Ekonomisto Nuomonė apie Renovacijos Naudą Lietuvoje

Pastatų renovacija, arba atnaujinimas, yra neišvengiamas procesas dėl natūralaus jų nusidėvėjimo. Jis būtinas, norint užtikrinti pastatų funkcionalumą ir saugų naudojimą. Konkrečius reikalavimus pastatų naudojimui ir priežiūrai nustato įstatymai ir kiti teisės aktai, už jų vykdymą atsako pastatų naudotojai ir valdytojai.

Keičiantis ekonomikai, privatizavus pastatus ir ūkinę veiklą, ypač pastebima komercinės ir gamybinės paskirties pastatų renovacija. Čia matome esminius pokyčius pastatų interjeruose ir eksterjeruose. Privatizuotų butų savininkai labai greitai suvokė savo teises disponuojant įsigytu turtu. Suklestėjo būsto rinka, prasidėjo butų ir kitų patalpų pertvarkymai pritaikant juos savo poreikiams.

Deja, didesnė dauguma butų savininkų nesuvokė ir liko abejingi savo prievolėms, susijusioms su jų namų bendrojo naudojimo objektų valdymu ir priežiūra. Ši nuostata dar gaji ir visuomenės sąmonės plotmėje. Pagrindinis, socialinius santykius reglamentuojantis įstatymas - Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato teises ir pareigas butų ir kitų patalpų savininkams valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti jų bendrojo naudojimo objektus. Tam jie privalo steigti bendriją ar sudaryti jungtinės veiklos sutartį, apmokėti išlaidas namui išlaikyti, kaupti lėšas namui atnaujinti.

Suprantama, kad šalies energinio aprūpinimo aplinkybės, globalinės energetikos, klimato kaitos problemos didina viešąjį interesą gyvenamųjų namų ir kitų pastatų renovacijos procese. Siekiama ženkliai sumažinti energijos sąnaudas juose. Vyriausybės į tai reaguoja ir šiai problemai suteikia aukštą prioritetą savo veiklos programose.

Valstybės Parama ir Programos

Reikia pripažinti, kad Lietuva viena iš pirmųjų iš Rytų Europos valstybių sureagavo į 1992 metų energetinę blokadą ir paskelbė šilto būsto kūrimo idėją, patvirtindama valstybės remiamą programą „Būstas“. Įgyvendinant šią programą buvo sukurtas būsto kreditavimo fondas ir bendradarbiaujant su Pasaulio banku įgyvendintas demonstracinis energijos taupymo būste projektas (renovuota virš 700 daugiabučių namų).

Apibendrinus įgytą patirtį, su Pasaulio banko parama, pasitelkus žinomus pasaulyje ekspertus buvo parengta ir 2004 m. Vyriausybės patvirtinta Lietuvos būsto strategija. Pažymėtina, kad dalis šių priemonių jau įgyvendinta nuosavomis gyventojų lėšomis, savivaldybių, energijos tiekimo įmonių, namų administratorių pastangomis - modernizuota apie 80 procentų šilumos mazgų, pakeista apie 60 procentų langų ir lauko durų, kapitaliai suremontuota apie 30 proc. stogų.

Taigi, galima manyti, kad apie 80 procentų daugiabučių namų yra palietusios vienokios ar kitokios renovacijos priemonės. Tiesa, išoriškai mažai pastebimos. Tą patvirtina ir Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos skelbiami duomenys apie šilumos sąnaudų pasiskirstymą daugiabučiuose namuose. Tik 22 procentuose daugiabučių namų šilumos sąnaudos yra didesnės nei minėtos.

Klaidingas esamos situacijos suvokimas daro neigiamą įtaką priimant politinius sprendimus dėl renovacijos teisinio ir ekonominio reguliavimo. Skatina politikus imtis nepaprastųjų iniciatyvų tariamai grėsmei pašalinti. Suprantama, kad įgyvendinamos daugiabučių namų atnaujinimo priemonės yra toli gražu nepakankamos. Jos užtikrina tik minimalų namo gyvybinių funkcijų palaikymą.

Daugiabučių Namų Modernizavimo Programa

2004 m. pabaigoje Vyriausybės patvirtintoje Daugiabučių namų modernizavimo programoje buvo siekiama paskatinti daugiabučių namų patalpų savininkus atnaujinti daugiabučius namus, kuriuose jie gyvena, siekiant sumažinti energijos sąnaudas ir pagerinti gyvenimo kokybę. Šios programos pradinis įgyvendinimo pagreitis nebuvo didelis ir tai netenkino politikų. Artėjant vienai iš rinkiminių kompanijų, buvo priimtas Vyriausybės sprendimas padidinti valstybės finansinę paramą iki 50 procentų renovacijos kaštų, kompleksinės renovacijos projektams, kurie apima fasadų atnaujinimą, juos apšiltinant. Reikia pripažinti, kad šis sprendimas buvo veiksmingas. Per nepilnus metus buvo parengta virš 730 projektų ir pateikta tiek pat paraiškų valstybės paramai gauti.

Tačiau tvirtinant valstybės biudžetą Vyriausybė nesugebėjo užtikrinti reikiamo programos finansavimo ir įsibėgėjantį renovacijos procesą teko stabdyti. Šis eksperimentas parodė, kad toks valstybės finansinės paramos užmojis nesiderina su valstybės biudžeto sandaros ideologija. Kad valstybės lėšomis paremti plataus masto daugiabučių namų renovaciją (galima investicijų apimtis iki 20 mlrd. litų) reikėtų iš esmės peržiūrėti valstybės biudžeto sandaros principus (didinant mokesčius).

Finansavimo Iššūkiai ir Komercinių Bankų Dalyvavimas

Minėtos renovacijos skatinimo programos įgyvendinimą, pristabdė ir pasaulinė finansų krizė. Ryšium su tuo pasikeitusi Lietuvoje veikiančių komercinių bankų kreditavimo politika, Bankai pristabdė daugiabučių namų renovacijos projektų finansavimą, priskirdami juos prie rizikingų. Į komercinius bankus daug vilčių buvo dedama ir kuriant naująjį daugiabučių namų renovacijos finansavimo mechanizmą ir šalies ekonomikos gaivinimo planą.

Įsteigus taip vadinamąjį Kontroliuojantįjį fondą iš ES Struktūrinės paramos ir valstybės lėšų (750 mln. litų), buvo tikimasi, kad komerciniai bankai „įmes“ į jį apie 2 mlrd. litų. To neįvyko. Nepamatuoti lūkesčiai neišsipildė. Viešojoje erdvėje iki šiol dar vis stebimasi kur tie žadėti 3 mlrd. litų ekonomikai, t. y. Sunkiai sekėsi sudominti komercinius bankus ir minėto valstybės kontroliuojamo fondo lėšų administravimu.

Iš kitos pusės komercinių bankų dalyvavimas valstybės fondo lėšų administravime sukuria prielaidas „prijaukinti“ komercinius bankus prie daugiabučių namų renovacijos kreditavimo, praktikoje pasitikrinti su tuo susijusios rizikos veiksnius ir įsitikinti, kad toks bankinės veiklos produktas gali būti naudingas. Pozityvus šios veiklos rezultatas sudarytų ateityje galimybes perkelti renovacijos kreditavimą į finansų rinkos sferą, o valstybei „atsikratyti“ jai nebūdingos funkcijos. Tuomet bus atrasti šiuo metu „dingę“ 2 mlrd.

Taigi pasirašius sutartis su atrinktais komerciniais bankais galima laikyti, kad naujasis daugiabučių namų renovacijos finansavimo mechanizmas paleistas. Belieka daugiabučių namų savininkams imtis veiksmų ir pasinaudoti gera galimybe sutvarkyti ir modernizuoti savo namus nesukaupus tam būtinų nuosavų lėšų (kaip priklausytų pagal nuosavybės valdymo ir naudojimo teisę), juos pasiskolinus labai palankiomis sąlygomis (su fiksuotomis 3-jų procentų metinėmis palūkanomis laikotarpiui iki 20 metų). Be to gauti 15 procentų „premiją“ už pasiektą energijos taupymo rezultatą, bei dalies išlaidų susijusių su projekto parengimu, jo įgyvendinimo administravimu ir statybos techninę priežiūra kompensaciją.

Valstybės Paramos Palyginimas su Kitomis Šalimis

Palyginus aptartą Lietuvos daugiabučių namų renovacijos skatinimo programą su kitų Rytų ir Centrinės Europos šalių analogiškomis programomis reikėtų pripažinti, kad valstybės paramos ir socialinės apsaugos aspektais ji yra viena patraukliausių. Dėl dalyvavimo programoje jau yra pateikę paraiškas virš penkiasdešimties daugiabučių namų. Tačiau viešojoje erdvėje pateikiama daug prasimanymų ir skepticizmo apie minėtos programos rengimo ir įgyvendinimo eigą. Dažna viešųjų ryšių rubrika, kad renovacija sustojo, programa patyrė fiasco, kad ji neturi perspektyvos. Tik ką paleidus programos finansavimo mechanizmą jau bandoma skaičiuoti kiek pagal ją renovuota daugiabučių namų.

Susidaro įspūdis, kad įvairiuose samprotavimuose neskiriama pastatų nuo grybų. Deja posakis, kad dygsta kaip grybai po lietaus pastatų renovacijai niekaip negali būti pritaikytas. Renovacijos procesas apima kolegialaus butų savininkų sprendimo priėmimą, projekto rengimą ir derinimą, derybas su banku dėl kredito, rangos darbų pirkimą, darbų vykdymą ir jų užbaigimo įforminimą. Visos šio proceso dalys turi objektyviai sąlygotą trukmę, kuri pagal turimą praktiką užima ne mažiau kaip 1,5 - 2 metus. Prie geros darbų organizacijos mažesnės apimties projektas gali būti įgyvendintas per metus.

Gajus yra siekis pritaikyti masinės priverstinės daugiabučių namų renovacijos modelį. Jį ypač propaguoja žinomas ekonomistas R. Kuodis. Jo siūlomas modelis įgijo net bendrinę sąvoką - „Kuodžio modelis“. Neseniai Delfi portale R. Kitos šalys gali tik pavydėti Lietuvai tokių projektų, kaip masinis namų renovavimas. Manau, kad „Kuodžio modelis“ neadekvatus realybei.

Pirmiausia netikslu, kad masinei renovacijai pakaktų 1 - 2 milijardų litų. Nustačius išeitinį šilumos sąnaudų normatyvą, nereiškia, kad sąskaitos nepadidės. Kintant šilumos kainai didėjimo link, didės ir minėtos sąskaitos. Priešingu atveju nepamatuotai užsitęstų investuotų lėšų grąžinimas. Suprantama, centralizuotas renovacijos proceso valdymas leistų greičiau įsisavinti turimas lėšas, duoti šiek tiek darbo statybininkams ir padidinti gyventojų užimtumą. Tačiau ar ilgam?

Jei minėtam fonde turimas lėšas (750 mln. litų) pavyktų įsisavinti per du metus (greičiau neįmanoma dėl technologinių dėsningumų), būtų sukurta apie 4 - 5 tūkstančius darbo vietų. Bet ne dešimtis tūkstančių kaip teikia R. Kuodis. Jeigu valstybė dar rastų vieną milijardą litų „masinė renovacija“ prasitęstų dar 2 - 3 metus. Taigi per 4 - 5 metus būtų renovuota apie 1800 - 2000 daugiabučių namų (priimant vidutinį investicijos dydį apie vieną mln. Akivaizdu, kad valstybė negalės užtikrinti plataus masto daugiabučių namų renovacijos ilgalaikio finansavimo.

Europos šalių, taipogi Lenkijos patirtis parodo, kad sėkmę gyvenamųjų namų renovacijoje gali užtikrinti aktyvus gyventojų dalyvavimas, investuojant į šią sritį nemažas nuosavas lėšas, kurios sukaupiamos tikslinio kaupimo (taupymo) būdu. Jeigu Lietuvoje butų savininkai sutartų į namo kaupiamąjį fondą kas mėnesį mokėti po 1 Lt/m², tai visumoje per mėnesį susidarytų apie 50 mln. litų (kadangi daugiabučių namų naudingasis plotas yra apie 50 mln. m²), per metus 600 ml. litų, o per dešimt metų 6 mlrd. litų. Suprantama, kad ne visos sukauptos lėšos iškart galės būti įsisavintos.

Vėlgi norėtųsi pacituoti Lietuvos laisvosios rinkos instituto išreikštą nuomonę šiuo klausimu, kad didžiausią naudą iš daugiabučių modernizacijos gauna būsto savininkai - jie ir turi prisiimti didžiausias išlaidas. Valdžia gali patarti, padėti organizuoti šį procesą, pašalinti trukdžius. Bet valdžia neturi monopolizuoti modernizacijos, versti investuoti į savo turtą, ar juo labiau tam reikalui leisti mokesčių mokėtojų pinigus. Renovacijos tikslingumas ir „gylis“ turėtų būti susietas su namo vieta, jo perspektyva, regioninės raidos vizija, gyventojų esamomis ir būsimomis pajamomis.

Dr. Neatlikus plačios analizės ir ekonominių skaičiavimų, A klasės reikalavimas pastatams iš gerovę didinančios priemonės gali tapti gerovę griaunančia priemone. ES paskaičiavo, kad pastatuose suvartoja 45 proc. visos energijos. 2016 metai Europos Sąjungoje yra paskelbti energijos saugojimo metais. Tam skiriamas ypatingas dėmesys, skiriamos didžiulės lėšos, rengiamos naujos strategijos (“A klasės energetinio efektyvumo pastatai”). Visa šie dalykai turėtų būti aprašyti nacionalinėje energetikos strategijoje. Deja, mūsų ligšiolinės energetikos strategijos daugiau atspindėdavo politikų „pageidavimų“ koncertą, o ne visuomenės poreikius.

Visuomenei gi reikia ne kuo daugiau investicijų, nes jas būtent žmonėms reiks ir padengti, o optimalių investicijų. Tame skaičiuje apimant ir į negavatų (bereikalingai nepagamintos energijos) gamybą, t.y. Svarbu suvokti, kad žmonėms nereikia dujų, naftos ir pan…. Žmonėms reikia šviesos, šilumos ir mobilumo, o dujos, nafta, saulė, vėjas ir pan. Aplinkos ministerija mėgsta cituoti Europos Komisijos narį Miguel Arias Cañete, kad energijos vartojimo efektyvinimas pastatuose yra investicija, kuri leis sutaupyti beveik 40 mlrd. eurų ES valstybių biudžeto. Tai, esą, pagerins gyvenimo sąlygas ir sumažins pastatų išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.

Ar yra žinomi kokie nors skaičiai, analizė, koks prognozuotinas „A klasės“ kaip nacionalinės investicijos efektyvumas? Studentams dažnai aiškinu, kuo skiriasi technologas nuo ekonomisto. Pirmasis geriau žino kas įmanoma, antrasis - kas apsimoka. Kas turėtų dominuoti diskusijoje? Pasiekti A klasę yra įmanoma, bet ar apsimoka? Kaip jį spręsti? Tą esu padaręs kitame kontekste - renovacijos proceso (žr. www.ekonomika.org 2013.06.13: Optimalios renovacijos kaštų ir naudos analizės modelis (Excel) ir jo aprašymas).

Didelė dilema renovuojant daugiabučius yra ar apšiltinti sienas ir kiek? Tačiau ne viskas taip paprasta. Kokios priemonės efektyviausios? Susitarkime, pavyzdžiui, kad kaimynai nerūkys laiptinėje, nes po to reikia atidaryti laiptinės langus, o su dūmais išeis ir šiluma. Uždarykite laiptinės duris, kurios dažname daugiabutyje tiesiog atviros ir pan. Kodėl sienų apie langus apšiltinimas ekonomiškai įtartinas?

Jau nuo lapkričio 1-osios Aplinkos ministras įveda „A klasės“ laikmetį visiems naujai statomiems pastatams. Kyla pagrįstų abejonių, kad šiam ambicingam žingsniui absoliučiai nepasiruošta techniškai. A klasės siekimas yra analogiškas renovacijos klausimui. Vilniuje jau yra atliktas bent vienas seno daugiabučio konvertavimas į A klasę. Klausimas - ar tai apsimoka? Kas iš to, jei žmogus investuos, tarkime, 100 tūkst. Tokiu atveju priemonė (A klasė) iš gerovę didinančios priemonės gali tapti gerovę griaunančia priemone.

ES teigia, jog ES suvartojamos energijos kilmė iki 75% yra iškastinis kuras. Ką manote apie strategijų subalansavimą Lietuvoje šiuo klausimu? Lietuva yra gana „žalia“ ekonomika - neturime labai daug sunkiosios pramonės, kuriai reikia daug energijos, šalis beveik nenaudoja anglies - taršiausio CO2 požiūriu kuro.

ES pastatų energinio naudingumo direktyva 2010/31/ES numato iki 2020 metų padidinti energijos vartojimo efektyvumą 20 %, sumažinti bendrą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį 20 % bei skatinti naudoti atsinaujinančių šaltinių energiją (iki 2020-ųjų „žalioji energetika“ turėtų sudaryti 20 % bendro ES suvartojamos energijos kiekio). Iki 2030 m. norima padidinti energinį efektyvumą iki 40 %. Didžiausia svajonė - nulinės energijos pastatai.

Lietuvoje turime aibę senų, prastų ir renovacijos nesulauksiančių pastatų (dėl paveldo reikalavimų, dėl savininkų nemokumo). Daug jų stovi provincijos užkampiuose arba yra naudojami labai neintensyviai. „A klasės“ reikalavimai greičiausiai dar labiau atbaidys nuo investavimo į juos ir į teritorijas aplink. Ar „A klasė“ nepadidins ir taip didelės atskirties tarp Vilniaus ir ne Vilniaus?

Gyvenime dažna dilema - ar besąlygiškai paklusti viršininkui (šiuo atveju ES), ak kvestionuoti jo sprendimus. Man, pavyzdžiui, įtartina pati sąvoka „nulinės energijos“ pastatai. Politikams kažkodėl atrodo, kad šios žemės teslos, ar atominės elektrinės yra „nulinės emisijos“ objektai. Ekonomistai gi žiūri į visą objekto gyvavimo ciklą - nuo gamybos (statybos) iki utilizavimo. Dabar pagalvokite kiek nešvarios energijos sunaudojama gaminant hibridinius automobilius ar vien elektra varomus. Taigi, aš kvestionuočiau A klasę, dar kartą - tai neturi būti savitikslis. Lietuvoje protinga renovacija yra tas didysis potencialas.

Galbūt, jeigu visiški bepročiai perrims valdžią Lietuvoje ar Europoje.

Pagrindiniai Renovacijos Programos Aspektai

tags: #ekonomisto #kuodzio #nuomones #apie #renovacijos #nauda