čiurlionis, skulptorius modernistas Žakas Lipčicas.
Po garsiąją Dainavos šalį ir Sūduvos žemės dvarai
Dzūkijos nacionalinis parkas - tai kraštas, garsėjantis turtinga istorija, gamtos vertybėmis, dainingais dzūkais, kurie išsaugoję ir puikiai puoselėja senelių ir tėvų etnokultūros vingrybes. Nacionalinio parko vartai - Merkinė. Piliakalnis, Kryžių kalnelis, juodosios keramikos meistrai. Marcinkonys. Dzūkų muziejus, pažintiniai takai. Zervynos. Suvalkijos regione išlikusių dvarų istorinė raida. Kiduliai. Jų praeitį mena šimtametis parkas ir 19 a. statytas dvaro ansamblis. Istoriniuose dokumentuose minima, kad šiame dvare gyveno Prūsijos karalius Vilhelmas III. Zyplių dvaras. Jį sudaro vienuolika išlikusių pastatų. Kai kuriuose pastatuose vietos bendruomenė pritaikė savo reikmėms - veikia pastovi tautodailininkų darbų ekspozicija, vyksta įvairūs renginiai. Paežerių dvaras.
Suvalkijos kūrėjų pėdsakais ir Vilniaus pradžia
Suvalkijos kraštas turtinga garsiais Lietuvos kūrėjais. Miesto atsiradimas, jo tuometinis vaizdas ir žmonių gyvenimas mieste tais senais laikais. Vilniaus pilys. Pilių istorija glaudžiai susijusi su miesto kūrimosi pradžia. Vilniaus požemiai. Ar kada nors, vaikščiodami Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, pagalvojote, kad po Jūsų kojomis gali būti kitas - požeminis - pasaulis? Vilnius - religijų ir kultūrų kryžkelė. Suprasite, kaip viename mieste nuo senų laikų sugyveno daugelio tikėjimų ir kultūrų žmonės. Vilniaus legendos. Miestas apipintas legendomis. Jos leidžia kitu kampu pažvelgti į sostinės praeitį.
Liepsnojanti Vilniaus gotika ir Vilniaus baroko kelias
Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios - gotikos kampelis - tapo Vilniaus veidu. Jiems nėra lygių pasaulyje. Tačiau Vilniaus gotika - tai ne tik šie pastatai. Itališkas žodis „barocco“ reiškia keistas, įmantrus. Vilniaus mieste šiltos Italijos stilius pritapo ir net įgavo ypatingus savo bruožus. Būtent, sostinėje buvo pastatyta gausybė baroko šedevrų (Šv.Petro ir Povilo bažnyčia, Šv.
Renesansas ir klasicizmas
Renesansas - tai ne tik architektūra, bet ir viduramžiškos mąstysenos atsigręžimas į humanizmą. Šios šiauriniuose kraštuose neįprastos kultūros kelias Lietuvoje - tai švietimo ir mokslų atsiradimo kelias. Klasicizmas Vilniuje - Lietuvos garsiųjų architektų naujų formų ieškojimas. Kultūrų įvairovė Vilniuje. Šiandien įvairiataučiame Vilniuje puikiai sugyvena lietuviai, rusai, baltarusiai, žydai ir daugelio kitų tautybių gyventojai.
Kūrėjų pėdsakai Vilniuje ir Vilniaus meilės istorijos
Nuo senų laikų Vilnius garsėjo kūrybiškais žmonėmis. Rašytojai, dailininkai, mokslininkai ir kiti šviesuoliai šlovino ir garsino savo mylimą miestą. Į Vilnių atvykdavo garsūs pasaulio dainininkai, poetai, architektai. Nuo seniausių laikų meilė garbinama mene ir gyvenime, įamžinta nemirtinguose kūriniuose, ji universali ir nekintanti, svarbi kiekvienam, nepriklausomai nuo epochos, padėties, turto, amžiaus ar išvaizdos.
Vilniaus tiltai, parkai ir Užupis
Žalioji miesto puošmena - parkai - XVII a. pradėti kurti prie dvarų ir didikų rezidencijų. Užupis yra vienas seniausių Vilniaus rajonų, istoriniuose šaltiniuose minimas jau XVI a. Dabar apleistuose Užupio pastatuose įsikūrę jauni menininkai, kurių bendruomenė pasiskelbė „Nepriklausoma Užupio Respublika“.
Žemaitijos dvarai ir Literatūrinė Žemaitija
Žemaitijos regione išlikusių dvarų istorinė raida. Kelmės dvaras. Keletą šimtmečių priklausęs Guževskių šeimai, išlaikęs savitą architektūrinį paveldą. Biržuvėnų dvaras. Tai vertingas architektūrinę, istorinę, urbainistinę vertę turintis medinio dvaro sodybos kompleksas. Renavo dvaras - vienas geriausiai išlikusių dvaro ansamblių šiame regione. Plateliai. Buvusio iškilaus ir puošnaus dvaro išlikę tik pėdsakai. Tačiau puikiu peizažu visada patraukli vietovė atvykstantiems keliautojams. Plungės dvaras. Menantis iškilią ir turtingą Oginskių giminę. Šio krašto literatūros paveldas yra neišsenkamas. S.Daukantas, M.Pečkauskaitė- Šatrijos Ragana, M.Valančius, J. Žymantienė-Žemaitė, Maironis, V.Mačernis.
Sakralinė ir kalvotoji Žemaitija
Kelionėje siūloma išsamiau susipažinti su regiono turtingu sakraliniu paveldu. Lankomi 16 - 19a. Kelionėje siūloma išsamiau susipažinti su įdomiais regiono gamtiniais objektais. Varnių regioninis parkas garsus savo paslaptingais piliakalniais. Lopaičiai - unikalus baltiškosios istorijos liudininkas. Šatrijos piliakalnis. Medvėgalio piliakalnis. Plateliai - Žemaitijos Nacionalinio parko centras. Sovietinio laikotarpio reliktas - Militarizmo muziejus.
Klaipėda ir Kuršių Nerija
Lankomas vienas įdomiausių miestų Lietuvoje. Ekskursija po Klaipėdos senamiestį: senoji perkėla, Dramos teatras, parodų rūmai, piliavietė, turgaus aikštė. Siūloma išsamiau susipažinti su gamtos objektų lobynu - Kuršių Nerija. Juodkrantė. Lankomas skulptūrų parkas moderniai įrengtoje krantinėje, įspūdingomis skulptūromis apjuostas Raganų takas. Galimybė nuo Avikalnio pasigėrėti puikiais vaizdais. Nida. Ventės Ragas.
Mažosios Lietuvos istorija ir Šventosios prijungimo metinės
Pateikiama išsami informacija apie Mažosios Lietuvos istoriją, žymius žmones. Lankomos su juų gyevnimu bei veikla susijusios vietos. Bitėnai - M.Jankaus muziejus. Rusnė - didžiausia Lietuvos sala. 1921-aisiais kovo 30 dieną Palangos kraštą prijungus prie Lietuvos ir nubrėžus naują mūsų valstybės ir Latvijos sieną šituo istorijos posūkiu džiaugėsi ne visi. Jeigu Lietuvai ir Palangai tai buvo šventė, Šventosios gyventojai džiaugsmo nepatyrė. Šiais metais kovo 30 d. devintąjį kartą rengiamas pėsčiųjų žygis pajūriu nuo Palangos tilto iki Šventosios gelbėjimo stoties minint Palangos grąžinimo Lietuvai ir Šventosios prijungimo metines.
Palangos herbas
Šventosios žemės atminties ženklai
Projekto „Šventosios žemės atminties ženklai“ meninė kompozicija, kurią rengė menininkė A. Bukauskienė, primena senąsias, net 17 a. siekiančias šventojiškių gimines, kurių palikuonys čia gyvena ir šiandien.
Šventoji glaudžiasi prie istorinės latvių etninės teritorijos
„Šventoji glaudžiasi prie istorinės latvių etninės teritorijos ir etnografiškai yra Rucavos krašto dalis, su kuria ją vienija ne tik senosios kuršių tarmės, bet ir liaudies dainų, tautinių kostiumų gaminimo ir kitų tradicijų kraitis, - primena Ilmaras Mežas. Jei Palangos miestas jau nuo senų laikų daugiau apgyventas lietuvių, tai Šventojoje 1922 metais, lietuvių duomenimis, nebuvo nei vieno lietuvio. Senesnieji šventojiškiai taip pat atsimena, kad iki karo čia nebuvo nei vieno lietuvių ūkininko. Jei Latvijos ir Lietuvos siena Šventosios apylinkėse būtų nubrėžta griežtai pagal etninius principus, ji turėjo būti bent 10 km toliau nuo dabartinės sienos - tarp Paliepgirių ir Kunigiškių, maždaug dabartinio Palangos oro uosto vietoje.
Šventosios prijungimas prie Lietuvos
Tačiau dėl įvairių istorinių aplinkybių gavosi kitaip - iki 1919 metų Šventoji buvo Kuršo gubernijos sudėtyje. Po Latvijos valstybės įkūrimo, kaip Kuršo dalį ir latvių etnografinę teritoriją, šiuo kaimus savo žinion perėmė Latvija (1919 m.) Tačiau po poros metų, 1921-aisiais, tarptautinio arbitražinio teismo sprendimu Šventoji kartu su Palangos kraštu buvo prijungta prie Lietuvos, kad pastaroji turėtų išėjimą į jūrą, nes Klaipėda Lietuvai tada dar nepriklausė. Kai 1923 m. Klaipėda buvo atiduota Lietuvai, suplanuoto prekybinio uosto statyba Šventojoje buvo atidėta, o vėliau pastatytas jūros priekrančių žvejybos uostas. Kaip rašo I. Mežas, kai kurie senieji šventojiškiai iki šiol su kartėliu prisimena, kaip tuometinis ministras pirmininkas Karlis Ulmanis juos iškeitė ir atidavė Lietuvai. Bet, kaip sako šventojiškė Ana Vindigė. Nubrėžus naująją sieną, daug šventojiškių iškeliavo į Latviją, o vėliau nemažas skaičius jaunuolių leidosi į Liepoją ieškoti darbo.
Gyventojų skaičius Šventojoje
1920 m. pirmojo Latvijos gyventojų surašymo duomenimis, visame Palangos krašte (mieste, valsčiuje ir vėliau prijungtoje Rucavos valsčiaus dalyje) buvo maždaug 3 tūkst. 800 gyventojų, iš kurių 1 tūkst. 350 (36 proc.) buvo latviai ir 1 tūkst. 860 (49 proc.) lietuviai. Vienintelis gyventojų surašymas ikikarinėje Lietuvoje įvyko 1923 m. Tada Palangos bei Darbėnų valsčiaus pajūrio kaimeliuose buvo suskaičiuota 1 tūkst. 442 latviai. I. Končiaus ir V. Ruokio leidinyje „Palangos kraštas“ (1925 m. Kaunas) publikuoti Palangos miesto ir valsčiaus kaimų gyventojų sąrašai. Minėto leidinio duomenimis Šventojoje visi 334 gyventojai buvo latviai, o dar toliau į pietus esančiuose keturiuose kaimuose - Monciškėse, Paliepgiriuose, Užkanavėje ir Vanagupėje - taip pat buvo latvių persvara. Tik Senoji Palanga, kaip ir Kunigiškai, buvo lietuvių kaimas, nes latvių ten buvo ne daugiau kaip ¼, o ir iš jų - dviejų šeimų tėvai buvo gimę kitur.| Metai | Latvių skaičius Šventojoje | Pastabos |
|---|---|---|
| 1923 | 1442 | Palangos ir Darbėnų valsčiai |
| 1925 | 334 | Visi Šventosios gyventojai |
| 1959 | 630 (55%) | Šventosios kaimo taryba |
| 1970 | 398 | Radikalus sumažėjimas |
| 1979 | 384 (3.2%) | Viso Palangos miesto gyventojų |
| 2001 | 153 | Nurodė latvių kalbą kaip gimtąją |
Pokariniais statistikos duomenys žinomi iš 1959 m. gyventojų surašymo - tuomet Šventosios kaimo taryboje daugumą dar buvo išlaikę latviai - 630 (55 proc.). Kitas gyventojų surašymas įvyko 1970 m. Jis parodė, kad etninės proporcijos radikaliai pakito: latvių skaičius sumažėjo nuo 630 iki 398. 1972 m. Iki 1979 m. bendras latvių skaičius Palangoje sumažėjo iki 384 ir sudarė 3,2 proc. visų miesto gyventojų. 2001 m. „Įdomu pažymėti, kad be pačių latvių, tarp kurių 153 savo gimtąja kalba nurodė latvių, dar 285 Palangos gyventojai nurodė, kad jie moka latviškai. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad kol kas tarp vyresniojo amžiaus latvių dar gerai žinoma gimtoji kalba, kurią, deja, gana retai perima jaunesnė karta. Gal būt dar nėra per vėlu ir dar galima imtis priemonių, kad šis nykimas nebūtų toks skausmingas, ir kad kuo ilgiau išliktų unikalus latvių kalbos Šventosios tarmės skambėjimas. Šventosios mokykloje būtų galima įvesti fakultatyvą latvių kalba“, - 2010 m. rašė I.