Nuosavybės teisė - tai konkretaus fizinio ar juridinio asmens (įskaitant valstybę ir savivaldybes) subjektinė teisė valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti savo nuožiūra nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų.
Nuosavybės Teisės Atsiradimas
Nuosavybės teisė atsiranda pagal sandorius (pirkimo ir pardavimo, išperkamosios nuomos, mainų, dovanojimo ir kitus), ją paveldėjus, pagaminus naują daiktą iš savo ar niekieno medžiagų, pasisavinus daikto vaisius ir pajamas, bešeimininkį daiktą, radinį, lobį, laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites, bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus, valstybei atlygintinai paėmus visuomenės poreikiams, konfiskavus ar kitu būdu už teisės pažeidimus perėmus privatų turtą, pagal įgyjamąją senatį (kai asmuo, kuris nėra daikto savininkas, jį sąžiningai įgijo ir nepertraukiamai valdė per įstatymų nustatytą įgyjamosios senaties terminą ir per tą laiką tikrasis savininkas nepareiškė pretenzijų į daiktą) ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
Teisinis Reguliavimas Lietuvoje
Lietuvoje nuosavybės teisinius santykius reguliuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001), kiti įstatymai, tarpvalstybinės ir nuosavybės teisės subjektų sudarytos sutartys.
Civilinio Kodekso Įsigaliojimas
Civilinis kodeksas įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d. Tam tikros Civilinio kodekso normos įsigaliojo skirtingu laiku:
- Civilinio kodekso 1.34, 1.36, 1.44 straipsnių normos įsigalios nuo to momento, kai įsigalios šiuose straipsniuose nurodytos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.
- Civilinio kodekso 2.27 straipsnio norma dėl teisės pakeisti lytį įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d.
- Civilinio kodekso 2.70 straipsnyje ir 2.106 straipsnio 4 punkte numatytos normos dėl juridinio asmens likvidavimo juridinio asmens registro tvarkytojo iniciatyva įsigalioja nuo juridinių asmenų registro veiklos pradžios.
- Civilinio kodekso 2.79 straipsnio 4 dalies normos įsigalioja nuo juridinių asmenų registro veiklos pradžios.
- Civilinio kodekso trečiosios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio normos dėl valstybės išlaikymo nustatymo vaikams, kurie ilgiau kaip mėnesį negauna išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybes juos išlaikyti, įsigalioja nuo 2002 m. sausio 1 d.
- Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento.
- Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise, kaip savarankiška daiktine teise, servitutu, uzufruktu, užstatymo teise (superficies), ilgalaike nuoma, kaip savarankiška daiktine teise (emphyteusis), įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d., išskyrus tuos atvejus, kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas.
- Civilinio kodekso 4.171 straipsnio normos dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalies įkeitimo ir 4.175-4.178 straipsnių bei kitos šio kodekso normos dėl priverstinės hipotekos įsigalioja nuo 2001 m. spalio 1 d.
- Civilinio kodekso 5.32 straipsnio ir 5.50 straipsnio 6 dalies normos įsigalioja nuo testamentų registro veiklos pradžios.
Bendraturčių Teisės
Esant bendrajai nuosavybei, pardavimo teisė turi tam tikrų ypatumų. Asmuo, kuris, be išimties atvejais, nori parduoti savo dalį ne bendraturčiui, t.y. trečiajam asmeniui, privalo raštu informuoti bendraturčius visais atvejais. T.y. nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda.
Siūlomu Įstatymo projektu bus apsaugotos esamų bendraturčių teisės įsigyti parduodamą dalį, esančią bendrąja nuosavybe. Svarbu užtikrinti proporcingumą, kuris yra būtinas visuomenėje, sprendžiant klausimus, susijusius su nuosavybės teisės įgyvendinimu.
Civilinio Kodekso 4.82 Straipsnis
Šio kodekso 4.79 straipsnyje nustatytos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai kitiems asmenims butų ir kitų patalpų, esančių namuose, savininkai parduoda bendrąja daline nuosavybe (palėpės, rūsio patalpos ir pan.) turimą visą ar ne visą dalį, priklausančią proporcingai jų turimai nuosavybės teise patalpai.
Butų ir kitų patalpų savininkai taip pat privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Šios lėšos yra butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Perleidus butą ar kitas patalpas naujam savininkui, su kaupiamosiomis lėšomis susijusios teisės ir prievolės atitenka naujam savininkui. Lėšų kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo, sukauptų lėšų apsaugos tvarką nustato Vyriausybė.
Nuosavybės Teisės Doktrina
Šiuolaikinė Vakarų Europos nuosavybės teisės doktrina, kurioje XX amžiaus pradžioje įvyko esminių pokyčių, buvo naujojo Lietuvos civilinio kodekso idėjinis pagrindas. Tačiau naujajam Civiliniam kodeksui tradiciškai dar gana daug įtakos turėjo ir Rusijos teisinė doktrina, kuri daug metų tiesiogiai darė poveikį Lietuvos teisei. Be to, po Antrojo pasaulinio karo kelis dešimtmečius Lietuvos teisė ir civilinės teisės doktrina buvo veikiama socialistinės ideologijos. Dėl to taikant šiuolaikinės nuosavybės teisės doktriną naujajam Lietuvos civiliniam kodeksui buvo jaučiama dešimtmečiais suformuotų stereotipinių nuostatų įtaka ir nebuvo pakankamai nuoseklus.
Dėl šiuolaikinės ir tradicinės doktrinų nuostatų susipynimo Civilinio kodekso normose kyla tam tikrų sunkumų aiškinant jų turinį. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti nuosavybės teisės esmės ir nuosavybės santykius reglamentuojančių normų interpretavimo istorines ir doktrinines prielaidas.
Pagrindinė straipsnio tezė - tik derinant nuosavybės teisę ir civilinės apyvartos objektą gali būti suformuluotas visavertis nuosavybės teisės apibrėžimas, kuris gali būti tinkama metodologinė civilinės apyvartos teisinio mechanizmo atskleidimo prielaida ir suformuoja baigtinę savininko teisių garantijų sistemą, apimančią ne tik daiktinės teisės instituto normas, bet ir visą civilinės teisės sistemą.
Kita straipsnio tezė - nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, todėl norint atskleisti jos esmę ir turinį nepakanka iš senojo Civilinio kodekso perimtos vadinamosios savininko teisių „triados”.