Šiame straipsnyje panagrinėsime žinomo žmogaus - Dainiaus Juozeno biografiją ir turtą. Aptarsime jo gyvenimo kelią, karjerą ir finansinę padėtį.
Pusę šimtmečio trukusi okupacija pasibaigė, tačiau sovietų okupacija mūsų kraštą ištiko kaip koks potvynis. 1941 m. birželio vidurio dieną sovietų kariuomenė peržengė mūsų valstybės sieną. Birutės salėje (dabar Vytauto a. 1) 14 valandą 30 minučių sovietų kariuomenė peržengė mūsų valstybės sieną. Pasigirdo griausmas, o kartu kažkoks metalinis džeržgimas. Pasidarė nejauku. Artėjo kažkokia mašina. Tai buvo tankas. Pamatę, kad tankas baigia priartėti, mudu dar labiau pritūpėme. Matome: tankas aplipęs kareiviais. Tankai važiavo vienas paskui kitą. Atbėgome iki Valstybės banko, o tankai vis važiavo. Dauguma jų buvo žydų tautybės. Šaukė: „Valio! Ura! Valio! Ura!”. Kartais ir viena kita gėlė lėkė tanko link. Kareiviai į tai nereagavo. Lyg tai ne jiems tos gėlės. Pradėjo važiuoti sunkvežimiai. Sunkvežimiai mažiukai, tokių mūsų Lietuvoje matyti neteko. Buvo matyti ir didesnių mašinų. Gal tik maža dalis sustojo Utenoje. Dauguma jų nuvažiavo į vakarus. Utenoj jau buvo rusų kariuomenė. Palikau motociklą namie ir grįžau prie plento. Kariškių. Ežere maudėsi daugybė žmonių, daugiausia žydelių. Iškėlę Lenino ir Vorošilovo portretus. Pirko laikrodžius, degtinę.
1940 m. represinėse struktūrose dirbo dalis komunistų ir komjaunuolių, iš kurių dauguma mokėjo rusų kalbą. Komunistų nepasitenkinimą kelia ir mokytojų nuotaikos. 1940 m. dirba aiškių liaudies priešų. 1941 06 19 LKP (b) Utenos apskrities komiteto sekretorius A. ceremonijų nedaryti. 1943 m. norą pasipriešinti. Birželio 16-18 d. Paaiškino, kad bus Raudonosios armijos manevrai.
Arvydo Sekmoko knygos „Birželio sukilimas nėra baigtas“ pristatymas su prof. Valdu Rakučiu
Birželio sukilimas Lietuvoje 1941
OKUPANTŲ PALYDOS 1941 M. visuomenės veikėjai jautė, kad artėja šių galingų valstybių susidūrimas. okupuotoje Lietuvoje jau daug kas laukė karo. kėlė sustiprėjusios represijos ir trėmimai. kam atrodė nedovanotina klaida. Jam vadovavo Antanas Ruzgas. birželio sukilėlių būrys išvaikė čekistus, o miestelio centre, prie paminklo, iškėlė trispalvę. aktyviausius partijos ir komjaunimo veikėjus. vykdomąjį komitetą, kitas įstaigas. sprunkančius raudonosios armijos vadus. buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę. Atskubėjo baudėjai ir pradėjo ieškot nusikaltėlių. sužeistą sukilėlį Joną Stundžią, užbadė jį durtuvais. sovietinį aktyvą, čekistai šaudė kas papuola. partizanai, kuriems vadovavo slapta atvykęs atsargos kapitonas E. Jau antrą karo dieną Saldutiškio būryje buvo 83 sukilėliai. kaimuose. Birželio 24 dieną prie Saldutiškio šaulių namų iškilo trispalvė. Sukilėliai mėgino sulaikyti automatrica iš Utenos važiuojančius komunistus. bėglius nušovė, o tris paėmė į nelaisvę. raudonarmiečiai užkišo visus kelius. bėglius apšaudė. atiteko keli sunkvežimiai ir radijo stotis. Žuvo du sukilėliai. į sukilėlių užnugari nuvedę čekistus. Galinių kaime, Jono Lukošiūno sodyboje. Būrio vadas buvo Juozas Namikas. partijos komitetui. Kutka nedelsdamas nusiuntė du sunkvežimius čekistų. saugojusį sukilėlį Praną Uborevičių. kur buvo užversti medžiais, privažiuoti buvo sunku, o laiko nebuvo. Vaduoti kalinius, daugiausia politinius. iš bolševikinio 29 korpuso pabėgęs Kazys Tuskenis. policininkai Antanas Eimutis ir Petras Kazickas. pistoletėliu kartais užpuldavo gausesnį ir gerai ginkluotą priešą. baigėsi tragiškai. mėgino nuginkluoti 3 rusų karius ir buvo nušautas. iš Surviliškio, mėgindamas nuginkluoti du kareivius. kaimo bandė sulaikyti sunkvežimį su rusų kareiviais. nušautas, kiti, palikę sunkvežimį, pabėgo. Juozapas Kutka, Petras Vasarevičius. Per Lietuvą vokiečiai traukė beveik be mūšių. Vėliavos jau plevėsavo iki jų atėjimo.
Iš kitataučių Utenos apskrityje daugiausia buvo žydų. turėjo banką, daugybę krautuvių, futbolo komandą. prekybininkų, gerų gydytojų, teisininkų. Žydų atstovų buvo ir savivaldybėje. tolerantiški. Atvykęs į Uteną, prezidentas A. išsigelbėjimo tikėjos iš rytų - iš sovietų Rusijos. specialistas gen. F. V. Štalekeris. lietuvius ir žarstyti žarijas svetimomis rankomis. Jeigu Jono Zabuko, g. iškastos iš anksto. m. Tokių duobių buvę paruošta apie 20. Utenos ir aplinkinių miestelių žydai buvo suvaryti į Ežero gatvėje įrengtą getą. Kai duobės buvo iškastos, prasidėjo planingos žudynės. grupelėmis maždaug po 50 žmonių. Šaudę duobėse ir prie duobių. Dalyvavę P. Petrauskas, B. Zitikis, S. Malinauskas, A. 1941 m. liepos 31d. 1941 m. rugpjūčio 7 d. 1941 m. rugpjūčio 29 d. vaikai. uteniškių galėjo būti apie 3080. pasmerktųjų prakeiksmai lydėjo žudikus ne tik prie šaudymo duobių. kaimynai, giminės, kunigai. A. dvaro rūsius, nebuvo kam šaudyt. ir ten neatsirado norinčių susikruvinti rankas.
Staliningrado, Hitlerio galybė išsikvėpė. Vokiečiams trūko karių, darbininkų. atkūrimui. vokiečiams, gali susidaryti sąlygos Lietuvai atgauti nepriklausomybę. skubiai atkurti savo kariuomenę. pavojingi. Tik po ilgų derybų 1944 m. vasario mėnesį vokiečiai nusileido. Lietuvos spaudą, o 1944 m. vasario 16 d. partizanų. tarnybą buvo ir anksčiau, bet lietuviai tarnauti vokiečiams nenorėjo. vyrų. amunicijos. Be to, buvo leista sudaryti tik 20 batalionų. vyresnės klasės tiesiog liko be berniukų. karo gydytoju - leitenantas Kviklys. (apie 350 vyrų), o jų vadais paskirti Jonas Augutis ir Jurgis Sirgedas. Povilas Protas, Edvardas Rašimas, Albinas Repšys, J. mokiniai, įstoję į LVR karo mokyklą Marijampolėje. (dabar Vyžuonų g. vedami į šaudyklą ir kt. Lenkijos. Tose apylinkėse žmones terorizavo Armijos krajovos partizanai. Ašmenos plechavičiukai pėsti patraukė į Gražiškių miestelį. raštinės reikmenis ir kitus būtinus daiktus vežė pastotės. netoli Gražiškių uteniškiai papuolė į lenkų pasalą. palaužti nepaklusnius lietuvius, užsiundė lenkų partizanus. užėmę geras pozicijas, lenkai pradėjo mūsų karius supti. kulkosvaidžius, ir viskas. Vyrai nepatyrę, vietovė nepažįstama. ginkluoti. Po atkaklių kautynių lietuviams teko trauktis. Povilą Protą, krito Jonas Matulionis... žuvo 21 karys. ir atvežti. Trim kariam buvo nukirstos galvos, ir liko neatpažinti. Skubiai padaryti karstai. Vokiečiai nutarė nepaklusnią Vietinę rinktinę sulikviduoti. Jie suėmė P. konc-lagerį. patylomis aleido namo arba išvedė į miškus („Miško durys atviros”- prasitaręs P. Plechavičius). darbams į Vokietiją. Viltis atkurti Lietuvos kariuomenę sužlugo. Karininkas A. Ašmeną pasiekėme dar prieš 12 val. prisiglaudėme prie 301 b-no štabe. Čia tuojau sužinojome blogą naujieną. 5 d. mjr. Andriūno 308 b-no, berods, 3 ir 4 kuopos žygiavo į Graužiškius. nebetoli nuo Graužiškių, plačiame slėnyje, vadovaujantysis abiem kuopom ltn. Augutis (gal dėl pavardės ir apsirinku) ir 4-tos kuopos ltn. pastebėjo daug kupstų, lyg kokių kurmiarausių. Jiems atrodė lyg maži bunkeriai. Kuopos leidosi į slėnį labai atsargiai, kad nepakliūtų į spąstus. nuo Graužiškių aukštumų lenkų partizanai ėmė šaudyti į mūsų kuopas. užimti bunkerius. Į lenkų šaudymą mūsų dvi kuopos atsakė stipria ugnimi. kautynės, lenkams vyraujant aukštumose. bet traukėsi su nuostoliais atgal. Lenkai perėjo į puolimą persekiodami. pasitraukimą atkirsti. Be to, iš gyvenviečių irgi šaudė į mūsų kuopas. Pasitraukimas pasidarė sunkokas. pastotininkų ir traukėsi toliau į Ašmeną. pastotininkus. Besitraukiant neteko surinkti nei savųjų nukautų, nei sužeistųjų. 4-tos kuopos vienas karininkas buvo sunkiai sužeistas. vėliau išsiųstas į Vilnių. Šis karininkas lenkams daugiausia nuostolių pridarė. Būdamas geras šaulys ir, žuvus lengv. kulkosvaidžio tarnybiniui (Nr. sužeistas (gaila, kad nebeprisimenu jo pavardės). paklausė, kas savanoriu gali nubėgti ir atsivaryti gurguolę su sužeistaisiais. Aš sutikau ir, švilpiant kulkoms, pasiekiau gurguolę. prie savų. Deja, vienas po kito arkliai krito, ir mes likome vieni arimuose. tai lenkai, ne bolševikai ir jie šaukia pasiduoti. šešiese. Apie savaitę laiko buvome su uniformomis. į jų gretas ir kovoti su bolševikais ir vokiečiais. gana kariauti - norime namo. Tada aprengė skarmalais, ir dirbome jų virtuvėse. Kai frontas visai priartėjo, lenkai pradėjo kraustytis iš Graužiškių. kaip jų vadai nutarė pasitraukiant mus likviduoti. „Bėkit, vaikeliai!”- patarė. Reikėjo rizikuoti. Sutiko ir tie, kurie vis dar abejojo. Šv. audringa, lijo. aruode... akmenų. Naktį kiek paklajoję po mišką, dieną atsidūrėme Ašmenoje. į Belgiją priešlėktuvinei gynybai. civilių. Teko atrakinti mūsų buveinę, ir visi susimaišėme. nesaugojo, ir išsinešdinom kur kas.
Lietuvos vietinė rinktinė 1944
vėl užėmė Uteną. laužė užrakintas duris, daužė langus. 1944 m. liepos 13 d. skyriaus viršininkas, valstybės saugumo vyr. ltn. D. Česnakovas. savaitės pasirodo pavaduotojas - j. ltn. A. Prokopjevas. valsčius. 1944 m. 1944 m. vyrų. sovietų okupantą. Pakluso okupantui tik maža dalis uteniškių. planuota paimti 800, o atėjo tik 31. Iš jų tinkamų buvo tik 16. tikėtasi 600 vyrų, o pasirodė tik 20, o tinkamų karo tarnybai tebuvo tik 2. Leliūnų laukta 700 vyrų, atvyko 65, tinkamų buvo tik 10. Nuo 1944 08 03 iki spalio 1 d. NKVD pradeda ieškoti antisovietinių agitatorių ir kurstytojų. baltuosius partizanus (1941 m. šaudymui, patekti į fronto mėsmalę visi vengė. Sugauti iš mokymo stovyklų bėgo. punktų - 99 vyrai. parodomuosius šaudymus. Antai Napoleoną Telksnį, g. k. knygos: Inketrio vienkiemyje 1944 09 17 nušautas 1905 m. Adomėnas; Antanas Sabaliauskas, g. 1911 m. Adomiškio k.; Adolfas Marcinkevičius, g. mirė ligoninėje; Antanas Umbrasas, g. 1915 m. kulka, 1944 10 29 mirė ligoninėje... Vitalis Tamašauskas, g. k., g. faktų. norėjo ją išsivesti. vyrus. Adomą Kisielių iš Mozūriškių kaimo, užvarę ant Smulkio ežero, liepia bėgti. šis nebėga, skrebas J. 6 savo miestelio žmones. Žmonių kankinimas ir terorizavimas nesibaigė ir vėliau. 1945 06 22 Kuktiškių valsčiaus NKVD poskyrio viršininkas, j. ltn. žmonių pramintas Žvairiu, Matelėnų kaime (namie) suima Juozą Rudėną, g. 1895 m. šakėmis, grėbliakočiais žmogų tiek daužo, kad visi kaulai čežėjo sulaužyti. žmogus nebejudėjo, iškasė šalinėj duobę ir dar gyvą užkasė. (Daugailių vls.) pagyvenusiais vyrais. 6 vaikų tėvą Juozą Žuklį prie klojimo taip sumušė, kad tas nebepaėjo. palošti, išsivarė laukan ir šautuvų buožėmis užmušė: „... Daubaras buvo taip sudaužytas, subjaurotas, kad vos buvo galima atpažinti. dešine ranka gulėjo Jonas Medinis. Lumpickas. Visi užmušti šautuvų buožėmis ir pribaigti automatų serijomis. Istoriko A. Anušausko duomenimis 1944-1945 m.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1940 | Represinės struktūros |
| 1941 | Birželio sukilimas |
| 1944 | Vokiečių derybos |