Lietuvos istorija paženklinta skaudžiais įvykiais, kurių negalima pamiršti. Šiame straipsnyje prisimename tremtį, represijas ir žmonių likimus, kurie nukentėjo nuo okupacinės valdžios.
Tremtis ir represijos Lietuvoje
Vienas iš didžiausių trėmimų Lietuvoje, okupacinės valdžios represinės struktūros MGB dokumentuose užkoduotas ,,Pavasario"(Becнa) pavadinimu, vyko 1948 m. gegužės 22 d. Adolfo Damušio duomenimis 1948 m. gegužės 22 d. iš Lietuvos buvo ištremta 105 000 žmonių. Tų metų trėmimo pati šiauriausia Sibiro Užpoliarės tremties vieta buvo Igarka.
Igarkos tremtiniai
Kiek į Igarkos miestą ir jo apylinkes pateko tremtinių, niekas nenustatė. Norėdama patikslinti išvežtųjų skaičių, sudariau Igarkos tremtinių, gavusių Lietuvoje reabilitacijos pažymas (1989 m. pristatytas rajonų Vykdomųjų komitetų finansų skyriams dėl turto grąžinimo), vardinį sąrašą, padariau išrašus iš tremtinių, įdarbintų 1948 m. Igarkos Miško pramonės kombinate, nepilno abėcėlinio sąrašo, iš Igarkos Civilinės metrikacijos skyriaus archyvo mirties liudijimų registravimo knygų ir iš Igarkos CM santuokų registravimo knygų.
Tremtinių prisiminimai
Rinkdama medžiagą apie tremtinių skaičių, kaupiau ir tremtinių prisiminimus, kurie atspindi gal tik tūkstantąją dalį to, ką teko išgyventi mūsų tėvams tremties metu. Mes, vaikai, būdami tėvų globojami, kur kas lengviau už juos prisitaikėme prie tremties gyvenimo sąlygų ir aplinkos, o jauniausieji ar ten gimę ne visi ir besuprato tėvų pasaulėžiūrą. Kai kuriems iš jų didesnę įtaką turėjo tarybinė mokykla.
Mano gyvenimas paženklintas tremtinės dalia. Praėjo 50 metų, bet laikas nepajėgė užgydyti skriaudos žaizdų. Su amžiumi tos žaizdos vis skaudžiau degina širdį, vis dažniau ir dažniau atmintyje iškyla praeities vaizdai, kurių neįmanoma užmiršti. Neišbrauksi iš gyvenimo tų 11 metų, praleistų toli nuo tėvynės, amžino įšalo žemėje Igarkoje, Krasnojarsko krašte. Patirtos skriaudos neatlygins joks reabilitavimas, niekas nesugrąžins ten paliktos sveikatos ir jaunystės, o tremtinės dalia liks iki gyvenimo pabaigos.
Neteisybė ir žiaurumas
Negalime tylėti, reikia atvirai kalbėti apie sulaužytus gyvenimus, apie nužudytuosius, apie nuo bado mirusius mažus vaikus ir suaugusius, apie laisvo žmogaus pavertimą vergu. Aš esu motina ir negaliu suprasti, iš kur tokia neteisybė, iš kur atsiranda sadistai, tironai, vagys, žmogžudžiai, kurių ir dabar Lietuvoje ne mažėja, o daugėja. Pasakykit, kodėl tiek daug žmonių puvėsiais užsikrėtę?
Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto represijų Lietuvoje tyrimo centras
Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto represijų Lietuvoje tyrimo centras, Lietuvos gyventojų genocido I tome pateikė Arvydo Anušausko ir Virginijos Vosyliūtės dokumentų apžvalgą: „Bolševikinės teisinės sistemos bruožai", „Sąlygų ruošimas represijoms", „Represijos po Lietuvos aneksijos", „Masinis 1941 m. birželio trėmimas ir žudynės karui pasibaigus", „NKVD Ypatingasis skyrius", kuri padeda suprasti į kokią sudėtingą padėtį pateko Lietuvos gyventojai, kai nuo 1941 06 15 -iki 1990 03 11 Lietuva buvo okupuota ir jos teritorijoje veikė svetimos valstybės primesti įstatymai, prieštaraujantys civilizuotame pasaulyje veikiančiom teisinėm sąvokom. ** Lietuvos gyventojų genocidas. I tomas.
Konkrečios istorijos
Adomas Adžijauskas 1944 m. prie vartų rado sužeistą sūnų Juozą, vežė ligoninėn, bet šis pakeliui mirė. Pašarvojo namuose. Atvažiavusi iš Butrimonių liaudies gynėjų* gauja apsupo sodybą, išvarė susirinkusius į šermenis žmones, lavoną pagriebė iš karsto, išnešė iš namo ir užmetė ant rogių. Karstą įmetė svirnan ir uždegė.
Buvo 1944 m. Kūčių diena. Tą dieną atvažiavę rusų kareiviai su liaudies gynėjais surišo vyrui ir jo broliui rankas, mušė šautuvų buožėmis, žiauriai kankino ir grasino sušaudyti, spardė kojomis kaip gyvulius. Ketverių metų Viktorą ir dvejų metukų Petrą nuogus išmetė iš lovos ant sniego, o mažiausiąją dukrą, gimusią 1944 m., suspėjo išsinešti kaimynė.
1945 m. liepos mėnesį mano tėvo, Adomo Riklicko, sodybą apsupo rusų kareivių „garnizonas" (įgulos būrys). Kareiviai buvo labai pikti: vyko miško „valymas" ir nieko nenušovė. Jie reikalavo, kad tėvai pasakytų, kur slepiasi partizanai. Tada sustatė mus, septynis šeimos narius, sušaudyti (man buvo septyneri metai, bet gerai prisimenu, kas tada dėjosi): išrikiavo garnizono kareivius, apipylė benzinu namą, tvartą, klojimą.
1945 m. balandžio 11 dieną liaudies gynėjai, vadovaujami Biržio ir jo padėjėjų Stasio Lajausko, Giedrio ir kitų, atvyko į Buivydžių kaimą (Ukmergės apskr., Šešuolių valsč.) ir šešiems vyrams įsakė ruoštis į frontą. Privažiavus Šeibokų mišką, šie nutarė susidoroti su beginkliais žmonėmis. Jie buvo žiauriai kankinami. 1945 m. liepos ar rugpjūčio mėnesį iš Zuzanos ir Pranciškaus Vabalų šeimos, bevalgant pusryčius, liaudies gynėjai išsivedė iš namų jų sūnų Antaną Vabalą.
1945 m. sausio 15 dieną atvažiavę į Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus Tarosų kaimą rusiškai kalbantys uniformuoti vyrai suėmė Aleksandrą Venslovą, gimusį 1900 m., ir pasivedę 500 metrų nuo namų nušovė. 1948 m. gegužės 22 d. sodyboje buvo suimtos seserys Antanina ir Zuzana bei broliai Augustinas ir Kazimieras ir tuoj pat išvežti į Betygalą, toliau sunkvežimiu į Raseinius, iš ten - į Viduklę ir...
Tą rytą stribai nutvėrė jį eigulio sodyboje. Paėmę gyvą ilgai kankino, sulaužė rankas ir kojas, suknežino kūną ir leisgyvį numetę vidury kiemo paleido iš aptvaro eigulio kiaules, kurios jam dar ir rankų pirštus apkramtė. Tai įvyko 1947 m. lapkričio mėnesį -per Visus Šventus.
Po nakties dažnai rasdavome ant durų prisegtus raštelius, kad išsikraustytume kitur, nes gresia išvežimas. Pagaliau ir apylinkės pirmininkas pasakė, kad gali išvežti Sibiran. Tuomet išsikėlėme. Pavasarį Sibiran išvežė kaimynę Kairienę su dukra, nors ji turėjo tik 5 ha žemės.
Vieną dieną taip ir atsitiko. Pamačiau ateinant visą būrį. Šokau bėgti link namų, o jie ėmė šaudyti ir šaukti: „Stok!" Parbėgau namo išsigandusi. Atėję pas Juknienę, stribai puolė ją mušti, reikalaudami pasakyti, kur paslėpusi banditus, o aš įsikibusi į jos sijoną ir persigandusi šaukiau ir blaškiausi. Jie, nepakęsdami keliamo triukšmo, išmetė mane lauk ir dar liepė lipti į obelį, į pačią viršūnę. Kad greičiau lipčiau, pradėjo šaudyti.
Mano vyras, Kazys Grybas, gimęs 1906 m. buvo įkalintas už tai, kad atsisakė vaišinti stribus degtine. Įpykę surašė skundą, atseit radę vyrą šautuvą bevalantį, o paklaustas, ką su juo darys, esą atsakęs, kad stribus šaudys. Vyras niekada jokio šautuvo neturėjo.
1948 m. Jonas Bernatavičius, gimęs 1887 m., 1946 m. suimtas, 1948 m. paleistas ir tais pačiais metais su šešiais šeimos nariais iš aštuonių, išvežtas Sibiran. Mirė Igarkoje 1948 m.
Prieš paleidžiant, vietinė valdžia konfiskavo visą mano turtą: gyvulius, javus, ūkio padargus, kuliamąją mašiną ir kitą inventorių, taip pat namų apyvokos daiktus, baldus. Grįžęs, padedamas giminių ir kaimynų, vėl apsėjau laukus, pasodinau bulves, įsigijau arklį, karvę, paršų, vištų... Pradėjau gyventi iš naujo. Bet neilgai. 1948 m. vėl buvau ištremtas į Tolimąją Šiaurę, šįkart į Igarką.
Gavome porą paršiukų, paauginome, o pusbekonius stribai atėję nušovė ir išsivežė. Mama verpdavo, gaudavo už tai bulvių, grūdų, lašinių. Gimiau 1937 m. valstiečio šeimoje.
Mane su seserimis 1948 m. 1945 m. vasario 5 ar 6 d. prie pat Vindeikių pradžios mokyklos buvo pamesti nužudyti, nuogai išrengti penki partizanai. Tarp jų - mano brolis Juozas Naraškevičius.
Šešioliktus metus einantis sūnus Henrikas pasišovė sutramdyti, tiksliau sunaikinti, nepaprastai žiaurų, šaudžiusį žydus, o dabar su įniršiu žudantį niekuo dėtus pamiškės gyventojus stribą Petrą Stankevičių iš Musninkų valsčiaus. Pirmą kartą paėmęs naganą į rankas šovė ir, žinoma, nepataikė. Už tai buvo NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų su turto konfiskavimu. Mane 1948 m. gegužės 22 d.
Neaišku, kokius nusikaltimus buvo padarę vos 14 metų tesulaukusi Elena Pociūnaitė ir kiti trisdešimt penki 15-17 metų berniukai, nuteisti karo tribunolo penkeriems -dešimčiai metų, ir tiek pat 16-19 metų mergaičių iš Ukmergės apskrities bei dvylikos metų Bronė Sadauskaitė iš Jurbarko valsčiaus Raudonėnų kaimo.
Remiantis mokesčių inspekcijos 1989-1993 m. duomenimis, už darbą įkalinimo vietose gavo kompensacijas 1940-1953 m.
Trys broliai nušauti stribų: Antanas Pažereckas, pamestas milicijos kieme, Jonas Pažereckas išvestas iš namų ir prie miško nušautas, o 1948 m. gegužės mėn. grįžęs į tuščius tėvų namus nušautas ir Stasys Pažereckas. Senelis, motina ir brolis 1948 m. išvežti. Aš 1951 m. buvau išvežta į Irkutsko sritį.
Alfonsas Kazlauskas su dukrele buvo gryčioje. Jį išsivarė ir netoli namų, prie Musės upelio, pašovė. Sužeistas įkrito upelin, jį ištraukę pribaigė.
Čia dieną naktį prie jo budėjo rusų kareivis. Draugams pavyko apgauti sargybinį ir Bronius, virvėmis nusileidęs pro langą į kiemą, pabėgo su saviškiais.
Administraciniai-teritoriniai pokyčiai
- *1940 08 24 naujai sudarytoje Ukmergės apskr.
- 1947 12 21 sudaryta Anykščių apskr. sujungus dalį Utenos ir Ukmergės apskr.
- 1948 12 17 sudaryta Širvintų apskr. sujungus dalį Ukmergės ir Vilniaus apskr.
- 1950 06 20 įsaku „Dėl LTSR administracinio-teritorinio padalinimo" vietoj Ukmergės apskr. įkurti Kavarsko, Smėlių, Ukmergės ir Širvintų rajonai.
* SSRS valstybės saugumo ir vidaus reikalų ministerijos naikinamieji būriai (rus.
* Banditas - plėšikas, galvažudys (rus.
** Tik neilgai slapstėsi: stribų buvo sužeistas ir atgabentas į Ukmergės ligoninę.
tags: #diana #susko #karoliniskiu #bustas