Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau girdime apie streikus, ypač tarp mokytojų. Šiame straipsnyje panagrinėsime streikų priežastis, jų poveikį švietimo sistemai ir visuomenei, bei galimus sprendimus.
Mokytojų Streikų Priežastys
Pirmadienis prasidėjo neterminuotu kelių šimtų mokyklų mokytojų streiku. Streiko priežastimi pedagogai įvardija nemalonią situaciją - jie negali oriai gyventi iš atlyginimų, todėl yra priversti papildomai uždarbiauti statybose ar braškių plantacijose užsienyje, o neretas susimąsto ir apie emigraciją.
Sutikime, jog valstybė, kurioje mokytojai priversti streikuoti, nes jie nesijaučia saugūs, negalintys oriai pragyventi iš atlyginimo, nėra perspektyvi, sveika ir morali. Jei joje bloga gyventi mokytojui, jei jo mintys sukasi tik apie išgyvenimą nuo algos iki algos, sutikite, kad toks mokytojas negali skirti viso savęs ugdymo procesui. Vadinasi, ir mūsų auganti jaunoji karta negaus pozityvaus ir pagarbaus tautiško bei valstybiško mąstymo ir supratingumo.
Kokias matau priežastis, pateisinančias mokytojų streiką?
- Priežastis: Kaip ir teigia pedagogai, atlyginimai nėra džiuginantys. Jie orientuoti ne į normalų gyvenimą, o tik į išgyvenimą. Pavyzdžiui, mūsų Kėdainių rajono mokytojo vidutinis „popierinis“ atlyginimas šiandien - 661 euras. Atskaičius mokesčius, į „rankas“ mokytojas gauna per 500 eurų.
- Priežastis: Mokytojui deleguota visuomenės atsakomybė ugdant jaunąją kartą yra didžiulė. Deleguota atsakomybė turi derėti su pagarba ir atlygiu mokytojui. Mūsų valstybėje mokytojams atsakomybės pilna kuprinė prikrauta, kad net pečiai linksta, o pagarba ir atlygis kažkur toli nuo pedagoginės bendruomenės susikabinę vaikštinėja.
- Priežastis: Susidariusi situacija nėra tik atlyginimo klausimas. Pirmiausiai tai prioritetiniai ir vertybiniai dalykai, kurie turėtų būti reikšmingi ne tik mokytojams, bet ir visai visuomenei, o ypač tėvams. Jau tiek metų kalbama, kad švietimas prioritetinė valstybės sritis, bet kaip nėra pozityvaus ir matomo poslinkio taip ir nėra.
- Priežastis: Man atrodo, kad kai streikuoja mokytojas, tegul ir tyliai, bet streikuoja visa valstybė. Juk mokytojai eina į mokyklą kaip į bendruomenę, kurios visi nariai mokosi bendraudami vieni su kitais ir dalindamiesi savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Aš taip pat jaučiuosi šiandienos streiko dalyvis. Man labai skaudu, kad mano sūnaus mokytojai priversti kovoti dėl išgyvenimo
- Priežastis: Mokytojas turi būti sąžiningas, nes tik tada galės būti pavyzdžiu jaunimui. Klasėje jis turi būti nuoširdus ir sakyti, ko nori, kaip iš tiesų gyvena. Pedagogas turi kalbėti apie savo jausmus, sakyti, dėl ko pyksta, kuo džiaugiasi. Deja, šiandien pedagogas neturi sąlygų būti sąžiningu žmogumi savo darbo bendruomenėje. Jis negali atvirai vaikams pasakyti, kad jo darbas nevertinamas, kad valstybė nenori į jį investuoti. Ir ne todėl, kad bijomasi. Tikrai ne. Todėl, kad tai reikš, jog ir vaikams nelinki geriausių dalykų, ir Lietuvos ateitin žiūri gan miglotai.
Manau, kad visi sutiks, jog nenorėtume, kad mūsų vaikai mokytųsi tokioje mokykloje, kurios mokytojai jaučiasi nevertinami, kuriems už jų išskirtinį darbą prideramai neatlyginama, todėl jie yra nelaimingi ir nuolat ieškantys, kaip užsidirbti papildomai arba emigruoti.
Moksleivių Padėtis Streikų Metu
Ypač vienareikšmiškai negalima vertinti pedagogų streiko, nes tokioje kovoje kaip ši - tarp valdžios ir pedagogų bendruomenės visų pirma kenčia moksleiviai, nes streiko metu sutrikdomas mokymosi procesas. Moksleiviai tampa situacijos įkaitais, o ypač abiturientai, kuriems iki brandos egzaminų lieka visai nedaug laiko. Būtent todėl kiekviena praleista ir neišmokta pamoka gali lemti jų tolimesnį gyvenimą, nes per egzaminą abiturientas nepasiteisins, kad neišmoko pamokos, nes vyko pedagogų streikas.
Lietuvos moksleivių sąjunga pareiškė - gana savo ginčuose moksleivius naudoti kaip pėstininkų figūrėles: ,, Lietuvos švietimo sistema pametė savo esminį tikslą - ugdyti jauną žmogų, suteikti jam palankią mokymuisi aplinką. Kompromiso tarp mokytojų ir Vyriausybės bei Seimo, ieškoti būtina, tačiau ne moksleivių žinių kaina, todėl prašome mokytojus nutraukti streiką, o Lietuvos Respublikos Vyriausybę bei Seimą, prisiimti atsakomybę ir ryžtingai spręsti švietimo sistemos problemas“.
Valdžios Reakcija ir Veiksmai
Kai išgirdau vieno populiariausio Lietuvos politiko, premjero A. Butkevičiaus „pamąstymus“ apie pedagogų streikus ir pasisakymus, jog tai politikavimas ir net svetimos valstybės įtakojamas procesas, man pasidarė išties baisu. Negaliu nepritarti kito politiko nuomonei, jog taip mąstančiam mūsų valstybės premjerui jau reikia arba „kunigo“ arba „psichologo“.
Darbo Kodekso Pakeitimai ir Lokautas
Seimo priimtas naujasis Darbo kodeksas galutinai išraus bet kokias mintis apie streikus. Taip streikų organizatoriai įvertino naujovę Lietuvoje - lokautą, kuris įrašytas naujajame kodekse. Tai galimybė darbdaviui skelbti streiką savo darbuotojams, o tiksliau, laikinai atleisti neramumų organizatorius.
Jei šis Kodeksas būtų galiojęs 2011 metais, „Švyturio-Utenos alaus“ vadovai būtų galėję skelbti lokautą streiko organizatoriams. „Tai ne lokautas, o galimybė darbdaviui streikuotojus pakeisti kitais. Tokių sąlygų nėra jokioje pasaulio valstybėje. Tai sustabdys bet kokius mėginimus streikuoti ir reikalauti savo teisių“, - 15min teigė R.
Kai kuriose Vakarų pasaulio šalyse lokautas yra įteisintas. „Tačiau lokautas Europoje taikomas tada, kai darbdavys streiko metu nori stabdyti gamybą, nes jam neapsimoka. Tai normalu. Bet Lietuvoje lokautas leis susidoroti su streikuotojais. Pagal naujo Darbo kodekso apibrėžimą, darbdavys, paskelbęs lokautą, gali nutraukti darbo sutartis su streikuotojais. Tiesa, tik laikinai - iki kol truks lokautas. Darbo kodeksas nurodo, kad į jų vietą darbdavys gali priimti naujus žmones pagal terminuotas darbo sutartis, pasitelkti laikinuosius darbuotojus.
„Legaliai skelbti streiką iš esmės bus neįmanoma, nes organizatoriai iškart neteks darbo. Patys streikai taps beprasmiai, nes darbdavys vietoje tavęs įdarbins kitą. Tiesa, Darbo kodeksas numato tam tikras sąlygas. Pavyzdžiui, darbdavys prieš penkias dienas turės įspėti kolektyvą apie skelbiamą lokautą. Taip pat turės įvardinti jo priežastis, tikslus, darbuotojų, kuriems taikomas lokautas, sąrašą.
Beje, įteisinti lokautą Lietuvoje darbdaviai siūlė dar 2004 metais. „Jeigu profsąjungos turi teisę skelbti streiką, tai darbdaviai privalo turėti galimybę taikyti lokautą“, - tada kalbėjo Pramonininkų konfederacijos narys Jonas Guzavičius. Praėjus 12 metų lokautas pagaliau bus įteisintas. „Jei darbuotojai turi teisę streikuoti, tai tokią galimybę turi turėti ir darbdaviai“, - mano V. Sutkus.
Statistika ir Tendencijos
Statistikos departamento duomenimis, per pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje įvyko 242 streikai. Tai - savotiškas Lietuvos rekordas, nes mūsų šalies streikų statistika labai skurdi. Pavyzdžiui, pernai per visus metus būta 296 streikai, tačiau daugybę metų nebūta nei vieno streiko. Be to, statistiką gerina tik švietimo darbuotojai, skelbiantys įspėjamuosius streikus.
2001 metų antrąjį ketvirtį įvyko tik vienas streikas, o prieš metus - 2002-ųjų trečiąjį ketvirtį Lietuvoje streikai nebuvo rengiami. Vidutinis šių metų trečiojo ketvirčio streikuose dalyvavusių darbuotojų skaičius - 446, iš jų įspėjamuosiuose streikuose dalyvavo 308 darbuotojai.
Tiesiogiai streikuose dalyvavę darbuotojai nedirbo 1056 darbo dienas, iš jų įspėjamuosiuose streikuose - 95 darbo dienas. Priverstinai streikavę darbuotojai prarado 81 darbo dieną. Vidutinė streiko trukmė darbo dienomis sudarė 2,55 darbo dienos, iš to skaičiaus įspėjamojo streiko - 0,31 darbo dienos.
Pagrindinė vykusių streikų skelbimo priežastis - laiku neišmokėtas darbo užmokestis.
Nors lokautas ir bus įteisintas, tačiau ar juo kas nors pasinaudos, abejoja tiek darbuotojų teisių gynėjai, tiek darbdavių atstovai. “Kai taip trūksta darbuotojų, nematau prielaidų, kad kas nors Lietuvoje galėtų pasinaudoti lokautu. Kol kas realiai tai nėra aktualu. Ir pasaulyje jie skelbiami retai. Dažnai girdime apie streikus, bet ne apie lokautus“, - teigė V.
Teisė Streikuoti ir Tarptautiniai Įsipareigojimai
Teisė streikuoti yra esminė asociacijų laisvės dalis. Dažniausiai streikuojama dėl didesnio darbo užmokesčio ir geresnių darbo sąlygų. Teisę streikuoti saugo Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) 87-oji konvencija.
Nemažai pasaulio šalių jau dabar kėsinamasi į teisę streikuoti. 2015 m. TDO darbdavių grupė ir kai kurios valstybės užginčijo TDO 87 konvenciją dėl asociacijų laisvės, kurią yra ratifikavusios 153 šalys. Praėjusiais metais vykusiame TDO Valdymo tarybos posėdyje darbdavių grupė vėl kėsinosi į 87-ąją konvenciją, siūlydama prie jos pridėti protokolą, kuriuo atskirai reglamentuojama teisė streikuoti, tokiu būdu neigiant, jog teisė streikuoti įeina į asociacijų laisvės apibrėžimą ir jog konvencija jau dabar gina teisę streikuoti.
Streikas šiuo metu galiojančio Darbo kodekso 76 str. apibrėžiamas kaip darbuotojų arba jų grupės laikinas darbo nutraukimas, kai kolektyvinis ginčas neišspręstas arba darbuotojus tenkinantis kolektyvinius darbo ginčus sprendžiančio organo sprendimas (įskaitant tarpininkavimo metu pasiektą susitarimą) nevykdomas (ar netinkamai vykdomas).
Iš esmės streikas yra darbuotojų poveikio priemonė darbdaviui, kuri nustatoma užtikrinant šalių derybinių pozicijų balansą, vykdant kolektyvines derybas. Todėl ši teisė nelaikytina darbuotojų privilegija, iškreipiančia lygiateisius santykius, o remiasi bendra nuostata, kad darbuotojų, kaip silpnesnės darbo teisinių santykių šalies, teisės užtikrinimas, garantuojant galimybes jungtis į juos vienijančias ir atstovaujančias organizacijas ir dalyvauti jų veikloje, turi būti paremtos realiai egzistuojančiomis galimybėmis daryti poveikį darbdaviui.
Šios priemonės nustatomos įstatyme ir jomis siekiama sukurti darbdavio interesą realiai dalyvauti derybose arba laikytis susitarimų, siekiant išvengti nuostolių, kuriuos gali sukelti darbuotojų darbo stabdymas. Tačiau, ribojant besaikį piktnaudžiavimą streiku, yra suformuotos nuostatos, kurios nustato griežtas streiko skelbimo procedūras (teisėtumo kriterijus), ribojamos streiko skelbimo galimybės nesant tam priežasčių (pagrįstumo kriterijus).
Šie kriterijai vertinami teisme kilus ginčui dėl streiko teisėtumo. Mokslinėje literatūroje taip pat pažymima, kad darbuotojų teisė į streiką kaip kolektyvinio poveikio priemonė yra radikali ir drąstiška, naudojama tik išnaudojus visas taikinimo galimybes ginče (Bužinskas, 2010: 185).
Streikų ribojimo galimybę numato ir pagrindinis šalies įstatymas - LR Konstitucijos 51 str. įtvirtinta, kad darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę streikuoti, o šios teisės apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad teisė streikuoti nėra absoliuti, nes streikas yra ne tik priemonė daryti spaudimą darbdaviui ir ginti socialinius bei ekonominius interesus, jis kartu reiškia tikrą, gresiančią žalą darbdaviui ar net tretiesiems asmenims. Taigi streikas laikytinas ultima ratio (Lietuvos Aukščiausiasi teismas, 2012).
Darbo Ginčų Rūšys
Projektas iš esmės įtvirtina tris darbo ginčų rūšis: individualūs darbo ginčai dėl teisės, kolektyviniai darbo ginčai dėl teisės ir kolektyviniai darbo ginčai dėl intereso. Toks reguliavimas atitinka ir kaimyninėse valstybėse (Latvijoje ir Estijoje, Lenkijoje) priimtą darbo ginčų skirstymą. Tačiau šiose valstybėse ginčai dėl kolektyvinės sutarties nėra aiškiai priskiriami tik prie ginčų dėl teisės.
Profsąjungų vaidmuo
Vertinant šiuos pakeitimus dar reikia žinoti, kad profesinių sąjungų narių skaičius tolygiai mažėja (pvz., 2013 m. sumažėjo net 6,4 proc., tuo tarpu verslininkų asociacijų narių skaičius padidėjo net 14,9 proc. (žr. Oficialiosios statistikos portalą), 2014 m. profesinių sąjungų narių skaičius sumažėjo dar 1,1 tūkstančiu, t.y. 1,2 proc. (žr. Oficialiosios statistikos portalą), verslininkų organizacijų liko stabilus, pagal 2015 m. duomenis profesinės sąjungos vienija tik 8.1 proc. darbuotojų).
Tuo tarpu Projekte vyrauja bendra nuostata, kad profesinės sąjungos atstovauja tik savo narių interesus individualiuose ir kolektyviniuose darbo ginčuose, o kolektyvinės sutarties nuostatos taikomos tik profesinių sąjungų nariams (nebent šalys kolektyvinėje sutartyje sutartų kitaip).
Krūties Streikas
Net ir sėkmingai žindant pasitaiko įvairių krizių. Viena iš jų - kūdikis laikinai gali atsisakyti krūties. Tai vadinamasis krūties streikas arba žindymo streikas. Norint ir toliau sėkmingai maitinti kūdikį, reikia nemažai kantrybės bei žinių.
Krūties streikas dažniausiai pasireiškia tarp 3-iojo ir 8-ojo gyvenimo mėnesio (žinoma, žįsti kartais atsisako ir naujagimiai bei greitai pirmojo gimtadienio sulauksiantys kūdikiai). Kartais mamos šį ankstyvą „nusijunkymą“ priima natūraliai ir nededa pastangų kūdikį sugrąžinti prie krūties. Tačiau tikimybė, kad jaunesnis nei 12 mėn. kūdikis pats atsisako motinos pieno - minimali.
Krūties streikas įprastai trunka nuo 2 iki 4 dienų, todėl mamoms rekomenduojama apsišarvuoti kantrybe ir pasistengti, kad pieno kiekis nesumažėtų.