Turto prievartavimas, dar žinomas kaip reketas, - tai nusikalstama veikla, kai asmuo ar grupė asmenų, grasindami smurtu ar kitomis neigiamomis pasekmėmis, reikalauja iš kito asmens ar įmonės pinigų, turto ar paslaugų. Šis reiškinys Lietuvoje išplito pereinamuoju laikotarpiu, atkūrus nepriklausomybę, ir tapo rimta problema, paveikusia verslą ir visuomenę.
Administracinis Lietuvos žemėlapis
Reketo ištakos ir klestėjimas Lietuvoje
Lietuviško reketo pradžia reikėtų laikyti praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį.
COUNTER-STRIKE – nuo ko viskas prasidėjo?
„Matyt, visos šalys išgyveno tuos laikus, vienos anksčiau, kitos vėliau, visur tie reiškiniai, vienokios ar kitokios formos, buvo, - kalbėjo buvęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis. - Pas mus tie visi dalykai prasidėjo per gorbačiovinį atšilimo laikotarpį, kai dar esant sovietinei santvarkai buvo pradėta toleruoti individuali privati veikla įvairiose srityse, atsirado kooperatyvai. Faktiškai kartu su verslu ir atsirado reketas, arba turto prievartavimas.“
Pradėjus kurtis rinkos santykiams, atsirado ir nemažai galimybių kaupti pradinį kapitalą, o teisinio reglamentavimo netobulumas skatino jėga grįsto laukinio kapitalizmo vystymąsi. Šiame procese didelė dalis valstybinio ir visuomeninio turto abejotino teisėtumo pagrindais perėjo į privačias rankas, kurios rėmėsi ir nusikalstamų grupių jėga sprendžiant tiek verslo, tiek apsaugos klausimus.
Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nusikaltėliai ne tik ėmėsi verslininkų reketo kontroliuojamose teritorijose, bet ir įnirtingai kovėsi tarpusavyje dėl įtakos sferų pasidalijimo.
Reketuojami verslininkai kartais „atsidėkodavo“ ir maistu
Kaip reketas išplito po Lietuvą
Kaune prasidėjęs reketas greitai išplito po visus didesnius Lietuvos miestus, o vėliau - ir po rajonus. Schema veikė beveik be sutrikimų - dažniausiai užtekdavo tik pagrasinti. Tik vienetai išdrįsdavo ieškoti teisybės, o pasiryžę neretai šio savo sprendimo pasigailėdavo.
Ar tiesa, kad tik nedidelė dalis ryždavosi rašyti pareiškimus policijai? „Taip, visiškai teisingai. Kodėl? Bijojo, kad su jais susidoros, - kalbėjo vienas pirmųjų aktyviausių kovotojų su banditų gaujomis Alvydas Sadeckas. - Tuos žmones galima suprasti. Ta baimė yra iki šių laikų. O kas paskui man bus? Atkeršys, atsilygins.“
Kova su reketu ir teisinė bazė
Tačiau kovoti su atsirandančio organizuoto nusikalstamumo apraiškomis buvo nepritaikyta ir teisėsaugos institucijų sistema, ir baudžiamieji įstatymai. Pavyzdžiui, LTSR baudžiamojo kodekso 150 straipsnis, priimtas 1982 metų gruodį, už turto prievartavimą numatė tik laisvės atėmimą iki trejų metų arba pataisos darbus iki dvejų metų, arba baudą iki 400 rublių.
„Kai pirmosios reketininkų grupuotės buvo sulaikytos, įstatymai buvo sugriežtinti, buvo įvesta kvalifikuojanti dalis „sunkinančiomis aplinkybėmis“ (nusikaltimas, padarytas organizuotos grupės), - pasakojo buvęs ilgametis prokuroras Algimantas Kliunka. - Nors gana pavėluotai reaguojant į tai, Baudžiamojo kodekso 150 straipsnis 1989 m. balandžio 21 d. buvo papildytas ir pakeistas, pirmą kartą šio straipsnio 3 dalyje nurodant turto prievartavimo kvalifikuojantį požymį - turto prievartavimas, padarytas organizuotos grupės, o kaip sankcija nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 4 iki 10 metų su turto konfiskavimu.
Tada jau buvo numatytas laisvės atėmimas nuo 4 iki 10 metų. Kadangi įstatymas nebuvo taikomas atgaline data, po tų pirmųjų reketininkų sulaikymo kauniečiai nusikaltėliai sulaukė gana menkų bausmių. Atlikę trumpalaikes bausmes, vėliau jie tapo organizuotų grupuočių lyderiais.“
Pirmasis reketininkų sulaikymas
Per žaibiškai įvykdytą pirmąją Lietuvos reketininkų sulaikymo operaciją buvo suimta 11 asmenų. Tarp sulaikytųjų buvo vėlesniais metais Kauno nusikalstamo pasaulio šulais laikyti asmenys - broliai Jonas ir Artūras Krasauskai, pravarde Jankeliai, Vidmantas Gudzinskas-Guzas, Vitalijus Kostiučenka-Kaulas, Vladimiras Seneckis-Turistas, Valdemaras Ramoška-Talonas, Erikas Saldys, broliai Jonas ir Raimondas Romeikos.
Kaip teigė pareigūnai, pas J. Krasauską-Jankelį buvo surasti pažymėti pinigai - 400 rublių.„Išvydę mus jie patyrė didelį šoką, nes tai įvyko staigiai ir netikėtai. Tą kartą neturėjome antrankių, tad įtariamųjų rankos buvo surištos jų kelnių diržais. Kai kuriems pareigūnams sukėlė šypseną vaizdas, kai šie „kietuoliai“ stovėjo prasagstytomis kelnėmis“, - kalbėjo reketininkams rankas surišę tuometės Kauno milicijos darbuotojai.
Reketo formos ir aukos
Anų laikų banditai greitai suprato, kad reketas - ideali galimybė greitai ir be didesnių pastangų prasimanyti daug pinigų. Nusikaltėliams padėjo ir tai, kad tokiam iššūkiui Lietuvos teisėsauga nebuvo pasiruošusi. Nebuvo netgi turto prievartavimą reglamentuojančių įstatymų.
„Prasidėjus reketui buvo suglumusi ir mūsiškė teisėsauga, nes įstatyminio reglamentavimo (kokios bausmės, kaip įrodinėti tas veikas) nebuvo, viskas užgriuvo labai greitai, nebuvo laiko tam pasirengti. Nors ir prokuratūra, ir tuometė milicija, po to policija pradėjo su tais reiškiniais kovoti“, - dėstė A. Matonis.
Pasijutę nebaudžiami banditai netrukus visiškai suįžūlėjo - duokles jiems mokėjo visi nors kiek labiau pasiturintys Lietuvos gyventojai. Ironiška, tačiau kaip tik tuo metu Vidaus reikalų ministerijos vadovybė kažkodėl nusprendė panaikinti... Pridėjus anksčiau skirtą, bet neatliktą bausmę N.Subačius kalės 19 metų ir 4 mėnesius.
Turto prievartavimo pavyzdžiai
Tyrimo metu nustatyta, kad 2024 metų pavasarį penkis kartus teistas Panevėžio gyventojas (gim. 2004 m.) su dviem bendrininkais Šiauliuose prievarta įsodino tuo metu 21-erių metų nukentėjusįjį į automobilį ir nusivežė jį į netoliese esantį miškelį.
Atokioje vietovėje jaunuoliai iš nukentėjusiojo atėmė mobilųjį telefoną, kurį sudaužė, bei ausines ir ėmė prieš jį smurtauti, reikalaudami pinigų. Šiauliečiui buvo nurodyta per keletą dienų panevėžiečiui sumokėti 300 eurų, o vėliau kiekvieną mėnesį į jo banko sąskaitą pervesti po 100 eurų.
Išreiškę finansinius lūkesčius, nukentėjusiajam sutikus mokėti reikalaujamus pinigus, jaunuoliai šiaulietį parvežė į miestą.Praėjus kiek daugiau nei mėnesiui, panevėžietis vėl susirado nukentėjusįjį, šįkart jį sutiko viename iš Šiaulių miesto parkų. Užpuolęs ir naudodamas fizinį smurtą, jis iš šiauliečio atėmė jau kitą mobilaus ryšio telefoną ir turėtus grynuosius - 30 eurų.
Minėtas panevėžietis savo kaltę pripažįsta, kitaip nei du jo bendrininkai - keturis kartus teistas Panevėžio gyventojas (gim. 2001 m.) ir nepilnametis iš Kupiškio (gim. XX a. paskutinis dešimtmetis.
Socialinis charakteris ir religijos poreikis
Socialinis charakteris, be funkcijos patenkinti visuomenės poreikį dėl tam tikro charakterio tipo ir patenkinti individo charakterio nulemtus poreikius, atlieka dar vieną svarbią funkciją. Socialinis charakteris privalo patenkinti kiekvienam žmogui įgimtą religijos poreikį.
Patikslinsiu, kad žodį „religija” čia vartoju ne norėdamas apibūdinti sistemą, susietą su Dievo ar stabų koncepcija, ar netgi sistemą, suvokiamą kaip religija, bet apibūdindamas bet kokią mąstymo bei veikimo sistemą, kurią pripažįsta tam tikra žmonių grupė ir kuri individui teikia orientacijos struktūrą bei atsidavimo objektą.
Tačiau toks „religijos” apibūdinimas nieko nesako apie specifinį jos turinį. Žmonės gali garbinti gyvūnus, medžius, akmeninius ar auksinius stabus, nematomą dievą, šventą asmenį ar šėtonišką vadą; jie gali garbinti savo protėvius, savo tautą, savo klasę ar partiją, pinigus ar sėkmę.
Jų religija gali skatinti juos plėtoti destruktyvumą ar meilę, dominavimą ar solidarumą, ji gali ugdyti žmonių proto galias arba jas paraližuoti. Žmonės gali suvokti savo sistemą kaip religinę ir atskirti ją nuo pasaulietinių sistemų arba gali manyti neturį jokios religijos ir savo atsidavimą kuriems nors tariamai pasaulietiniams tikslams - valdžiai, pinigams ar pasisekimui - laikyti vien rūpinimusi praktiškais ir naudingais dalykais.
Konkreti religija, jeigu ji iš tiesų motyvuoja individo elgesį, nėra doktrinų bei įsitikinimų suma; savo šaknimis ji siekia specifinę individo charakterio struktūrą, o kiek ji yra grupės religija - socialinį charakterį. Taigi religinę nuostatą galima laikyti mūsų charakterio struktūros aspektu, nes mes esame tai, kam esame atsidavę, o tai, kam esame atsidavę, yra tai, kas motyvuoja mūsų elgesį.
Tačiau individai dažnai net nesuvokia tikrųjų asmeninio savo atsidavimo objektų ir „oficialius” savo įsitikinimus klaidingai laiko savo tikrąja, nors ir slapta religija. Religijos poreikio šaknys glūdi pagrindinėse žmonių rūšies egzistavimo sąlygose.
tags: #erikas #v #turto #prievartavimas