Dvaro sodybos ansamblis - tai pastatų, želdinių, parko, trijų vandens telkinių grupė, sudaranti vientisą architektūrinę visumą. Ansamblis turi architektūrinę, urbanistinę, kraštovaizdžio, istorinę ir archeologinę vertę. Iš istorinio kultūrinio požiūrio vertingiausia yra XVIII a. antrosios pusės - XIX a. susiformavusi dvaro planinė struktūra.
Tuo laiku dvaras buvo miesto kultūros, pažangaus ūkininkavimo ir technikos židinys. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų ir didikų dvarus sudarė rūmai, pagalbiniai gyvenamieji namai, ūkiniai ir gamybiniai statiniai, kai kada - bažnyčia arba koplyčia, parkai ir sodai.
Pastatai dėstyti kompaktiškai aplink vieną didelį kiemą, kartais išmėtyti arba sugrupuoti pagal funkcijas į sektorius aplink kelis kiemus. Iki 17 a. dvaro gyvenamieji namai dažniausiai buvo mediniai, puošnūs - su aukštais stogais, drožinėtais stulpais, tekintomis baliustradomis atitvertomis lodžijomis, prieangiais, su langų vitražais.
Jau Renesanso epochoje pradėta statyti ir mūrinius rūmus su bokštais (Siesikų dvaras), dažniausiai manieristiškai dekoratyvius. Nuo 17 a. Italijos, Vokietijos, Prancūzijos (Versalio), kitų šalių didikų dvarų pavyzdžiu Lietuvoje pagal griežtos ašinės simetrijos principus imta kurti sodybas su reprezentacine dalimi ir erdviu, želdiniais apsuptu dvaro kiemu bei ūkine zona.
Po 17-18 a. karų sunaikinti dvarai atstatinėti pagal senąjį planą, bet jau dažniausiai mūriniai; vyravo baroko architektūra. Medinėse sodybose barokas pynėsi su 16-17 a. Didikų namai dažniausia buvo 3 korpusų dviaukščiai, ilgo stačiakampio, kryžminio arba vadinamojo alkierinio plano su puošniais interjerais (glazūruotų koklių židiniais ir krosnimis, vadinamuoju liaudiškuoju parketu, paveikslais).
Puošnūs buvo ir svirnai bei lobynai, dažniausiai dviaukščiai, su lodžijomis arba arkadų tipo prieangiais. 18 a. antroje pusėje dvarų sodybas juosė želdinių masyvai, pro kuriuos vos matėsi pastatai. Jie buvo laisvai išdėstyti aplink 2-3 kiemus; pagrindinio kiemo centre buvo parteris, prie jo - rūmai, oficinos, žirgynai, aukštų želdinių juosta skyrė ūkinę dalį, kurioje trobesiai dažnai buvo suskirstyti funkcinėmis grupėmis.
Parkai dažniausiai mišrios - angliškojo ir prancūziškojo parko - struktūros, kurti tapybiško, nelygaus reljefo vietose, prie upių, upelių, ežerų. Rūmai buvo vienaukščiai su abipusiu mezoninu arba dviaukščiai, dažniausiai stačiakampio plano, kartais su pusiau uždaru kiemu, stogai laiptuoti valminiai arba pusvalminiai.
Reprezentacinius interjerus puošė koklių krosnys ir židiniai, parketas, rokoko stiliaus baldai, reljefinės gipsatūros. Būdingiausios šio laikotarpio dvaro sodybos: Biliūnų (Raseinių rj. 18 a. pabaigoje-19 a. pradžioje, Lietuvą prijungus prie Rusijos, ir lietuvių, ir rusų dvarininkai daugiausia rekonstravo senuosius ansamblius, pastatyta ir naujų dvarų (Antašavos, architektas M. Šulcas, Jašiūnų, architektas K. Podčašinskis).
Pastatai statyti arti kelių, dažniausiai prie vandens telkinių, pagal klasicizmo epochai būdingos ašinės kompozicijos principus - su parteriu, simetriškai išdėstytais pastatais. Dažnai rūmai vizualiai buvo jungiami su bažnyčia, kumetynu arba užvažiuojamaisiais namais. Sodybas juosė akmens mūro tvoros su paradiniais vartais.
Parkai kurti ar rekonstruoti pagal angliškojo parko principus. Rūmai buvo mūriniai, dviaukščiai, su monumentaliais portikais, stačiakampio plano, su iškišomis, rizalitais, anfiladinėmis patalpomis. Interjere vyravo orderis: kolonados, antablementai; sienos muštos šilku, parketo grindys, daug paveikslų, skulptūrų.
Kiti pastatai buvo mediniai ir mūriniai, jie grupuoti aplink skirtingus kiemus, turėjo liaudies architektūros bruožų. Būdingiausios šio laikotarpio dvaro sodybos: Raguvėlės (Anykščių rj. savivaldybė), Pakruojo, Dūkšto (Ignalinos rj. 19 a. pirmo ketvirčio pabaigoje statytose arba rekonstruotose sodybose jau vyravo romantizmo principai: rūmuose ir kituose pastatuose taikyta įvairių stilių formos, būdinga nereguliari asimetriška sodybos kompozicija.
Architektūroje reiškėsi romantinis klasicizmas (Astravo dvaro sodyba), vadinamasis itališkų vilų stilius (Verkių rūmų rytinio korpuso rekonstrukcija), vadinamojo arkadų stiliaus tendencijos, buvo romantizmo neogotikinių apraiškų (Šeduvos dvaro sodyba, Radviliškio rj. savivaldybė). Rūmai statyti dažniausiai iš akmens, ypač dideli ir puošnūs, puošti smulkia skaldos mozaika, įrenginėta paradinės salės, patalpos kolekcijoms eksponuoti (Wittgensteino rūmai Verkiuose).
Parteris
Parkai dažniausia angliškieji, kartais su prancūziškojo plano elementais reprezentacinėje zonoje, su natūraliais arba dirbtiniais vandens telkiniais, įrenginėtos ir oranžerijos. 19 a. antroje pusėje kuriant naujas ir rekonstruojant senas sodybas priešintasi Rusijos architektūros įtakai, orientuotasi į Vakarų kultūrą; kviesti kitų šalių architektai: italas L. J. Marconi (1834-1919) suprojektavo Trakų Vokės, vokietis J. Hussas (1846-1904) - Užutrakio, vokietis K. Lorentzas - Plungės dvaro sodybą.
Parkų suprojektavo prancūzų architektas E. F. André (Lentvario, Palangos, Užutrakio dvaro sodybų), t. p. vietos architektai (S. Kosakauskas - Vaitkuškio dvaro sodyba). Sodybos pastatai būdavo taikomi prie aplinkos, kelių tinklo, svarbu buvo vandens telkiniai, miško masyvai; rinktasi vaizdingiausias vietas. Reprezentacinės dalys neteko simetriškumo, bet išliko geometrinių elementų: tiesios alėjos, stačiakampiai kiemai, ovalūs parteriai.
Vyravo trejopos dvaro sodybos: su keturkampiais kiemais (Raudondvario, Vilniaus rj. savivaldybė), pastatai išdėstyti lygiomis eilėmis palei kelius (Šešuolėlių, Širvintų rj. savivaldybė) arba laisvai (Lančiūnavos, Kėdainių rj. Istorizmo laikotarpiu (19 a. pabaiga-20 a. pradžia) statyta ir dideli rūmai (Plungės, Lentvario), ir mažos vilos (Švėkšnos, Šilutės rj. savivaldybė), rekonstruotos senosios rezidencinės pilys (Siesikų, Ukmergės rj. savivaldybė, Raudondvario, Kauno rj. savivaldybė).
Pakito rūmų planai - atsirado sudėtingos konfigūracijos rizalitų, bokštų, koplyčių. Architektūroje sekta vidurinių amžių gotika (Siesikų dvaro), atsirado vadinamasis plytų stilius (Puziniškio dvaro, Panevėžio rj. Po I pasaulinio karo aristokratijai netekus privilegijų naujų dvaro sodybų nekurta, senosios ėmė nykti, ypač sparčiai - sovietinės okupacijos metais, jas nacionalizavus.
Priešais centrinius rūmus - puošni reguliaraus suplanavimo parko dalis su gėlynais, penkiais fontanais, skulptūromis, gyvatvorėmis, šiuo metu suardyta, užstačius didelius silikatinių plytų pastatus. Mažasis parteris (priešais pietinį rūmų fasadą), užsibaigiantis baliustrada su ilgu suolu ir vazomis, yra puošniausia išlikusi rūmų aplinkos dalis.
Parterio viduryje stovėjo gulinčio romėnų vyno dievo Bakcho skulptūra, apsupta karpomomis liepomis. Atsiradus Bakcho skulptūrai, aplink ją esanti parko dalis pradėta vadinti bakchanalija. Čia galima buvo skaityti knygą arba, paplaukiojus valtimis, pakilus laiptais nuo valčių prieplaukos, atsigaivinti šaltais gėrimais.
Rytiniame parterio pakraštyje pastatyti keturi bakchančių ir satyrų biustai (barokinių prancūziškų skulptūrų kopijos) ir romėniškos vonios formos gėlinė. Iš jų pokario laikotarpiu buvo tyčiojamasis, daugumos jų likimas yra nežinomas. Atstatyti biustai ežero pusėje simbolizuoja keturis paros laikus: rytas, diena, vakaras ir naktis.
Tuo tarpu biustai kitoje pusėje - keturis metų laikus. Žvelgiant nuo mažojo parterio matome širdelės formos ežerėlį, kuris galėjo būti, kaip grafo meilės išraiška Jadvygai - puikiai matomas pro buduaro langus. Pirmojo pasaulinio karo metais iš parterio dingo Bakcho skulptūra. Vazos ir biustai pavogti ar sunaikinti sovietmečiu. Dabar parterį puošia 2005-2006 m.
Biustams puošiantiems dvaro parterį teko sunki dalia. Biustų atkūrimo istorija truko daugiau nei metus. Tačiau viską pakeitė lemtingas atsitiktinumas. Tuometinis parko direktorius G. Abaravičius vienoje televizijos laidoje pamatė žinomo meno kolekcininko Edmundo Armoškos kolekcijoje biusto fragmentą ir staiga sumojo, kad ši skulptūra galėjo būti iš Užutrakio.
Parko direktorius patarimo ir pagalbos kreipėsi į tuometinį Trakų istorijos muziejaus direktorių Virgilijų Poviliūną, kuris su kolekcininkais palaikė artimus ryšius. V. Poviliūnas, pamatęs nuotrauką, pažadėjo padėti. Paaiškėjo, kad skulptūra iš tiesų iš Užutrakio. Vieną dieną muziejaus direktorius atvežė ir pačią skulptūrą, kurią E. Suniokotas, apdaužytas biustas buvo nugabentas į skulptoriaus Nerijaus Kavaliausko dirbtuves.
Atstatyti biustai ežero pusėje simbolizuoja keturis paros laikus: rytas, diena, vakaras ir naktis. Tuo tarpu biustai kitoje pusėje - keturis metų laikus. Žvelgiant nuo mažojo parterio matome širdelės formos ežerėlį, kuris galėjo būti, kaip grafo meilės išraiška Jadvygai - puikiai matomas pro buduaro langus.
Į dvarą veda kaštonų alėja, už centrinių vartų, priešais rūmų fasadą, driekiasi parteris.
Doc. Dr. Marius Daraškevičius: Lietuvos dvarų virtuvės architektūra XVI–XX a. pradžioje
Žymūs Lietuvos dvarai
Kretingos dvaras yra vienas iš nedaugelio išlikusių Lietuvos dvarų, išsaugojusių beveik visus statinius. Reprezentacinė ir ūkinė dalys užima 43 ha plotą, kuriame išlikę 24 paminkliniai pastatai. Šiame straipsnyje aptarsime keletą kitų žymių Lietuvos dvarų, kurių parteriai taip pat yra svarbūs architektūros ir kultūros paveldo elementai.
- Paežerių dvaro sodyba: Unikaliausias Sūduvos krašto dvarų kultūros paveldo objektas, turintis istorinę, architektūrinę, urbanistinę ir kraštovaizdinę vertę. Į dvarą veda kaštonų alėja, už centrinių vartų, priešais rūmų fasadą, driekiasi parteris.
- Dūkšto dvaro parkas: Vietinės reikšmės gamtos paminklas. Supa Dūkšto dvaro sodybą. Įkurtas apie 1862 m. Užima 1,8 ha. Ypatingu grožiu išsiskyrė parteris - rozariumas.
Ši lentelė apibendrina pagrindinius aptartų dvarų sodybų bruožus:
| Dvaro sodyba | Ypatybės |
|---|---|
| Kretingos dvaras | Išsaugojęs beveik visus statinius, puošnus parteris su gėlynais ir skulptūromis. |
| Paežerių dvaras | Unikalus Sūduvos krašto dvaras, kaštonų alėja ir parteris priešais rūmų fasadą. |
| Dūkšto dvaras | Parkas su rozariumu, vietinės reikšmės gamtos paminklas. |