Nuo seno lietuviai per saulėgrįžą švęsdavo Rasas - tvėrimo, prasidėjimo šventę, kai suvešėjusi gamta yra pasiruošusi pradėti naują gyvybę. Dar XVI-XVIII a. Rasos šventė tęsdavosi nuo gegužės pabaigos iki pat birželio galo. S. Daukantas Rasos šventę vadina vainikų švente arba viešėmis ir teigia, jog jos buvo švenčiamos birželio gale 14 dienų.
Tik XIX a. Lietuvoje iki šiol išlikęs paprotys Joninių išvakarėse nupinti ąžuolo vainiką ir girliandas. Girliandomis papuošiamos Jono ar Janinos namų durys, kiemo vartai, vainikas prikalamas ant durų ar pakabinamas ant durų rankenos. Prie durų rankenos galima prikabinti ir dovanėlę. Todėl tikėta, kad Joninių vakarą surinktos žolelės turinčios ne tik gydomąją, bet ir maginę galią. Birželio 24 d. Iš surinktų žolelių būdavo verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki. Ypatinga reikšmė skirta jonažolei - tikėta, kad ji gali išgydyti net 99 ligas! Naktį iš žolynų buriamasi.
Vainiko reikšmė Joninių šventėje ypatinga. Apskritas, pabaigos neturintis vainikas reiškia amžinybę ir darną, žmogaus dvasinį tyrumą. Nors vainikais Joninių naktį puošias visi, bet jis visų pirma - jaunų, netekėjusių mergelių puošmena. Tai doros ir skaistybės simbolis. Vainikais buriama sustojus prie kupolės (šakotos karties). Kupolė - tai Pasaulio medžio simbolis, kur šaknys - tai požemis, kamienas - antžemis, o šakos - dangus. Atsistojus prieš tokį "medį" reikia mesti vainiką už savęs.
Netekėjusios merginos vidurnaktį į upę ar ežerą paleisdavo po du vainikus. Buvo leidžiama ir po vieną vainikėlį su žvakute. Manyta, kad jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. Manyta, kad Joninių naktį stebuklinga ir rasa. Kuo didesnė rasa šventės rytmetį - tuo geresnis derlius. Rasa prieš saulei patekant turi nepaprastų gydomųjų galių. Jos surinkus reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos, pabarstyti į daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės.
Joninių naktį ant aukštos kalvos buvo sukuriamas didelis laužas. Buvo manoma, kad kuo toliau apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius. Jaunimas Joninių naktį šokinėdavo per laužą. Stebuklinga ir saulė. Sakoma, kad ji tiesiog žaižaruojanti. Joninių rytą patekėjusiai saulei dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti.
Visiems gerai žinoma, kad Joninių naktį pražysta paparčio žiedas. Manoma, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu - gali girdėti kitų žmonių mintis, todėl žino visas jų paslaptis; supranta paukščių kalbą. Paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką jokiu būdu negrįžčioti atgal. Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis. Laukiant paparčio žiedo pražystant gąsdina piktosios miško dvasios. Todėl reikia drąsos, susikaupimo ir nesigręžioti.
Joninių vakarą, surinkus devynių žolių puokštę, reikia sugrįžti prie namų ir užmesti ją namo stogo. Merginoms patariama prieš vidurnaktį iškasti darže gabalėlį velėnos ir jį apversti. Jei skauda dantį ar kokią kitą kūno vietą, Joninių naktį reikia prisirinkti saują jonvabalių, užpilti juos spiritu ir kiek palaikius gerti po šaukštelį. Jei nori, kad kaimyno karvė užtrūktų, Joninių rytą, dar saulei netekėjus, reikia nueiti į kaimyno pievą ir vilkti per tą pievą audeklą. Permirkusį audeklą išplauti vandeniu ir tą vandenį sugirdyti savo karvėms.
Raugerškiai: spalvingas akcentas jūsų sode
Norint, kad sodas rudenį neatrodytų per daug monotoniškas ar nuobodus, patartina auginti raugerškių. Šie augalai džiugina veislių įvairove: nuo miniatiūrinių iki stambių krūmų, nuo aukso geltonumo iki tamsiai purpurinių lapų, nuo koloninių iki padrikų formų. Raugerškiai nereikalauja ypatingos priežiūros, jie mėgsta sausą, saulėtą vietą. Tik kelios veislės geriau auga pavėsyje.
Raugerškiams labiausiai tinka gerai nusausintas, pralaidus dirvožemis - jis gali būti ir rūgštinis, ir šarminis. Šie augalai augs ir kalkingoje dirvoje. Jokiu būdu nesodinkite raugerškių labai drėgnoje vietoje, nes didelė drėgmė jiems nepatinka. Prieš sodinant į dirvožemį patartina įmaišyti durpių ir komposto arba mėšlo, tada krūmas augs greičiau, bus vešlesnis.
Raugerškiai ypač gražiai atrodo pasodinti prie mūrinės sienos arba prie tvoros, taip pat iš jų galima formuoti gyvatvorę, nes šie augalai gana vešlūs. Prie raugerškių galima sodinti rožes - šios gėlės labai gražiai atrodo vešlių jų lapų fone. Jei norite suformuoti krūmą, karpyti jį geriausia vasaros pabaigoje, tada krūmas puikiai ištvers procedūrą. Dauginti skirtas šaknų atžalas taip pat geriausia atskirti vasaros pabaigoje, kai jos išauga iki apytikriai 8 cm ilgio.
Lietuvos miškuose ir šlaituose natūraliai auga paprastieji raugerškiai. Jų žiedai susitelkę į kekes, uogos raudonos. Jos valgomos, rūgštoko skonio, po šalnų dar skanesnės. Iš jų verdamos uogienės, marmeladai, džemai, gaminamos sultys ir kiti gardumynai. Uogose daug vitamino C. Želdynuose dažniausiai auginami Tunbergo raugerškiai. Jų lapeliai lygiakraščiai, spygliai išsidėstę po vieną, žiedai pavieniai ar susitelkę į mažas kekutes. Uogos apvalesnės nei paprastųjų raugerškių, raudonos. Jos nevalgomos, tačiau rudenį ir žiemą atrodo labai gražiai.
Tunbergo raugerškiai geriausiai auga vidutinio derlingumo priesmėlyje ar lengvame priemolyje, kurių pH 5-7. Želdynuose auginamos ir paprastojo raugerškio raudonlapės veislės „Atropurpurea“ (purpuriniais lapais) ir „Violacea“ (tamsiai purpuriniais, beveik violetiniais lapais).
Raugerškiai: nuo gyvatvorių iki vazonų
- Tinka gyvatvorėms: Didelių augalų kompozicijoms, parkams, skverams, apsauginiams želdiniams ar šlaitams sutvirtinti puikiai tiks stambesnių raugerškių veislės: paprastojo raugerškio „Violacea“, Tunbergo raugerškio „Atropurpurea“, „Erecta“, „Aurea“, „Harlequin“, „Kelleris“ ir kt. Iš raugerškių galima sodinti nepereinamas gyvatvores, joms tinka visos šių augalų veislės.
- Mažoms erdvėms: Mažų raugerškių veisles „Admiration“ ar „Atropurpurea Nana“ patartina rinktis norint spalvingos gyvos atitvaros tarp sklypo zonų. Nekarpomai gyvatvorei tiktų „Kelleris“, „Atropurpurea“ ar „Erecta“.
- Vazonams: Vazonuose kuriamoms kompozicijoms galima rinktis mažų raugerškių veisles „Bonanza Gold“, „Admiration“, „Atropurpurea Nana“. Dideliuose vazonuose keletą metų gali augti ir didesnių raugerškių veislės. Svarbu nepamiršti vazonų apšiltinti prieš žiemą, nes raugerškių šaknys šalčiui gana jautrios.
Šie augalai dera prie akmenų, laiptų ar sienelių, alpinariumuose ar japoniškuose soduose. Tereikia išsirinkti mieliausius.
Riešutmedžių auginimas: perspektyvus verslas Lietuvoje
Sparčiai populiarėjant riešutmedžių auginimui, Lietuvoje kiekvienais metais vis daugėja graikinių riešutų ir lazdynų giraičių plotų. Riešutmedžiai - mažiausiai priežiūros reikalaujantys sodo augalai, tačiau juos reikia nuolat genėti, retinti bei stebėti, kad neužpultų ligos ir kenkėjai.
Pajiešmenių pakraštyje šalia botaninio-zoologinio draustinio įsikūręs Agnės ir Pauliaus Balčiūnų šeimos ūkis, pavadinimu „Lazdūkis“ - riešutų pasaulyje jie dar naujokai. Keletą metų padirbėję Londone ir nusprendę sugrįžti į Lietuvą, dabar jaunieji ūkininkai šeimininkauja Pauliaus senelių sodyboje ir mėgaujasi vienkiemio ramybe.
„Pasodintas medis palieka didžiausią išliekamąją vertę. Manęs kažkada neliks, o mano sodinti medžiai kitiems padovanos jaukią aplinką. Teisingai prižiūrimi jie galės augti penkiasdešimt ir daugiau metų. Lazdynai ne krūmai, o medžiai, jie pastoviai genimi ir formuojami, neleidžiant išaugti į krūmus. Kruopščiai prižiūrimas ir suformuotas medis ateityje džiugins derliumi. Išgenėtos lazdyno šakos turi būti perpučiamos vėjo, kadangi atsiradusioje užuovėjoje palanki terpė veistis įvairiems kenkėjams.
Prieš aštuonerius metus įsikūrę vienkiemyje, pastebėjome, jog mūsų sodyboje dėl aplinkui dirbamų laukų, išnykę boružės. Jos pagrindinės amarų naikintojos. Tuo metu dirbau biodegalų gamykloje „Kurana“ ir iš ten atsivežiau boružėlių, prisirinkau jų iš po grūdų valymo liekančiose atliekose kelis trijų litrų stiklainius. Dirbdamas Londone antrinių žaliavų rūšiavimo ir perdirbimo įmonėje Paulius nesiliaudavo stebėtis - žmonės išmeta maistą, rūbus, neišpakuotas dovanas ir net jiems siųstus sveikinimų atvirukus. Šio darbo dėka jis pamatė tikrąjį žmonių veidą ir jų supratimą apie vertybes.
„Niekada negalėčiau išmesti man kažkada atsiųsto atviruko ar dovanos, juk tai sentimentai, susiję su brangiais žmonėmis. Tokie, kiekvieną dieną patiriami įspūdžiai, paskatino sugrįžti į gimtinę, nors darbdaviai siūlė neribotos trukmės darbo sutartį. Grįžau ne vienas, Londone susipažinau su būsima žmona Agne, kilusia iš Kauno. Nusprendėme gyvenimą kurti vienkiemyje ir kuo toliau pabėgti nuo didelio miesto skruzdėlyno. Kažkada sesuo man priminė, kaip vieną vaikystės vasarą kalbėjomės sėdėdami ant žaginio ir aš pasakiau, jog čia gyvensiu, nors pats šito jau nebeprisimenu. Aplink sodybą visur buvo dirbami laukai, nuolatinis triukšmas ir dulkės, nuo trąšų raudonuodavo namų stogai, ne visada galėdavome išeiti į lauką.
ESO avarinėje tarnyboje elektriku dirbantis vyras važinėja po visą Lietuvą, šalina įvairius gedimus, kurie atsiranda praūžus audroms ir kitoms anomalijoms, prižiūri elektros linijas. Pasak ūkio šeimininko, riešutų auginimas - viena iš brangiausių ūkininkavimo krypčių. Daugiausiai tenka investuoti įsigyjant medelius.
„Riešutmedžių priežiūros darbai prasideda kovo pradžioje, pirmiausiai reikia prevenciškai nupurkšti medžius nuo kenkėjų. Stengiuosi, kad to reikėtų kuo mažiau, aplink medžius kultyvuoju žemę, kad nesiveistų dirvoje žiemojantys kenkėjai ir išropotų į išorę. Vėliau prasideda medelių genėjimas, kuris tęsiasi visus metus, nes lazdynas linkęs auginti vis naujus ūglius ir virsti į krūmą. Vasarą laukia ravėjimas, ravime rankomis, kad netrūktų drėgmės, įrengėme laistymo sistemas. Medžiai ypač nemėgsta pavasarinių sausrų, nukenčia nuo vėtrų. Kiekvienais metais tenka atsodinti kelias dešimtis nudžiūvusių lazdynų. Dažniausiai jie prigeria nuo drėgmės pertekliaus per pavasarinius potvynius. Tai nėra lepus augalas, tačiau jis reikalauja nuolatinės priežiūros. Patys sunkiausi pirmieji dveji metai nuo pasodinimo, kai dar silpnos šaknys. Lapkritį reikia išgrėbti nukritusius lapus, dar kartą iškultivuoti žemę ir palikti medžius ramiai žiemoti. Pasikeitus gamtos sąlygoms medžiai vis labiau nukenčia nuo kenkėjų. Pati pavojingiausia grybelinė liga moniliozė bei puolantys parazitai - amarai ir straubliukai. Pastarieji ankstyvą pavasarį padeda kiaušinėlius ant žiedų. Susiformavus riešutui, jie įsikuria viduje ir visą riešutą suvalgo.
Ūkyje auginami keturių veislių riešutai. Jie prinoksta skirtingu laiku, skiriasi savo skoniu ir forma. Auginami ir desertiniai riešutai. Derliaus surinkimo darbai tęsiasi nuo rugpjūčio iki rugsėjo. Deja, bet visi trijų hektarų dydžio ūkyje užaugę riešutai jau realizuoti, belikę tik likučiai. Ateityje, kai riešutmedžiai bus užaugę, planuojamas derlius turėtų siekti apie toną iš hektaro. „Galbūt parduosime juos turgavietėse arba gaminsime produkciją iš riešutų. Tai labai populiari žaliava - riešutų aliejaus, sviesto, granolos, chalvos ir kitų produktų paklausa visame pasaulyje gerokai lenkia pasiūlą. Lukštai, sutrinti į miltus - itin vertingas kalcio šaltinis. Lietuviai daug keliauja, paragauja užsienyje populiarių patiekalų ir naujų idėjų parveža į Lietuvą. Visų sumanymų dar nenorime atskleisti. Dideliuose ūkiuose riešutus surenka ir išvalo kombainai. Riešutai neskinami, sunokę jie patys išbyra ant žemės, belieka susigrėbti ir susirinkti. Nors mėgsta jais pasmaguriauti pelės, kovoti su graužikais padeda peles laukuose gaudančios lapės.
Įsikūrę vienkiemyje jie jau pasodino apie tris tūkstančius įvairiausių medžių. Išmoko džiaugtis akimirkomis, kai gali grožėtis, kaip visai mažas medelis gražiai užauga. Pauliaus senelių namai pastatyti iš kadaise visai šalia veikusios Pajiešmenių plytinės plytų. Ūkyje Paulius praleidžia visą savo laisvalaikį. Nuo pavasario kiekvieną rytą apeina ir apžiūri medelius, stebi, ar neatsirado naujų parazitų. Medelių sodinimas užtrunka. Pernai, lapkričio mėnesį, Paulius visą savaitę sodino naują sklypą, kasdien užtrukdavo iki trečios valandos nakties, kaip jonvabalis, pasišviesdamas prožektoriumi ant galvos. Baigęs žemės ūkio technikos inžineriją tuomečiame Kauno žemės ūkio universitete, pagal specialybę Paulius niekada nedirbo. Išsilavinimas pravertė gyvenime, tačiau vis beieškant savęs teko pakeisti net aštuoniolika darboviečių. Mokykliniais metais Pasvalio muzikos mokyklos dailės skyriuje lankė tapybos pamokas, tačiau į meno pasaulį gyvenimo kelias taip ir nepasuko.
Palėvenės dvaras: istorija ir atgimimas
Stirniškiuose stūksantis Palėvenės dvaras žavus visais metų laikais. Akį traukia aptrupėję griuvėsiai, bajorų laikus mena senutėliai dvaro teritorijoje augantys medžiai. Nors didingų rūmų šiandien belikusi tik dalis, Palėvenės dvaras alsuoja gyvybe. Palėvenės dvaras buvo pagrindinė Komarų rezidencijos vieta. XVII a. pirmas Komaras, Vladimiras Zabožinskis, atvyko iš Padniestrės, kur buvo paveldėjęs didelius turtus, net įkūręs vietovę - Komarogradą. „Tikriausiai, į Lietuvą jis atvažiavo, kad realizuotų dalį savo pinigų ir išsirinko vietą čia. Tai pirmasis Komarų šeimos dvaras Lietuvoje“, - jo istoriją pradėjo pasakoti dvaro paveldėtoja N. M. Dvaro šeimininkė Nijolė Marija Milaknienė. Ant sienos kabo jos kryželiu siuvinėti darbai.
Komarai senąjį namą perstatė į gana pretenzingus rūmus. Dešinysis fligelis buvo pailgintas, iš įvažiavimo pusės pristatyta erdvi, aukšta, dekoruota dviem bokšteliais oranžerija, kuri tarnavo ir kaip žiemos sodas. Rūmuose buvo 26 įvairios paskirties ir dydžio patalpos, dalis rūmų turėjo stilingą apstatymą. Tarp įdomiausių baldų išsiskyrė didžiulė prancūziška spinta - komoda iš Marijos Antuanetės laikų. Valgomosios salės sienas puošė riešutmedžio paneliai, giminės portretai, tarp jų - tapyti Kazimiero Pochlavskio ir ruso Aleksandro Lundo.
1859 m. Komaro dvare veikė vandens malūnas ir spirito varykla. Palėvenės dvare žemės ūkis XIX a. XIX a. pab.-XX a. pr. Palėvenės dvaras priklausė Mykolo Komaro broliui Jurgiui Komarui. 1912 m. po jo mirties likusį turtą pasidalijo šeši vaikai. Tarpukariu dvare plėtota intensyvi ūkinė veikla. 1940 m. sovietinė valdžia dvarą nacionalizavo. Visa, kas vertinga, buvo išgrobta. Rūmuose įsikūrė sovietų karinis dalinys, kuris įrenginėjo Skverbų aerodromą. 1941 m. Palėvenės dvaras 1904 m.
Sovietiniais metais buvusio dvaro pastatai naudoti gamybinėms reikmėms - rūmuose veikė musgaudžių cechas, spirito varyklos patalpose - „Anykščių vyno“ filialas, gaminęs kalvadosą ir spaudęs obuolių sultis. Apie 1985 m. čia įsikūrė Panevėžio autokompresorių gamyklos ir „Šviesos“ kolūkio bendras cechas, kuriame pervyniotos elektros variklių apvijos.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuo 1992 m. buvusio Palėvenės dvaro šeimininke tapo Bogdano Komaro anūkė N. M. Su vyru Algirdu moteris gyveno Panevėžyje. Ji tvirtino, kad visada domėjosi savo šeimos istorija. „Senelis Bogdanas Komaras dažnai kalbėdavo, kad yra tokia Palėvenė, kuri mums grįš. Taip ir atsitiko. Vaizdas, kurį tąsyk rado, pasak N. M. Milaknienės, buvo baisus - viskas apžėlę, apaugę krūmais. „Pradėjome po truputį tvarkytis, ilgą laiką tai ir darėme, važinėdavome iš Panevėžio, žiemą - tik retkarčiais, o vasaromis įsikurdavome priestatėlyje, ledainėje. Reikėjo ir aplinką tvarkyti, ir parką. Paskui, prieš 12 metų, nusprendėme su vyru čia apsigyventi.
Nijolė Marija sakė, kad santaupų neturėjo, tad pardavę mišką už gautus pinigus įsirengė buvusios pieninės antrą aukštą. Vyriausiai anūkei Gretai rengiantis tekėti, nuspręsta šventę surengti ne kur kitur, o Palėvenės dvare. Vaizdas toli gražu nebuvo toks, koks yra šiandien, viskas priminė kolūkinius laikus - dvaro salė iki pusės buvo išdažyta aliejiniais dažais, pilna senų baldų. Vyriausias Nijolės Marijos sūnus Egidijus, Gretos tėtis, kibo į darbus ir per kelis mėnesius dvi patalpas suremontavo. „Tai buvo spyris. Nuo tada pradėjome judinti visas centrinių dvaro rūmų patalpas. Reikėjo keisti grindis, nes po rūmais yra rūsys, tad grindys buvo supūdytos, viską lupome, liejome monolitą. Darbo buvo daug. Padėjo abu sūnūs - Egidijus ir Mindaugas, nuolat triūsė vyras. Dabar sutvarkyta gyvenamoji rūmų dalis - penki kambariai, dvi salės, virtuvė, likusi tik viena patalpa, bandysime antrame aukšte rengti miegamuosius. Bet visa tai reikalauja be galo didelių investicijų, po truputį pataupydami kasmet kažką sutvarkome ir atnaujiname dvarą. Būtinai reikia tvarkyti ir griūvančius dvaro rūmų bokštus. Esame priversti užsiimti turizmu, nuoma, kad gautume pajamų remontui“, - pasakojo N. M.
Ji užaugino tris vaikus - du sūnus ir dukrą Inesą, bet, anot pašnekovės, daugiausia savo triūso ir sumanymų, rekonstruojant dvarą, yra įdėjęs sūnus Egidijus. „Jam tai patinka, jaučia malonumą tuo užsiimdamas. Palėvenės dvaras sulaukia daug lankytojų, ypač - šiltuoju metų laiku. Žiemą svečių dvaro šeimininkė nepriima, nes patalpos nešildomos. Vasaromis dvaras nuomojamas pobūviams, daugiausia - vestuvėms, krikštynoms, jubiliejams rengti, taip pat atvyksta ekskursijos, organizuojamos stovyklos. Kiekvieną vasarą dvaro teritorijoje rengiamas respublikinis bajorų sąjungos suvažiavimas. Daug vestuvininkų savaitgaliais čia suguža į fotosesijas, jį aplankyti mėgsta ir pavieniai lankytojai, šeimos iš Kupiškio, Panevėžio. Bendrauti su lankytojais, pasakoti jiems dvaro istoriją Nijolei Marijai - tikras malonumas. Tada pailsi, nes vasaromis sėdėti rankų sudėjus nėra kada, nuo ryto iki vakaro triūsia - apeiti, prižiūrėti tokią didžiulę teritoriją išties nelengva.
Dvarą supa senutėliai medžiai - liepos, uosiai, kanadiniai klevai. Dar dvaro dabartinės šeimininkės prosenelio sodinti. Dvaro pastatai - architektūros paminklas. Namuose N. M. Milaknienė saugo visą krūvą senųjų dvaro nuotraukų. Jas dukrai perdavė mama. Neįkainojama dovana šeimai ir šalia gyvenusių kaimynų Monikos ir Adolfo Vapšių išsaugotas ir N. M. Milaknienei grąžintas Bogdano Komaro archyvas. Jame - dalis jos senelio dienoraščio, Komarų giminės Raguvėlės kapinaitėse esančių kapaviečių planas, genealoginis medis, kuriame - 17 giminės kartų, taip pat 1915 m.
N. M. Milaknienė pasakojo, kad archyviniuose dokumentuose šis dvaras dar vadinamas žemutinės Palėvenės dvaru, o kur stovi dominikonų vienuolynas, buvusi kalno Palėvenė. Čia irgi daug žemių priklausė Komarams. Paklausta, ar niekada nesigailėjo apsisprendusi grįžti į Palėvenės dvarą, N. M. Milaknienė sakė, kad tikrai ne. „Seneliai, proseneliai tiek yra įdėję ir dabar prarasti šansą visa tai turėti? Dalis dvaro, be abejo, sugrius, bet vis tiek viskas yra sava. Mes čia labai įpratome, kad į miestą nuvykstame tik trumpam, apsipirkti, reikalų susitvarkyti. Pas vaikus trumpai pabūname, jie kviečia likti nakvoti, bet ne, čia jau traukia, čia - namai.
Taip pat svarbu paminėti keletą datų ir patarimų sodininkams bei daržininkams:
- Vasario 15 d. - tinkama diena tręšti kambarinius augalus, juos genėti, ruošti žemės mišinius daigams, dezinfekuoti šiltnamius.
- Salierus sėti daigais rekomenduojama nuo vasario 25-os iki kovo 10 dienos.
Ir nepamirškite, kad net ir žiemą galima džiaugtis prieskoninėmis žolelėmis, kurios suteiks gaivumo ir aromato jūsų namams bei patiekalams.