Nedarbas ir maži atlyginimai yra viena didžiausių problemų, šiuo metu slegiančių žmones beveik visose pasaulio šalyse. Šiais laikais labai sunku susirasti darbą. Todėl nedarbo lygis kiekvienais metais vis auga ir auga. Kaip išvengti šių pasekmių pasakyti labai sunku, nes esant prastai šalies ekonomikai jjau net neįmanoma ką nors pakeisti. Valstybė neturi pakankamai lėšų, o ir kiekviena prestižinė firma nori gerai kvalifikuotų ir turinčių nemažą stažą darbuotojų. Darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo problemų sprendimas susijęs su radikaliais pokyčiais vykdant ekonomikos pertvarkymus. Nedarbas daro nuolatinį spaudimą valstybių narių ekonomikoms, todėl būtina kuo skubiau imtis konkrečių reformų. ES piliečiai vis dažniau kreipiasi į vyriausybes prašydami surasti tokių problemų sprendimus.
Nedarbas Lietuvoje išlieka aktuali problema.
Analizuojamos temos klausimais rašė daugelis pasaulio garsių specialistų ir ekonomistų, iki šios nagrinėja bei tiria šią problemą, kurią ir mes pabandysime panagrinėti ir daugiau apie ją sužinoti.
Nedarbas kaip neigiamas darbo rinkos reiškinys
Nedarbas - tai vienas iš negatyvių darbo rinkos reiškinių. Buvo tariama, kad kuriant produktą ir plečiantis gamybai, ekonomikoje dalyvauja visi darbingi žmonės. Tikrovėje taip nėra. Rinkos ekonomikai būdingas nedarbas. Darbingų gyventojų dalis darbo atžvilgiu yra tam tikrame judėjime. Vieni darbuotojai iišeina iš darbo, kiti įsidarbina, kiti ieško darbo. Šis pastovus darbo išteklių judėjimas į nedarbą ir iš jo apsprendžia, kad dalis darbuotojų tam tikrą laiką yra nedarbo būsenoje. Nedarbas, t. y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas.
Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Darbo jėga laikomi visi dirbantys ar aktyviai darbo ieškantys piliečiai, sulaukę 16 metų. Tai reiškia, kad nenorintys dirbti ir darbo neieškantys bedarbiais nelaikomi. Darbo jėga taip ppat nelaikomi kareiviai, ligoniai, studentai, namų šeimininkės ir pan. Nedarbo padidėjimas - vienas iš svarbiausių nuosmukio požymių. Nedarbo pokyčiai įvertinami, nustatant nedarbo lygį. Jį kas mėnesį nustato Darbo statistikos biuras paprastu apklausos būdu. Nedarbo lygis apskaičiuojamas kaip asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, bet nerandančių atitinkamo darbo, skaičiaus procentinis santykis su bendru darbingų ir norinčių dirbti gyventojų skaičiumi.
Darbo statistikos biuras naudoja ir kitą būdą nedarbo lygiui nustatyti - apskaičiuoja bedarbių procentinį dydį nuo civilių darbo išteklių. Pastarąjį rodiklį galima nustatyti kaip skirtumą tarp bendro darbingų gyventojų skaičiaus ir kariuomenėje tarnaujančių žmonių skaičiaus. Visą laiką būdavo pranešamas antruoju būdu apskaičiuotas nedarbo lygis, ir tik pastaruoju metu imta naudoti bedarbių procentinį dydį, apskaičiuotą nuo bendro darbingų gyventojų skaičiaus (įskaitant ir kareivius).
Visiškas užimtumas yra sąvoka, reiškianti optimalų šalies darbinio užimtumo lygį. Jis nereiškia nulinio nedarbo. Rinkos ekonomikoje, kur nuolatos vyksta paklausos, technologijų ir gaminių pokyčiai, visada bus nedarbo. Darbo rinka yra laisvos rinkos ekonomikos atributas. Ji yra visur, kur yra rinkos ekonomikos santykiai. Darbo vietų pasiūla ir jų paklausa - du svarbiausi darbo rinką charakterizuojantys veiksniai. Trumpai tariant, darbo rinka išreiškia darbo vietų pasiūlos bei paklausos santykius ir jų sureguliavimą.
Dideliuose ir mažuose miesteliuose bei kaimuose vyksta natūrali reprodukcija, vienus žmones jų veikloje keičia kiti. Ekonominis nestabilumas ir vystymosi netolygumas sąlygoja priverstinį darbo jėgos judėjimą, jos perskirstymą, o kartu ir jos profesinės kvalifikacijos struktūros kaitą. Darbo rinka gali būti: perteklinė, deficitinė arba nulinė. Skaudžiausia yra tokia darbo rinkos situacija, kai darbuotojų pasiūla viršija paklausą. Tai perteklinė darbo rinka. Daugeliu atvejų ją lemia nepakankamas ekonomikos vystymasis. Nulinė darbo rinka yra tuomet, kai darbo jėgos pasiūla sutampa su paklausa. Jos siekiama kiekvienoje šalyje ar regione. Kaip matome, tobuliausia darbo rinka yra nulinė. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse pasiekti tokį ekonominės situacijos lygį yra labai sunku.
Užimtumo ir nedarbo reguliavimo politikos efektyvumas priklauso nuo nedarbo kokybės ir kiekybinių charakteristikų. Jas atspindi įvairūs nedarbo rodikliai. Pagal trukmę nedarbas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį. Trumpalaikis nedarbas (short time unemployment) - nedarbas, kuris trunka trumpiau nei metus. Ilgalaikis nedarbas (long term unemployment) - nedarbas, kurio trukmė - metai ir daugiau; laukimo nedarbo forma. Nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį ir amžių nevienodas. Moterų nedarbingumas didesnis nei vyrų 20-30m, 50-60m grupėse. Svarbus rodiklis yra nedarbo struktūros pokyčiai ir dinamika. Tai struktūrinio nedarbo charakteristika.
Sparčiai vystantis naujovėms kinta atskirų ūkio šakų struktūra ir kinta darbo jėgos paklausa ir pasiūla atskirose šakose. Vyksta gamybos techninio aprūpinimo didėjimas, kuriam reikia aukštesnės kvalifikacijos darbuotojo. Be to, ekonomika vystosi cikliškai, todėl minimuose nedarbas padidėja. Bendra tendencija - nedarbas auga. kurį susiderintų darbo jėgos struktūra su laisvų darbo vietų struktūra. Rinkos pusiausvyros modelis numato šių struktūrų atitikimą - bet kuris darbuotojas tinka bet kuriai darbo jėgai, taip tariama. Rinka būtų pusiausvyroje. Tikrovėje darbuotojai turi nevienodus polinkius, sugebėjimus ir kiekvienai konkrečiai darbo vietai reikalingas konkrečių sugebėjimų žmogus. Informacijai apie darbo vietas ir į jas besisiūlančius taip pat reikia atitinkamo laikotarpio.
Nedarbas atsirandantis dėl darbo jėgos ir darbo struktūrų suderinimo, vadinamas frikciniu nedarbu. Tam tikras frikcinio nedarbo lygis neišvengiamas, nes ekonomika kinta. Svyruoja paklausa darbo jėgai. Kinta ne tik paklausos ir pasiūlos kiekiai, bet ir ekonomikos struktūra. Pareikalavimas vienoms prekėms didėja, kitoms mažėja, keičiasi gamybos struktūra: įmonės užsidaro ar plečia veiklą. Pagal tai keičiasi darbo jėga. Paklausos struktūriniai pokyčiai darbo jėgai vyksta nepaliaujamai, todėl frikcinis nedarbas pastoviai egzistuoja (jis yra natūralus).
Nedarbo lygio Lietuvoje kitimas.
Valstybė bando mažinti natūralų nedarbo lygį. Platinama informacija apie laisvas darbo vietas. Kuriamos valst. darbuotojų perkvalifikavimo struktūros - padeda įsigyti kitą profesiją. Jei priemonės efektyvios, nedarbas mažėja. Veikia nedarbo draudimo valstybinė sistema, kurios poveikio rezultatas - frikcinio nedarbo padidinimas. Darbuotojas netekęs darbo tam tikrą laiką gauna nedarbo pašalpą. Pašalpų ir kompensacijų mokėjimas sušvelnina nedarbo pasekmes, bet kartu didina frikcinį nedarbą ir natūralų nedarbo lygį.
Technologijos pokyčiai - ne vienintelė struktūrinio nedarbo priežastis. Antai ilgalaikiai vartotojų preferencijų pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas (darbo vietų perkėlimas iš vienos regiono ar šalies į kitą), sąlygojantis žmonių migraciją, gali sukelti struktūrinį nedarbą, net ir taip labai kvalifikuotų darbuotojų. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Išryškėja, kad dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai. Todėl tokie darbuotojai priversti persikvalifikuoti arba keisti gyvenamąją vietą, ar ilgam tapti bedarbiais.
Struktūrinis nedarbas atsiranda tuomet, kai paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros. Tokia padėtis susidaro keičiantis gaminamo produkto technologijoms. Šiuo atveju dalis tam tikros kvalifikacijos darbuotojų netenka darbo, nes jų specialybė tampa nebereikalinga arba jos paklausa gerokai sumažėja. Struktūrinį nedarbą atskirti nuo frikcinio (tekamojo) sunkoka. Esminis skirtumas tas, kad “frikciniai” bedarbiai tturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos jie gali parduoti, o “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo - jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis, o kartais pakeisti gyvenamąją vietą.
Dėl ūkinės veiklos ciklo pas.ikeitimų taip pat padidėja nedarbas. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminė (bendrųjų) išlaidų nepakankamumas. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpiu, kai visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja, kinta užimtumas, ir nedarbas didėja. Uc - ciklinis nedarbas (bedarbių skaičius).
Pagrindinės nedarbo didėjimo priežastys
Pagrindinė priežastis, dėl ko pastaruoju metu padidėjo nedarbas yra ta, kad Lietuvos valdžia savo laiku nepadarė reikalingų struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai pertvarkytas ir taptų pajėgus veikti ne planinėje, o rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios. Būtina pažymėti, kad pertvarkant ūkį neįmanoma išvengti nedarbo padidėjimo dėl vykdomų struktūrinių reformų bei modernizacijos, tačiau šis reiškinys yra laikinas. Pertvarkos dėka auganti ekonomiką kuria naujas darbo vietas, taigi nedarbas sumažėja. Antra priežastis, turinti neabejotinos įtakos nedarbo lygio augimui, yra darbo santykių reguliavimai, tokie kaip privaloma minimali alga, darbo bei atostogų laiko reguliavimas, apribojimai sudarant sutartis dėl darbo, profesinių sąjungų privilegijos darbo santykiuose ir pan.
Su ekonomikos plėtra susijęs ir atlyginimų didėjimas. Esant dideliam nedarbui nerealu tikėtis didelio uždarbio. Uždarbis pirmiausia priklauso nuo darbo našumo ir tik po to nuo darbdavio dosnumo. Kol kas daugybė Lietuvos įmonių pačios vargiai suduria galą su galu, yra prasiskolinusios ir kartais nebegali išmokėti savo darbuotojams net minimalaus atlyginimo. Kita vertus, verslininkas visada labiau suinteresuotas investuoti į gamybą, o ne išdalyti pelną darbuotojams. Tai anaiptol nesmerktina: plėsdamas gamybą, jis didins darbo vietų skaičių. Gausės darbo vietų, mažės bedarbių. Mažės laisvos darbo jėgos, kils jo kaina. Atitinkamai daugiau įplaukų bus surenkama į nacionalinį biudžetą net ir nedidinant mokesčių tarifų. Savo rruožtu tai sudarys galimybę didinti socialines išmokas, švietimą, sveikatos apsaugą ir kitas valstybės ateičiai labai svarbias sritis, kurioms pastaruoju metu vis pritrūksta lėšų.
Įmonėse nemažėja elementarių darbo teisės pažeidimų, ribojančių aktyvesnį žmonių įtraukimą į darbo rinką. Daug rūpesčių kyla dėl tų darboviečių, kur darbininkai verčiami dirbti viršvalandžius. Nedarbas taip pat siejamas su privatizavimu. Niekas šiandien negali tiksliai pasakyti, kiek žmonių atsidurs gatvėje privatizavus ar uždarius strategines įmones. Pagal šiandien galiojančius įstatymus žmones apginti nuo nepagrįsto atleidimo beveik neįmanoma. Tą puikiai rodo įmonėse egzistuojanti egzistavimo ir atestavimo praktika: būtent kai tai atliekama įmonėje, o ne nepriklausomoje institucijoje, žmonių atleisti be konteksto galima, kiek norima.
Nuolatinis mokesčių didinimas neleido natūraliomis sąlygomis atsirasti stambiam kapitalui be valdiškų struktūrų pagalbos, ir dėl to buvo iškreipta verslo esmė. Didžiausia kapitalistė Lietuvoje yra valstybė, operuojanti rinkoje didžiausiomis pinigų sumomis ir duodanti daugumą užsakymų privačioms struktūroms (statybos, konsultacinės paslaugos, informacinių sistemų diegimas). Būtent dėl to daugelio didesnių firmų sėkminga veikla priklauso nuo protekcijų aukštuosiuose valdžios ešelonuose. įstatymų kaita daugelį privačių kompanijų verčia laisvą kapitalą laikyti užsienyje, taip pat ir tas kompanijas, kurios vykdo ir valstybinius užsakymus. Taip į užsienį išplaunamos ir taip sunkiai surinktos biudžeto lėšos. Į rinkos mechanizmą per daug kišasi ekonominės politinės grupuotės, ieškodamos sau palankių sprendimų (privatizavimas, bankrutuojančių įmonių protegavimas).
Valdžia nuolat tvirtina, kad tik užsienio investuotojai išgelbės Lietuvą. Dėl to nesirūpinama valstybei priklausančių įmonių veikla, blogėjančiais rezultatais. Privatizavimo praktika rodo, kad investuotojus ddomina sandorio naudingumas, todėl visais būdais siekiama gauti kuo didesnį pelną, pirmiausia iš Lietuvos vartotojų. Užsienio partneriai neskuba gabenti savo kapitalo į Lietuvą. Be to, privatizavimas kol kas didina nedarbą, nes leidžiama 30 proc. Taigi, galima daryti išvadą: kai didelės ekonomiką sudedančios dalys veikia ydingai, anksčiau ar vėliau prieinamas liepto galas.
Minimalaus atlygio reikalavimas grindžiamas nuomone, jog toks reguliavimas yra panacėja nuo darbdavių savivalės, kad, padidinus minimalų darbo užmokestį, jis tiesiog padidės, o jokių neigiamų padarinių nebus. Šį mitą puoselėja ir profesinės sąjungos, nes joms reikia už dėl ko nors „kovoti“, ir valdžia, nes jai reikia kuo nors „pasigirti“ (o Vyriausybės nutarimu „padidinti“ minimalų darbo užmokestį nesunku). Tačiau tikrieji darbo užmokesčio reguliavimo padariniai skaudūs. Minimalaus darbo užmokesčio nustatymas reiškia, jog tie, kieno darbas vertas mažiau, apskritai neturės galimybės rasti legalaus darbo, todėl bedarbiai liks be darbo, jį turintieji praras, verslai žlugs, nebus sukurta gėrybių, skurstantieji toliau skurs. Džiugu, kad Vyriausybė pastaruoju metu atsilaiko spaudimui didinti minimalų darbo užmokestį, tačiau, iki šiol nesiryžta iš esmės pripažinti darbo užmokesčio reguliavimo trūkumų ir palieka galimybę jo didinimą svarstyti vėliau.
Daugybė žmonių, kurie, nepaisant visų įmanomų reguliavimų, uždirba mažiau nei minimalus darbo užmokestis, arba, nepaisant visų kontrolių, priversti dirbti ilgiau, kad gautų nustatytus atlygius. Jų pasirinkimo galimybės mažos: arba likti „nelegaliais“ darbuotojais ir turėti bent menką pajamų šaltinį, arba gyventi „teisėtai“, tačiau dar labiau skurstant ir mintant iš valdiškų pašalpų. Minimalaus darbo užmokesčio reikalavimas visiškai beprasmis yra tuomet, kai dirbama iš altruistinių paskatų - visiškai nesiekiant gauti materialaus atlygio (pavyzdžiui, ne pelno organizacijoje), arba tais atvejais, kai darbuotojas ddirba tam, kad, pavyzdžiui, išmoktų amato gudrybių.
Galimi sprendimo būdai
Žinant nedarbo didėjimo priežastis šalyse, galima bandyti ieškoti būdu, kaip kovoti su tuo.
Jei įmonėse valstybės kapitalas ar įsipareigojimai viršija privačių asmenų įsipareigojimus, tai valstybei būtina perimti tas įmones savo nuosavybėn. Reikėtų atidėti į šoną tų įmonių įsiskolinimus ir skelbti jų atgaivinimo konkursus. Be to, reikia bandyti pritraukti užsi...
G.Nausėda ir K.Budrys "deimantai" Lietuvos užsienio politikos karūnoje.
tags: #ekonominis #netolygumas #priklausantis #nuo #gyvenamosios #vietos