Dainos kaip žolė iš po akmens. Viskas pleišėja ir kinta, ir kuriasi. Nemirtingos dvasios nepajėgus užslėgti joks akmuo. Šiame straipsnyje panagrinėsime lietuvių liaudies dainų reikšmę, jų atspindį istorinėse aplinkybėse ir kultūrinį palikimą.
Lietuvos etnografiniai regionai
Lietuvos Partizanų Dainos
„Sušaudytos dainos" tai Lietuvos partizanų dainos, surinktos Dzūkijoje. Skrido dainos su vėju, dainos salvių skardžių. Jos ir taip nemalonios man, ne. Skrido dainos su vėju, dainos salvių skardžių. Tai gūdžiai miškai sušlamėjo. Namai lyg ne tie pasidarė... Tenais apmokėjo priešams su kaupu.
Kryžiai buvo pastatyti dainose. Daugybėje dainų. Pavojingas tarybiniam žmogui dainas. Neišgirsta šita gausybė dabar čia publikuojamų dainų. Yra įsirėžęs į gimtąją kruviną žemę. Dar didžiulis pluoštas dainų, ir atsiras dar. Graudžios, bet vis dėlto herojiškos dainos.
5-tas ir 6-tas puslapiai išplėšti. Dalis dainų kartojasi kituose šaltiniuose. Ir tavo laisvės troško, laukė. Kad mūsų Tėvynės laimingai nušvistų. Čia laukia mūs broliai prašvintant aušros. Raudoti mane palikai! Kuriuos dar gyvus... Prakeikim stribus... Nes jų šilti vogti kailiniai. Apie žygius, garbę karžygių narsių.
Pasklido tironai Striuogiškių laukuos. Ne vienas paklausė tos kančios: „Už ką“. Slibinai raudoni daugel nukentės. Dar pailsėkit minkštoj pievelėj. Dzūkijoje. Ar ilgai dar skriaudikas tryps juos? Broliai klūpo, o Dieve, kas yra? Kaip palaidoti jų nekaltus kūnus? Lietuti, smarkiau tu palyki. Vėtros laužė medelių šakas. - Kelk, drauguži,- laisva Lietuva! Nei žydinčių gėlių! Tokia žmonių minia? Ne pirmą jie kankinį matė. Negrįš bernužėlis pas tave. Iš laisvos Tėvynės sūnų. Ir vyto gėlės paskutinės.
Ant juodbėrių žirgų. Kiek brolių čia žuvo už laisvę šalies. Slegia širdį ir žeidžia jausmus. Ir kur tu priglaudą rasi? Ir, apkabinęs nukautą priešą. Tu palūžai, tiek skausmo patyręs. O mergaitei širdį spaudžia. Žuvo vargšas? Mat brangesnė už gyvybę. Nes trokštam tėviškės laisvos.
1945 m. prasideda Tautos himnu ir Dzūkų partizanų himnu. Yra įsirėžęs į gimtąją kruviną žemę. Ant kalnelio stovi kryžiai. Iš kaimo į kaimą pas jaunus, senus. Nuo Simno jau traukė būriai kraugerių. Ir kryžium suvirto svyruokliai beržai. Kovėsi prie tilto. Laisvės meilės nei drąsos. Kerštui niaukiasi dangus. Kas parneš mums laisvę, laimingą rytojų?
Sudie, brangioji mano Tėvyne! Sudie, broleliai, narsūs arai! Tavęs laisvoji šalis liūdės. Kas paklaus: kodėl tau ašaros taip byra? Pervėrė kulkos man širdelę. Jau galva nusviro ant miesto griuvėsių. Merkias melsvos akys tartum lino žiedas. Mylimas sūnelis negrįš amžinai. Saulutė jau leidžias už aukštų kalnų. Tu užgesai, jai laisvė švito. Aš nuskinsiu žiedą, puikų astros žiedą.
Tėviškėlė verkia laisvės... Klausyk, karžygį, jos raudų... Skiriama Merkinės gimnazijos direktoriui Pečionaičiui. Tuoj sodyboj kyla gaisras. Vyrai, žūstam už Tėvynę! Ten sukniubo Žaibo kūnas. Kur paguldė jų būrius. Oi, skaudi motinėlei dalia paskirta.
Pirmas skiriate kelią tankmėj. 1945.VII.15., V. Nors vargas nelaime žibėtų. Niekad neapleisiu tėviškės namelio. Čia bangos auksinės, kai melsvas dangus. Mūs šalį telydi protėvių daina. Per kiauras dienas, nakteles. Nebelauk, jauna mergaite. Nesakys jis šitų žodžių. 1922 m. Dėl ko Nemunas liūdnas, rūstus, neramus? Juk jie mato, kai veža, grandims surakinę. Jie lyg liūtai, panteros, vilkai alkani. Nenoriu! Ne! Ir paslėpė tamsus dangus. Gint žūstančios Tėvynės. Surask banditą Pūsčios miškuose. Taip savo karžygius kankint?
1947 m. gegužės 20 d. Nr. .4/9. Merkio rinktinės partizanų štabas. 1947.IV.11, švintant rytui. Ir lakštutė krūme čiulba tarp gėlių. Kulkosvaidžių taiklia ugnim. Užauginsi mus, du sūneliu... Aplink mišką gula rūkas... yra? Kur jauniausias? Kur jis? Štai martelė. Štai ji! Garbė jiems - plaka širdys mūs. Mirtis su plieniniais sparnais. Aplinkui vien žali krantai. Aš gint Tėvynės išeinu. Paėmęs kryžių pabučiavai. Jojo palaimos paprašei. namuose keturias mažas dukreles. Snaigės ant gatvės akmenų. Gyva mums jūs jauna širdis. Tad tavęs lauks sunki dalia... Kodėl užmerktos akelės tavo? Ant gatvės akmenų kietų? Dar nepravėriau stiklo langelio. Atėjo priešas prie mano veido. Sakei,- laisvei švintant, Lietuva atbus. Nes tu drąsiai gynei Lietuvos žemelę. Viesulas suklupo prie namų gimtųjų. - Sudievu, Tėvyne, kurią taip mylėjau! Nuo audrų giružėj žalioj. Ne. Gal ir Siaubas kaunas su priešais. Jau nurimo kautynės, nutilo. Ko negrįžta mūs mylimas Siaubas? Už Tėvynę jis žuvo, už mus. Verkė ginklai beviltėj kovoj. Trokšdami jų paimti gyvų. Tu laimingas buvai visados... Pušelės prie kelio vaitoj’? Gana. Ir veide su didžiu skausmu... Už išžudytus brolius. Tu jau kraujuose gulėjai. Tėvynės ošiančiuos miškuos. Draugai, trise neatsišaukėt. Kovų ir žygių jau gana. Tamsumoj skrendi ten, kur šviesi ateitis. Kur tavo kraujas laistė žemę. Tyliai krenta baltas vyšnios žiedas. Mes priesaiką priimsim. Atverta bunkerio anga... Dievuliui pasižadėjai. Tarp jų - lietuviai, broliai mūs. Žvėrys išgąsdinti bėgiojo. Bet Tėvynės meilė nedavė tau delst. Nes jau nenorėjai trauktis be kovos. Vai sugrįžki. Ką gi lydi jų garsai? Laužė stuobrius be žiedų. Tavo akys toli žvelgė. Oi, Dūda tu brangusis, gal mirtį tu jautei. Tu vis karštai kovojai, o dar žuvai dėl jos. Kai tu žuvai, smūtkelis matė. Mirčiai drąsiai žvelgei į akis.
Vienas brolis liko-kas su juo dainuos? Saldžiai sapnuodavau sapnus. Kyla juodas debesis. Už ką kenčiam mes, lietuviai. Žuvo vargšas? Mat brangesnė už gyvybę. Nes trokštam tėviškės laisvos. Rausva pašvaistė švietė languos. O ežeruose - valtys ir tinklai. Ugnyje žūsta karžygiai jauni. Palaimins mūs žygį dangus. Broliai džiaugsis jų žiedais. Ne jis. O šalia tavęs kraujo klanai. Ilgu be Tėvynės. Kur tu prisiglausi, mergaite. Kur ilsis tėveliai seni. Jau apleidai gimtuosius namus. Dabar - skausmas ir skausmas širdy. Savieji išdavikai galando jau dantis. Per valandą turėsite apleisti šiuos namus.
Nes jų yra pilni miškai. Tu atsilaikysi ir prieš miškinius. Tu savo galvą paguldei. Nes tik tu vienas man likai. Palikus šeimą, laisvę, namus. Ir seka tavo žygdarbį, mama. Alpsta jos skausmuos širdis. Ankstų rytą krenta snaigės. Vidury naktų? Didžiai uždėjęs ginklą ant peties. Vyrai, žūstam už Tėvynę! Kur paguldė jų būrius. Ir linguodamos guodė karštai. Kaip palaidoti jų nekaltus kūnus? Negrįš bernužėlis pas tave. Iš laisvos Tėvynės sūnų.
Lietutis jo veidą mazgojo. Nelydi jo nieks į kapus... Varnai jam akis iškapojo... Laisvas, linksmas ir smagus. Bet tai niekis, žmonės duos. Nes kas gi ją apgins? Ko suki man virš galvos? Mes parnešim laisvę, nors daug mūs negrįš. Partizanui sesutė - lakštutė. Ant pievaitės, kur balo mūs drobės. Negrįš broliai, negrįš bernužėliai. Nei tėveliai mažyčių vaikų. Mes ėjome per lauką. Ant šienelio užsnūdai. Jau gaudžia galingosios salvės. Aidi sargo žingsniai, skamba raktai vis. Nieks, o nieks nežino, kiek tu čia kenti. Ir belaimio paukščio, ištikto audros. Bet sugrįžo alkani. Vėl Trispalvė plevėsuos. - Skambins vaikams Lietuvos. Sakei: Drąsos! Saukei: - Drąsos, drąsos, didvyri! Priimk! - Pasakyki, kur banditai. Bet aš nieko nebijau. Jie pradėjo mane mušt. Prašei pas sesę marškinėlių. Jau greit nusileis raudonoji žvaigždė. Kam Rusijos žemę nualinai? Šituos žodžius širdin įdeki, nors atsiskirti taip sunku. Ne vienas priešas nuo mūs krito, ir žemę laistėm jų krauju. Šiandien raudono maro laikas, o gal mūs laukia Vorkuta? Šiandien rytų plėšikai siaučia - išauš ir mūsų valanda. Jų rankos apkaustytos pančiais plieniniais. Ir savo jauną mergužėlę. Kam laužai sau baltas rankas? Sena mama prie vartų raudos. Tarp didelių kalnų. Apraudoki mūs vargelį, našlaitėliams mums padėk. Tūkstančiai lavonų pūva. Nusviręs kryžius ant mano kapo. Vienas brolis liko-kas su juo dainuos? Saldžiai sapnuodavau sapnus. Kyla juodas debesis. O mergaitei širdį spaudžia. Už ką kenčiam mes, lietuviai. Žuvo vargšas? Mat brangesnė už gyvybę. Nes trokštam tėviškės laisvos. Rausva pašvaistė švietė languos. O ežeruose - valtys ir tinklai. Ugnyje žūsta karžygiai jauni. Palaimins mūs žygį dangus. Broliai džiaugsis jų žiedais. O šalia tavęs kraujo klanai. Ilgu be Tėvynės. Kur tu prisiglausi, mergaite. Kur ilsis tėveliai seni. Jau apleidai gimtuosius namus. Dabar - skausmas ir skausmas širdy. Savieji išdavikai galando jau dantis. Pro seną pilį, pro žalią klevą.
Ideologiniu, grasant lageriu, ir estetiniu, kalbant apie XX a. menkavertiškumą. Patarinėjama užrašinėti tik vertingąją senąją liaudies kūrybą. Pavadinimų, datų, vardų ir įvykių. Skaudaus tikrumo yra pripildyta graudi romanso melodija. Atsirado naujas įvaizdis- už Tėvynę žuvusio mylimojo kapas. pasiaukojimo bei meilės tautai ir savo artimui, pranašiškos aiškiaregystės...
Skiriama partizanams Ąžuolui. Grafui. Kloniui. Uosiui. Narsusis Trenksmai, karžygy. Ir nebučiuosiu tau veidų. Skiriama partizanui Trenksmui - Stasiui Valickui iš pirmos Varėnos V. MALINAUSKUI IR K. Mirdamas tarė: sudievu. Kodėl išblyško raukšlėtas veidas. Ir seka tavo žygdarbį, mama.
Triumfuojam varge, nes dėl kryžiaus kova. Jums pergalė, vade, skirta! Po Dainavą, kalnus, miškus! Niūniavo dainą pievų žiogai. Lai priešas žino, kad ją myli... O ne! Jo nežinau! Kiek kraujo... Kuo tau moka už kraują tėvų? Pažiūrėk - skausmu žemė pravirko... Su niūria ir juoda tamsuma.
Dainų Motyvai ir Temos
Graudžios, bet vis dėlto herojiškos dainos. Istorine daina „Oi, lekia, lekia gulbių pulkelis". Daugybėje dainų. Prisiglausk prie širdies šaltosios. Tu vis karštai kovojai, o dar žuvai dėl jos. graudžios, bet vis dėlto herojiškos dainos. atsirado naujas įvaizdis- už Tėvynę žuvusio mylimojo kapas.
Matyt, jie baigė meilės mokyklą. Skruostus taip ilgai bučiavai? Ir žiaurus likimas neduoda mylėt. „Mylėk Tėvynę" archyvo. Aš iš miško greit sugrįšiu. Per miškus ir t. Žūsiu už mylimus draugus. Nusiminusi ir liūdna.
Baltos drobės tiesias taip plonai, plonai. Kas man, sėjant rūtas, ,,padėk Dievs“ sakys? Pasižvalgyk, kiek daugel čia žiedų. Bet neilgai buvau aš toks laimingas. Rožė mojo į save. Mergelės širdužės skaisčios. Pargrįžtant ji vis kažko laukė. Tėviškės laukuose saulutė leidžias jau. Tik laukinės rožės ant kapo sužeis. Išeitis istrebukams viena.
Taip pat dėl Tomo. O Elizos berniukas? Ponas Šelbis buvo neblogas žmogus, geraširdis ir malonus, atlaidus namiškiams ir tarnams. Turbūt švelniausios vergijos formos yra Kentukio valstijoje. Jo negrai negalėjo skųstis sunkiu gyvenimu. Tie, kuriems teko lankytis Kentukio sodybose ir matyti, kaip maloniai čia apsieinama su vergais, ir kaip nuoširdžiai kai kurie jų tarnauja savo šeimininkams, galėtų patikėti poetine legenda apie patriarchalinę gyvenimo santvarką ir panašiomis pasakomis. Bet tuos santykius gaubia kraupus šešėlis - įstatymo šešėlis. Bet, deja, pastaruoju metu, ėmęsis stambių spekuliacijų, jis turėjo daug nuostolių, o jo vekseliai pateko į Heilio rankas.
Gal kaulai kur supus už miesto. Kur kasamas auksas brangus. Pirmajame sąsiuvinyje dainos pasirašytos Vyto Jakavonio. Sniegučio slapyvardžiu, arba rašoma Kasčiūnų kaimas ir data. Lietuvos partizanų. 1945.VII.15., V. Skruostus taip ilgai bučiavai? Tu paglostyk žolę, gėlę, (2 k.) Lapas kaip armonikėlė.
Tautinė Konjunktūra ir Dainų Vertė
Mašinėle. Lietuvos partizanų vadas Juozas Vitkus. Žuvo 1946 m. liepos mėn. Kalniškės mūšio vadas. Žuvo 1945 m. lapkričio mėn.
Tautine konjunktūra. A. rinktinės partizanų štabas. pro kietus akmenų luitus. neišgirsta šita gausybė dabar čia publikuojamų dainų. Henrikas Rimkus. pats skaudžiausias pokarinės rezistencijos istorijos ir kultūros klodas. Skaudaus tikrumo yra pripildyta graudi romanso melodija. Nors vargas nelaime žibėtų. Kad mūsų Tėvynės laimingai nušvistų.
Pagalvokit sau kiekvienas... Garbinga Lietuva nuo amžių... Vos tik žaroms rytus papuošus... Jau neilgai... Verbavai... buvai, Tėvyne... Okupuoti... Kalnai ten dejavo... Ar matai, kaip skęsta obelys... Jeigu kalbėt galėtų... Tu pažvelki į rytų šalelę... Neverk, tėveli, motinėle... Pabalo obelys, mamyte... Užėj prakeikti rusai... Neskambinki man, sese... Ūkanos temdė neramų sodžių... Sušaudytos dainos: Dzūkijos partizanų dainos. svajonės. Redaktorė A. Dailininkas ir meninis redaktorius R. Techninė redaktorė B. Korektorius U.
Lietuvos okupacija 1941-1944 m.
Išvados
Lietuvos liaudies dainos, ypač partizanų dainos, yra neatsiejama mūsų istorijos ir kultūros dalis. Jos atspindi skaudžius išgyvenimus, meilę Tėvynei ir pasiryžimą kovoti už laisvę. Šios dainos išlieka svarbios ir šiandien, primindamos mums apie praeitį ir įkvėpdamos ateičiai.