Egzistencializmas kaip filosofinė srovė susiformavo XXa., bet jo ištakos siekia XIXa. ir tokius garsius filosofus kaip F. Nyčė ir S. Kierkegardas. Ši srovė akcentuoja žmogaus individualumą ir galimybę rinktis, pačiam žmogui nuspręsti ir kurti savo likimą.
Alberas Kamiu (Albert Camus)
Egzistencijos filosofijos esmė
Egzistencializmas gali būti suprantamas kaip žmogaus būties (lot. existentia - būtis, buvimas), jos prasmės ir galimybių apmąstymas. Skirtingai nuo klasikinės filosofijos, egzistencializmas atsisako kalbėti apie pasaulį be žmogaus, apie būtį apskritai ir renkasi pavienio žmogaus problemas.
Žmogus yra vienintelė būtybė, kuri grindžia save ne tik dabartimi, bet ateitimi - dėl to pats žmogus nusibrėžia savo ribas ir bando būti tuo, kuo jis dabar nėra. Bet žmogų viduje kamuoja nerimas - pasirinkimo galimybė teikia abejones ir savotiškas kančias žmogui, tai netikrumo galimybė, kuri gali kaustyti žmogų.
Pagrindiniai egzistencializmo klausimai
Egzistencializmo filosofija nagrinėja tokius klausimus kaip žmogaus būtis, gyvenimas ir mirtis - daug įvairių amžių rašytojų taip pat atskleidžia šias temas savo kūryboje.
Buvo svarstoma, kaip žmogui gyventi tame susverdėjusiame pasaulyje, kokios jo laisvės ribos, kas iš tikrųjų yra toji žmogaus būtis.
Egzistencializmo atstovai
Egzistencinės filosofijos pradininku laikomas XIX a. danų filosofas Siorenas Kierkegoras (Søren Kierkegaard, 1813-1855) pabrėžė individualų žmogaus pasirinkimą: „Turiu atrasti tiesą, kuri būtų mano tiesa… idėją, dėl kurios galėčiau gyventi arba mirti.“
Judėjimui Prancūzijoje pirmiausia atstovauja tokie egzistencijos filosofai kaip Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre) ir Alberas Kamiu (Albert Camus). Ž. P. Sartras yra teigęs, kad „Būtis, per kurią į pasaulį ateina Niekas, yra tokia būtis, kuriai jos būtyje rūpi būties Niekas: būtis, per kurią į pasaulį patenka Niekas, turi būti savo pačios Niekas“.
Egzistencialistams žmogus neatsiejamas nuo jo poelgių ir aplinkos: „egzistencija yra anksčiau nei esmė“, nes „žmogus pirma egzistuoja, susiduria su pasauliu, o tik paskui apibrėžia save“ (Ž. P. Sartras). Jie pasisako už „mąstymą vaizdais“ (A. Kamiu), nes asmeniškos patirties neįmanoma moksliškai aprašyti.
Literatūroje egzistencializmas pasireiškė ne formos naujovėmis, o naujomis idėjomis. Tvirtinimo, kad gyvenimas yra absurdiškas, nes netvarus, ištakų rasime Blezo Paskalio (Blaise Pascal, 1623-1662) svarstymuose apie varganą žmogaus būtį pasaulyje.
Absurdo problema svarbi A. Kamiu esė „Sizifo mitas“ (1942) ir Ž. P. Sartro traktate „Būtis ir niekas“ (1943). Šią problemą jie gvildeno ir pirmuosiuose romanuose: Ž. P. Sartro „Šleikštulys“ (1938) ir A. Kamiu „Svetimas“ (1942) be patetikos kalba apie nusivylimą, visuomenės absurdiškumą ir visišką pasaulio svetimumą žmogui.
Egzistencializmas literatūroje
Egzistencialistų kūriniams būdingas niekuo neišsiskiriantis, be didelių ambicijų arba netgi antiherojiškas pagrindinis veikėjas, kuris atsiduria ribinėse situacijose, kai turi pasirinkti, kuris išgyvena absurdą, skaudžiai patiria susvetimėjimą, vienatvę, mirties baimę.
Pasakotojas atsisako visažinystės ir siekia būti labai arti pasakojamos istorijos veikėjo: kalbėti jo vardu, perpasakoti jo mintis, remtis jo pojūčiais. Vengiama stilistinių puošmenų, rašoma artima šnekamajai kalba, kuriai būdingas fragmentiškumas, kapoti, trumpi sakiniai, trūkinėjantis arba nutrūkstantis dialogas.
Siorenas Kierkegoras (Søren Kierkegaard)
Totalitarizmas ir egzistencija
XX a. vidurio istorija - tai dviejų prievartos ideologijų kovos istorija. Fašizmas ir komunizmas žadėjo šviesią ateitį Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918) nualintai Europai, tačiau ją įtraukė į dar daugiau aukų pareikalavusį Antrąjį pasaulinį karą (1939-1945). Šios prievartos ideologijos kėlė valstybės reikalus aukščiau žmogaus laisvės. Jų tikslas - totalitarizmas, visiška gyventojų kontrolė.
Svarbiausi totalitarinio valdymo bruožai yra šie: šalyje tėra viena ideologija, viena partija, slaptosios tarnybos vykdo terorą, valdžios struktūros kontroliuoja visą informaciją, kultūrą ir ekonomiką.
Fašistai tokio valdymo siekė aukštindami savo tautą ir menkindami kitas, komunistai - iškeldami neklasinės visuomenės pranašumus. Abiejų ideologijų šalininkai piktinosi demokratija, daugiapartine sistema, žavėjosi vienpartine sistema ir kūrė neklystančio vado kultą.
Totalitarizmo sąlygomis paminamos demokratinės vertybės. Kai milijonai žmonių suvaromi į fronto apkasus ar išvežami į mirties stovyklas, niekam neberūpi pavienio žmogaus likimas, jo nuomonė nei skausmas. Fronte ar mirties stovykloje atsidūręs žmogus nėra tikras, ar sulauks rytojaus, tai labai sustiprina gyvenimo absurdiškumo pojūtį. Pagaliau kokią prasmę turi individo pasipriešinimas totalitariniam režimui? Šis klausimas nuolatos kils mąstančiam XX a.
Egzistencializmas ar posthumanizmas
tags: #egzistencialus #buties #klausimai