Dotnuva - lygumų krašto miestelis, įsikūręs netoli Kėdainių, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1372 metais. Dotnuvos dvaras žinomas nuo XVI amžiaus ir priklausė įvairioms giminėms: Izakovskiams, Mlečkams, Bžostovskiams, Šcytams, Gradauskams, Chrapovickiams, Šuvalovams, Kreicams.
1867 metais Dotnuva parduota iš varžytinių grafui Šuvalovui. XIX amžiaus viduryje aplink dvarą užveistas geometrinio tipo parkas, kuris laikomas vienu turtingiausių pagal savo dendrologinę vertę Lietuvoje.
Ši vietovė minima nuo XIV a. ir yra verta dėmesio. Vedliu į Dotnuvos miestelio praeitį šįkart sutiko pabūti Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas, lituanistas Rytas Tamašauskas, daugelį metų tyrinėjęs šį kraštą.
Pasakodamas apie Dotnuvos istoriją R.Tamašauskas išskyrė XVI amžių, kuriame minima 1572 metų Dotnuvos miestelio privilegija. Įdomu tai, kad šis dokumentas pirmą kartą buvo publikuotas tik po 430 metų. Minėto dokumento originalas yra Varšuvoje, kur šį aktą pasirašė Lietuvos didysis kunigaikštis bei Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Privilegija buvo leista Dotnuvos dvarininkams Jonui Mlečkai ir Jonui Gradovskiui dvare steigti miestelį.
„Dotnuvos miestelis pirmą kartą istoriografijoje minimas 1372 metais. Sakytume: šis pirmasis paminėjimas buvo kūdikio krikštas, o 1572 metais paliudyta, kad Dotnuva jau išaugo iš vaikystės marškinėlių ir subrendo“, - akcentavo R.Tamašauskas.
Pasak pašnekovo, miestelio privilegija suteikė ne tik papildomų teisių, bet ir pakeitė gyventojų statusą. Svarbiausia, kad buvo leista kasmet rengti du prekymečius (metinius jomarkus) ir dusyk savaitėje susirinkti į turgų ir laikyti karčemas. Kadangi miestelis buvo įkurtas privačioje teritorijoje, tris šimtmečius jis buvo pavaldus didikams, kuriems į kišenes subyrėdavo muito ir turgaus mokesčiai bei karčempinigiai. Ilgainiui miestelis tapo parapijos centru, tikėjimo ir mokslo židiniu.
Nėra išlikusių istorinių duomenų, kada Dotnuvoje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. Tačiau žinoma, kad medinės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statyba buvo pradėta 1657 metais, kuomet Dotnuvos dvarininkas Viktorinas Konstantinas Mlečka perėjo į katalikų tikėjimą. Jo dukrai Konstancijai ištekėjus už Jono Vladislovo Bžostovskio, nuo XVII a. pabaigos Dotnuvos žemė atiteko Bžostovskiams.
Pastarieji sudarė sutartį su bernardinais, pasikvietė juos į Dotnuvą bei įsipareigojo pastatyti naują mūrinę bažnyčią. Nauji mūriniai vienuolyno pastatai buvo pradėti tik 1768 metais, o mūrinė bažnyčia statyta nuo 1773 iki 1810 metų.
Pasakojama, kad Dotnuvoje įsikūrę bernardinų vienuoliai nuo pat pradžių puoselėjo dvasingumą ir pamaldumą Švč. Dievo Motinai ir platino šv. Antano Paduviečio kultą. Manoma, kad iš Bžostovskių dvaro koplyčios į bažnyčios didįjį altorių buvo perkeltas Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas, o Šv. Antano paveikslas buvo atgabentas iš Vilniaus. 1702 metais Dotnuvoje iškilmingai buvo pradėti švęsti Šv. Antano atlaidai. Kaip ir prie kitų bernardinų vienuolynų, Dotnuvoje buvo pradžios mokykla, išaugusi iki gimnazijos lygio. Ji buvo uždaryta 1836 metais. Būsimųjų vienuolių lavinimui XIX a. pirmojoje pusėje veikė gramatikos mokykla, kurioje klierikai gilino savo išsilavinimą iki teologijos studijų. Dotnuvos vienuolynas už aktyvų dalyvavimą politiniuose judėjimuose 1864 m. caro valdžios buvo uždarytas, o vienuoliai ir kunigai ištremti.
Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia
Vienuolynas Dotnuvoje, kuriame savo veiklą pradėjo kapucinų ordinas, buvo atkurtas 1990 metais Tėvo Stanislovo (Dobrovolskio) dėka. Dotnuvoje įsikūrusiam Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių kapucinų ordinui ir parapijai Tėvas Stanislovas paskyrė 12 metų. Šioje šventovėje Tėvas Stanislovas buvo pakrikštytas.
Pasak R.Tamašausko, Dotnuvos bažnyčia iki šiol siejama su Tėvu Stanislovu - žymiausiu Lietuvos kapucinu, ir dar pusamžį bus traktuojama kaip tėvo Stanislovo erdvė.
Dotnuvos žemės ūkio mokykla ir akademija
Dotnuvos dvare 1919 metais įsteigta Žemės ūkio ir miškų mokykla. 1922 metais mokykla pavadinta žemės ūkio technikumu. 1924 metais įsteigta žemės ūkio akademija, kuri 1947 metais iškelta į Kauną. Dvarvietė ilgainiui imta vadinti Akademija.
Pasak R.Tamašausko, ši vietovė galėjo būti pradėta vadinti Akademija maždaug nuo 1924 metų, kai čia buvo įkurta Žemės ūkio akademija. „Akademijos gyvastis yra susijusi su Dotnuvos dvaro sodybviete, todėl ir šiandien neretai visa gyvenvietė pavadinama sodyba. Jos ryškesnius kontūrus nubrėžė 1911-1914 metų statybos, kai čia, Lietuvos viduryje, kūrėsi Kauno gubernijos Piotro Stolypino vidurinė žemės ūkio mokykla. Tada gausiai iškilo mūro pastatų - architektūros paminklų ansamblis“, - pasakojo R.Tamašauskas.
Tuo laikotarpiu dalis buvusio Dotnuvos dvaro pastatų buvo rekonstruojami ir pritaikomi žemės ūkio mokyklos reikmėms. Tai salos rūmai, dvaro administratoriaus namas, sodininko namelis, bravoras ir kt. Pagrindiniame pastate, kuriame šiandien yra Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės institutas (ŽI), buvo įrengti modernūs kabinetai ir laboratorijos, observatorija, biblioteka, valgykla, bendrabutis. Mokymui skirtos patalpos, gyvenamieji namai ir ūkiniai pastatai Nepriklausomos Lietuvos metais sudarė gerą pagrindą kuriantis Dotnuvos žemės ūkio technikumui, vėliau - Žemės ūkio akademijai, Žemės ūkio tyrimo institucijoms, Lauko bandymų stočiai ir 1956 metais įsteigtam LAMMC ŽI.
Klaipėdos vadavimo paminklas
Vienas seniausių Akademijos paminklų - Klaipėdos vadavimo paminklas, dažniau vadinamas Klaipėdos paminklu. Istorijos akcentų, sietinų su 1923 m. įvykiais Klaipėdos krašte, yra Lietuvoje vos keli, todėl jau vien dėl to tampa išskirtiniai, nors paminklas Akademijos parke nei kompozicija, nei technika nėra ypatingas. Lietuvos Vidurio gyventojams yra tolimesnės pajūrio būties peripetijos, bet Klaipėdos paminklo įrašai iškalbingi asmenims, kurie domisi Klaipėdos krašto ar Akademijos istorija.
1923 m. pavasarį Dotnuvos technikumo auklėtiniai, moraliai padėję Klaipėdos lietuvininkams, sumanė įamžinti įvykį. Akcentuotas svarbos momentas turbūt gena pasiryžusiųjų ambicijas. Teritorija, kuri buvo pavadinta Šaulių aikštele, apribojama - pasodinama eglaičių gyvatvorė. Iš tų puskrituliu pasodinto 71 uosio šiandien išlikę 14. Nėra jie vešlūs, nes didžiųjų medžių kaimynystė pernelyg dažnai per dešimtmečius slėpė saulės kaitrą, nesidalindami siurbė žemės syvus. Besistiebiančių eglaičių gyvatvorė vėliau buvo sunaikinta, kad neužgožtų ir taip tankokai susodintų uosių. Nežinome, kuris medelis kieno ranka sodintas.
Rengiant Šaulių aikštelę, tuo pat metu apylinkėse dairytasi akmens. Paminklo statymo komisijos narys Liudas Narbutas 1924 m. periodikoje pasakojo: „Pagaliau Dotnuvėlės upelyje buvo rastas senas greicinis akmuo. Jis buvo nepajudinamas, nes svėrė 5000 kg. Kiek buvo karščiuotasi prie to akmens, kiek dirbta, bet maža nuveikta, kol neatgabeno iš Radviliškio gelžkelio depo domkratą sunkumams kelti. Įkinkius juos darban, akmuo šiaip taip iš upės buvo išristas ant kranto ir užverstas ant vagonetės. Nelengva buvo gabenti akmenį ir vagonetę. Iš upės vagos iškeltas akmuo į aikštelę atgabentas 1923 m. specialiai nutiestais bėgiais.
Dirbo dvi pamainos: anksti ryte, prieš pamokas, ir po pietų. Akmenį atgabenus į eglaitėmis apsodintą aikštelę, buvo renkami pinigai, nes reikėjo gigantą pakelti ant akmenukų postamento. Dar apsižiūrėta, kad būtina aplyginti akmens šonus, už darbą reikės užmokėti pasamdytam akmentašiui. Šis 1924 m. 1924 m. birželio 23 d. Dotnuvos parapijos klebonas pašventino Klaipėdos vadavimo paminklą. Į iškilmes atvyko Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys Jonas Vanagaitis, - tas pats, kuris prieš pusantrų metų Dotnuvos technikumo pasiuntinius pasitiko Klaipėdoje. Sukilimo dalyviams svečias įteikė Klaipėdos vadavimo medalius.
Nors teritorijoje uosių sodinta 71, bet memorialinėje lentoje atrasime 75 asmenvardžius. Čia yra ir keturios pavardės tų Žemės ūkio akademijos studentų, kurie 1923-aisiais Dotnuvos technikume nesimokė, bet su kitais būriais dalyvavo Klaipėdos sukilime. Vienas asmuo - leitenantas Viktoras Juozapavičius, kuris 1923 m. Klaipėdoje buvo paskirtas vadovauti Dotnuvos technikumo šauliams; nuo 1925 m. Nagrinėdamas paminėtųjų plokštėje biografijas, pastebi, kad iš Dotnuvos dvaro sodybos į Klaipėdą keliavo skirtingo amžiaus jaunuoliai.
Dotnuvos technikumo savanoriai prie atnaujinto Klaipėdos paminklo Akademijos parke 1989 m.
Manoma, kad apie 1941-1943 m. Klaipėdos paminklo lenta buvo išlupta - sunaikinta arba paslėpta. Septintajame dešimtmetyje paminklo aplinką sutvarkė vietinės vidurinės mokyklos auklėtiniai kartu su istorijos mokytoju Stanislovu Stašaičiu. Sukilimo dalyvis agronomas Juozas Zabielavičius, žvelgdamas į praeitimi bylojantį paminklą, 1982 m. garsiai pamąstęs, kad „patriotizmo instituto vyrams tai jau tikrai trūksta“.
Memorialinės lentos ieškota parko teritorijoje 1989 m. kovo mėnesį, nes sklidę gandai, kad netoli paminklo esanti užkasta lenta. Neradus lentos, buvo nutarta pagaminti jos kopiją. Prie atgimusio Klaipėdos paminklo Akademijos parke susirinkta 1989 m. birželio 24 d. Tautinėmis juostomis buvo papuošti garbingiausi svečiai - buvę Dotnuvos žemės ūkio technikumo moksleiviai, 1923-iųjų sukilimo dalyviai: Stasys Buožis, Petras Navickas, Antanas Spūdas ir Domas Vasarevičius. Atvyko technikumui sentimentus tebejaučiantys kiti auklėtiniai ir jų giminės, svečių būrys iš Klaipėdos. Paminklas papuoštas ąžuolo lapų vainiku, uosiai - ramunių kupolėmis.
XX a. tarpukariu žemės ūkio mokyklų auklėtiniai, pedagogai, mokslo įstaigų darbuotojai, kiti Akademijos sodybos gyventojai prie Nežinomojo kareivio kapo (neišlikęs), Klaipėdos paminklo ir Vilniaus ąžuolo rinkdavosi Vasario 16-ąją ir Spalio 9-ąją (Vilniaus dieną). Prie Klaipėdos paminklo šauliai sausio 15-ąją paminėdavo Klaipėdos „atvadavimo“ dieną. Atgimusios Lietuvos metais Šaulių aikštelė ir paminklas yra viena susibūrimo vietų per Valstybės dienas ir tautos šventes.
Klaipėdos sukilimo 95-metis kviečia pagerbti reikšmingą valstybės istorijoje įvykį, prisiminti kartą, ginklu dalyvavusią nepriklausomybės kovose, budėjusią prie valstybingumo ištakų ir pasiaukojusią Lietuvai.
Klaipėdos krašto prisijungimas 1923 m.
2005 metais Akademijos parkas buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Pastaruoju metu šis parkas yra praradęs savo žavesį, nes apaugo įvairiais krūmynais ir medžiais. Tikimasi, kad artimiausiu metu jis bus sutvarkytas.
Dotnuvos miestelio gyventojai teigia, kad pati jaukiausia, gražiausia bei žymiausia vieta yra vienuolyno erdvė ir bažnyčia. Šalia jų yra įsikūrę bendruomenės namai, kuriuose tvyro ypatinga aura. Dabar bendruomenė atgimusi, todėl ir miestelis gražėja, intensyviai tvarkosi.
Šiuo metu yra likęs vienas, dar galintis veikti, vandens malūnas su XVIII a. olandiškomis girnomis. Šį malūną dešimčiai metų nuomojasi Dotnuvos bendruomenė, kuri pagal projektą turės galimybę jį sutvarkyti.
tags: #dotnuvos #dvaro #sodybos #akademijos #rumai