Vaiko teisė į būstą po skyrybų Lietuvoje

Išsiskyrimas, net jei pora nebuvo oficialiai susituokusi, yra emociškai ir teisiškai sudėtingas etapas, ypač kai šeimoje auga nepilnamečiai vaikai.

Nors visuomenėje dažnai vartojamas terminas „skyrybos nesusituokus“, teisine prasme tai nėra santuokos nutraukimas, nes santuoka nebuvo sudaryta. Tačiau poros išsiskyrimas, kai yra bendrų nepilnamečių vaikų, neišvengiamai sukelia poreikį išspręsti labai panašius klausimus, kaip ir oficialių skyrybų atveju.

Pagrindiniai klausimai sprendžiami po skyrybų

• Vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas: su kuriuo iš tėvų vaikas gyvens.
• Išlaikymo (alimentų) vaikui priteisimas ir mokėjimas: kaip bus užtikrinami vaiko materialiniai poreikiai.
• Bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu/motina tvarkos nustatymas: kaip ir kada kitas iš tėvų galės matytis ir bendrauti su vaiku.
• Tėvystės nustatymas (jei dar nebuvo nustatyta): tai yra esminis žingsnis, jei vaiko gimimo liudijime tėvas nėra nurodytas arba tėvystė nebuvo pripažinta anksčiau.

Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas

Nustatant vaiko gyvenamąją vietą, visada vadovaujamasi prioritetiniais vaiko interesais. Atsižvelgiama į vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, brolių, seserų, jo įprastą aplinką, kiekvieno iš tėvų galimybes užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas, vaiko amžių, brandą ir jo norus (jei vaikas pakankamai brandus juos išreikšti).

Kaip tai įforminama?

• Tėvų susitarimu: geriausias būdas - tėvams patiems taikiai susitarti, su kuriuo iš jų gyvens vaikas. Tokį susitarimą rekomenduojama įforminti raštu ir patvirtinti teisme. Teismo patvirtintas susitarimas įgyja vykdomojo dokumento galią ir užtikrina didesnį teisinį aiškumą bei apsaugą ateityje.
• Teismo sprendimu: jei tėvai nesutaria, ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžia teismas.

Vaiko teisė į būstą ir uzufruktas

Viena iš bendrųjų vaiko teisių apsaugos nuostatų yra ta, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Didžiausia atsakomybė už tinkamas vaikų gyvenimo sąlygas, tarp jų - teisės į gyvenamąjį būstą užtikrinimą, tenka būtent tėvams.

Taigi tėvams nusprendus pasukti skirtingais keliais, teismas, užtikrindamas vaiko teisę į būstą, gali nustatyti uzufruktą į gyvenamąją patalpą nepilnamečiams vaikams ir tam tėvui (motinai), su kuriuo (-ia) lieka vaikai, nors pačios patalpos nuosavybės teise priklauso ir kitam iš tėvų.

Uzufrukto sąvoka apibrėžta CK 4.141 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad uzufruktas yra uzufruktoriui suteikta teisė naudotis svetimais daiktais (CK 4.141 str. 1 d.). Uzufruktas gali būti nustatomas įstatymų, teismų sprendimų arba sutarčių pagrindu (CK 4.147 str. 1 d.).

CK 3.71 straipsnis suteikia teisę teismui savo sprendimu nustatyti uzufruktą ir palikti kitam sutuoktiniui gyventi, jei su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai ir gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė. Uzufruktas nustatomas, kol vaikas sulaukia pilnametystės (CK 3.71 straipsnis 1 d.).

Teismo vertinimas nustatant uzufruktą

Teismų praktikoje pripažįstama, kad nustatant uzufruktą yra ribojama savininko nuosavybės teisė. Todėl teismai, sprendžiant klausimą dėl uzufrukto nustatymo, turi įvertinti, ar tai yra objektyvi būtinybė ir ar nebus pažeistas proporcingumo principas, t. y. ar vaiko teisė į gyvenamąjį būstą negali būti apginta kitu būdu, nei suvaržant daiktinę teisę (pvz., priteisiant išlaikymą).

Ar sutuoktinis, su kuriuo gyventi lieka vaikas, neturi kitos gyvenamosios patalpos arba pakankamai finansinių išteklių ar materialinių galimybių tokiai patalpai įsigyti.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad vaiko teisė į gyvenamąjį būstą užtikrinama ne tik tada, kai tėvai turi gyvenamąjį būstą nuosavybės teise, bet ir tėvams išsinuomojant ar gaunant panaudai gyvenamąsias patalpas.

Sprendžiant šiuos klausimus būtina atsižvelgti į byloje nustatytas faktines aplinkybes: tėvų elgesį, turtinę padėtį, ar sutuoktinis, su kuriuo lieka gyventi vaikas, turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, taip pat santaupų bankų sąskaitose, yra darbingo amžiaus, turi išsilavinimą ir specialybę.

Įvertinus šias aplinkybes, nustatoma, ar vaiko teisė į būstą negali būti apsaugota kitu būdu.

Įprastinė vaiko gyvenamoji aplinka yra svarbus veiksnys, sprendžiant dėl uzufrukto nustatymo, tačiau šio veiksnio reikšmę konkrečiu atveju lemia būsimų pasikeitimų masto ir galimos neigiamos įtakos vaiko tolesnei raidai, jo vystymuisi įvertinimas.

Būtina nustatyti ir įvertinti, ar iš esmės pablogėtų vaiko gyvenimo sąlygos, jeigu uzufruktas nebūtų nustatytas ir jis turėtų apsigyventi sutuoktiniui, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, priklausančiame ar jo nuomojame būste.

Kai prašoma nustatyti uzufruktą tik į dalį kitam sutuoktiniui priklausančios gyvenamosios patalpos, būtina atsižvelgti į tai, kad kitam sutuoktiniui išlieka teisė gyventi jam priskirtoje būsto dalyje, t. y. atitinkamomis būsto dalimis buvę sutuoktiniai turės naudotis bendrai.

Ši aplinkybė, esant priešiškiems santykiams, gali tapti tarpusavio nesutarimų priežastimi ar sukelti konfliktų.

Teisinis reguliavimas santuokos nutraukimo bylose siekia užtikrinti vaiko teises ir geriausius interesus, o vaiko interesų apsauga bei rūpinimasis nepilnamečiu vaiku yra abiejų tėvų pareiga, nepaisant to, kad po santuokos nutraukimo vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų.

Uzufrukto nustatymas kitam sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančiame būste teismo sprendimu, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, gali būti vienas iš būdų užtikrinti vaiko teisę į būstą.

Reikėtų pažymėti, kad teismas turi teisę, bet ne pareigą nustatyti uzufruktą, todėl spręsdamas dėl uzufrukto nustatymo teismas vertina uzufrukto būtinybę.

Kiekviena situacija yra unikali, todėl teismas vertina, ar uzufrukto nustatymas yra geriausias būdas apsaugoti vaiko teises ir interesus, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir sutuoktinio, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, materialines galimybes užtikrinti vaiko teisę į būstą kitais būdais, nei nustatant uzufruktą.

Taigi, ar po santuokos nutraukimo bus nustatytas užufruktas kitam sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančiame būste priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir individualaus vertinimo.

Vaiko nuomonės reikšmė

Vaiko nuomonė yra tokiose bylose ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę , tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas.

Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014), tačiau akcentuojama, kad vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-341/2010) ar vaiko nuomonė turi būti išsiaiškinama kitais būdais, pavyzdžiui, skiriant ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. vasario 4 d.

Išlaikymas (alimentai) vaikui

Abu tėvai turi pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo susituokę, ar ne, ir ar gyvena kartu. Skyrium gyvenantis tėvas (ar motina) privalo mokėti alimentus vaikui.

Kada? Pareiga mokėti alimentus atsiranda nuo vaiko gimimo ir tęsiasi iki jo pilnametystės (18 metų) arba ilgiau, jei vaikas mokosi pagal dieninės studijų programą (iki 24 metų) ir jam reikalinga parama.

Kiek? Konkretaus alimentų dydžio įstatymai griežtai nenustato. Jis priklauso nuo vaiko būtinųjų poreikių (maistas, apranga, būstas, sveikata, ugdymas, laisvalaikis) ir abiejų tėvų turtinės padėties.

Teismų praktikoje dažnai orientuojamasi, kad minimalus išlaikymas vienam vaikui turėtų būti ne mažesnis nei pusė minimalios mėnesinės algos (MMA), tačiau kiekvienas atvejis vertinamas individualiai.

Kaip? Alimentai gali būti mokami periodinėmis išmokomis (dažniausiai kas mėnesį) arba vienkartine suma, taip pat turtu (jei tai nepažeidžia vaiko interesų).

Bendravimo su vaiku tvarka

Skyrium gyvenantis tėvas (ar motina) turi ne tik pareigą, bet ir teisę bendrauti su savo vaiku, o vaikas turi teisę bendrauti su abiem tėvais.

Taikus susitarimas

Taip, ir tai yra pats geriausias bei pigiausias kelias. Tėvų gebėjimas susitarti dėl su vaikais susijusių klausimų rodo jų brandą ir atsakomybę.

Taikūs susitarimai:

• Mažiau traumuoja vaikus.
• Leidžia išsaugoti pagarbius tėvų santykius.
• Sutaupo laiko ir pinigų, kurie būtų išleisti teisminiams ginčams.

Net jei iš pradžių atrodo sunku, verta pabandyti ieškoti kompromisų, jei reikia - pasitelkiant mediatorių pagalbą.

Jei taikiai susitarti nepavyksta, ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ar bendravimo tvarkos sprendžia teismas.

Prieš kreipiantis į teismą dėl šeimos ginčų, dažnai yra privaloma mediacijos procedūra.

Teismo procesas gali būti ilgesnis ir brangesnis, tačiau kartais tai yra vienintelė išeitis, kai viena iš šalių elgiasi nesąžiningai ar neįmanoma rasti kompromiso.

Dokumentai reikalingi sprendžiant su vaikais susijusius klausimus

Norint pradėti spręsti su vaikais susijusius klausimus po išsiskyrimo (net jei nebuvote susituokę), reikės šių pagrindinių dokumentų:

• Vaiko (-ų) gimimo liudijimas (-ai).
• Jūsų asmens tapatybės dokumentas.
• Kito tėvo (motinos) asmens duomenys ir žinoma kontaktinė informacija.
• Duomenys apie Jūsų ir kito tėvo (motinos) gaunamas pajamas ir turimą turtą (pvz., darbo užmokesčio pažymos, banko išrašai, nekilnojamojo turto registro išrašai).
• Informacija apie vaiko poreikius ir išlaidas (pvz., išlaidos darželiui/mokyklai, būreliams, sveikatos priežiūrai).
• Jei yra, ankstesni susitarimai ar teismo sprendimai, susiję su vaiku.

Vaiko gyvenamosios vietos keitimas

Nutraukiant santuoką, vienas esminių klausimų, kuris turi būti aptartas bei nustatytas - nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta. Kaip žinia, dažniausiai, vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su mama, tačiau gali būti ir nustatyta ir su tėčiu.

Laikui bėgant, gali pasikeisti gyvenimo aplinkybės, sudarančios pagrindą teigti, kad gyvenamoji vieta vaikui tapo nesaugi, todėl kitas vienas iš tėvų kreipiasi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo bei nustatymo su juo (ir atitinkamai dėl išlaikymo priteisimo iš kitos pusės.).

Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių:

• tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas;
• vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą);
• kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.

Teismų praktika dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas.

Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas veiksnys, turintis įtakos vaiko psichologinei būklei, todėl, kai vaikas daugiau kaip vienus metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai.

Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų Lietuvos Aukščiausiojo teismo2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

Kasacinio teismo praktikoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos, yra:

• laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą;
• būsto sąlygos;
• vaiko poreikių tenkinimas;
• bendravimo ryšių susiformavimas;
• susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu;
• ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis;
• kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje.

Tarptautinėje ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojamas ilgesnis kaip vienerių metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje terminas. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

Žemiau esančioje lentelėje pateikiami dažniausiai pasitaikantys klausimai ir atsakymai, susiję su vaiko teise į būstą po skyrybų:

tags: #del #tevu #pareigos #uztikrinti #vaiko #teise