Lietuvių kalba mums yra gimtoji, tad ji yra mūsų pats didžiausias ir svarbiausias turtas. Gimtoji kalba - vienas gražiausių savos kalbos apibūdinimų.
Kalba - Tautos Identiteto Pagrindas
Tauta - tai istoriškai susidaręs žmonių junginys, žmonių bendruomenė, turinti esminius savo identiteto ženklus. Tie tautinio identiteto ženklai yra siejami su bendra kilme, žeme, istorija, kultūra bei svarbiausia - bendra kalba. Šie tautinio identiteto ženklai yra svarbiausias ir reikšmingiausias tautos turtas, ypatingai kalba, kuri yra visko pagrindas.
Juk gimtąja kalba tautos žmonės komunikuoja, bendrauja, keičiasi mintimis bei idėjomis. Tai skatina tautos bendrumą, augimą ir tobulėjimą, reikalingą kiekvienai tautai. Jeigu nebūtų gimtosios kalbos, vyrautų nesusikalbėjimas, tarpusavio nesupratimas, ir tauta pradėtų nykti.
Kalba kaip Bendravimo Priemonė
Visų pirma, kalba yra mūsų bendravimo priemonė, kitaip tariant, atlieka komunikacinę funkciją. Tik užgimę mes panyrame į begalinį kalbos okeaną. Mus apsupa garsų pasaulis, į kurį mes įsiklausome, vėliau bandome pamėgdžioti, ir taip - patys to nesuvokdami - imame šnekėti gimtąja - savo tėvų ir savo tautos - kalba. Įaugimas į kalbą išgyvenamas kaip kažkas be galo sava ir įprasta, - gyvename panardinti joje, dažnai nejausdami, nemąstydami apie ją, kaip ore, kuriuo kvėpuojame.
Kalbos Likimas ir Istorinės Aplinkybės
Mokydamiesi kalbotyros, sužinome, kad toks skaudus likimas ištiko prūsų, jotvingių, sėlių, kuršių ir žiemgalių kalbas. Kalbos likimą lemia geografiškai, istoriškai bei politiškai susiklosčiusios aplinkybės. Mažai tautai, atsidūrusiai agresyvių jėgų apsuptyje, visada gresia išnykimo pavojus. Lietuvių tauta nuolat tai patyrė: į ją kėsinosi Lenkija, Rusija, Vokietija.
Kadangi gimtoji kalba yra svarbiausias tautos turtas, labai svarbu tą tautos turtą - gimtąją kalbą - saugoti ir puoselėti, ginti nuo įvairiausių opozicijų, besistengiančių gimtąją tautos kalbą sunaikinti ar kitaip iškraipyti.
Kalba ir Kultūra
Taip pat kiekvienos tautos kalba yra jos kultūros, literatūros kūrimo priemonė. Taigi ji atlieka ir estetinę funkciją. Lietuvių literatūroje, ypač poezijoje, gausu kūrinių, išaukštinančių gimtąją kalbą. Carinės priespaudos naktyje „Aušros“ poetas J. A. Vištelis ją vadino šventa, už žemčiūgus brangesne. O kokia meile ir tikėjimu lietuvių kalbą gaubia XX a. Poetų J. Degutytės, J. Marcinkevičiaus, H. Kapų šnabždesys, marių virpulys, duonos kvapas, miškų giesmė - tokiais vaizdais lietuviško žodžio ištakas išsako Janina Degutytė eilėraštyje „Gimtoji kalba“. Justinas Marcinkevičius eilėraštyje „Kalba gimtoji - kasdieninė“ kalbą lygina su žibintu pasaulio tamsoje. Henrikas Radauskas eilėraštyje „Žodis“ kalba apie kalbos nemirtingumą: žodį gali engti, žudyti, bet jis kiekvieną kartą prisikelia, tuo įrodydamas savo galią.
Kalba ir Tautos Prigimtis
„Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėstyta visa jos prigimtis - istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia“ - sakė Jonas Jablonskis. Taip pat kalboje atsispindi santykiai su kitomis tautomis. Lietuvių kalba šiuo atžvilgiu pasaulio mokslininkų labai vertinama dėl jos archainių formų, kokių nėra išlaikiusi nė viena gyva indoeuropiečių kalba. Lietuvių kalba ne tik archaiška, bet ir viena gražiausių pasaulio kalbų.
Kalbos Saugumas ir Puoselėjimas
„Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją, - sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, - užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi ggyvybę ir garbę“ „Postilėje“ (1599m) perspėjo Mikalojus Daukša. Ja rūpinosi, jos grožį išaukštino kalbininkai, rašytojai ir poetai, savo gyvybe vardan kalbos gyvybės rizikavo knygnešiai, daraktoriai.
Taigi kalba labai svarbi tiek tautos, tiek atskiro žmogaus gyvenime. Mes privalome ją mylėti, saugoti ir ginti kaip artimą žmogų.
tags: #didziausias #tautos #turtas