Darbuotojo atsakomybė už įmonės turtą Lietuvoje

Įmonės turtas yra svarbus jos veiklos pagrindas, todėl darbuotojų atsakomybė už jo saugojimą ir tinkamą naudojimą yra itin aktuali. Šiame straipsnyje bus analizuojama, kokiais atvejais bei pagrindais atsiranda darbuotojo materialinė atsakomybė, kai jo veiksmų, atliekant darbines funkcijas, rezultate tretieji asmenys patiria žalos, koks yra nuostolių atlyginimo mechanizmas bei kokio dydžio nuostolių atlyginimo iš darbuotojo gali reikalauti darbdavys regreso tvarka.

Advokatų kontoros „TGS Baltic“ darbo teisės advokatė Indrė Mažeikaitė paaiškina, kuriais atvejais darbuotojui už padarytą žalą gali būti taikoma atsakomybė pagal Darbo kodeksą (DK), kokia ji galėtų būti ir kokie ribojimai taikomi. „Pirmiausia reikėtų žinoti, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.

Nors 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus dabartiniam (DK) buvo atsisakyta su darbuotojais sudaromų visiškos materialinės atsakomybės sutarčių, tačiau visiško darbuotojų padarytos žalos atlyginimo DK neatsisakyta, jis reglamentuojamas kitaip: žalos atlyginimą susiejant su žalą padariusio darbuotojo kaltės forma“, - teigia I. Mažeikaitė.

Darbuotojo materialinės atsakomybės pagrindai ir dydis

Darbuotojo, vykdančio darbo funkcijas, veiksmais trečiajam asmeniui padarytos žalos atlyginimo atvejams yra būdingas ypatumas, pasireiškiantis tuo aspektu, kad žalą trečiajam asmeniui privalo atlyginti ne pats darbuotojas, kurio neteisėtais veiksmais yra padaryta žala, o jo darbdavys, kurio nurodymą vykdė darbuotojas. Taigi, tuo atveju, kai, pavyzdžiui, dėl įmonės darbuotojo veiksmų įmonės klientai patyrė žalos (pavyzdžiui, kurjeris netinkamai transportavo siuntinį, ko rezultate jis buvo apgadintas), pareiga atlyginti trečiųjų asmenų patirtą žalą kyla būtent darbdaviui, bet ne konkrečiam tą žalą sukėlusiam darbuotojui, t.y. žalos atlyginimo santykių subjektai šiuo atveju yra darbdavys ir asmuo, faktiškai patyręs žalą.

Tai reiškia, kad jeigu trečiajam asmeniui geruoju nėra atlyginta žala ir yra inicijuojama civilinė byla dėl žalos atlyginimo, atsakovu tokioje byloje bus būtent darbdavys, t.y. įmonė, kurioje dirba žalą padaręs asmuo.

Tačiau toks darbuotojo veiksmais padarytos žalos atlyginimo ypatumas nereiškia, kad darbuotojas, pirmiau nurodytu būdu pasibaigus jo veiksmais padarytos žalos atlyginimo prievolei, neatsako už savo neteisėtais veiksmais sukeltas neigiamas pasekmes, t.y. neturi atlyginti savo veiksmais padarytos žalos, kuri buvo atlyginta darbdavio. Darbdavys, atlyginęs darbuotojo veiksmais padarytą žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į darbuotoją - tokia darbdavio teisė yra pirmiausia reglamentuota Lietuvos Respublikos darbo kodekse bei išplaukia iš CK 6.280 straipsnio 1 dalies, kuri bendriausia prasme reguliuoja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę.

Darbuotojo padarytą žalą atlygina darbdavys.

Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, tačiau jos dydis negali viršyti daugiau nei 3 darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių. Jei žala buvo padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo - ne daugiau nei 6 darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių. „Yra atvejų, kai darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą be apribojimų, pavyzdžiui, jei žala padaryta tyčia, neblaivaus darbuotojo, buvo pažeista pareiga saugoti konfidencialią informaciją ir kt. atvejais numatytais DK“, - teigia darbo teisės ekspertė.

Atlyginęs žalą, darbdavys įgyja regreso teisę į darbuotoją, tačiau ne daugiau negu trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio.

Darbuotojo atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo, Darbo kodekso 153 str. numato, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, - ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Tačiau yra keli atvejai, kai darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, tokie atvejai numatyti DK 154 straipsnyje.

Darbuotojas privalo atlyginti visą žalą šiais atvejais, būtent:

• žala padaryta tyčia.
• žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių.
• žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo.
• žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo.
• darbdaviui padaryta neturtinė žala, kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje.

Tai reiškia, kad darbuotojo atžvilgiu priimamas teismo nuosprendis (dažniausiai apkaltinamasis), kuriuo darbuotojas nuteisiamas dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Tačiau kyla klausimas, kokio dydžio žalą turi atlyginti darbuotojas, jeigu jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos padarymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad tokiu atveju darbuotojui kyla pareiga atlyginti visą žalą, nepaisant to, kad jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, nes konstatuojama, kad jis padarė nusikalstamą veiką o atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės neeliminuoja nusikalstamos veikos padarymo fakto.

Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju asmeniui kyla pareiga atlyginti visą padarytą žalą.

Nuostolių dydžio mažinimas

Kalbant apie žalos atlyginimo dydį, yra svarbu pažymėti, kad teismai, nagrinėdami bylas dėl žalos priteisimo iš darbuotojų, gali sumažinti priteistinų nuostolių dydį iš darbuotojų, kuriems kyla visiško nuostolių atlyginimo pareiga. Priteistina nuostolių suma gali būti sumažinta, atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į darbuotojo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia.

Nuostata, suteikianti teismui teisę mažinti darbdaviui priteistiną žalos atlyginimą, taikytina tiek darbuotojo ribotos materialinės atsakomybės atvejais (DK 153 straipsnis), tiek darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės atvejais (DK 154 straipsnis), išskyrus atvejį, kai žala yra padaroma tyčia. Vadinasi, teismas, nors ir egzistuoja pagrindas taikyti darbuotojui visišką materialinę atsakomybę, turi teisę sumažinti darbdaviui priteistiną žalos atlyginimą. Priteistinos žalos dydžio mažinimas yra aktualus, kai darbuotojas dirba srityje, susijusioje su didesnio pavojaus šaltinio valdymu.

Nors darbuotojui kylą pareiga atlyginti visą žalą, teismas gali sumažinti žalos dydį, įvertinęs reikšmingas aplinkybes (turtinė padėtis, kaltės forma, kitos žalos padarymo aplinkybės ir pan.).

Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad siekiant užtikrinti tinkamą abiejų darbo teisinių santykių šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, darbdavys, vykdantis didesnio pavojaus veiklą, turi prisiimti tam tikrą žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos, galinčios materializuotis per darbuotojo veiksmus, kuriuos jis atlieka, vykdydamas darbo sutartimi pavestas darbo funkcijas, dalį. Tokios rizikos prisiėmimas reiškia, kad darbdavys, vykdantis didesnio pavojaus veiklą, turi prisiimti (atlyginti) tretiesiems asmenims darbuotojo veiksmais padarytos žalos dalį (be regreso teisės į darbuotoją).

Darbdaviui tenkančios prisiimti (atlyginti) žalos dydis nustatytinas, atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį, pavojingumą ir atitinkamai potencialios žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos laipsnį, darbuotojui pavestų vykdyti darbo funkcijų pobūdį, darbuotojo veiksmų, kuriais tretiesiems asmenims padaryta žala, atitiktį pavestoms vykdyti darbo funkcijoms ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (2018 m. birželio 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-225-690/2018).

Darbdavys, vykdantis didesnio pavojaus veiklą, turi prisiimti tretiesiems asmenims darbuotojo veiksmais padarytos žalos dalį.

Šioje byloje teisėjų kolegija konstatavo, kad darbdavio vykdomos veiklos pobūdis (pavojingumas) (logistikos paslaugų teikimas, kai vairuotojai krovininėmis transporto priemonėmis veža krovinius), yra neatsiejamai susijęs su žalos atsiradimo tikimybe, todėl pripažintina, kad darbuotojui darbo sutartimi pavestų darbų funkcijų vykdymas neatsiejamai susijęs su didesnio pavojaus šaltinio naudojimu. Vadovaujantis minėtu, pažymėta, kad nustatant priteistino žalos atlyginimo dydį turi būti įvertintas darbdavio vykdomos veiklos pobūdis, pavojingumas ir žalos padarymo tretiesiems asmenims vykdant šią veiklą rizikos laipsnis.

Kai darbdavio veikla yra susijusi su didesnio pavojaus šaltinio naudojimu, visos tretiesiems asmenims padarytos žalos priteisimas iš darbuotojo laikomas visos rizikos, kylančios iš ieškovės vykdomos veiklos, susijusios su didesniu pavoju aplinkiniams, perkėlimu darbuotojui, todėl nagrinėjant žalos, priteistinos iš darbuotojo, dydžio klausimą, būtina įvertinti darbdavio vykdomos veiklos pobūdį, pavojingumą, potencialios žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos laipsnį ir atitinkamai paskirstyti bylos šalims, kaip darbo teisinių santykių dalyviams, žalą, kuri atsirado materializavusis ieškovės veiklos rizikai.

Tad tais atvejais, kai darbdavys reikalauja iš darbuotojo atlyginti visą darbuotojo tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią valdant didesnio pavojaus šaltinį (automobilį, laivą, lėktuvą, motociklą ir pan.), darbuotojas visiškai pagrįstai gali atsisakyti tą padaryti, t.y. atsisakyti atlyginti visą nuostolių sumą, argumentuodamas tuo, kad darbdavys turi prisiimti nuostolių atsiradimo rizikos dalį, atsižvelgiant į darbdavio pasirinktos veiklos pavojingumą.

Vadovo pareigos ir atsakomybė

Įmonės vadovo ar valdymo organo pareigos yra plačiai ir išsamiai apibrėžtos Civiliniame kodekse:

• Veikti sąžiningai ir protingai.
• Būti lojaliam.
• Laikytis konfidencialumo.
• Vengti interesų konflikto.
• Laikytis turto atskyrimo principo.

Šių pareigų pažeidimas gali lemti civilinę, baudžiamąją arba materialinę atsakomybę.

Bendrovės vadovybė turi veikti ypač rūpestingai, sąžiningai, o jos sprendimai turi būti priimami išimtinai tik bendrovės naudai. Pasitaiko atvejų, kai pažeidus šias pareigas, vadovui ar valdybos nariams iš savo kišenės tenka atlyginti bendrovės patirtus nuostolius.

Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) UAB „Druskininkų autobusų parkas“ direktoriaus veiksmus, kuriais jis kurį laiką nuomojo jam priklausančias transporto priemones vadovaujamam autobusų parkui, įvertino kaip ekonomiškai nenaudingus ir nereikalingus bendrovei. Teismo manymu, tokiais direktoriaus veiksmais buvo supainioti interesai bei veikta ne bendrovės, o išimtinai savo tikslų naudai.

Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas versle priimamas sprendimas neišvengiamai susijęs su komercine rizika, bendrovės vadovybė privalo atlyginti bendrovės patirtus nuostolius tik tada, kai yra peržengtos šios rizikos ribos.

LAT, spręsdamas „Star 1 Airlines“ buvusio vadovo asmeninės atsakomybės už beveik 3 mln. eurų siekiančius nuostolius klausimą, pritaikė taip vadinamą verslo sprendimų priėmimo taisyklę, pagal kurią, vadovas neatsako už bendrovės nuostolius, jei sprendimus priėmė įvertinęs galimas rizikas, siekdamas naudos įmonei, sąžiningai ir nesupainiodamas interesų. Taigi vadovas asmeniškai atsako už sprendimus tik tais atvejais, kai sprendimą jis priėmė neįvertinęs rizikos, toks sprendimas buvo akivaizdžiai nenaudingas bendrovei ar kai vadovas veikė aplaidžiai.

Bendrovės vadovybės civilinė atsakomybė galima ir už pavėluotą kreipimąsi dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo.

Siekiant asmeninės vadovybės atsakomybės už bendrovės nuostolius, į teismą besikreipiantis asmuo turės įrodyti nemažai civilinės atsakomybės sąlygų, įskaitant neteisėtus vadovybės veiksmus bei bendrovės patirtą žalą.

Išskyrus tuos atvejus, kai vadovas pasisavino ar iššvaistė bendrovės turtą, praktikoje įrodyti, jog vadovas veikė neteisėtai gana sudėtinga.

Kadangi teismų praktikoje pripažįstama ir taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė, siekiant pagrįsti neteisėtus vadovo veiksmus, būtina įrodyti, jog vadovas neįvertino rizikos, sandoris bendrovei buvo nenaudingas, vadovas buvo nesąžiningas ar supainiojo interesus. Dar daugiau, sunkumų gali kilti su žalos dydžio nustatymu.

Remdamasis tuo LAT nusprendė, kad „Star 1 Airlines“ vadovo, kuris su finansinių sunkumų turinčia bendrove sudarė ir vykdė bendrovei nuostolingus sandorius, nėra asmeniškai atsakingas už bendrovės nuostolius, nes įmonė buvo pagrindinis bendrovės užsakovas bei dalinai atsiskaitydavo su bendrove.

Pavyzdžiai iš teismų praktikos

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nagrinėjęs ne vieną situaciją, susijusią su įmonės vadovų atsakomybe. Štai keletas pavyzdžių:

• Svetimo didelės vertės turto pasisavinimas: Akcinės bendrovės direktorius, kuris taip pat buvo ir akcininkas, pervedė pinigus už bendrovės parduotą nekilnojamąjį turtą į savo asmeninę banko sąskaitą. Teismas tokius veiksmus vertino kaip nusikaltimą - svetimo didelės vertės turto pasisavinimą ir iššvaistymą.
• Nuostolingi sandoriai: UAB direktorius sudarė reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurias bendrovė įsigijo reikalavimo teises į nemokius skolininkus. Bankrutavus UAB, jos bankroto administratorius kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo iš direktoriaus. Teismas pasisakė, kad tokiu atveju gali būti taikoma civilinė atsakomybė.
• Savavališkas darbo užmokesčio pasididinimas: UAB direktorius savavališkai pasididino sau darbo užmokestį, nors tą daryti turėjo visuotinis akcininkų susirinkimas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad akcininkai susiję artimais ryšiais ir neprieštaravo tokiam sprendimui, atsakomybės direktoriui netaikė.

Šios situacijos akivaizdžiai parodo, kad bendrovės vadovas visų pirma turi siekti ne asmeninės naudos, o naudos įmonei, vadovas turi būti sąžiningas ir lojalus bendrovei, tačiau daugeliu atveju, susidūrus su nemokumo problema, bendrovės vadovas siekia asmeninės naudos įmonės sąskaita. Tokiu atveju gali kilti atsakomybės klausimas.

Lietuvos įstatymai ir teismų praktiką pakankamai aiškiai detalizuoja bendrovės vadovo pareigas bendrovei, todėl jas pažeidus, priklausomai nuo pažeidimo laipsnio, gali būti pritaikyta baudžiamoji, civilinė, darbuotojo materialinė atsakomybė, o atsakingas bendrovės vadovas turi atlyginti padarytą materialinę žalą - už pasisavintą ar iššvaistytą bendrovės turtą, nuostolius, atsiradusius dėl bendrovei nenaudingų sandorių.

Bendrovės vadovo atsakomybės už įmonei padarytą žalą sąlygos yra aiškinamos pakankamai plačiai, todėl įmonių vadovams reikėtų vengti interesų konflikto painiojant bendrovės ir savo asmeninį turtą. O toks konfliktas yra labiau tikėtinas tada, kai įmonės vadovas yra ir jos akcininkas bei tada, kai įmonė susiduria su veiklos tęstinumo problemomis.

Svarbu detaliai numatyti darbuotojo pareigas. Kad galėtų išreikalauti patirtą žalą iš ją padariusio darbuotojo, darbdavys pirmiausia turi būti atlikęs „namų darbus“, kurie padėtų pagrįsti reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

1. Darbuotojui turi būti nustatytos konkrečios ir aiškios pareigos, dėl kurių pažeidimo gali atsirasti žala.
2. Darbuotojui turtas turi būti perduodamas perdavimo-priėmimo aktu. Tik taip darbdavys galės įrodyti, kad darbuotojui perdavė konkretų turtą, dėl kurio sugadinimo ar praradimo žalos reikalauja.
3. Darbuotojo padaryta žala turi būti pagrįsta konkrečiais įrodymais. Žalos apskaičiavimas gali būti grindžiamas bendrovės sąskaitomis už remontą ir jų apmokėjimo patvirtinimu, turto įsigijimo dokumentais ir kt.
4. Iš darbuotojo turi būti raštu pareikalauta pasiaiškinti dėl darbo pareigų pažeidimo.
5. Turi būti įvertinama, kokio dydžio žalos galima reikalauti iš darbuotojo. Darbuotojo kaltės forma gali nulemti, kokio dydžio žalą darbuotojas turės atlyginti, t. y. ar darbuotojo atsakomybė už žalą bus ribota.

Verslo sprendimo teisė

Verslo sprendimo teisė (angl. business judgement rule) reiškia, jog sprendimus priima įmonės vadovas preziumuojant, kad buvo priimtas teisingas sprendimas, jeigu vadovas laikėsi šių trijų sąlygų:

• Surinko aktualią informaciją;
• Tuo metu jis nebuvo interesų konflikte;
• Gali paaiškinti, kokia buvo sprendimo logika.

Jei šios sąlygos yra įvykdytos vadovo pozicija jo priimtų sprendimų atžvilgiu yra saugi.

Praktiniai patarimai vadovams ir valdybos nariams

Siekiant išvengti atsakomybės už įmonei padarytą žalą, vadovams ir valdybos nariams rekomenduojama:

• Saugoti dokumentus dėl esminių įmonės sprendimų;
• Elgtis atsakingai posėdžių metu;
• Apriboti atsakomybę narystės ar vadovo darbo sutartyse;
• Nustatyti apribojimus dėl žalos atlyginimo įmonės įstatuose;
• Ruošti metinį pranešimą akcininkų susirinkimui, identifikuojant galimą riziką;
• Apdrausti valdybos narius ir vadovus;
• Tinkamai įforminti įmonės informacijos ir finansinių ataskaitų perdavimą kitam vadovui.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad dar 3 metus po vadovo ir įmonės darbo santykių pasibaigimo, įmonės akcininkai gali kreiptis į teismą ir reikalauti asmeninės buvusio įmonės vadovo atsakomybės už įmonei padarytą žalą ar patirtus nuostolius.

Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) vaidmuo

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) yra viena iš kreditorių, į kurių interesus vadovas privalo atsižvelgti.

Teismas išaiškino, kad vienos uždarosios akcinės bendrovės vadovas pažeidė įsipareigojimų vykdymo eiliškumą, kai beveik 90 proc. įmonės sąskaitoje esančių lėšų panaudojo pirmiausiai savo atlyginimui išsimokėti, o ne padengė bendrovės turimą įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI). Skola siekė beveik 70 tūkst. eurų, tačiau iš bendrovės, susidūrusios su mokumo problemomis, sąskaitoje esančių 2343 eurų vadovas didžiąją dalį lėšų (2207 eurų) skyrė būtent savo atlyginimui.

Ši byla yra pavyzdys, kad akcinės bendrovės vadovui išskirtiniais atvejais gali tekti prisiimti asmeninę atsakomybę už neįvykdytus įmonės įsipareigojimus.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.87 straipsnis

Šiame straipsnyje apibrėžtos įmonės vadovo pareigos.

tags: #darbuotojo #nuostoliai #del #sugadinto #imones #turto