Ray Bradbury: Gyvenimas, Kūryba ir Namai Los Andžele

Ray Bradbury - vienas žymiausių XX amžiaus rašytojų fantastų, palikęs gilų pėdsaką literatūroje. Jo kūryba, apimanti antiutopijas, mokslinę fantastiką ir siaubo elementus, iki šiol jaudina skaitytojus visame pasaulyje. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo gyvenimą, kūrybinį kelią ir aplinką, kuri jį įkvėpė.

Ankstyvasis gyvenimas ir įtaka

R. Bradbury gimė 1920 metų rugpjūčio 22 dieną Jokigane, provincialiame Ilinojaus valstijos miestelyje, JAV. Jis buvo kilęs iš vienų pirmųjų naujakurių JAV giminės, kurią galima vadinti Naujojo pasaulio aristokratija. Prosenelis ir senelis leido laikraštį, tačiau tėtis nutraukė šią dinastiją ir pasirinko elektromechaniko profesiją.

Rašytojas vaikystėje patyrė ne vieno artimo žmogaus mirtį ir tai, aišku, negalėjo jo nepaveikti. Būdami maži mirė broliukas ir sesutė, be to, - mylimas dėdė. Pasaulis atrodė trapus ir lekiantis į pražūtį. Tačiau, būdamas dvylikos, Ray nuėjo į jo gimtajame mieste gastroliavusį cirką ir čia po vaidinimo išsikalbėjo su iliuzionistu, kuris jam pareiškė, kad atpažįsta Ray savo žuvusį draugą prancūzą.

Šalia egzistencinių dramų vyko ir ekonominės. Ekonominės depresijos gniaužtai vis labiau spaudė JAV, katastrofiškai daugėjo bedarbių. Deja, Ray tėvas 1932 metais taip pat neteko darbo, ir šeima pradėjo klajoti po Ameriką, ieškodama skalsesnio duonos kąsnio. Pradžioje persikėlė į Arizoną, dar po poros metų - į Los Andželą.

Los Andželas - antrieji namai

Būtent šis miestas, kuriame įsikūrusi Holivudo studija, kur visada daug aktorių ir kitų menininkų, tapo antraisiais namais visam likusiam R. Praradęs įprastą aplinką, draugus paauglys paniro į knygų pasaulį. Knygos jam, regis, rūpėjo kur kas nei bendraklasiai ar mokykla apskritai. Nemaža dalimi ir todėl, kad vos galą su galu sudurti sugebantys tėvai neturėjo jokių galimybių siųsti sūnaus į koledžą.

Kaip prisimena Ray, po mokyklos jis jautėsi vargana ir bejėgė būtybė, tačiau jis tvirtai žinojo, ko nori iš gyvenimo. Pirmuoju darbu tapo prekyba laikraščiais gatvėje. Kai pro šalį eidavo draugai, jie klausinėdavo: ką jis čia daro, ko siekia gyvenime? Ray tvirtai atsakydavo, kad mokosi būti rašytoju. Draugai sutrikdavo, nes nelabai suprasdavo, ar iš jų šaipomasi, ar kalbama rimtai.

Jau nuo 17 metų jis nusistatė taisyklę, kad ankstų rytą turi parašyti bent po trumą apsakymą. Taip pat ir po darbo jis tuojau skubėdavo į biblioteką, kuri tapo jo tikraisiais namais. Jis be galo mylėjo knygas ir tarp jų jautėsi nuostabiai.

Fantastikos mėgėjai - tai atskira kategorija žmonių, kurie labai mėgsta bendrauti tarpusavyje, valandų valandas kalbasi, dalinasi savo kūriniais. Fantastikos gerbėjai Los Andžele leido mašinėlė spausdinta žurnalą, susegtą rankiniu būdu „Imagination“. Čia Ray debiutavo kaip rašytojas fantastas. Tiesa, žurnalėlio leidėjai visiškai ignoravo jo rimtus apsakymus ir prašė tik humoristinio pobūdžio fantastinių miniatiūrų. Tai tapo pretekstu Bradbury pačiam įsteigti savilaidos žurnalą „Futuria Fantasy“. Jis redagavo keturis šio žurnalo numerius, paskui leidinys natūraliai sunyko. Šių keturių numerių redaktoriaus vedamuosiuose Bradbury atkakliai gynė technikos pažangos svarbą.

1939 metais Niujorke vyko pirmasis fantastikos mėgėjų konventas, kuriame dalyvavo ir R. Bradbury. Pats R. Bradbury tvirtina, kad pirmą gerą apsakymą jis parašė tik būdamas 22 metų, ir jis vadinosi „Ežeras“.

Santuoka ir šeima

1946 metais Bradbury sutiko Marguerite McClure, turinčią lingvistės išsilavinimą, mokančią keturias kalbas ir tiesiog pamišusią dėl knygų. Jie nuo pirmos akimirkos įsimylėjo vienas kitą, ir ši meilė tęsėsi daugelį dešimtmečių. Santuokos išvakarėse Bradbury sudegino lauže visus savo nevykusius literatūrinius bandymus, kaip jis pats tai vadino „milijoną žodžių prastos prozos“.

Nemažą laiko tarpą po vestuvių šeima vertėsi materialai labai sunkiai. Bradbury praktiškai neturėjo pajamų už rašymą, o jo žmona dirbo knygyne ir bandė išlaikyti visą šeimą. Dar sudėtingiau tapo, kai 1949 metais gimė vyresnioji dukra.

Literatūrinė šlovė

Lūžis šeimos gyvenime prasidėjo 1950 metais, kai buvo išleistos „Marso kronikos“, knyga, išgarsinusi R. Bradbury. Įdomu, kad pradžioje rašytojas siūlė atskirus apsakymus apie Marsą įvairiems literatūriniams žurnalams ir tesulaukė vangaus dėmesio, Tada jam šovė mintis, jog reikia apsakymus sujungti į vieną knygą, kad išryškėtų jų tarpusavio gijos, ir jie naujai nuskambėtų.

Dar po trejų metų R. Bradbury parašė vieną žymiausių XX amžiaus antiutopijų „451 laipsnis pagal Farenheitą“, apie totalitarinę visuomenę, kurioje didžiausiu nusikaltimu yra tapęs knygų skaitymas. Beje, po daugiau nei 50 metų, atsakydamas į žurnalistų klausimus apie tai, kiek jo knyga buvo pranašiška, Bradbury sakė: „Kartais taip nutinka. Parašiau baisią pasaką, o ji virto tikru košmaru. Dabar itin stiprus jausmas, jog knygos miršta. Dabar populiarėja elektroninės knygos - tačiau tai jau visai kas kita. Man biblioteka buvo tarsi Amazonės džiunglės, kuriose galėjai visiškai pasislėpti, panirti į įdomias istorijas. Monitorius viso to negali duoti, ten tik tekstas, be popieriaus kvapo.“

Pats R. Bradbury tikrai neturėtų skųstis, kad jo knygos mažai skaitomos. Bradbury buvo vienas iš tų rašytojų, kurie sugebėjo įveikti sovietinės cenzūros sietą. Viena vertus, kosminė tematika Sovietų Sąjungoje buvo populiari, o „Farenheitas“ buvo interpretuojamas kaip „buržuazinės tikrovės kritika“.

Gyvenimo būdas ir įpročiai

Nors R. R. Bradbury beveik 70 metų pragyveno Los Andžele, iš jų šešiasdešimt - su mylima žmona, su kuria visą gyvenimą sutarė puikiai. Kai namus paliko dukros, jie priėmė net keturias kates, į kurias atkreipdavo dėmesį visi, kuriems rašytojas duodavo interviu. Jis niekada nevairavo automobilio, nesinaudojo nei internetu, nei kompiuteriu, o savo apsakymus ir romanus iki gyvenimo pabaigos spausdino rašomąja mašinėle.

Kai 2009 metais jo paklausė, ką išmoko per ilgą savo gyvenimą, jis atsakė: „Supratau, kad viskas šiame pasaulyje kartojasi. Man vaikystėje teko išgyventi Didžiąją depresiją, o senatvėje vėl kalbame apie gilią finansinę krizę. Kita vertus, nemeluosiu, jog man nepatinka ilgai gyventi ir stebėti šį pasaulį. Blogai tik tai, kad gyvenu ilgiau nei dauguma mylimų žmonių. Jei ne mano žmona, kuri vis kartodavo, kad turiu rašyti, veikiausiai man būtų pritrūkę atkaklumo. Ji buvo man svarbi atrama visą gyvenimą. Dabar mane vadina gyvu klasiku.“

Ypač dažnai R. Bradbury teko atsakinėti į klausimus, ar jis jaučiasi galintis numatyti ateitį. Jis paprastai atsakydavo, kad tai nėra labai sunku, paprasčiausiai reikia įdėmiai žvelgti į dabartį. Kita vertus, žmonės krečia tiek kvailysčių, jog kartais patys užkerta prasmingus kelius į priekį. Pavyzdžiui, žmonės daug energijos skiria, sugalvodami kostiumus šunims, reklamos vadybininko pareigybes, tokius daikčiukus, kaip IPhone, tačiau tai neatnešė nieko tokio, tik nusivylimo prieskonį burnoje.

Porą metų prieš mirtį rašytojas atkreipė dėmesį, kad šiuolaikinė fantastika patyrė keistą mutaciją. „Mano laikais fantastika domėjosi ateitimi - štai atsivers nauji pasauliai, skraidys žvaigždėlaiviai, žmonės įsikurs kitose planetose, kuriose galbūt gyvena protingos būtybės. Dabar absoliuti dauguma fantastų rašo apie apokalipsę, apie civilizacijos žūtį, apie žemę užpildančius zombius.

Žvelgiant į gana gausius biografinius pasakojimus apie R. Bradbury, į akis krenta tai, jog dauguma jų sustoja ties 1953 metais, kai rašytojas pagaliau pelnė literatūrinę šlovę. O toliau tarsi nėra apie ką rašyti, nebent tik išvardyti kūrinius.

Pats rašytojas, kuris atkakliai nesinaudojo kompiuteriais, teigė: jei pakviesite dešimtį jaunuolių su moderniausiomis technologijomis ir man duosite lapą popieriaus ir rašiklį, pažadu, aš būsiu kur kas įdomesnis nei jie visi kartu paėmus.

Jis mirė 91 metų amžiaus ir iki pat mirties dirbo mėgstamiausią darbą - rašė. Viename iš interviu, keletą metų prieš mirtį, R. Bradbury teigė, kad nuo 12 metų jis kasdien dirba prasmingą ir mėgstamą darbą, ir tai didžiausia sėkmė, kurios gyvenime žmogus galėtų trokšti.

Svarbiausia, ką mes turime, - bibliotekos. Yra blogesnių nusikaltimų negu knygų degimas. Kiekvienas žmogus sau - vienas vienintelis pasaulyje. Gyvenime svarbiausia yra meilė. Todėl mylėkite ir visada pasilikite meilėje. Rašykite tik apie tai, ką mylite, ir mylėkite tai, apie ką rašote. Geri rašytojai dažniausiai prisiliečia prie paties gyvenimo. Vidutiniškieji greita ranka perbraukia per jį.

Temperatūros skalės: Farenheitas ir kiti

Danielio Gabrielio Farenheito skalė - nors egzistuoja versija, kad sudaryta kitos, Riomerio skalės pagrindu, - žinoma iš seniau ir iki 1790-ųjų netgi galiojo visame pasaulyje. Bet paskui ją išstūmė Anderso Celsijaus skalė. Tačiau baigiantis XVIII a. D. G. Farenheito atradimą nurungė švedo astronomo A. Kaip žinome, Farenheito skalė iki šiol naudojama Jungtinėse Amerikos Valstijose. Didžiojoje Britanijoje prie temperatūrų matavimo Celsijaus laipsniais oficialiai ir galutinai pereita tik 1961-aisiais.

Jos autorius norėjo žūtbūt išvengti neigiamų reikšmių, todėl viršutine skalės riba A. Celsijus pasirinko 0 °C, vandens virimo temperatūrą, o apatinę ribą pažymėjo ties 150 °C. Ačiū švedo tautiečiui garsiajam gamtininkui Karlui Linėjui - jis dėl didesnio patogumo skalę apvertė. Dėl to paties K. Linėjaus, didžiojo mokslinės sistematikos kūrėjo, įsikišimo A. Celsijaus skalė visą XVIII a. vadinta tiesiog švediška, paskui, XIX a.

Negalima nepaminėti, kad XIX a. Pavadinta pagal savo kūrėjo - elektrostatikos ir termodinamikos srityse išgarsėjusio britų fiziko, mechaniko bei inžinieriaus Viljamo Tomsono, barono Kelvino titulą, ši skalė yra absoliuti ir prasideda nuo nulio, kurio neįmanoma pasiekti. Taigi norint paversti Kelvino laipsnius į Celsijaus, reikia atimti 273,15.

Būta ir kitų skalių: Reomiūro, Riomerio, Rankino, Delilio. Kodėl pasauliui pagaliau neperėjus prie bendros temperatūrų matavimo sistemos? Juk tai gerokai palengvintų gyvenimą mokslininkams, ypač bendradarbiaujantiems pasauliniu mastu. Ir ne tik jiems. Vienokios ar kitokios temperatūrų skalės naudojimą lemia ir istorinė tradicija. Tad kai XX a. antrojoje pusėje amerikiečiai pabandė pereiti prie bendros su visu pasauliu sistemos, visuomenei tas labai nepatiko.

Kuo gali baigtis skirtingų matavimo vienetų sistemų naudojimas, geriausiai atspindi 1999-aisiais NASA pražiopsota klaida, kainavusi 125 mln. Vykdant misiją Marse JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo valdyba - NASA - buvo priversta Raudonojoje planetoje „palaidoti“ zondą „Mars Climate Orbiter“, nes projekto navigacijos komanda skaičiavimus atliko naudodamasi metrine sistema, o zondo konstruktoriai gyvybiškai svarbius duomenis apie aparato greitėjimą pateikė vadinamąja angliška sistema - coliais, pėdomis ir svarais. Inžinieriai svarus per sekundę palaikė jėgos impulso matavimo vienetu niutonsekunde ir… milijoną su ketvirčiu dolerių kainuojantis Marso zondas buvo prarastas visiems laikams.

tags: #farengeito #gyvenamosios #vietos