Dar visai neseniai - 19 a. pabaigoje-20 a. viduryje - turtingų miestiečių gyvenimas Lietuvoje ir Lenkijoje buvo sunkiai įsivaizduojamas be tarnaičių. Jos skalbė, siuvo, virė valgį, dirbo visus kitus namų ruošos darbus, turėjo būti pasiekiamos dieną naktį ir atliepti visus šeimininkų poreikius.
Greičiausiai tarnaičių gyvenimas būtų nugrimzdęs į praeitį be ryškesnio pėdsako, jei ne lenkų rašytoja, žurnalistė Joanna Kuciel-Frydryszak. Ji sugebėjo prakalbinti praėjusių laikų Lenkijos tarnaites, remdamasi išlikusiais laiškais, laikraščių žinutėmis, dienoraščiais, ir jų istorijas aprašė istorinį romaną primenančioje knygoje „Tarnaitės visa kam“ (iš lenkų išvertė Irena Aleksaitė, išleido „Kitos knygos“).
Tarnaičių padėtis Vilniuje ar Kaune mažai kuo skyrėsi nuo jų likimo Lenkijoje. Su istorike dr. Ugne Marija Andrijauskaite kalbamės apie baudžiavos ir vergijos laikus menančią tarnaičių dalią tarpukario Lietuvoje.
Tarnaitės Tarpukario Lietuvoje: Tyrimų Perspektyvos
Rašydama disertaciją apie miesto darbininkus ir organizuotą darbo judėjimą Lietuvoje 1918-1940 m., tyrinėjote ir to meto tarnaičių gyvenimo sąlygas. Tarnaitės mano tyrime sušmėžavo epizodiškai: jos buvo menkai atstovaujamos darbininkiškų organizacijų ir apskritai likusios už darbą reglamentavusių įstatymų ribų, mat į 1933 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusį Pramonės darbininkų samdos įstatymą įtrauktos nebuvo.
Tyrinėdama to meto dokumentus bei periodinę spaudą, dažniausiai tarnaites sutikdavau bulvarinėje spaudoje: žurnalistų straipsniuose apie jų liūdną likimą arba apie visuomenininkų pastangas pasirūpinti jų gyvenimo sąlygomis. Nustebino tai, jog aptikau ne vieną tarnaičių savižudybės atvejį - susidariau įspūdį, kad dėl ypač pažeidžiamos padėties tarnaitės atimdavo sau gyvybę dažniau nei kitų sričių darbininkai.
Daug labiau nustebino pati Joannos Kuciel-Frydryszak knyga „Tarnaitės visa kam“ bei atskleistas ypatingas ir, mano manymu, nesveikas tarnaičių ir ponų santykis. Panašu, jog Lenkijoje tarnavimas ponui buvo prilygintas tarnystei Dievui, todėl iš tarnaičių reikalauta visiško paklusnumo, ir nebe jos pačios buvo atsakingos už savo gyvenimą, bet už jas atsakė jų ponai, paversdami tarnaites savo „subjektais“, o tai mena baudžiavos ir vergijos laikus. Tarnaitės dažnai prarasdavo ne tik savo veiksmų laisvę, bet ir vardus.
Kaunas tarpukariu
Gyvenimo Sąlygos ir Iššūkiai
Knygos autorė J. Kuciel-Frydryszak mini, kad visoje Europoje tarnaičių gyvenimo sąlygos buvo gėdingos. Lenkijos tarnaičių gyvenimo sąlygos knygoje atskleistos kuo puikiausiai: ankšti kambarėliai arba lovos, įrengtos koridoriuose ar virtuvėse, kukli buitis, visas laikas skirtas tarnystei - nelikdavo kada nei pailsėti, nei pasirūpinti savimi (kad ir tinkamai nusiprausti ar susisiūti drabužius).
Tarnaitės gyvenimas iš esmės priklausė nuo šeimininkų: jei jie buvo geraširdžiai, tuomet tarnaitės dalia būdavo kiek lengvesnė. Lietuvoje situacija buvo labai panaši: miestuose tarnaujančios merginos gyvendavo tam nepritaikytose pereinamose patalpose, virtuvėse, koridoriuose arba ankštuose prastuose kambarėliuose be langų. Ketvirtajame dešimtmetyje statytuose namuose jau buvo projektuojami geresni tarnaičių kambariai - kad ir maži, tačiau nepereinami ir su langu.
Kodėl Merginos Rinkdavosi Tarnaitės Dalią?
Tarnaitėmis dažniausiai dirbdavo jaunos merginos, atvykusios iš provincijos į miestus ir ten ieškančios geresnio gyvenimo. Perspektyvos liekant kaime dažnai būdavo nekokios, o ir dalies žemės ūkio darbininkų, amatininkų ar smulkių prekeivių šeimų, kuriose tos jaunos merginos gimė ir augo, finansinė padėtis buvo prasta, visus vaikus išlaikyti ir išmaitinti buvo sudėtinga, tad juos, dar labai jaunus, išleisdavo į darbus ir taip jie pradėdavo savarankišką gyvenimą.
Atvykusios į miestą ir gavusios tarnaitės vietą merginos kartu gaudavo ir išlaikymą - stogą virš galvos, maitinimą, nedidelę algą. Kartais net ir šie kuklūs dalykai buvo geresni ir gausesni nei tai, ką galėjo pasiūlyti gyvenimas gimtinėje.
Iššūkiai Atvykusioms Merginoms
Pats pirmiausias ir didžiausias iššūkis į miestą atvykusioms merginoms buvo nepatekti sąvadautojams į rankas: šie merginų tykodavo jau stotyse. Todėl lietuvių moterų organizacijos ketvirtajame dešimtmetyje turėjo savo atstoves, dirbančias stotyse ir nukreipiančias naujai į miestą darbo ieškotis atvykusias merginas į saugų prieglobstį, o vėliau joms padėdavo susirasti gerą tarnystės vietą.
Kitas didžiulis iššūkis - dėl savo pažeidžiamos padėties jaunos, miesto gyvenimo nepažįstančios merginos, mieste neturinčios artimųjų ir pažįstamų, galėjo tapti lengvomis seksualinių nusikaltimų aukomis, netgi namuose, kuriuose tarnavo, arba būti suvedžiotos ir paliktos, kartais, deja, jau besilaukiančios.
Trečiasis iššūkis - rasti darbo vietą ir ją išlaikyti, kadangi netekus darbo netenkama ne tik algos, bet ir gyvenamosios vietos bei maisto. O likusios be namų ir be darbo merginos neretai gelbėdavosi tapdamos prostitutėmis.
Kauno moterys 1931 metais
Darbo Reglamentavimas ir Socialinė Parama
Darbą reglamentuojantys įstatymai Lietuvoje priimti gana vėlai: 1921 m. buvo papildytas Rusijos imperijos laikus menantis darbininkų samdos įstatymas, o naujai parengtas Pramonės darbininkų samdos įstatymas įsigaliojo tik 1933 m. lapkričio 11 dieną. Darbo laikas pramonės įmonėse buvo sunormuotas 1919 m. gruodžio 17 d. išleistu Darbo dienos ilgumo įstatymu, kuris nustatė 8 valandų darbo dieną visoms dirbtuvėms ir fabrikams bei 10 valandų darbo dieną prekybos įmonėms ir krautuvėms, tačiau nei šis, nei pramonės darbininkų samdos įstatymas nebuvo taikomas žemės ūkio, miškų darbininkams bei privačių namų tarnams.
Be to, nors pagal Švenčių ir poilsio įstatymą miestų tarnaitėms darbo laikas negalėjo būti ilgesnis nei 15 valandų per parą, tačiau realybėje tarnaitės savo darbo vietoje turėjo būti visą parą ir prisireikus patarnauti savo šeimininkams bet kuriuo metu.
20 a. pradžioje Vilniuje ir Kaune įsteigta Šv. Zitos tarnaičių draugija rūpinosi su sunkumais susiduriančiomis, darbo ir gyvenamosios vietos netekusiomis merginomis, netgi išlaikė butą, kur jos galėjo laikinai apsistoti. Ketvirtojo dešimtmečio Kaune moterų organizacijos nemažai pastangų dėjo į tarnaičių globą: steigė bendrabučius, globos namus, įdarbinimo biurus. Darbo namuose apsistojusios merginos galėjo mokytis tarnaitės profesijai reikalingų dalykų, teikti skalbimo paslaugas ir netgi užsidirbti pragyvenimui. Bet būta tikrai visko: bulvarinėje spaudoje teko aptikti aprašytą atvejį, kai vienai tarnaitei teko aptarnauti 12 žmonių ir dirbti nuo ankstaus ryto iki vidurnakčio. Su papildomomis pareigomis (antro namo keturių kambarių tvarkymu du kartus per savaitę) be papildomo atlyginimo nesutikusi tarnaitė buvo priversta apleisti darbą ir apsistoti pas mamą, kuri gyveno pigių butų kolonijoje Kauno fortuose.
Liūdniausia rasta istorija buvo apie tai, kaip 1933 m. Kaune, Miesto sode buvo rasta actu apsinuodijusi mergina, kuri dirbo tarnaite, tačiau kurį laiką buvo likusi be tarnybos ir jos rasti niekaip negalėjo. Kaip skelbta to meto spaudoje, nuvežta į ligoninę mergina pasisakė, jog „žudėsi dėl sunkaus gyvenimo atsidūrus gatvėje be duonos ir be pastogės“.
Kita vertus, interneto platybėse galima rasti buvusios tarnaitės Bronės Povilavičienės pasakojimą apie tai, kaip „bėgdama nuo nemylimo jaunikio beraštė kaimo mergaitė pateko į A. Smetonos laikų Kauno aukštuomenės namus, kur gavo daugiau meilės nei savo tikrojoje šeimoje“.
Knyga parašyta labai patraukliu stiliumi ir, kitaip nei nemaža dalis monografijomis virtusių mokslinių tyrimų, nėra sausa, neperkrauta faktų, teorijų ir sudėtingų mokslinių terminų, todėl tinka skaityti plačiai auditorijai. Lietuvoje socialinė istorija, nagrinėjanti „paprastus žmones“, yra gana nauja istorijos mokslo atšaka - ilgą laiką istorikų dėmesys dažniausiai buvo nukreiptas į svarbius politinės ar karo istorijos įvykius, į svarbias istorines asmenybes, o apie tai, kuo gyveno paprasti miestiečiai ir miestietės, žinojome mažai. Smagu, jog atsirado žmogus, sugebėjęs prakalbinti 20 a. pirmos pusės Lenkijos tarnaites.
Knygoje pasakojimo ašimi tampa pačios tarnaitės ir jų likimo vingiai, tad knygą galima skaityti ir kaip istorinį romaną.
Tarnaitės - itin pažeidžiama socialinė grupė.
Lietuvos kultūrinis gyvenimas Tarpukariu
tags: #farenheito #gyvenamosios #vietos