Lietuvos dvarai ir dvaro sodybos - tai ne tik architektūros paminklai, bet ir svarbūs istorijos bei kultūros liudininkai. Jie atspindi Lietuvos visuomenės raidą, bajorijos gyvenimo būdą, ūkinę veiklą ir kultūrines tradicijas. Šiame straipsnyje apžvelgsime dvarų istoriją Lietuvoje nuo seniausių laikų iki šių dienų, aptarsime jų architektūrą, kultūrą ir reikšmę Lietuvos istorijai.
Belvederio dvaras - vienas iš daugelio išlikusių Lietuvos dvarų.
Vingio dvaro sodybos istorija - pavyzdys iš Vilniaus
Retas mūsų kultūros paveldo objektas gali pasigirti tokia įdomia ir šlovinga istorija, kokią turi Vingio dvaro sodyba, kurioje nuo 1919 m. įsikūrė Vilniaus universitetas. Vingio dvaro sodybos istoriją galima suskirstyti į kelis laikotarpius:
Senasis laikotarpis (1441-1522)
Vilniaus priemiestis Lukiškės, į kurio sudėtį pateko ir Neries vingis (dab. Vingio parko bei Botanikos sodo teritorija), priklausė seniausioms Vilniaus miesto žemės valdoms, kurios buvo suteiktos dar 1441 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero (Kazimierz IV Jagellońsczyk) privilegija.
Radvilų valdos (1522-1593)
1522 m. greta kitų didikų valdų atsiranda ir Radvilų žemės, o dvaras vadinamas Radvilų Lukiškėmis. 1551-1565 m. dvarą valdė LDK didysis kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (Nicolaus VI Radziwil Niger), Mikalojaus Radvilos Rudojo (Nicolaus V Radziwil Rufus) ir Barboros Radvilaitės (Barbara Princeps Radivila) pusbrolis. Jis ir pusbrolis Mikalojus Radvila Rudasis buvo stipriausia reformacijos atrama Lietuvoje, nuo 1555 iki 1565 m. Radvilų Lukiškių rūmuose ėmė burtis ir pirmoji protestantų bendruomenė („zboras“). 1558 m. šiuose rūmuose pradėjo veikti ir reformatų mokykla. Šią mokyklą M. Radvila norėjo paversti net aukštąja. Po tėvo M. Radvilos mirties našlaičiais likusius vaikus ėmėsi globoti dėdė Mikalojus Radvila Rudasis. Vyriausias sūnus Mikalojus Kristupas Našlaitėlis (Nicolaus VIII Christophorus Radziwil Sierotka) Vilniaus vyskupo V. Protasevičiaus (V. Protaszewicz-Szuczkowskij) ir ypač garsaus jėzuitų pamokslininko P. Skargos (P. Skarga) pastangomis buvo atvestas į katalikų tikėjimą.
Našlaitėlis padėjo atlenkti į katalikų tikėjimą ir tris mažamečius brolius, gimusius ir augusius Lukiškėse: Jurgį (Georgius III Radziwil Norma Praelator) - būsimąjį Vilniaus vyskupą ir kardinolą; Albrechtą (Albertus II Radziwill Justinian) ir Stanislovą Pamaldųjį (Stanislaus II Radziwil Pius), būsimąjį Lukiškių dvaro paveldėtoją. Norėdamas sutvirtinti vyskupu tapusio brolio Jurgio pozicijas ir atsidėkoti jėzuitams, 1584 m. spalio 30 d. Stanislovas Radvila užrašė jėzuitams Lukiškių dvaro dalį, o 1593 m. kovo 20 d. visą dvarą.
Jėzuitų rezidencija (1593-1774)
Jau XVI a. pabaigoje pradėtas kurti kompleksas, ilgainiui pradėtas vadinti jėzuitų Lukiškėmis ar Užvingiu (Zakret), tapo ne tik poilsio, bet ir vienu svarbiausių Akademijos intelektualinių ir kultūros centru. Akademija mokslo laipsnių teikimo ceremonialus, vadinamus promocijomis, stengėsi derinti su kitų valstybių karalių vizitais. Pats dvaro centras su Radvilų rūmais buvo pritaikytas poilsio rezidencijai, o gretimuose plotuose - vadinamajame Radvilų palivarke pradėta plėtoti ūkinė veikla. Dvaro laukuose auginami javai, apyniai naudojami alui virti ir degtinei varyti, ši gydomųjų antpilų, tinktūrų ir trauktinių pavidalu nuo 1600 m. buvo pardavinėjama jėzuitų vaistinėje Šv. Jono gatvėje. Didžiulis greta rezidencijos rūmų plytėjęs vaistažolių daržas minimas jau 1646 m., tad galima sakyti, kad farmacijos mokslo pradžia taip pat sietina su Lukiškėmis.
1774 m. lapkričio 28 d. sudarytame rezidencijos inventoriuje nurodoma, kad netoli rūmų buvo trys daržai. Jėzuitai, išgąsdinti 1710 m. maro, nepagailėjusio daugumos tuo metu Lukiškių rezidencijoje pasislėpusių vienuolių, jau 1714 m. rezidencijos teritoriją apmūrijo aukšta siena, o jos vidines nišas ištapė augaliniais ornamentais, egzotiškų rojaus paukščių ir gyvūnų atvaizdais. Didingus trijų aukštų rūmus su mansardomis, manoma, projektavo J.K. Glaubicas (J. Ch. Glaubitz), o statė jėzuitų architektas J. Grimas (J. Grime). Pasagos formos rūmų ansamblis buvo vienas didžiausių ir įdomiausių Vilniuje, kurio visas šiaurinis fligelis arčiau Neries buvo skirtas bažnyčiai. Deja, bet gražiais naujais rūmais jėzuitams teko pasidžiaugti tik apie porą dešimtmečių. 1773 m. Jėzuitų ordinas buvo panaikintas.
Jėzuitų rūmai Vingio šile (XIX a. piešinys).
Vyskupo Masalskio turtas (1774-1794)
Uždarius Jėzuitų ordiną, 1774 m. rezidencija su žeme parduota Vilniaus vyskupui J. I. Masalskiui. Jam valdant parengtas, ko gero, pirmasis Vingio sutvarkymo projektas, paverčiant šią vietovę miesto parku, bet projektas liko tik popieriuje. Dalis rūmų užleista mokytojų seminarijos bendrabučiui, kitais pastatais ir sodais naudojosi Universiteto profesoriai. Viename iš pastatų įsikūrė vyskupo globotinis medicinos profesorius M. Renje (M. Regnier), kitame - rektoriaus M. Počobuto (M. Poczobutt-Odlanicki) 1784 m. chemijos dėstyti pakviestas Turino karališkosios akademijos narys J. Sartorijus (J. Sartorius). Vingio dvare įkurta laboratorija tapo pagrindine šio mokslininko tyrimų baze. Chemiją jis jungė su farmacija, dėmesį sutelkdamas į augalinės kilmės medžiagas. Čia, Vingyje, J. Sartorijus pradėjo tyrinėti Vilniaus miesto ir jo apylinkių orą, tam tikslui į Vilnių atsigabenęs specialų aparatą. Taigi Vingis siejasi ne tik su farmacijos, bet ir su aplinkos tyrinėjimų Lietuvoje pradžia. Po J. I. Masalskio žūties 1794 m.
Gubernatorių rezidencija (1794-1812)
Numalšinus T. Kosciuškos (A. T. Kościuszko) sukilimą Lietuvai valdyti paskiriamas gubernatorius N. Repninas (N. Repnin). Be kitų reikalų jis ėmėsi tvarkyti ir gerokai pakrikusius Lietuvos švietimo finansus. 1797-1798 m. N. Repnino viešpatavimas ėjo į pabaigą. 1798 m. lapkričio 22 d. Vingio rūmuose, laukdama iš Vienos grįžtančio vyro, mirė jo žmona caro rūmų dama N. Repnina. Palaidota senosiose jėzuitų kapinėse. Pagal architekto K. Šildhauzo projektą ant jos kapo buvo pastatyta dar ir dabar prie pagrindinio įėjimo tebestovinti senų pušų šešėlyje paskendusi kukli koplyčia. 1799 m. Vingio dvarą nusipirko P. Zubovas (P. Zubov), 1801 m. dvaras atiteko naujam Lietuvos gubernatoriui L. Benigsenui (L. Bennigsen). Šis senas karys nusipirko senąją jėzuitų vasaros rezidenciją, ją restauravo ir pavertė puošniais vasaros poilsio rūmais. 1801-1806 m. čia vėl kunkuliavo kultūrinis gyvenimas. Į jų rengiamus vakarus Vingio rūmų literatūros ir muzikos salonuose rinkdavosi Vilniaus elitas ir diduomenė. Čia ne kartą viešėjo Vilniaus universiteto profesorius J. Frankas su žmona puikia dainininke K. Gerardi. Vilniuje gastroliavę ir viešėję artistai bei menininkai. 1806 m. L. Benigsenas išvyko į Prūsiją.
Koplyčia N. Repninai Vingio parke.
Rusijos-Prancūzijos karo (1812) ir pokario metas
1812 m. ruošiantis karui su Prancūzija, Vingio rūmuose viešėjo caras Aleksandras I (Aleksandr I Pavlovich). Ir rūmai, ir apylinkių grožis carui padarė tokį neišdildomą įspūdį, kad nutarė juos nusipirkti. Vingyje caro garbei surengtoje puotoje, dalyvaujant Rusijos ir Lietuvos politiniam elitui, gražiausioms Lietuvos damoms ir panelėms, 1812 m. birželio 13 d. vidunaktį Aleksandras I sužinojo apie Napoleono (Napoléon Bonaparte) persikėlimą per Nemuną. O prieš tai dar griuvo šiai šventei pastatyta laikina pavėsinė, ją projektavęs architektas M. A. Mencionis (M. A. Mencioni) vos liko gyvas. 1812 m. birželio 19 d. į Vilnių įžengusi prancūzų kariuomenė Vingio rūmuose įrengė karo lauko ligoninę. Rudenį traukdamiesi prancūzų vadai likimo valiai paliko besigydančius. 1813 m. dvarą su apdegusiais rūmais perėmė valstybės iždas. Jį saugoti nuo miško kirtimo turėjo čia apgyvendinti kazokai ir miesto policijos komanda.
Vingio ferma (1850-XIX a. pab.)
Po 1826 m. panaikinus baudžiavą, Vingis tapo valstybiniu dvaru. XIX a. viduryje iškeldinus kareivines, Vingio dvaro centrinė dalis ir jo centras vėl išnuomojama. Buvo plėtojamas pieno ir kumyso ūkis, laikoma apie 100 karvių ir arklių. Apie 1870 m. nugriauti senųjų rūmų likučiai. Dvarvietės teritorija sutvarkoma, čia vėl atsiranda gazonų, iškyla keletas naujų mūrinių ir medinių pastatų. Tačiau pats Vingio šilas buvo viena pavojingiausių miesto vietų. Naktimis čia rinkdavosi valkatos, vagys ir plėšikai. Paskutinis Vingio fermos nuomininkas K. Keršteinas (K. Kersztein) bankrutavo.
Miesto parkas (XIX a. pab.-1919)
XIX a. pabaigoje Vilniaus miesto Dūma, atsižvelgdama į tai, kad mieste trūksta poilsiui skirtų vietų, o Vingio šilas tapo pavojingu, Generalgubernatorių rūmų administracija nutarė paversti Vingio šilą miesto parku. Tvarkoma teritorija. Tvarką parke prižiūrėjo uniformuoti pareigūnai. Įėjimas į parką buvo mokamas. Vingio ferma tampa valdininkų vasaros poilsio vieta. Pastatoma keletas vasarnamių, atgaivinamas fontanas, įrengiamas paplūdimys, valčių punktas. XX a. pradžioje Vingis tapo populiariausia vilniečių poilsio vieta.
Vilniaus universiteto (nuo 1919)
Po pirmojo pasaulinio karo Vingio dvaras tapo Lenkijos valstybės nuosavybe. Vėliau jo dalis perduota Stepono Batoro (Stefan Batory) universitetui, nuo 1939 m. - Vilniaus universitetui. Nuo 1919 m. Šiandien senuosius laikus primena mūro tvora, keli pastatai, alėja.
Kiti Lietuvos dvarai
Vingio dvaro istorija - tik vienas pavyzdys iš daugelio. Lietuvoje gausu kitų dvarų, turinčių savitą istoriją ir architektūrą. Toliau apžvelgsime kelis įdomesnius dvarus skirtinguose Lietuvos regionuose.
Rokiškio dvaras
Rokiškio dvaras pirmą kartą paminėtas 1499 metais. XVIII a. pr. dvaras atiteko Tyzenhauzų šeimai. 1797 m. buvo pasodintas parkas, užveistas sodas, 1801 m. pastatyti nauji klasicistiniai rūmai, kurie 1905 m. rekonstruoti jau Jono Pšezdzieckio iniciatyva. Dvaro sodybos pastatų architektūros formos atspindi Lietuvos architektūros stilių evoliuciją, pradedant klasicizmo stiliumi ir baigiant moderno architektūros formomis, pasireiškiančiomis rūmų interjere. Dvaro sodybos kompozicinę ašį išryškina pagrindinė įvažiavimo alėja. Ji formuoja koncentruotą centrinį užstatymo struktūros tipą. Dabar rūmuose įsikūręs Rokiškio krašto muziejus (įsteigtas 1933 m.).
Rokiškio dvaras.
A. Vasiliauskienė ,,Rokiškio dvaro meno kolekcija Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje"
Trakų Vokės dvaras
Trakų Vokės dvaro sodyba formavosi XIX a. pirmoje pusėje, kai iš tuometinių savininkų Dombrovskių dvarvietę įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1805-1844). Jau XIX a. Tiškevičių giminė Vokę valdė beveik 100 metų. Po grafo Jono Vytauto Tiškevičiaus mirties 1892 m. Vokės dvarą paveldėjo jo jaunesnysis sūnus Jonas Juozapas (1867-1903). Pertvarkius parką, atsirado net damoms ir džentelmenams skirtos akmeninės vonios, įtaisytos šlaito kaskadose. Po grafo Juozapo Tiškevičiaus mirties dvarą paveldėjo jo sūnus Jonas Vytautas Tiškevičius (1831-1892) kartu su žmona Izabele (1835-1907). Dviejų aukštų rūmus puošė aštuonios skulptūros, įėjimą - skydas su Tiškevičių giminės Lelivos herbu. Rūmų vidus tviskėjo prabanga - ant sienų kabėjo vertingi paveikslai, gobelenai, pagal užsakymą Paryžiuje pagaminti baldai, kambarius šildė marmuro židiniai, o šviesą skleidė krištolo sietynai.
Jonui Juozapui mirus, dvaras atiteko vyriausiajam jo sūnui Jonui Mykolui Tiškevičiui (1896-1939). Jis Trakų Vokėje gyveno su žmona Ona Janina Marija (1907-1983) iš Radvilų. Per savo 43-ąjį gimtadienį 1939 m. iš Palenkės skubėjęs namo pas šeimą, įsiprašė į privatų pusbrolio grafo Stanislovo Zamoiskio lėktuvą. Deja, kelionės tikslo nepasiekė. Paskutiniųjų Vokės grafų Jono Mykolo ir Onos Radvilaitės Tiškevičių vaikai kelis kartus lankėsi Lietuvoje, prie savo giminės kapų. Nuo 2014 m. čia veikia Vilniaus miesto savivaldybės įsteigta viešoji įstaiga „Trakų Vokės dvaro sodyba“. Šiuo metu vyksta restauravimo ir tvarkybos darbai, dvaras atviras visuomenei, čia vedamos ekskursijos, edukacinės programos, vyksta parodos, koncertai, spektakliai ir kt. renginiai.
Liberiškio dvaras
Liberiškio dvaras istoriniuose šaltiniuose paminėtas jau 1595 m. Nuo XIX a. šio dvaro istorija susijusi su bajorais Karpiais. Dvare buvo nemažai meno vertybių, didelė biblioteka. Pokario metais dvaras tapo tarybinio ūkio centru. Į Kultūros vertybių registrą įrašytame dvare saugoma 11 išlikusių pastatų ir dvaro parkas.
Naudvario dvaras
Kada įkurta pirmoji Naudvario rezidencija, istorinių žinių nėra. Žinoma, kad XVIII a. ji tikrai egzistavo. Stanislovas Kerbedis 1787 m. įsigijo Naudvario dvarą. 1790 m. dvarą paveldėjo jo žmona ir vaikai. XIX a. pr. Naudvaris priklausė vienam iš vaikų - Valerijonui Kerbedžiui. 1810 m. Naudvaryje gimė Stanislovas Kerbedis, vėliau tapęs žymiu inžinieriumi, tiltų ir hidrotechninių įrenginių projektuotoju. 1835 m. dvarą paveldėjo Mykolas Kerbedis. Jam valdant, XIX a. vid. sukurtas iš esmės naujas sodybos ansamblis. Dvare veikė plytinė ir spirito varykla. Po Mykolo Kerbedžio mirties 1893 m. Naudvaris atiteko Valerijonui Kerbedžiui. Jam mirus, nuo 1905 m. dvarą valdė našlė Gabrielė Kerbedienė. Paskutinis dvaro valdytojas buvo gamtininkas, garsios drugelių ir vabzdžių kolekcijos, saugomos Panevėžio kraštotyros muziejuje, autorius Valerijonas Straševičius (1885-1988). 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas. Jame įsikūrė kolūkio centras, kontora, rūmuose veikė pradinė mokykla.
Klaipėdos dvarai
Klaipėdos miesto kūrimosi ir formavimosi istorijoje bene mažiausiai duomenų sukaupta apie uostamiesčio dvarų istoriją ir kultūrą. Plačiajai visuomenei mažai žinoma, kad Klaipėdoje būta dvarų, juolab - kur jie pastatyti, kieno buvo valdomi, koks jų likimas. Maršrutas „Dvarai: pažinties vertas istorijos palikimas“ apima 8 kultūros paveldo objektus: Kaipėdos mieste buvusius dvarus bei Klaipėdos piliavietę. Rumpiškės dvaro rūmų pastate 1971 m. įsikūrė Klaipėdos miesto vaikų dailės mokykla. Gedminų dvaras rekonstruotas ir pritaikytas mokymo įstaigai. Sendvaris - seniausias Klaipėdos miesto dvaras ir gražiausias pastatas Mokyklos gatvėje. Netoli šio pastato prie Malūno parko tvenkinio buvo įsikūręs Joniškės dvaras, kurio istorija siekia XVII amžių. Kitoje Danės (Dangės) upės pusėje buvo Mažoji Lanka ir pirkliui Wachsenui priklausęs Luizės dvaras, kuris įkurtas 1783 metais. Tauralaukyje XVI a. buvo įkurtas Mažojo Tauralaukio dvaras, kuriam 1640 m. suteiktas kilmingojo - kulminio - dvaro statusas.
Jurbarko dvaras
Jurbarke karališkasis dvaras buvo dar XIV amžiuje. 1795 metais dvarą iš Rusijos imperatorės Jekaterinos II gavo jos favoritas Platonas Zubovas. Jis pasamdė architektą Pončinį, kad šis suprojektuotų naujus dvaro rūmus. 1845 metais Rusijos caras Nikolajus I dvarą padovanojo savo patikėtiniui kunigaikščiui Ilarionui Vasiljevičiui Vasilčikovui. Šeimininkas pasistatė naujus rūmus su ištaigingu holu, oranžeriją, išplėtė parką. Svetimiems į teritoriją patekti buvo uždrausta. Tik lankytis kunigaikščių pastatytoje cerkvėje jokių draudimų nebuvo. Kunigaikštis pardavinėjo mišką, įrengė plytinę, lentpjūvę, alaus daryklą. Vasilčikovų lėšomis Jurbarke pradėjo veikti pirmoji elektrinė, buvo įsteigta lietuviška audimo mokykla. Dvare veikė verpykla, alaus darykla, buvo plėtojama sviesto ir sūrių gamyba. Vasilčikovai verslumą bandė įskiepyti ir vietiniams, rengė žemės ūkio parodas.
Kelmės dvaras
Buvusi Kelmės dvaro sodyba - vertingas Lietuvos architektūros ir istorijos paminklas. Tai retas Lietuvoje barokinio stiliaus provincijos dvaras. Kelmės dvaro sodyba atspindi raiškiausius dvarų architektūros, statybos, parkų, dailės bei ūkininkavimo raidos bruožus. Kelmės dvaro sodyboje, prie kelio į miestą, yra įdomus dviaukštis pastatas - 1668 m. pastatyti, o XVIII a. rekonstruoti vartai. Pirmojo aukšto patalpose buvo laiptai ir baudžiauninkų kalėjimas, antrajame aukšte - biblioteka su siaura atvira arkada orkestrui. Čia 18 a. buvusi biblioteka garsėjo savo turtingumu, joje buvo apie 5000 tomų knygų. Bibliotekoje taip pat saugota daug vertingų rankraščių, retų spaudinių įvairiomis kalbomis. Dvare buvo daug unikalių numizmatikos kolekcijų. Kelmės dvaro vartų bibliotekoje buvo laikomas didelis dokumentų archyvas. Kelmės dvarą apie 350 metų valdė Gruževskių (Gruzewski) giminė. 1596 m. Kelmėje įkūrė protestantų parapiją. 1622 m. pastatydino mūrinę bažnyčią. Kelmėje net kurį laiką buvo įsikūrusi Vyriausioji Žemaitijos reformatų dvasininkų rezidencija. Gruževskiai Kelmėje įsteigė pirmąją mokyklą.
Tuometinis dvaro savininkas Julius Gruževskis įėjo į Raseinių apskrities sukilėlių komiteto sudėtį. Sukilimas prasidėjo Kelmės dvare ir anksčiau negu buvo numatyta. Kovo 23-iąją Kelmėje beliejančius kulkas sukilėlius užklupo caro valdininkas rotmistras Poplonskis. Tada komitetas nutarė sukilimą pradėti nedelsiant. Sukilėlių būrys, vadovaujamas matininko K.Jautoko, 1831 m. kovo 25 d. rytą užėmė Kelmę, išvaikė carinę administraciją, paleido rekrūtus ir sukvietęs miestelėnus paskelbė, kad prasidėjo sukilimas. Bronislavas Gruževskis (1845 - 1915) 1898 m. įkūrė sviesto gamintojų bendrovę ,,Biruta” ir buvo jos pirmininkas.
Dvarų kultūra ir šiandienos situacija
Šimtai dar apleistų sodybų ir prarastos meno kolekcijos primena, kad Lietuvos dvarų įvaizdis ne kartą keitėsi. Dvaruose buvo sukauptos Vakarų meno kolekcijos - nuo baldų iki paveikslų. Sovietų okupacijos metu vyksta masinė kolekcijų nacionalizacija. Lietuvos muziejai vyksta į dvarus, surašinėja didžiules vertybes, kurias matome ir šiandien muziejų kolekcijose. Maždaug šimtą metų dvarai buvo laikomi svetimybe, Lenkijos kultūros židiniu. Masinis atsigręžimas į dvarus kaip į teigiamą reiškinį įvyko tik apie 2010-uosius. Dvarai pirmiausia buvo suvokiami kaip lenkų kultūros dalis, o lenkai tuo metu laikyti tautos priešu. Tik Lietuvos siekis tapti Europos Sąjungos ir NATO nare pakeitė požiūrį - negalėjome sau leisti išlikti nacionalistiškai užsidarę.
Sovietmečiu dvaruose pradėta eksponuoti viskas, tik ne dvarų kultūra. Pavyzdžiui, Palangos Tiškevičių dvaras eksponavo gintarą, o ne pasakojo dvarų istoriją. Dvarų valdytojai stengiasi priartėti prie istorinės tikrovės, prie 19 a. dvarų renesanso. Tačiau iki galo to padaryti neįmanoma, nes nėra išlikusių interjerų. Pavieniai dvarai tuo gali pasigirti, tačiau dauguma sugeba susigrąžinti tik menkus akcentus arba interjerą atkuria pirkdami analogus. Tai trukdo mums visiškai persikelti į 19 a. Nebeturime ir gyvų dvarų kultūros atstovų - juk neateis kelių šimtmečių šaknis turintis dvariškis ir nepapasakos konkrečios žvakidės istorijos.