Ar tai būtų tiesa? Tiesos reikšmė filosofijoje

Pažindami mes įgauname žinių, kurios nuolat gausėja ir kinta. O kadangi vienas žinias nuolat keičia kitos, todėl iškyla klausimas, ar mąstymo rezultatai atitinka tai, kas yra pačioje tikrovėje, ir kiek galima pasitikėti dabartinėmis mokslo žiniomis, t.y. kiek tose žiniose yra tiesos? Juk visai įmanoma, kad tai, ką laikome tiesa iš tikro nėra tiesa, o tik tam tikra visų priimta nuostata, idėja, pan. Ir iš viso, kas yra tiesa ir kur ji egzistuoja - tikrovėje ar žmogaus galvoje? Dažnai tai būna pproblematiškas klausimas.

Filosofas

Tiesos samprata ir jos kaita

Filosofijos istorijoje buvo daug pastangų atsakyti į tiesos problemos klausimą. Susiformavo įvairios tiesos koncepcijos. Tiesa visada yra tik pavienių individų ar žmonių grupių subjektyvios nuomonės išraiškos bei tvirtinimai. Todėl nėra tokių argumentų, kuriais galėtume įrodyti, kad vienas teiginys teisingesnis už kitą.

Antikos filosofų požiūris į tiesą

Vienas žymiausių sofistų Protagoras yra pirmasis senovės graikų mąstytojas išreiškęs požiūrį, kad žmonės tikrovę pažįsta tik savo interesų ir galimybių ribose, kad pažinimas neatsiejamas nnuo jų kasdieninių praktinių poreikių. Tai galima pagrįsti kad ir ilgai (net iki Koperniko revoliucinės teorijos apie žemes formą, padėtį saulės atžvilgiu, pan.) egzistavusia „tiesa“, kad žemė yra plokščia ir yra visatos vidurys. Juk žmonės nukeliaudavo tik trumpus atstumus jūra ar sausuma ir negalėjo praktiškai įsitikinti, kad žemė iš tikro nėra plokščia.

Žmonės žino tik savo įspūdžius ir poreikius, jie žino tai, kas naudinga, o ne tai, kas teisinga. Vienas iš senovės graikų skepticizmo pradininkų Pironas teigė, jog jei tiesa ir yra, tai žmogui ji nepasiekiama. Kalbant apie kiekvieną daiktą galima ką nors teigti ir kartu neigti, bet kuris sprendimas nėra teisingesnis už jam priešingą sprendimą. Tikrovė yra nnepažįstama, dėl to lieka vienintelė išmintinga išeitis - susilaikyti nuo bet kurių teigiamų ar neigiamų sprendimų apie daiktus.

Vienas žymiausių Antikos mąstytojų Platonas, nagrinėdamas tiesos ir vertybės klausimus, niekur griežčiau neskiria tiesos, kaip teorinio pažinimo rezultato, nuo vertybės, kaip praktinio elgesio prielaidos, o jei ir mėgina tai daryti, tai tik tam, kad vėliau vėl jas sujungtų. Teorinis pasaulio pažinimas turi realizuoti ir praktinę žmogaus gyvenimo paskirtį, atskleisti ir iškelti ne tik tiesą, bet ir žmogaus gyvenimo vertybes. Platonas tvirtino, kad kai kurias tiesas žmogus žino iš karto, iki pažinimo. Anot mąstytojo, tai turėtų būti tiesos atsineštos iš praeitų gyvenimų ar idėjų pasaulio. Tokių tiesų yra daug.

Viduramžių filosofija ir tiesa

Viduramžiais požiūris į tiesą filosofijoje pakito. Skirtingai nuo Antikos čia yra jaučiama labai stipri religijos, o būtent Krikščionybės įtaka. žymus to laikotarpio filosofas Klemensas Aleksandrietis teigė, kad filosofija užsiiminėdama tiesos ieškojimu, padeda suprasti tiesą. Tiesa nors ir yra viena, tačiau yra daug būdų, padedančių jos ieškoti. Vis dėl to sėkmingai galima ją surasti tik per Dievo sūnų. Bet anot Klemenso Aleksandriečio, yra tik viena aukščiausia ir nepasiekiama tiesa, būtent ta, kurios moko Dievo sūnus.

Augustinas išreiškė mintį, kad visokios žinios yra abejotinos, išskyrus žinojimą to, kad “aš esu” ir ”aš mąstau”. Tiesos esančios amžinos ir objektyvios, žmonės jas sužino intuityviai, be jutimiško suvokimo. Tačiau žmogus nėra pajėgus pats sužinoti tiesą (protas yra pasyvus), tai gali padaryti tik dieviškasis apsireiškimas žmogaus sąmonėje. Aukščiausioji tiesa atsiveria tik tam, kas jos ieško visomis sielos galiomis, ne vien tik protu (čia vėl gi nuoroda į maldą, atsidavimą religijai, bei tarnavimą Dievui).

žymiausias Vakarų Europos viduramžių filosofas scholastas Tomas Akvinietis taip pat gilinosi į tiesos pažinimo problemą. Jis suformavo viena iš žinomiausių tiesos apibrėžimų. Jis teigė, kad kiekvienas daiktas yra teisingas tiek, kiek turi jo prigimtį atitinkančią formą. Todėl tiesa apibrėžiama kaip panašumas tarp intelekto ir daikto. Taigi pažinti tą panašumą, reiškia pažinti tiesą. Anot mąstytojo, tik intelektas gali pažinti savo panašumą su daiktu, kurį suvokia. Intelektas tai daro sugretindamas ir atskirdamas, nes kiekviename teiginyje jis arba suteikia kokiam nors daiktui, kurį žymi subjektas, tam tikrą formą, išreikštą predikatu, arba ją atskiria.

Tomas Akvinietis idealistiškai teigė, kad tiesa yra atitikimas tarp daikto ir proto, ir jeigu protas gali pažinti daiktus, tai reiškia, kad turi būti tiesa, kuri egzistuoja anapus žmogaus.

Renesanso epocha ir tiesos paieškos

Po viduramžių sekė renesanso epocha, kuri nemažiau svarbi šios problemos filosofinėje raidoje. Vokiečių filosofas Nikolajus Kuzanietis, nagrinėdamas pažinimo problemą, teigė, kad žmogaus protui nepasiekiama visa tiesa, nors ji ir egzistuoja objektyviai. Kuo gilesnis bus mūsų mokytumas šitame nežinojime, tuo labiau mes priartėjame prie tiesos.

Anglų pragmatizmo atstovas ir valstybės veikėjas F.Bekonas suformulavo principą „žinojimas - jėga“. Jis žinias pradeda traktuoti ne kaip tikslą dėl tikslo, o kaip techninių tikslų siekimo būdą. Jis kaip ir kiti pragmatizmo atstovai teisingumą sieja su teiginio naudingumu žmogiškajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu. Jis pateikė savo samprotavimus apie tiesą. Tiesa, kuri iš tikrųjų tik pati gali spręsti apie save, moko, kad tiesos ieškojimas, kuris yra meilė jai arba prašymas jos rankos, tiesos pažinimas, kuris yra jos buvimas, ir tikėjimas tiesa, kuris yra mėgavimasis ja, yra aukščiausios žmogaus prigimties ggėris.

Nyderlandų filosofas Benediktas Spinoza teigė, kad tai, ką suvokiame tiksliai ir aiškiai, yra tiesa. Vokiečių filosofas Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas, koherentinės (loginės darnos) tiesos sampratos šalininkas, bandė paaiškinti, kuri idėja yra teisinga, o kuri - klaidinga, remdamasis logika. Teisinga ta idėja, kurios sąvoka yra galima, klaidinga ta, kurios sąvoka apima prieštaravimą.

Tiesos teorijos

Kuriant neklasikines tiesos teorijas, buvo remiamasi idėjomis, kad: tiesa yra pačių žinių savybė, ir tiesą reikia tapatinti su galutiniu tiesos kriterijumi. Atsiradus daug prieštaraujančių klasikinei teorija, pradėta formuluoti kita, akivaizdumo teorija.

Akivaizdumo teorija

Šioje teorijoje tikrovė (daiktai) visiškai neminimi. Ši teorija ne tikrino žinias su tikrove, o tyrė pačių žinių savybes, lygino jas su kitomis žiniomis. Tad kokią gi žinių savybę galima tapatinti su tiesa? Akivaizdumo teorijos žymiausias šalininkas buvo Dekartas. Dekartas teigė, kad akivaizdi tiesa yra: “mąstau, vadinasi, egzistuoju” ir, kad ši tiesa, pasak jo, yra visos filosofijos pamatas. Taigi, matome, kad ir ši teorija sulaukė daug kritikos. Klasikinę tiesos sampratą galima taikyti beveik universaliai, tuo tarpu apie akivaizdumo teoriją to pasakyti negalima.

Loginės darnos teorija

Kita tiesos teorija, nagrinėjanti tiesos problemas, jos esmę - loginės darnos teorija, kuri tapatina žinių teisingumą su jų loginiu prieštaringumu yra koherencinės tiesos teorija. Žymiausias koherencinės tiesos sampratos šalininkas Leibnicas. Leibnicas teigia, kad pasaulis sukurtas tobulai, nes yra protingos Dievo veiklos produktas, ir tik mes ne visada galime suvokti kiekvieno fakto racionalumo, tačiau jis egzistuoja. O kadangi būties dėsniai yra ir logikos dėsniai, tai jie yra būtini logine prasme, kaip tapatybės dėsnio loginės išvados. Taigi norint įsitikinti žinių teisingumu, tereikia patikrinti, ar jas galima išvesti iš tapatybės dėsnio.

Pragmatinė tiesos samprata

Viena įtakingiausių teorijų - pragmatinė tiesos samprata. Ši samprata buvo išplėtota XXa. tačiau jos šaknų reiktų ieškoti XVIIa. pradžioje, kai F.Beikonas suformulavo principą “žinojimas - jėga”. Tuo metu dėl mokslinės revoliucijos kai kurie tyrinėtojai į žinias ima žiūrėti kaip į priemonę tikslui pasiekti, o ne kaip į tikslą dėl tikslo. Britų empirizmo atstovai tiesą pradeda traktuoti tik pagrįstą faktais, jusliniu patyrimu. Teorinius samprotavimus, nepagrįstus faktais jie nelaiko tiesa. Tai pabrėžė ir klasikinis empirizmas, kuris “juslinį patyrimą laikė ne tik pažinimo šaltiniu, bet ir žinių teisingumo pamatu”.

Pragmatizmo teorijos pradininkai - Ch. Pierce’as ir jo idėjomis besirėmęs W. James’as. Ch. Pierce’as pabrėžė, kad idėjos - tai veiksmų taisyklės; pažinti objektą reiškia žinoti praktinius padarinius, kurios jis gali sukelti. W.James’as dar labiau akcentavo idėjų funkciją: praktinėje veikloje remiamės idėjomis, ir jei veiklos rezultatai sutampa su lauktaisiais, tai idėjos, tapę šios veiklos pagrindu, laikomos teisingomis.

Semantinė tiesos teorija

Semantinę tiesos teoriją suformulavo A. Tarskis. Ji aiškino, kokius kriterijus turi tenkinti teisingo teiginio apibrėžimas išsamiai interpretuojamose formaliosiose kalbose. Anot A. Tarskio, svarstant tiesos apibrėžimo, kaip ir kiekvieną semantikos srities klausimą, reikėtų vartoti dvi skirtingas kalbas: objektinę kalbą, kurios teiginiams taikomas ieškomasis tiesos apibrėžimas, ir metakalbą, kurios terminais kalbame apie pirmąją kalbą ir sudarome tiesos apibrėžimą objektinei kalbai.

Anot A. Tarskio, tiesos termino vartojimo adekvatumo sąlyga yra tokia: tiesos apibūdinimą laikome adekvačiu, jei iš jo loginiu būdu gaunami visi T rūšies ekvivalentumai.

Tiesos problema šiuolaikinėje filosofijoje

Šiuolaikinėje filosofijoje tiesos klausimas išlieka vienu svarbiausių. Tačiau postmodernioji filosofija atsisakė tiesos sąvokos ir pripažino, kad viskas, taigi ir tiesa, yra socialinė konstrukcija, o ne atrandama substantiška duotis. Aišku, filosofija nemirė, bet kai buvo kalbama apie tiesos negalimybę, tai kalbėta ir apie filosofijos negalimybę.

Norint pasiekti bent vieną iš šių idealų, reikia sugebėti atskirti kas yra tikra, o kas yra tik apgaulė. Tuo pačiu atskirti Tiesą nuo pačio “pavojingiausio ir klastingiausio” - Melo. Taip pat svarbus klausimas, iškilęs šiems filosofams, dirbusiems pažinimo teorijos srityje, buvo tiesos apibrėžimas; juk epistemologijos tikslas - ieškoti tiesos, bbet reikia pirmiausia apibrėžti, kas tai yra tiesa. Čia ir iškilo tiesos problema: ką reikia laikyti teisingu, ką klaidingu teiginiu, kuri mintis atitinka tikrovę, kuri ne? Juk daugelį teiginių mes priimame kaip tiesą, neįsigilindami, ar tai atitinka tikrovę.

Piloto klausimas

Žinome vieną galingą Vakarų kultūros archetipą apie tiesą. Tai Romos prokuratoriaus Poncijaus Piloto klausimas Jėzui Kristui: „Kas yra tiesa?“ (Jn 18, 38). Šis klausimas galutinai išskyrė Jėzų ir Romos valdžią. Galima sakyti, kad Jėzaus ir Poncijaus Piloto tiesos buvo radikaliai skirtingos. Vienas tarnavo pasaulio galiai, kitas - Dievo galiai. Tarp nesumeluoto tarnavimo Dievui ir pasaulietinės valdžios visada žioji praraja.

Pasak A. Šliogerio, Piloto klausime "kas yra tiesa?" suprantame tiesiogiai remiantis istorine jo situacija, glūdi neutralumo problema. Tuometinės Palestinos valstybinėje teisinėje situacijoje prokuratoriaus Pontijaus Piloto pasakyti žodžiai reiškia, kad tai, ką skelbia esat tiesa toks žmogus kaip Jėzus, valstybės visai neliečia.

Subjektyvi ir objektyvi tiesa

Bet yra priešingai: objektyvi tiesa egzistuoja ir yra pažini žmogui. O tai reiškia, jog tiesą pažinęs žmogus tampa moraliai įsipareigojusiu ją ginti. Be to, objektyvios tiesos egzistavimą, kalbant apie moralinius klausimus, įrodo sąžinė. Žmogus gali atskirti gėrį nuo blogio.

Jei žmogus yra jautrus savo sąžinei (t.y. jos neignoruoja), sulaužant moralinius principus, žmogaus protas sugeba atpažinti įvykusią neteisybę. Sąžinė yra vidinis liudytojas, kuris parodo, jog egzistuoja ne nuo žmogaus valios priklausantys moraliniai principai, o pats žmogus yra pavaldus ne savo geismams, bet pirmiausia tiesai.

Atitinkamai, pripažinus, kad Krikščionybė ir jos skelbiamos tiesos yra tiesa, kartu kyla ir moralinis įsipareigojimas ne tik jų laikytis, bet ir už jas kovoti.

Nors žmogaus gyvenime egzistuoja riboto teisumo dalykų, kaip kad minėtosios iliuzijos, sąmonės konstruktai ir t.t., tai nepaneigia egzistencijos objektyvumo. Tai, kad žmonės nesutaria dėl to, kad tiesa egzistuoja ir kokia ji yra, dar nereiškia, kad jos nėra ar kad ji nėra pažini. Pasak C. S. Lewis‘o, net skirtingose kultūrose egzistuoja bendražmogiški moraliniai principai, net jei jų taikymas ar formulavimas skiriasi.

Tai, kad žmogus yra įgalus išrasti naujas technologijas, tyrinėti ir vienas teorijas keisti kitomis, kaip tik rodo, kad objektyvi tiesa egzistuoja. Nors mokslas yra nuolatiniame progrese, šis progresas juda link vis tikslesnio pasaulio dėsnių suvokimo. Dažniausiai nėra taip, kad vieni moksliniai atradimai paneigtų kitus. Greičiau vyksta atradimų papildomumas.

Pavyzdžiui, dalis graikų filosofų pasaulį suprato kaip sudarytą iš 4 elementų: žemės, vandens, oro ir ugnies. Nors dabar žinome, jog taip nėra, atomo modelis ne paneigė šią teoriją, bet papildė. Tiesos klausimas filosofijoje gali būti pavadintas visų klausimų klausimu jau vien todėl, kad kiekvienas klausimas yra pastanga priartėti prie tiesos, o geriausiu atveju - ją pasiekti ir būti joje.

Pagrindinės tiesos teorijos

tags: #fjeigu #tai #butu #tiesa