Ilgą laiką apie generolą Motiejų Pečiulionį, jo patriotinę veiklą, meilę Lietuvai ir nuopelnus jai viešai kalbėti buvo vengiama. Tylėjo ir mūsų spauda. Tik 1990 m. pavasarį, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Vytauto Didžiojo karo muziejuje visuomenė išvydo ir gen. ltn. M. Pečiulionio portretą.
Kad neišbluktų gen. M. Pečiulionio paveikslas ir nenueitų užmarštin jo garsus vardas, nuopelnai Lietuvai giminių bei generolo bendražygių skatinamas, išdrįsau imtis plunksnos. Gen. M. Pečiulionis buvo nepaprastai garbingas, aukštas pareigas ėjęs karininkas, visą savo gyvenimą atidavęs Tėvynei.
Jis, nepabūgęs žūties kritiškiausiais momentais, ištvėrė neapsakomas kančias kalėjimuose, Šilutės, Mordovijos ir Vorkutos lageriuose. Nuėjo ilgą erškėčiuotą gyvenimo kelią.
Rašydamas gen. M. Pečiulionio biografiją, negalėjau nesieti jos su mūsų tautos likimo vingiais bei tragiškais išgyvenimais. Mūsų Tauta neužmirš Lietuvos patrioto, Nepriklausomybės kovų savanorio ir partizanų vado gen. Motiejaus Pečiulionio.
Ankstyvieji Metai ir Mokslai
Motiejus Pečiulionis, Nepriklausomos Lietuvos karininkas, gimė 1888 m. sausio 31 d. Tada buvo nuožmus carinės priespaudos laikotarpis. Tačiau buvo apsišvietę lietuviai, suprato mokslo reikšmę.
Apie mokymąsi Rudaminoje pasakoja Motiejus Pečiulionis savo atsiminimuose, rašytuose į JAV kun. A. Rudaminos pradžios mokykloje Motiejus Pečiulionis mokėsi trejus metus. Sėkmingai ją baigęs, 1900 m. įstojo į Suvalkų gimnaziją. Besimokydamas gimnazijoje, pasižymėjo matematiniais gabumais ir lietuvių tautine veikla. Bendraminčių būrelyje nagrinėjo politinius klausimus, nukreiptus prieš carinę priespaudą.
Baigęs gimnaziją, 1908 m. Motiejus Pečiulionis išvyko į Petrapilio universitetą ir įstojo į fizikos-matematikos fakultetą tiksliųjų mokslų studijuoti. Tuo metu universitete veikė slapta lietuvių studentų organizacija, kurios nariu tapo ir M. Pečiulionis.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, sunerimo ir universiteto studentai. Jie audringai ginčijosi, diskutavo apie galimą revoliuciją, svarstė, kas gali ištikti Lietuvą. Su tokiomis mintimis Motiejus Pečiulionis 1914 metų rudenį stoja į caro kariuomenę, tikėdamasis revoliucinių įvykių sūkuryje padėti Lietuvai. Vėliau, kaip buvęs studentas, siunčiamas į karo mokyklą. Baigė ją 1916 m. birželio mėn.
Dalyvavimas Nepriklausomybės Kovose
Į išsvajotą Tėvynę jis grįžo 1918 m. Jaunai Lietuvos valstybei, tik ką paskelbusiai Nepriklausomybę, pradėjo grasinti kaimynai. Iš Rytų veržėsi bolševikai, piktus kėslus turėjo ir lenkai. Viduje ėmė plėšikauti bermontininkų gaujos.
Lietuvos Nepriklausomybės karai
Motiejus Pečiulionis, supratęs, kad jo kovinė patirtis labai reikalinga besikuriančiai Lietuvos kariuomenei, 1919 m. pradžioje atvyko į Kauną, o 1919 m. vasario 1 d. jis jau skiriamas vyresniuoju karininku į A. Panemunėje stovinčią 1-ąją artilerijos bateriją vadovauti antrajam būriui.
Kovo 26 d. iš Panemunės karininko M. Pečiulionio vadovaujamas būrys išvyko į Alytų 1-ojo pėstininkų pulko vado žinion. Balandžio 2 d. Pirmasis pėstininkų pulkas ruošėsi pulti bolševikus Varėnos-Vilniaus kryptimi. Puolimą turėjo remti baterijos antrasis būrys. Balandžio 3-4 naktį būrys užėmė pozicijas ties 198 aukštuma (apie 3,5 km į vakarus nuo Daugų) ir apšaudė Daškonis ir Daugus, vėliau dalyvavo kautynėse ties Babriškiais ir Varėna.
Generolas M. Pečiulionis, grįžęs iš sovietinių lagerių ir tremties, pats man pasakojo, kad Nepriklausomybės kovų metais jo baterija buvo įsitvirtinusi ir prie Žiežmarių. Pirmasis baterijos būrys 17-23 dienomis dalyvavo kautynėse su bolševikais Panevėžio kryptimi Panevėžį paėmus, mūsų kariuomenė buvo paskirstyta į dvi grupes: Panevėžio ir Ukmergės. Panevėžyje liko pirmoji baterija, prie Ukmergės grupės buvo prijungtas ir vienas dviejų pabūklų artilerijos būrys, priklausęs pirmai baterijai. Kautynėse ties Kurkliais iš bolševikų buvo paimta viena 76,2 mm patranka ir 180 sviedinių, kurie papildė būrių artileriją. Buvo suformuota ketvirtoji baterija, o jos vadu paskirtas karininkas Motiejus Pečiulionis.
1919 m. birželio mėn. ketvirtoji baterija dalyvavo kautynėse su bolševikais ties Daugailiais, Paberžiais, Bružiais. Norėdama greičiau išvaduoti savo kraštą nuo bolševikų, Lietuvos kariuomenė pradėjo puolimą visu frontu. Spalio mėn. 19 d. ketvirtoji baterija iš Daugpilio fronto buvo perkelta į Šeduvos - Baisogalos rajoną, bermontininkų frontą, o jau spalio 21 d. Bermontininkams delsiant palikti Lietuvą, lapkričio 18 d. fronto grupės vadas išleido įsakymą pasiruošti karo veiksmams plačiu frontu.
Ketvirtosios baterijos vienas būrys buvo priskirtas prie pirmos voros ir turėjo pulti Paltinių - Daktariškių - Šiaulėnų - Šiaulaičių - Sadgorų - Pašiaušės - Padubysio kryptimi ir užimti Ventos kanalą Kurtuvėnų - Padubysio bare. Baterijos antrasis būrys buvo priskirtas prie rezervinės grupės. Lapkričio 21 d. vienas būrys, veikdamas penktame pėstininkų pulke, dalyvavo kautynėse ties Vaitkaičiais - Šiaulaičiais - Kudiniais - Akstiškiais. Priešas neatlaikė mūsų kariuomenės puolimo ir ėmė netvarkingai trauktis, palikdamas lauko patrankas ir kt ginkluotę.
Persekiodama besitraukiančius bermontininkus, gruodžio 14 d. Išvijus bermontininkus, Lietuva neilgai džiaugėsi pergale. Pietuose užsiliepsnojo naujas kovos židinys. Klastingojo Želigovskio lenkų pulkai ėmė veržtis į Vilniaus kraštą. Todėl 1920 m. sausio 14 d. kapitono Motiejaus Pečiulionio vadovaujama ketvirtoji artilerijos baterija buvo perkelta į pietų frontą ir atvyko į Alytų. Liepos 16 d. Varėnos rajone užvirė kautynės su lenkais. Aršūs mūšiai vyko ties Varėna, Rodūne ir Valkininkais. Želigovskiui puolant, ketvirtoji baterija kovėsi su lenkais ir ties naujaisiais Trakais bei Olsokiais - Glitais.
1921 m. sausio 14 d. baterija grįžo į Kauną, A. Panemunę, o kovo 17 d. apsistojo Lyduokių dvare. Balandžio 24 d. ketvirtos baterijos vadu buvo paskirtas vyr. leitenantas Kibirkštis, o kapitonas Motiejus Pečiulionis - diviziono vadu.
Sumaniai vadovaudamas artilerijos baterijai, taikliu šaudymu jis kėlė karių kovinę drąsą, o priešą priversdavo paniškai trauktis. Tai liudija iš lūpų į lūpas ėję pasakojimai, archyviniai dokumentai, jo paties prisiminimai. Gegužės mėn., vykstant mūšiams tarp Kurklių ir Skiemonių, bolševikai paniškai traukėsi. Paliko net patranką, įklimpusią Virintos upėje. Karininkas M. Pečiulionis ištrauktą priešo pabūklą tuojau paėmė į savo baterijos būrį ir panaudojo prieš pačius bolševikus.
Be to, buvę savanoriai pasakojo, kad kartą nuo taiklaus M. Pečiulionio baterijos smūgio išlakstė net priešo štabas, o kautynėse su bermontininkais kritišku momentu pats karininkas M. Pečiulionis puolė prie kulkosvaidžio ir taikliomis serijomis sustabdė puolimą. Jis nemėgo iš kautynių trauktis. Fronte M. Pečiulionis dalyvavo nuo 1919 m. iki 1920 m. su mažomis pertraukomis.
Karinė vadovybė įvertino jo nuopelnus Nepriklausomybės kovose aukštais apdovanojimais - Vyčio Kryžiaus 4-ojo ir 5-ojo laipsnio ordinais.
Tarpukario Karinė Karjera
1922 m. rudenį, spalio 17 d., majoras M. Pečiulionis komandiruojamas į Prancūzijos Fontenblo (Fontainebleau) artilerijos mokyklą studijuoti karo mokslų. Baigęs mokyklą, 1924 m. grįžta į Lietuvą ir nuo rudens vėl skiriamas vadovauti trečiajam artilerijos pulkui, pakeliamas į pulkininkus leitenantus. O po metų, t.y. Baigęs šiuos kursus, 1926 m. spalio 4 d. pulkininkas leitenantas Motiejus Pečiulionis skiriamas artilerijos tiekimo viršininku, o 1930 m. birželio 1 d.
Naujos pareigos M. Pečiulioniui atvėrė platų darbo barą. Jausdamas didelę atsakomybę ir pareigą Tėvynei, jis ėmėsi jo visa širdimi ir kariniu talentu. Užsienyje įgytos karinės žinios padėjo jam pertvarkyti ir sumoderninti Lietuvos kariuomenės ginkluotę, parengti specialistų kadrus.
...Tiekimo skyriaus žinioje buvo ginklavimo turto sandėliai Kaune, Linkaičiuose, Tryškiuose ir kitur. Ginklavimo vaidyba nustatydavo kariuomenės dalims ginklų kiekį ir rūšį. Tiekimo skyriaus viršininkas tvarkydavo ginklavimo turto išdavimą kariuomenės dalims arba turto pakeitimą, t.y. senus, vartoti netinkamus ginklus išimant iš apyvartos ir išduodant naujus. Ginklavimo vaidybai ir jo pirmtakams yra vadovavę karininkas M. Gedgaudas, prof. Viktoras Biržiška, gen. Motiejus Pečiulionis ir plk. dr.
Užsienio valiutos stoka, aukštos užsienyje perkamų ginklų bei šaudmenų kainos, neužtikrintas jų pristatymas nustatytu laiku ir įvairūs kiti kariniai, politiniai ir ekonominiai sumetimai skatino vyriausybę ginklų ir šaudmenų gamybą organizuoti savame krašte.
Tyrimo Laboratorijos Įkūrimas
1932 m. plk. dr. inž. J. Vėbra iškėlė sumanymą neatidėliojant, prieš pradedant steigti ginklų dirbtuves, organizuoti Tyrimo laboratoriją, kuri galėtų vykdyti ginklavimo pramonei reikalingus tyrimus ir tyrinėjimus. Tyrimo laboratorijos statybą reikėjo derinti su respublikos prezidentu. Motiejus Pečiulionis atkakliai įrodinėjo prezidentui laboratorijos reikalingumą ir naudingumą Lietuvos kariuomenės apginklavimui.
Antanas Smetona
Prezidentas Antanas Smetona, išklausęs argumentų, paklausė, su kuo Lietuva žada kariauti ir ar jai reikalinga tokia moderni laboratorija. Šie žodžiai paveikė prezidentą, ir jis pagaliau leido statyti Tyrimo laboratoriją.
Gen. M. Pečiulionis pasirūpino plk. dr. inž. Plk. Vėbra aplankė aštuonias naujausias laboratorijas Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Ispanijoje... Keletas jų buvo suprojektuota ir pastatyta kūrybingai, logiškai pergaivojant kiekvieną detalę... Tokiu naujoviškumu pasižymėjo tada neseniai pastatytas Chemijos instituto Paryžiuje ir ypač prof. Eduardo Moles vadovaujamos Fizinės chemijos instituto Madride laboratorijos. Kai kas iš šių laboratorijų naujenybių buvo turima galvoje planuojant, statant ir įrengiant mūsų Tyrimo laboratoriją, tačiau niekas nebuvo akiai pamėgdžiota.
Gavus Krašto apsaugos ministerio sutikimą, 1933 m. buvo paruoštos projekto sąlygos ir paskelbtas statybos projekto konkursas. Laboratorijos statybai organizuoti ir prižiūrėti buvo sudaryta komisija iš plk. inž. P. Pundzevičiaus, Karo butų valdybos inž. J. Krikščiukaičio ir plk. J. Vėbros. Laboratorijų įrengimų projektavimas buvo pavestas plk. J. Vėbrai.
Pagrindinė statyba ir vidaus įrengimai baigti 1935 metais, tie metai ir laikomi Tyrimo laboratorijos pradžia. Tyrimo laboratorijos viršininku paskirtas dr. inž. Tais pat metais (1935) Tyrimo laboratorijoje buvo sudaryta techninės terminologijos komisija, pirmininkaujama dr. Komisijos nustatyti terminai būdavo siunčiami kalbininkui J. Talmantui patikrinti ir būdavo skelbiami "Gimtosios kalbos” žurnale.
Baigta įrengti Tyrimo laboratorija buvo geriausia laboratorija Pabaltijyje. Ji buvo stilinga savo išore, gražioje aplinkoje, moderni savo įrengimais, turėjo priešlėktuvinę ir priešcheminę slėptuvę, keltus, vonias, dušus, automatinius telefonus, kintamą ir nuolatinę elektros srovę, aprūpinta precizine aparatūra. Tai buvo nuopelnas Tyrimo laboratorijos iniciatoriaus ir viršininko plk. inž. dr. J.
Lygiagrečiai su laboratorijos įrankių ir medžiagų parinkimu tinkamą personalą parinkti buvo pavesta Tyrimo laboratorijos viršininkui plk. J. Vėbrai. Tyrimo laboratorija turėjo ir gana turtingą savo veiklos sričių biblioteką, vadovaujamą didelio erudito ir daugelio kalbų mokovo K.
Skyriai ir dalys nebuvo vieni nuo kitų atsiskyrę. Jei buvo reikalo, buvo tarpusavy dalinamasi uždaviniais ir personalu be jokių administracinių formalumų. Ginklų skyriaus darbuotojai dažnai gaudavo uždavinius tiesiai iš Ginklavimo valdybos viršininko. Tokiais atvejais jie referuodavo Ginklavimo valdybos viršininkui, tik painformuodami Tyrimo laboratorijos viršininką apie gautus uždavinius ir atliktus darbus.
Kai kilo mintis statyti Ginklų dirbtuves Linkaičiuose, Ginklavimo valdybos viršininku dar buvo plk. Už Ginklavimo valdybos viršininko Motiejaus Pėčiulionio žinias, patarimus, pareigingumą ir reiklumą ne tik dirbantys jo vadovaujamoje Ginklavimo valdyboje, bet ir kiti kariškiai ir visi darbuotojai jį labai gerbė, - pasakojo dirbęs tuo metu Tyrimo laboratorijoje vyr.
tags: #eduardas #dabulevicius #statybos #leidimas