Statant namą ir tvarkant aplinką svarbu atsižvelgti į jau augančius brandžius medžius. Jie yra vertingi ne tik estetiškai, bet ir ekologiškai. Tačiau statybos darbai gali pažeisti medžių šaknų sistemą ir apsunkinti jų augimą. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip apsaugoti didelius medžius, kai sklype pakeliamas grunto lygis.
Sklypo paruošimas ir medžių apsauga
Reljefo paruošimas sklype - tai sklypo paviršiaus ir grunto sąlygų pritaikymas būsimiems kasimo ir montavimo darbams. Kai jau išsirinkote optimalią vietą valymo įrenginiui, įvertinkite vietovės grunto sudėtį, lygumą ir požeminio vandens lygį.
Jei sklypo gruntą būtina pakelti visam laikui, reikia užtikrinti laisvą deguonies prieigą prie medžių šaknų (jos išsidėsto spinduliu ir nuo lajos nutolsta per 1,5 m). Aplink kamienus negalima suplūkti senos žemės. Jei ji sutrypta, būtina supurenti. Nauja žemė beriama taip, kad žemėtų medžio link.
Aplink medį galima išbetonuoti ar sudėti iš plytų žiedą. Svarbu nepažeisti ir neužberti senų šaknų, kyšančių prie kamieno pagrindo. Aplink betoninį „šulinį“ pilama žemė, paeiliui sudarant orines ir šaknijimosi zonas.
Orinė zona - tai storas žvyro sluoksnis. Jis turi užimti apie 30 proc. dirvožemio paviršiaus po medžio laja. Kad vėdinimas būtų geresnis, galima statmenai įkasti kelis perforuotus plastikinius drenažo vamzdžius. Šaknijimosi zona - lengvos, derlingos žemės sluoksnis.
Gruntui keičiantis, kai statybvietėje iškasta žemė beriama kitoje vietoje ir kai viso sklypo reljefas pakeliamas arba pažeminamas, medžių šaknys pradeda nykti, nes keičiasi deguonies ir anglies dvideginio apykaita atmosferoje ir dirvožemyje.
Pakėlus gruntą, sunkiau gilyn įsiskverbia ir kritulių vanduo. Sutrikdžius įprastus procesus žūva dirvožemyje gyvenantys mikroorganizmai, padedantys augalams pasisavinti maisto medžiagas. Daugelio medžių šaknų negalima užberti moliu, kitokiu sunkiu, vandenį kaupiančiu dirvožemiu.
Jei sklypo gruntą būtina pakelti visam laikui, reikia užtikrinti laisvą deguonies prieigą prie medžių šaknų (jos išsidėsto spinduliu ir nuo lajos nutolsta per 1,5 m).
Aplink kamienus negalima suplūkti senos žemės, o jei ji sutrypta, būtina supurenti. Nauja žemė beriama taip, kad žemėtų medžio link.
Aplink medį galima išbetonuoti ar sudėti iš plytų žiedą, tačiau svarbu nepažeisti ir neužberti senų šaknų, kyšančių prie kamieno pagrindo. Aplink betoninį „šulinį“ pilama žemė, paeiliui sudarant orines ir šaknijimosi zonas.
Orinė zona - tai storas žvyro sluoksnis, kuris turi užimti apie 30 proc. dirvožemio paviršiaus po medžio laja. Kad vėdinimas būtų geresnis, galima statmenai įkasti kelis perforuotus plastikinius drenažo vamzdžius. Šaknijimosi zona - lengvos, derlingos žemės sluoksnis.
Gruntui keičiantis, kai statybvietėje iškasta žemė beriama kitoje vietoje ir kai viso sklypo reljefas pakeliamas arba pažeminamas, medžių šaknys pradeda nykti, nes keičiasi deguonies ir anglies dvideginio apykaita atmosferoje ir dirvožemyje.
Pakėlus gruntą, sunkiau gilyn įsiskverbia ir kritulių vanduo. Sutrikdžius įprastus procesus žūva dirvožemyje gyvenantys mikroorganizmai, padedantys augalams pasisavinti maisto medžiagas. Daugelio medžių šaknų negalima užberti moliu, kitokiu sunkiu, vandenį kaupiančiu dirvožemiu.
Cemento naudojimas šalia medžių taip pat gali būti žalingas, todėl rekomenduojama naudoti natūralias medžiagas, tokias kaip akmenys ar medžio mulčias.
Dirvožemio sluoksnis, kuriame gausu maisto medžiagų, gana plonas, dažniausiai jis tėra 30 cm storio. Nukasus šį sluoksnį pradeda trūkti maisto medžiagų, džiūsta šaknys, medžiai pasidaro netvirti.
Jei būtina gerokai pažeminti gruntą, tai daroma tik šaknų sistemos pakraščiuose (t. y. plonų šaknų zonoje, kuri eina spinduliu už 2/3 lajos).
Nukasus žemę, medžių šaknis, kad neišdžiūtų, iš karto reikia uždengti drėgna džiuto medžiaga ar drėgnais šiaudais. Pylimas aplink kamieną apjuosiamas atramine sienute, kurią galima sumūryti iš akmenų.
Norint, kad medžio šaknys greičiau regeneruotų, tarpas tarp akmeninės sienutės ir medžių šaknų (apie 50 cm storio) užpildomas derlinga žeme. Šiaudų uždangą galima palikti - po kelių mėnesių ji suirs.
Pradžioje medžiams gali trūkti vandens, todėl pirmaisiais metais po statybų reguliariai laistoma papildomai.
Drenažo sistemos įrengimas
Drenažo sistemos įrengimas padeda apsaugoti medžių šaknis nuo per didelės drėgmės. Jei sklype aukštas gruntinis vanduo, įrenkite drenažą, kad vanduo nutekėtų nuo medžių šaknų. Tai ypač svarbu molingame grunte, kuris blogai praleidžia vandenį.
Drenažo sistemos įrengimas apima:
- Sklypo įvertinimą
- Grunto pylimas
- Juodžemio sluoksnio pylimas
- Lyginimas ir nuolydžio formavimas
Statome namą ir atėjo eilė įrengti sklypo drenažą. Drenažinių vamzdžių klojimą paliksime kitiems metams, tačiau šulinį įsirengsime dar šiais metais, kad per rudenį - žiemą - pavasarį surinktų bent jau paviršinį vandenį, kurio būna iki kelių (molingas gruntas). Kvartale, kuriame ketiname įsikurti yra įrengta lietaus šalinimo sistema, prie kurios jungsimės, kad pasišalintų vandens perteklius (pridedu schemą). Šulinys bus iš gelžbetonio žiedų ir numatome, kad vandens jame bus max 2 kubai. Norėtume elgtis tvariai ir naudoti sukauptą vandenį tvariai: juo laistyti veją bei augalus.
Norint kaupti (o ne sugėrinėti) vandenį, talpa turi būti hermetiška. Gelžbetoninius šulinius užhermetinti įmanoma, bet sudėtinga ir neracionalu (kažin ar kas imtųsi). Kritulių vanduo talpoje kaupsis su nešmenimis (žiedadulkėmis ir pan.), kuriuos filtruoti iki tinkamo laistymo sistemai beveik nėra racionalių techninių galimybių.
Laistymui labiausiai reikia vandens tada, kai sausa, o kai sausa, kritulių vandens vandens nebūna (drenažo vandens greičiausiai taip pat). Laistymui pora kub. metrų vandens - mažas kiekis, dažniausiai daugiau išlaistoma per vieną kartą. Talpos papildymas iš kitų šaltinių gali būti suprojektuotas ir įrengtas kartu su laistymo sistema, tačiau tai - papildomi kaštai.
Medžių genėjimas
Medžių genėjimas yra esminė priemonė, užtikrinanti tinkamą augalo vystymąsi, atsparumą nepalankiems veiksniams ir ilgesnį gyvavimo laikotarpį. Kiekvienas medis genimas pagal konkrečius tikslus: kai kurių laja formuojama norint sukurti taisyklingą struktūrą, kitų priežiūra siejama su dekoratyvinių savybių išlaikymu ar atjauninimu dėl senėjimo požymių.
Pagal šiuos tikslus išskiriami keturi pagrindiniai genėjimo tipai: formuojamasis, palaikomasis, atjauninamasis ir sanitarinis.
- Formuojamasis genėjimas skirtas jauniems medžiams, kurių augimą dar galima kryptingai valdyti. Tokiu etapu siekiama išauginti stabilų kamieną ir gerai išsidėsčiusias šakas, atsižvelgiant į būsimos lajos formą ir vietą, kurioje medis augs (pvz., šalia pastatų, kelių ar takų). Pašalinamos šakos, augančios stačiu kampu, krypstančios nepageidaujama kryptimi ar galinčios ateityje susilieti su kitomis.
- Palaikomasis genėjimas, kai medis pasiekia subrendusio augalo stadiją, formuojamoji intervencija nebereikalinga. Šiame etape atliekamas palaikomasis genėjimas - reguliariai šalinamos šakos, kurios išeina už suplanuotos lajos ribų arba krypsta žemyn. Taip pat išretinama per tanki vainiko dalis, kad užtikrinti šviesos patekimą į vidinius šakų sluoksnius.
- Atjauninamasis genėjimas taikomas tada, kai medis jau pasiekė biologinį senėjimo etapą arba yra pažeistas ligų. Senesni medžiai dažnai nebepajėgia išlaikyti visos lajos, todėl būtina ją sumažinti. Pašalinamos sausos, pavojingos arba peraugusios šakos, o likusios - patrumpinamos.
- Sanitarinis genėjimas būtinas visiems medžiams, nepriklausomai nuo jų amžiaus ar rūšies. Genint šalinamos pažeistos, sausos, nulūžusios ar infekuotų kenkėjų paveiktos šakos. Tokių šakų buvimas padidina riziką tiek pačiam medžiui, tiek aplinkai - jos gali nulūžti, tapti ligų židiniu ar sukelti mechaninius pažeidimus.
Medžių genėjimas, ypač didelių medžių genėjimas turėtų būti patikimas profesionalams. Arboristas yra praktikas kuris specializuojasi medžių priežiūroje, turi įgudžius darbui aukštyje ir pavojuje. Dėl medžių genėjimo paslaugos galima kreiptis į Arbora, UAB.
Viena svarbiausių taisyklių taikant bet kokio tipo genėjimą - nepažeisti medžio gyvybinių funkcijų. Bendra riba yra 20-25 % lajos tūrio per vieną sezoną.
Tinkamas laikas atlikti genėjimą priklauso ne tik nuo metų laiko, bet ir nuo to, kokios rūšies medis genimas bei kokie jo biologiniai procesai vyksta tam metu.
Vaismedžių genėjimas
Genint vaismedžius būtina atsižvelgti į rūšies fiziologiją, sulos judėjimo intensyvumą, atsparumą infekcijoms bei vegetacijos laiką. Genėjimo laikas turi būti parinktas ne vien pagal metų sezoną, bet ir pagal šakos storį - smulkioms ir stambioms šakoms tinkami laikotarpiai skiriasi.
Dažna klaida - vienodai ir agresyviai genėti visus vaismedžius, ypač per pirmą sezoną, nusipirkus sodybą ar perimant seną sodą. Neracionaliai išpjausčius viršutinę vainiko dalį, vaisiai iškeliauja į aukštį, vainikas sutankėja, derlius pasidaro nepasiekiamas.
Obelys yra viena iš ištvermingiausių rūšių genėjimo atžvilgiu. Pagrindinis genėjimo laikotarpis - nuo vasario pabaigos iki balandžio pradžios, kai šalnų pavojus sumažėjęs, o vegetacija dar neprasidėjusi.
Kriaušės savo savybėmis artimos obelims, tačiau jų mediena yra tankesnė, o žaizdos gyja lėčiau. Dėl to pagrindinis pjūvių metas - ankstyvas pavasaris, kai kamienas jau fiziologiškai aktyvus, tačiau pumpurai dar neišbrinkę.
Slyvos dėl silpnos žaizdų izoliacijos ir stipraus sulos spaudimo labai jautriai reaguoja į genėjimą, ypač nepalankiu metu. Todėl stambias šakas rekomenduojama šalinti tik vasarą - nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pabaigos.
Trešnės stipriai teka sula ankstyvą pavasarį, todėl šiuo metu pjauti jų nereikėtų. Genėjimui geriausiai tinka laikotarpis po derliaus nuėmimo - liepos pabaiga ar rugpjūčio pradžia.
Vyšnios reaguoja panašiai kaip trešnės - pavasarį jų genėti nereikėtų. Optimalus laikas - nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pabaigos, iškart po derliaus nuėmimo.
Stambių šakų šalinimas reikalauja ypatingo tikslumo - pjūvis turi būti atliekamas ties šakos žiedu, kur jungiasi šaka ir kamienas. Jeigu šaka nupjaunama per toli, paliekant kelmą, medis nebesugeba užgydyti žaizdos - mediena lieka atvira, o tai sudaro sąlygas puviniui. Kita klaida - nupjauti per arti kamieno, pažeidžiant šakos žiedą. Ankstesniais laikais plačiai naudotas metodas, kai šaka būdavo šalinama lygiai su kamienu, šiandien laikomas ydingu - toks pjūvis yra per platus, dažnai apima ir kamieno audinius, todėl žaizda ilgai negyja ir pritraukia puvinius.
Medis, kaip gyvas organizmas, geba apsisaugoti nuo sužalojimų - pirmiausia jis izoliuoja pažeistą vietą nuo drėgmės ir oro, o paskui pamažu apaugina žaizdą nauju audiniu. Kai pašalinama stora gyva šaka, medis pirmiausia sustabdo laidžiųjų audinių darbą aplink žaizdą, kad apsisaugotų nuo išorinių veiksnių.
Šoninis ir radialinis atskyrimas vyksta efektyviausiai, tuo tarpu vertikali apsauga (aukštyn-žemyn) susiduria su sunkumais, nes reikia išlaikyti vandens cirkuliaciją. Visi šie procesai vyksta tik sveikuose medžiuose.
Anksčiau dažnai naudotos plieninės virvės šiam tikslui nebetinka - jos sukausto šaką, riboja natūralų judėjimą ir gali sukelti pažeidimus lūžio vietoje dėl staigaus smūgio. Dabartiniai metodai remiasi elastingų, UV spinduliams ir drėgmei atsparių pluoštų virvėmis. Yra trys pagrindiniai stabilizavimo būdai: dinaminė stabilizacija - kai šaka dar sveika, bet svyruoja per daug; statinė - kai jau yra įtrūkimas ir reikia suvaržymo; ir sulaikomoji - kai šaka gali lūžti, bet dėl ekologinių ar estetinių priežasčių negalima jos šalinti.
Šakų smulkinimas ir utilizavimas
Genint medžius ar krūmus susidaro didelis kiekis šakų ir organinių atliekų. Palikti jų tiesiog krūvoje ne tik nepraktiška, bet ir netvaru - tokia masė lėtai pūva, trukdo vejos priežiūrai, o drėgnu oru tampa puikia terpe kenkėjams ir grybeliams.
Tam naudojami šakų smulkintuvai - įrenginiai, kurie šakas perdirba į drožles ar mulčią. Šis mulčias gali būti panaudotas vietoje - po medžiais, tarp krūmų ar gėlynuose.
Jei medžiai buvo genėti dėl ligų ar kenkėjų pažeidimų, jų šakos negali būti naudojamos mulčiui. Tokiu atveju būtinas šakų šalinimas deginant ar perduodant specializuotoms atliekų tvarkymo įmonėms.
Arbora teikia kompleksinę paslaugą genint ir sutvarkant aplinką.
Pavojingi medžiai
Ne kiekvieną medį įmanoma išgelbėti genėjimu. Kai kurie iš jų, ypač pažeisti ar iš vidaus pūvantys, gali griūti net esant ramioms oro sąlygoms. Tokie griuvimai kelia tiesioginę grėsmę ne tik automobiliams ar pastatams, bet ir žmonių saugumui.
Pavojingą būklę galima įtarti stebint džiūstančias ar lūžusias šakas, atviras žaizdas, išorinį kamieno deformavimą, dreves ar žievės įtrūkimus. Dažnai matomi ir medieną ardančių grybų vaisiakūniai.
Didžiausia rizika atsiranda dėl keturių pagrindinių veiksnių: kamieno puvinio, šaknų pažeidimų, reikšmingo medžio pasvirimo arba netvarkingos, disbalansuotos lajos.
Kamieno vidų ardančius pažeidimus dažniausiai sukelia grybinės infekcijos - ypač kempininiai grybai, kurie susilpnina medienos struktūrą ir sumažina jos tvirtumą.
Panašiai pavojingi ir šaknų sistemos pažeidimai - jie atsiranda, kai atliekami kasimo darbai šalia medžio ar pakinta dirvos paviršiaus lygis.
Stiprus pasvirimas (daugiau kaip 45 laipsniai), ypač kartu su kamieno ar šaknų pažeidimais, taip pat yra aiškus pavojingumo signalas.
Jei abejojate dėl medžio būklės, kreipkitės į arboristą, kuris įvertins medžio stabilumą ir, jei reikia, rekomenduos jį pašalinti.
Medžio genėjimas 865636295
Kitos svarbios procedūros
- Kadastriniai matavimai: Sklypo kadastriniai matavimai - tai procesas, kurio metu tiksliai nustatomos ir įregistruojamos žemės sklypo ribos, plotas bei kiti esminiai duomenys. Tiksliai nustatytos ribos padeda išvengti nesusipratimų su kaimynais. Nekilnojamojo turto rinkoje tikslūs kadastriniai duomenys didina objekto patrauklumą ir vertę.
- Žemės sklypo formavimas: Žemės sklypo formavimas yra procesas, kurio metu nustatomi tikslūs sklypo ribų taškai, plotas ir kita svarbi informacija, reikalinga sklypui įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (NTR).
Tinkamai suformuotas žemės sklypas yra būtinas norint užtikrinti nuosavybės teises, vykdyti statybas, planuoti teritorijas ir atlikti kitas svarbias veiklas.
Patarimai vejos sodinimui
Jei vietomis trūko sėklų, galima įsėti dar sėklų mišinio. Tačiau sėkloms reikėtų sukurti guolį, nes tiesiog išbertos jos greičiausiai nenorės dygti.
Sėklų mišinys beriamas ant tinkamai paruošto (išlyginto su tinkamais projektiniu ir technologiniu reljefu ir tinkamai suspausto) paviršiaus, sėkloms sukuriamas tinkamas guolis mulčiuojant arba įterpiant.
Išbertoms vejos sėkloms (sėklų mišiniui) reikia sukurti gerą guolį. Tai padaryti geriausia įterpiant arba užberiant. Jei užberti - tinka paprastas sijotas gruntas, geriausia - priesmėliai. Jei durpės - labiau dega saulėje. Jei užberiama molingu gruntu, gali susidaryti dygimą ribojanti pluta.
Kelio įrengimas
Keliukas privalo turėti sankasą, t.y., kelias negali būti žemiausia vieta - žemiausios vietos turi būti šonuose - grioveliai ar grioviai, kurie į kažkur nuvestų vandenį (arba kelias-gatvė turi turėti savo požeminę kritulių surinkimo-nuvedimo sistemą).
Sankasa turėtų būti įrengiama pašalinus daug organikos turinčius grunto sluoksnius.
Sankasos "sumuštinis" pagal kelio svarbą; realiai - įrengiamas laidus sluoksnis nusidrenavimui (į šonus - griovius), o standumą suteikia skalda.
Dolomito skalda yra tinkamas ir geras variantas atnaujinti keliuko įvažiavimą užpilant 7 cm storiu sluoksniu, dar susitrombuos su vibro plokšte, beliks kokie 5 cm,storesnį sluoksnį pilti nenori savininkai, kadangi sklypai yra ne vienodo aukščio.
Jei kelias yra žemiausia vieta (be sankasos) ir/arba nėra vandens surinkimo-nuvedimo sistemos, dangos tvirtinimas padės neilgam, kokia ir kiek jos nebūtų, nes įmirkstantis ir nenudrenuojamas kelio sumuštinis transporto priemonių bus liulinamas.
Medžių pjovimas
Leidimus išduoda savivaldos institucijos, įprastai - sklypų savininkams ar valdytojams (jei auga ne Jūsų sklype, Jūs prašyti leidimo, juo labiau kirsti, neturite pagrindo).
Atkreipčiau dėmesį, kad tik nuo žmonių požiūrio priklauso, ar medžiai yra gėris, ar blogis; ar jie puošia, ar teršia; ar ošia, ar triukšmauja.
Kuo vyresnis medis, tuo vertingesnis (tokių Jūs nepasisodintumėte nė už milijoną), tad galite didžiuotis, kad Jūsų protėviai pasodino tokius medžius.
Jei, kaip Jūs rašote, jie auga per arti elektros tiekimo linijos, galbūt verta iškelti elektros liniją. Maumedžiai - itin puošnūs medžiai, rudenį numetami spygliai kuria malonią paklotę. Laikoma, kad išgyvena apie 600 metų.
Dėl vėjo išvertimo grėsmės: jų šaknys gilios (ryški liemeninė šaknis) ir gausios, todėl maumedis retai išverčiamas vėjo. Prireikus, tikslesnį konkretaus medžio biodinaminio stabilumo įvertinimą gali atlikti arboristai.
Sklypo lygio pakėlimas
Sklypo pakėlimas nėra tik estetinis sprendimas - tai ir praktinis darbas, kuris lemia tiek būsimų augalų augimą, tiek ir viso sklypo patogumą.
Sklypo pakėlimas ypač naudingas šiais atvejais:
- Prieš vejos įrengimą.
- Prieš įvairius statybos darbus.
- Planuojant sodo ir kraštovaizdžio darbus.
Po sklypo pakėlimo darbų dažniausiai atliekamas sklypo lyginimas, kad paviršius būtų tinkamas tiek vejos sėjimui, tiek tolimesniems įrengimo darbams.
Sklypo lyginimas vejai
Jeigu ketinate įrengti veją, tai pirmiausiai reikalingas - sklypo lyginimas. Sklypo lyginimo metu reikia nuolydžius formuoti su apatiniu nederlingu sluoksniu - gruntu.
Sklypą išlyginti ir paskirstyti jį taip, kad vėliau tolygiai susipiltų ir susiformuotų nuolydžiai iš derlingo viršutinio augalinio sluoksnio.
Suformavus sklypo nuolydžius su gruntu, skleidžiamas augalinis sluoksnis ir sklypas lyginamas su juo.
Grįžtamosios nuomonės
Pakėlėme sklypo lygį molio sluoksniu (apie 20cm molis, juodžemio apie 5 cm ir pasėta žolė) taip pat ir aplink medžius (juodalksniai). Pastebėjus, kad medžiai pradėjo mirti, skubiai atkasėme iki buvusio lygio metrą aplink juos. Medžiai atsigavo, tačiau liko negraži duobė aplink (foto prisegti). Gal patartumėte kuo galima būtų duobę užlyginti, kad medžių šaknys pakankamai gautų deguonies, bet ir duobės neliktų?
Būtinoji medžio mitybinė zona daugumai medžių - skritulys sulig lajos projekcija plius metras-du plačiau. Norint nepakenkti medžiui, ši zona turėtų būti neliečiama (net laikinam statybinių medžiagų sandėliavimui ar automobilių parkavimui, nekalbant apie įv. trasų kasimus ir pan.). Apie kamieno užpylimą negali būti nė kalbos. Šaunuoliai, kad stengiatės atkurti buvusią augavietę; jei medis sureagavo teigiamai, gal ir išgyvens. Bet kokie užpylimo sprendimai situaciją blogins. Kiek blogins, sunku prognozuoti.
Išrautų medžių kelmų užkasimas
Kelmus maksimaliai sužeminti (pjūklais ar kelmų frezomis) ir palikti pūti yra logiškas, dažniausiai - ir pinigus taupantis sprendimas.
Jei kelmus išrovėte, juos vėl užkasinėti nelabai logiška, nebent Jūsų sklypas didelis ir turite ūkinę (kompostavimo) dalį.
Jei sprendžiate, ar užkasinėti vietoje, kur ateityje bus veja ar pievelė, geriau būtų nuo užkasinėjimo susilaikyti.
Laistymo sistemos įrengimas
Šiuo metu yra sklypas išlygintas, dar pilsis apie 10-15 cm augalinis sluoksnis, juodžemis. Kada geriausia įrenginėti laistymo sistemą?
Trasas kloti galima tiek dabar, galima kai bus užpilti paskutinieji cm. Purkštukai montuojami kai užsėta, arba prieš pat sėją.
Svarbu - geras laistymo sistemos projektas (o projektavimui svarbiausia - aiški sklypo projektinė/faktinė situacija ir, žinoma, pakankamas vandens kiekis. Na, ir inžinieriaus patirtis.