Šiame straipsnyje nagrinėjamas jėzuitų vaidmuo Lietuvoje, ypač jų įtaka švietimo komisijai ir turto tvarkymui. Jėzuitų veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) turėjo didelės reikšmės šalies kultūrai, švietimui ir ekonomikai.
Istorijos šaltiniai ir jų svarba
Norint atsekti tikrąją tautos praeitį, būtina naudotis įvairiais šaltiniais. Rašytiniai šaltiniai, tokie kaip kronikos, metraščiai, dokumentai ir laiškai, suteikia vertingos informacijos apie to meto įvykius ir visuomenę. Archeologiniai radiniai, tokie kaip pilys, piliakalniai ir kapai, atskleidžia ano meto žmogaus pažiūras ir gyvenimo būdą.
Kalbos duomenys, ypač vietovardžiai, taip pat gali būti svarbūs istorijos šaltiniai, rodantys tautų tarpusavio santykius. Tautosaka (folkloras), nors ir nutolusi nuo istorinės tikrovės, paaiškina tautos apeigas, papročius ir prietarus.
Įvairūs šaltiniai saugomi archyvuose, tokiuose kaip Lietuvos Metrika, taip pat privačiose bibliotekose ir svetimų kraštų archyvuose. Istorikams svarbu naudotis visais šiais šaltiniais, lyginti juos tarpusavyje ir kritiškai vertinti.
Jėzuitų veikla Vilniaus universitete
Ekonominis Lietuvos lygis smarkiai pakilo XVI amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje. Plėtėsi prekyba su užsieniu, ėmė augti pramoninė prekyba ir amatai. Reikalo verčiamas, didėjantis jaunuomenės skaičius pradėjo vykti studijuoti į užsienio universitetus.
Norint patenkinti šį poreikį, buvo pakviesti jėzuitai, kurie 1570 įsteigė kolegiją. Naujai įsteigtasis Vilniaus universitetas savo esmėje niekuo nesiskyrė nuo kitų to laiko universitetų. To laiko universitetai neruošė įvairių specialistų. Mokslų pirmutinis tikslas buvo humanitarinis auklėjimas, nes jie buvo skirti bendrojo lavinimo sričiai. Universitetai tik mokslino ir kėlė savo auklėtinių asmeninį išsilavinimą, vesdami juos nuo vienos žinių srities prie kitos. Jų tikslas buvo išdėstyti visus tiems laikams žinomus mokslus.
Jėzuitai bendrajam lavinimui pasirinko formalinę mokymo sistemą, kuri priešingai realinei sistemai, pirmiausia rūpinosi ugdyti protinius sugebėjimus ir tik antroje vietoje siekti utilitarinių, gyvenimiškų tikslų ir daugiau ar mažiau supažindinti su vadinamosiomis realijomis. Universiteto pirmaisiais dešimtmečiais vyravo scholastika, ir visų mokslų pradžia ir pabaiga akademijoje buvo filosofija. Tačiau filosofijos sąvoka XVI-XVIII amžiuose buvo kur kas platesnė negu dabar.
Negalima sakyti, kad visuomeniniai mokslai buvo visai paneigti, nes visuomeniniai mokslai - įskaitant ir ekonomiją - rado sau vietą filosofijos ir teologijos ribose. Tai matoma net iš išspausdintų knygų. Buvo knygų, skirtų apimti visai filosofijai. Etikos sritis taip pat buvo suprantama labai plačiai, į ją įtraukiant taip pat politiką ir ekonomiją: "Etika skirstoma į individualią etiką, ekonomiką ir politiką". Taip išplėtus etikos objektą, ji lyg ir tapo socialine teorija apskritai. Ano meto ekonomijos supratimas buvo perimtas iš Aristotelio ir lietė šimos santykius bei auklėjimą. Ekonomija apėmė mokėjimą tvarkyti savo šeimos ir namų reikalus bei rūpinimąsi šeimos laime.
Jėzuitų spaustuvės ekonominis aspektas
Ano meto Vilniaus universiteto jėzuitų pažiūros į ekonominius, prekybos ir pelno klausimus ir tų pažiūrų keitimasis galbūt geriausiai iliustruojamas jų pačių spaustuvės reikalu. Iš pradžių rektorius yra susirūpinęs, kad, spaustuvei visą laiką dirbant, iškilsianti knygų platinimo problema. Jo galvojimu, knygos turėtų būti nemokamai dalijamos, arba parduodamos. Žinoma, nemokamai dalinti būtų nuostolinga, o patiems pardavinėti netiktų, nes prekyba esąs bjaurus amatas. kongregacija nutarė, kad gauti už knygas pinigai turi būti grąžinti spaustuvei, o ši savo ruožtu turi mokėti kolegijai 100 auksinų mokestį.
Tačiau jėzuitų generolas K. Akvaviva su nutarimu nesutiko, o vietoje jo padarė savo pasiūlymą: pasamdyti pasaulietį rūpintis spaustuvės darbu, arba knygas dalyti nemokamai. Šis generolo pasiūlymas padėties neišsprendė. Pasamdyti turtingą spaustuvininką, turintį lėšų spausdinimui, nepavyko. Spausdinti ir nemokamai dalyti knygas nebuvo įmanoma, nes neatsirado užtenkamai mecenatų padengti spausdinimo išlaidoms. Buvo prieita prie išvados, kad išeitis būtų leisti akademijos spaustuvėje knygas spausdinti suįnteresuotų tų knygų išėjimu asmenų lėšomis, o paskiau jas parduoti.
Profesorius Adomas Brokas savo laiške generolui paminėjo, tarp kitko, kad studentai turi labai brangiai mokėti už Krokuvoje spausdintas knygas, o iš savos spaustuvės jos galėtų būti pigesnės. Pagaliau, jo nuomone, nėra joks nusižengimas, atiduodant pirkliui išparduoti knygas, atsiimti tai, ko teisingumas reikalauja, kad spaustuvė neturėtų nuostolių.
Taigi bent pradžioje buvo stengtasi knygas leisti mecenatų pagalba. Pirmosioms knygoms lėšų davė žinomi ir nežinomi mecenatai. Nors jėzuitai savo veiklos pradžioje ir neigiamai žiūrėjo į knygų prekybą, ir nors dar septynioliktojo amžiaus pirmojoje pusėje jų generolas Akvaviva patarė jos vengti ir geriau palikti ją pasauliečiams, tačiau realus gyvenimas veikė priešinga kryptimi. Spaustuvės įrengimams, jos išlaikymui ir inventoriaus laikymui visą laiką reikėjo lėšų. Atsitiktinių pajamų tam neužteko. Todėl spaustuvės ir akademijos vadovai budriai sekė, kad knygos nebūtų nuostolingos. Ir ne be reikalo tas budrumas, nes tuo laiku knygos buvo labai brangios. Pavyzdžiui, Lenkijoje 1570-1580 metų laikotarpyje jautis kainavo 4 florinai, o vertingesnė knyga 1.15-2 florinai.
Kitas jėzuitų spaustuvės ekonominis aspektas buvo leidinių nuosavybės klausimas. XVI-XVII amžiais knygų buvo leidžiama nedaug. Nedaug buvo ir autorių. Todėl dažnai vienų spaustuvių leidinius perspausdindavo kitos, pažymėdamos savo išleidimo vietą. Tai buvo žalinga pirmajai leidinį spausdinusiai spaustuvei ir finansiškai ir jos prestižui. Pirmoji žinoma akademijos spaustuvei suteikta privilegija (1619 kovo 15, Zigmanto III) ir reguliuoja spaustuvininkų savitarpio santykius. Ji draudžia be jėzuitų žinios ir leidimo jų išleistą knygą ar jos dalį kitur spausdinti ir platinti.
Ekonominės minties raida Vilniaus universitete
Vilniaus universitetas buvo įsteigtas su dviem fakultetais: filosofijos ir teologijos. Tad ir ekonomijos klausimai turėjo būti gvildenami jų ribose. Kad ekonomija susilaukė tam tikro dėmesio, rodo ir tai, kad jau 1596 metais Martynas Smiglec-kis išleido veikalą „Trumpas mokslas apie palūkanas ir tris svarbiausius kontraktus: prekybos, činšo ir pirklių draugijos“. Tai pirmasis politinės ekonomijos veikalas, išleistas Lietuvoje, kuris per du šimtus metų susilaukė pakartotinių perspausdinimų Vilniuje ir Krokuvoje.
Įvade autorius rašo, kad iki šio veikalo nebuvę mokymo apie prekybinius santykius ir pinigines sutartis, o apgaulė šiuose reikaluose buvusi dažna. Autorius nagrinėja procentų ėmimo ir palūkanų santykį. Kalba apie tai, kada galima imti procentus ir kada jie virsta palūkanomis. Daugiausia apsistoja prie lupikavimo ir palūkanų, pa-bėždamas, kad Bažnyčia ir pasaulietinė bei prigimtinė teisė palūkanas smerkiančios. Neigiamai žiūri į monopolius, iš kurių kraštui ir gyventojams esanti didžiulė žala, nes per juos brangs-tančios prekės. Veikale taip pat griežtai pasisakoma prieš baudžiavą ir bendrai socialinę neteisybę. Jame įrodinėja, kad valstietis nėra pono vergas.
Nors autorius sakosi, kad rėmėsi Aristoteliu, tačiau jam nebuvo svetimas ir merkantilistinis požiūris į prekybą. Be Smigleckio darbo, šiuo laikotarpiu Vilniaus universitete nebuvo didesnio įnašo ekonominei minčiai, nors prabėgamųjų užuominų šia tema yra.
Praplečiant Vilniaus universiteto mokymo programą, kai kurios mokslo šakos pradėjo išsiskirti iš bendrosios filosofijos srities. 1641 metais buvo gauta privilegija dėstyti kanonų bei civilinę teisę, o taip pat ir mediciną. Teisės fakulteto įsteigimas turėjo labai teigiamos įtakos tolimesniam ekonominės minties vystymuisi. Jau 1651 metais vienas iš pirmųjų fakulteto profesorių, kanonų teisės profesorius A. Vystantis kapitalizmui, jau nuo 1765 metų Vilniaus laikraščiuose vis dažniau pasirodo ekonominių, ūkinių žinučių, susijusių su prekyba, pramone bei įvairiomis reformomis. Dažnai tas rašinėjimas buvo atliekamas Vilniaus universiteto profesorių.
1773 metais panaikinus jėzuitų ordiną, mokyklų tvarkymą perėmė Edukacinė Komisija ir gan pagrindinai pertvarkė švietimo darbą. Kraštui reikėjo pasaulietiškų specialybių žmonių. Universitete atsirado specializacija ir universalius filosofus pakeitė atskirų mokslo šakų atstovai. Buvo išplėstas ir visuomenės mokslų dėstymas. Krašto ekonominis stovis ir nuotaikos vertė įtraukti į aukštosios mokyklos programą mokslus, kurie padėtų spręsti socialines-ekonomines problemas.
Jau 1785 metais Stroinovskis išleido knygą „Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas“. Nors iš pavadinimo ir neatrodytų, bet ekonominiai klausimai nagrinėjami per visus keturis knygos skyrius. Iš tikrųjų tai buvo išdėstymas fiziokra-tų - Prancūzijoje aštuonioliktojo amžiaus antrojoje pusėje iškilusios pažiūros - ekonominės teorijos pagrindų.
Po 1803 metų reformos universitetas buvo žymiai išplėstas ir turėjo keturis fakultetus: fizikos ir matematikos, medicinos, moralinių ir politinių mokslų, literatūros ir laisvųjų menų Moralinių ir politinių mokslų fakultete buvo dešimt katedrų: 1. logikos ir metafizikos. 2. moralinės filosofijos, 3. prigimtinės, politinės ir tanią teisės, 4. politinės ekonomijos, 5. žymiausių senovės ir šių laikų civilinės ir baudžiamosios teisės, 6. Rusų imperijos ir prijungtų prie Rusijos buvusių Lenkijos provincijų civilinės ir baudžiamosios teisės, 7. visuotinės istorijos, 8.
Politinės ekonomijos katedros įsteigimas buvo Stroinovskio nuopelnas. Tačiau yra netikslu tvirtinti, kad Vilniaus universitetas buvo pirmasis įsteigęs politinės ekonomijos katedrą. Nors Vilniaus universitete politinės ekonomijos katedra ir buvo įsteigta 1803 metais, bet ilgai truko, kol buvo surastas profesorius jai užimti. Pagaliau Jonas Znoska 1810 metais ar 1811 metais tapo pirmuoju politinės ekonomijos profesorium ir dėstė ją iki 1824 metų. 1811 metais jis išleido knygą „Politinės ekonomijos mokslas“, kuri buvo vertimas kito autoriaus (Sartorius?) knygos, pagrįstos ant Adam Smith teorijos. Po Znoskos politinės ekonomijos katedrą perėmė Jonas Vaškevičius ir joje išbuvo iki 1831 metų. Vaškevičius savo pažiūrose rėmėsi Adam Smith, o taip pat Say, Ričardo ir kitais. Jis jau daug dėmesio skyrė kreditui.
Reikia pastebėti, kad su 1803 metų reforma prasidėjo ne tik ekonominių mokslų augimas, bet ir diferenciacija. Ta reforma pramatė žemės ūkio mokslų katedrą fizikos ir matematikos fakultete. Pirmą kartą ta katedra buvo užimta Kajetono Krasovskio 1819 metais. Jis tame kurse skyrė vietos ir ūkio ekonomijos klausimams.
Taigi ekonominės mintys Vilniaus universitete buvo gvildenamos jau nuo pat jo įsteigimo. Pirmiausia vyravo scholastinės pažiūros. Vėliau atėjo merkantilizmas ir fiziokratija.
Moters padėtis ir veikla XVIII a. LDK
XVIII amžius ne veltui vadinamas moterų amžiumi. Ne tik dėl to, kad amžininkai pradėjo diskusijas apie moters vietą ir tikslus vyriškame pasaulyje, bet ir dėl to, kad šios moterys pradėjo aktyviau reikštis įvairiose gyvenimo sferose. Šios Apšvietos epochos diskusijos, prasidėjusios Prancūzijoje, pasiekė ir Abiejų Tautų Respubliką (ATR) ir, žinoma, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Moters veikla priklausė ne tik nuo tų diskusijų apie moters statusą visuomenėje, bet ir nuo naujų kultūrinių ir geopolitinių aplinkybių.
Darbo tikslas - remiantis šaltiniais ir istoriografija, išskirti ir išanalizuoti būdingiausias moterims veiklas XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Nors moterų teisinis statusas skyrėsi nuo vyrų, tačiau jų status quo priklausė nuo moterų temperamento. Taip pat atsirado nauja moters vaidmens visuomenėje reikšmė, atsižvelgiant į pirmąjį padalijimą (1772).
Moterys labai domėjosi įvairia literatūrine veikla. Tai įrodo daugybė moterų sukurtos literatūros, įvairūs dienoraščiai ir memuarai. Senos teatro tradicijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lėmė moterų domėjimąsi ir dalyvavimą tokioje kultūrinėje veikloje. Jos ne tik vaidino, bet ir režisavo spektaklius, taip pat vertė pjeses į lenkų kalbą.
Teisinis moterų statusas leido joms būti labai aktyvioms ekonominiame gyvenime. Jos naudojosi savo galimybėmis valdyti finansus ir kitus išteklius, kad pagerintų savo šeimos valdos ekonominę padėtį. Keliaujančios moterys pasižymėjo labai plačiais interesais. Jos domėjosi ne tik tradicinėmis moterims sferomis, tokiomis kaip religija, socialinis aukštuomenės gyvenimas, mada, bet ir mokslo naujienomis.
Moterys neapsiribojo aktyvia veikla tik vienoje sferoje. Galima drąsiai teigti, kad kiekvienas šiame darbe analizuotas šaltinis byloja apie tai, kad ta pati moteris daugiau ar mažiau buvo aktyvi kone kiekvienoje išskirtoje sferoje, tik kartais skyrėsi tos veiklos formos, tikslai ir aplinkybės.
Iššūkiai ir perspektyvos
Lietuvos istoriografijoje nėra nei vienos monografijos, skirtos XVIII a. moters veiklai. Šios moters veiklos, veikiau vyrų požiūris ir santykis su moterimis. Pagrindinis dėmesys yra skiriamas vyrų sukurtiems tekstams, kur atsispindi idealios moters samprata vyrų akimis. Šis tyrimo objektas yra ne moteris, o moters įvaizdis, kuris ne visada atspindi realią padėtį.
Svarbu paminėti Baltarusijos istorikės Natalijos Gardzienkos straipsnius apie LDK moters sukurtus šaltinius, kuriame netiesiogiai pristato ir moterims būdingas veiklas, dėl kurių ir buvo sukurti šaltiniai. Lenkijos istorikai kalbėdami apie XVIII a. LDK, kalba kaip apie vieną visumą, tad aklai pasikliauti lenkų istoriografija negalima ir itin atsargiai atsirinkti tik tai, kas yra būdinga Lietuvai. Kitavertus, visa ši medžiaga naudinga palyginimui.
Remiantis šiuo darbu, tenka susidurti su dviem problemomis - atskiriant nuo Lenkijos iškristalizuoti LDK moters veiklas ir padėtį bei susitaikyti su tuo, kad kartais XVIII a. specifika lieka neaptarta. Taip pat teko atrinkti tai, kas yra būdinga Lietuvai. Be to, dažnai šio istoriko dėmesys nukrypdavo į vyrus, kurie buvo šalia tos moters, veiklos. Dažnai autorius tiesiog dėsto vyrų sprendimus, susijusius su moterimi, ir pamiršta pagrindinį savo tyrimo objektą.
Su XVIII a. Lenkijos istoriografija susipažinti itin sudėtinga, nes aklai pasikliauti ja negalima ir jame dažnai tekdavo ieškoti tik to, kas atskleistų ne visos ATR, bet tik Lietuvos moters veiklą. Tyrimas gali būti tęsiamas ieškant nepublikuotų šaltinių bei tyrinėjant moters rašytus laiškus.