Ko gero, daugiausiai apie gyvenimą sako ne prekės, kurias gali nusipirkti, ne maistas, kurį gali suvalgyti, o būstas, kuriame gyveni. Nuo būsto priklauso viskas. Nuo to, kaip tą būstą gali gauti ar prarasti - priklauso gyvenimas.
Būstas buvo išvis įdomus reiškinys. Įprasčiausias dalykas, atėjęs dar iš Stalino laikų, buvo bendrabučiai, liaudiškai - tiesiog barakai. Norintys gauti vietą bendrabutyje, neretai turėdavo atstovėti šiokią tokią eilę, iki tol gyvendami neaišku, kur. Bet tai visgi nebuvo didelė bėda. Reali bėda buvo gauti butą. Esą nemokamą.
Komunaliniai Butai: Nuo Stalino Iki Chruščiovo
Šiaip jau reikia pastebėti, kad Stalino laikais komunalinis butas reiškė išvis savotišką dalyką - tai būdavo tiesiog butas, kuriame gyvena kelios šeimos kartu, besidalindamos ir virtuvę, ir tualetą, ir vonią, ir prieškambarį. Vėlesniais laikais tokie butai po truputį nyko, tačiau jų vis dar buvo iki pat vėliausių sovietmečio laikų, ypač senesniuose miestų rajonuose. Labai klaiku būdavo tokiuose gyventi. Neretai gaudavosi taip, kad viename senoviniame bute, turinčiame 5 kambarius, gyvendavo 5 šeimos, kiekviena iš kokių 5 žmonių.
Tačiau nuo Chruščiovo atsirado kiek kitas komunalinio buto variantas - tai buvo kaip ir nuosavas butas, gaunamas maždaug 15-25 metus išstovėjus eilėje butui (buvo tokia sąvoka - eilė butui, panašiai, kaip ir eilė mašinai, eilė televizoriui, eilė šaldytuvui, etc. - visi brangesni daiktai būdavo tik po eilės, trunkančios nuo kelių mėnesių iki dešimčių metų). Komunalinio buto ypatybė buvo ta, kad jis buvo nenuosavas. Žmogus negalėdavo jo pirkti, parduoti, netgi normaliais būdais išsikeisti ar perduoti kam nors palikimu.
Pvz., vienintelis būdas perduoti kažkam palikimu būdavo toks: užregistruoti žmogų tame bute ir po to, kai jis metus ar tai du pragyvena, jis jau gauna teisę pretenduoti į tą butą. Bet čia visvien likdavo dar vienas bet: pvz., paveldėjai dviejų kambarių butą, o į jį tau iš principo gali imti ir atkelti dar kažką gyvent. Arba tave perkelt į vieno kambario butą.
AFP/„Scanpix“ nuotr./Komunalinis butas Sankt Peterburge
Egzistavo toks reiškinys kaip komunalinis butas. Tai buvo dideli, ikirevoliuciniai butai, dažnai gana dideli - kartais ir 10 kambarių, kur į kiekvieną kambarį įkeldavo po šeimą, dažnai net po dvi. Būdavo, kad šeimas įkeldavo gyventi, tarkime, į vonią. Tai buvo nežmoniškos sąlygos, kuriomis užvirdavo tikra kova už išgyvenimą. Tai tapo viena iš priežasčių, dėl ko žmonės imdavo skųsti vieni kitus sovietų valdžiai, kaltinti nebūtais dalykais. Kai kaimyną areštuodavo, o visą šeimą ištremdavo, atsilaisvindavo kambarys - tad buvo galimybė pagerinti savo gyvenimo sąlygas.
Visai kitas reiškinys buvo kooperatiniai butai - susikuria tipo kooperatyvas ir pagal tipinį projektą žmonės patys sau statosi daugiabutį namą. Statymasis patiems dar buvo nelabai didelė bėda (realiai visvien didele dalim statydavo paprasti statybininkai), tačiau už tokį butą reikdavo mokėti pinigus. Brangiau, nei už mašiną, berods apie 10-20 tūkstančių rublių. Iš kur tokie pinigai, jei per mėnesį uždirbi tik 100?
Nenuostabu, kad vėlyvuoju sovietmečiu atsirado labai keistas fenomenas - sodų nameliai, kur žmonės kolektyviniame sode bandydavo pasistatyt pilnavertį namą. Valdžia kažkaip suprato, kad kai kiekvienas statosi kaip nori, tai atsiranda galimybės pasistatyti kaip reikiant gerai, o tuo pačiu pademonstruoti socialistinę nelygybę (o ji buvo, ir buvo ne mažesnė už dabartinę). Todėl buvo įvesti ribojimai. Pirmiausiai - namelio aukščiui ir vidaus plotui. Berods pradžioj tas plotas buvo apribotas juokingais 8 kvadratiniais metrais - tiesiog būdelė (beje, dar ir dabar tokių galima pamatyti išlikusių).
Sodų Nameliai: Išradingumas ir Ribojimai
Dėl ribojimų žmonės sukdavosi įvairiais būdais. Pavyzdžiui, kadangi ribojamas buvo plotas, tai statydavo labai aukštą statų stogą ir įrengdavo palėpę. Palėpė esą ne patalpos, o tiktai lubos virš namelio ploto. Arba po nameliais įsirengdavo rūsius, kur irgi galima gyventi. Rūsio apmtis kartais būdavo 2-3 kartus didesnė už plotą, kurį užima sodo namelis. Rūsius soduose valdžia greitai uždraudė išvis, tad šiuos liaudis ėmė maskuoti - užkasdavo taip, kad nesimatytų.
Taip soduose atsirasdavo betonuotos „aikštelės“ šalia sodo namelių. Galų gale, kadangi žmonės ėmė gyventi tuose sodų nameliuose, valdžia net sugalvojo uždrausti turėti nameliuose krosnis, o vienas iš durniausių bajerių buvo, kai sugalvojo uždrausti langus. Taip ar anaip, žmonės vis sugalvodavo naujų išeičių su tais sodo nameliais, tad galų gale valdžios kova buvo pralaimėta.
Garažai: Ne Tik Automobiliams
Visgi didžiausiu būsto fenomenu tapo garažai. Tie patys skardiniai nesąmoningi garažai, kurių dar yra išlikę. Neturėdami normalių namų, kai kurie žmonės įsigudrindavo nusipirkti garažą, net neturėdami ir mašinų (be mašinos negalėdavai įsigyti garažo, bet būdavo būdas apeiti ribojimą - laikinai įsigyti mašiną pagal popierius, atstovėti eilėje garažui, o tada grąžinti mašiną tikram savininkui).
Po garažu žmonės išsikasdavo pilnavertį rūsį, patį garažą apšiltindavo putplasčiu, apkaldavo iš vidaus lentomis, įsitaisydavo krosnį su užmaskuotu kaminu, kartais - net ir sugebėdavo atvesti iki garažo vandentiekį bei kanalizaciją, o tada - pasistatyti net ir nedidelę požeminę pirtelę su baseinu. Suprantu, kad šiais laikais tai skamba tiesiog neįtikėtinai, bet čia jau viską paaiškina rusiškas posakis - „gol na vydumki chytra“ (gudrumas iš skurdo). Satyrinis žurnalas „Šluota“, įnirtingai kovojęs prieš nesocialistinius nuokrypius, rašė apie atvejus, kai „teisėsauga“ (tos sovietinės esą teisėsaugos negaliu rašyti kitaip, kaip tik kabutėse) aptikdavo netgi dviejų aukštų rūsius po garažais. Nes netarybiškai nusiteikę elementai po garažais įsirengdavo prabangius butus.
Mitai Apie Nemokamus Butus SSRS
Butai, kurie neva Sovietų Sąjungoje buvo skiriami nemokamai, yra vienas pagrindinių Sovietų Sąjungos gerbėjų kozirių. Jų teigimu, šalis buvo tokia turtinga, kad dalijo butus į kairę ir į dešinę. Iš tikrųjų kalbos apie „nemokamus butus Sovietų Sąjungoje“ yra vienas didžiulis mitas. Visų pirma, butai nebuvo „nemokami“ - pati valstybė nieko negamina, o tik paskirsto produktus, kuriuos sukūrė dirbantys žmonės. Realioji piniginė vertė, išleista gyvenamųjų būstų statybai, būdavo išskaičiuojama iš darbininkų atlyginimų, kurie, pavyzdžiui, neatėmus šios dalies galėjo siekti 300 rublių, bet žmogus gaudavo tik 150 rublių.
Tai primena savotišką būsto paskolą, kurią jums užkrovė be jūsų žinios ir be teisės pasirinkti, kur ir kokį butą norėtumėte įsigyti. Maža to, dėl tokios „būsto paskolos“ žmonės metų metais stovėdavo eilėse ir dažnai gaudavo butą tik po 20 ar 30 metų. Dar blogiau, kad kitaip nei šiuolaikinių paskolų atveju, Sovietų Sąjungoje žmogus netapdavo savo buto savininku. Valstybė tik suteikdavo teisę jame gyventi. Jo nebuvo galima parduoti, padovanoti, palikti vaikams ar anūkams. Jeigu žmogus patekdavo į kalėjimą, tai valstybė galėjo laisvai iš jo butą atimti.
Padėtis pradėjo keistis, kai 9-ajame dešimtmetyje pradėjo kurtis gyvenamieji kooperatyvai, bet tai jau pradžia kitos, nesovietinės istorijos.
Chruščiovkės: Masinė Statyba ir Gyvenimo Sąlygos
Dugiausiai keistenybių turėjo vadinamosios chruščiovkės. Chruščiovka arba chruščiovkė (rus. хрущёвка) - pašiepiantis terminas, naudotas (ir dar kartais naudojamas) apibūdinti blokinius ir plytinius trijų-penkių aukštų namus, masiškai statytus TSRS Nikitos Chruščiovo valdymo laikais pagal Vitalijaus Lagutenko projektą, rašoma Wikipedijoje. Chruščiovkos buvo statomos nuo 1961 m. iki 1985 m. Tokiuose namuose buvo žemos lubos (iki 2,5 m), nuo vieno iki trijų kambarių, tualetas, praustuvas ir vonia vienoje patalpoje, sienos su bloga garso izoliacija. Namuose nebuvo lifto. Nukeliamais chruščiovkų serijos namais buvo planuojama laikinai spręsti apgyvendinimo problemą - jie buvo apskaičiuoti 25 metų naudojimui, bet dalis ir dabar naudojama pagal paskirtį. Nenukeliami chruščiovkų serijos namai buvo apskaičiuoti naudoti 50 metų ir daugiau (gerai prižiūrint ir nuolat remontuojant). Pirmi aukštai - kažkodėl be balkonų.
Privatumo ir Viešumo Niveliacija
Straipsnyje aptariamas požiūris į buitį ir asmeninę žmogaus erdvę sovietinėje visuomenėje. Sovietinėje ideologijoje asmeninė erdvė ir buitis nebuvo privatus reikalas. Chronologiškai žvelgiant į sovietmečio interjerų kaitą, jų aprašymus spaudoje bei periodikoje, taip pat analizuojant oficialius politinius sprendimus, galima vesti aiškias paraleles tarp ideologijos, politikos, naujo tipo visuomenės konstravimo, architektūros bei gyvenamosios erdvės. Šiame darbe siekiant atskleisti santykį tarp oficialiosios ideologijos ir gyvenamosios erdvės konstravimo principų susitelkiama į sovietmečiu Lietuvos miestuose statytų namų vidaus erdvių analizę.
Analizuojant sovietų valdžios Lietuvoje pusamžį, atsiskleidžia unikali privatumo ir viešumo niveliacija, ideologiškai determinuotas gyvenamosios erdvės konstravimo procesas. Pagal bendros politinės linijos ir socialinės politikos prioritetų kaitą bei jos nulemtus pokyčiais stilistinėje gyvenamosios erdvės terpėje sovietinė epocha Lietuvoje sąlyginai skirstytina į Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo etapus. Jais galime fiksuoti stilistinius, estetinius, funkcinius pokyčius ir architektūroje, ir miestų planavime, ir miestiečių gyvenamojoje erdvėje.
Modernaus komunistinio piliečio ugdymas itin aktyviai rėmėsi gyvenamosios erdvės kontroliavimo idėja. Tačiau absoliuti standartizacija ir masinė gamyba, kartu ir pastanga unifikuoti žmonių gyvenimo sąlygas palyginti greitai sulaukė kritikos dėl savo beveidiškumo ir nesitaikymo prie individualių poreikių.
1961 m. išleista Olego Kuprino brošiūra „Buitis - ne privatus reikalas“, skirta buities kūrimo „didaktikai“, vien jau savo pavadinimu įrodo, kad požiūris į buitį ir asmeninę erdvę per pastaruosius 40-50 metų kardinaliai pasikeitė. Sovietmečiu politiniais įrankiais bei visuomenės informavimo priemonėmis buvo formuojamas „naujas žmogus“, kurio naujoviškumas turėjo pasireikšti ne tik „komunizmo statytojo“ vaidmeniu, bet ir nauju požiūriu į asmeninę gyvenamąją erdvę. Paradoksalu, o gal kaip tik „natūralu“, kad gyvenamosios erdvės „teisingo“ ir sektino modelio konstravimas kito ne kartą ir tai sutapo su politinių prioritetų permainomis - stalinizmo, „atšilimo“ ir „sąstingio“ laikotarpiai vienaip ar kitaip atsispindėjo ir gyvenamosios erdvės konstravime.
Stalinizmas - Tradicijų Tęstinumas
Sugrįžusių komunistinių atėjūnų valdžia Lietuvoje siekė visiškai performuoti susiklosčiusius politinio gyvenimo, socialinės sąrangos ir ūkinės veiklos principus. Tačiau noramatyviniai neoistoristinio stiliaus bei sovietinės klasikos interpretacijos „pavyzdžiai“ aiškiai pastebimi kasdieniame gyvenime.
Pirmąjį pokario dešimtmetį urbanistikoje labiausiai stengtasi atstatyti sugriautus miestus. Atstatomi bei remontuojami namai sudarė didžiąją dalį „naujojo gyvenamojo ploto“. Tačiau, nepaisant deklaratyvių oficiozinių pranešimų, ekonominiai pokario sunkumai ir gyvenamojo ploto trūkumas miestuose vertė ieškoti alternatyvių sprendimų. Bene būdingiausiai pokario gyvensenos sunkumą iliustruoja naujas komunalinių butų, kuriuose viena virtuve ir vonios kambariu dalijosi kelios šeimos, fenomenas.
Nauji architektūriniai projektai pirmiausia pasireiškė visuomeninės paskirties pastatų statybose. Statybos, miestų projektavimas, naujai statomų pastatų eksterjerai ir fasadai - visa tai turėjo retransliuoti tą pačią ideologinę žinią: 1948 m. “Tiesos” vedamajame pabrėžiamas „būtinas reikalas sustiprinti partinį vadovavimą statyboms“.
Ryškiausia išimtis - Mokslininkų namai Vilniuje. Gyvenamojo namo, pastatyto su didžiulėmis pretenzijomis, interjero ir eksterjero architektūriniai sprendimai deklaratyviai pabrėžia imperiškas ambicijas. Būtent tokie interjerai, iš dalies tęsiantys prieškario tradicijas, po Stalino mirties buvo įvardyti kaip „miesčioniški“ arba „mažosios buržuazijos“ palikimas, su kuriuo ypač stipriai imta kovoti po 1955 m.
Šio etapo periodikoje bei komunistų partijos nutarimuose dažnai minimi „butų fondai“, „penkmečio planai“, „gyvenamojo ploto atstatymai“. Spaudoje nerasime nė vieno pranešimo apie butų interjerus, kokie jie turėtų būti, kad atitiktų „naują santvarką“ bei socialinius kriterijus (darbininko padėties visuomenėje, moters vaidmens šeimoje pokyčius etc.). Aiškiai matyti, kad valstybinės reikšmės teturėjo reprezentacinė pastatų bei gyvenamųjų namų dalis - fasadai bei eksterjerai. Jie ir buvo panaudojami konkrečios ideologijos reprezentacijoms, o interjerai ir gyvenamoji erdvė dar nebuvo tapę „politikos reikalu“.
Kadangi specializuotų leidinių architektūrai ar juolab interjero tendencijoms atspindėti nebuvo, oficiozinė spauda ir politika „buities klausimą“ ignoravo, tiesioginė kontrolė ir iniciatyva iš viršaus nesireiškė, galimybių semtis idėjų iš užsienio (tarpukariu populiarių katalogų, interjero žurnalų etc.) neliko, - visa tai sąlygojo savaiminį interjerų vystymąsi, paremtą tradicijų perimamumu bei pokario sąlygų galimybėmis.
Galima daryti prielaidą, kad stalininiu laikotarpiu interjero dekoro samprata tęsė prieškarines tradicijas. Kitaip negu pastatų eksterjerai ir fasadai, interjeras bei privati erdvė nebuvo paliesti oficialiosios politikos.
Funkcionalizmas, Standartizacija ir Buities Technologizacija
1955 m. SSKP CK ir SSRS MT nutarimas „Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumų pašalinimo“ yra vienas ryškiausių lūžių visoje sovietinės architektūros, statybų ir projektavimo istorijoje, nulėmęs ir gyvenamosios erdvės bei interjero raidą. Tarybinei architektūrai turi būti būdingas formų paprastumas, tikslumas ir sprendimų ekonomiškumas. Patraukli pastatų ir įrenginių išvaizda turi būti kuriama ne taikant išgalvotus, brangiai atsieinančius dekoratyvinius papuošimus, o iš organinio architektūrinių formų ryšio su pastatų ir įrenginių paskirtimi, iš jų gerų proporcijų bei teisingo medžiagų, konstrukcijų bei detalių panaudojimo ir aukštos darbų kokybės.
Šis nutarimas kartu buvo ir vienas reikšmingiausių „destalinizacijos“ proceso šauklių. Po jo priėmimo architektūroje nebeliko estetikos ir funkcionalumo dualizmo, pirmenybę suteikiant pastarajam. Meniniai ir estetinės formos siekiai buvo išstumti ekonominių skaičiavimų, technologinių ir organizacinių planavimų. Šis elementarizmas paliko ryškų pėdsaką visoje architektūroje, ko gero, ryškiausiai pasireiškusį masinės statybos ir projektavimo metu.
1955 m. nutarime kaip viena iš pagrindinių priežasčių, skatinančių nesaikingumus, nurodoma, kad dauguma pastatų statomi pagal individualius projektus. Tad šio nutarimo paskelbimas sąlygojo naują - masinės, serijinės, standartizuotos architektūros bumą. Buvo teigiama, kad tipiniai projektai yra „ekonomiškiausi, parengti atsižvelgiant į geriausius tėvynės ir užsieninės statybos pasiekimus, industrinių gamybos metodų pagrindu“. Tipinių projektų taikymas laikomas vienu didžiausių pasiekimų, sudariusių sąlygas aprūpinti gyvenamuoju plotu didelį skaičių žmonių minimaliomis laiko ir medžiagų sąnaudomis. Pirmasis stambiapanelinis namas, penkiaaukštis, 80 butų, buvo Vilniuje pastatytas 1959 metais. Taigi šešto dešimtmečio pabaiga reiškė naują etapą sovietinėje architektūroje - standartizuotos ir masinės statybos laikmetį, neturintį jokių lokalių bruožų. Pirmiausia architektūroje, o netrukus ir interjeruose įsivyravo universalus, nacionalinio ir unikalaus veido neturintis modernizmas.
Standartizacija ypač akivaizdžiai pastebima naujų rajonų statybose, tačiau lygiai taip pat standartizacija tapo neatsiejama gyvenamosios erdvės konstravimo kategorija. Standartizuoti butai reikalavo standartinių baldų, centralizuotas baldų projektavimas lėmė masinės produkcijos gamybą, ribotas prekių pasirinkimas parduotuvėse lėmė identiško produkto pirkimą. Tai schema, labai abstrakčiai nusakanti butų suvienodėjimo procesą.
Vienas dominuojančių argumentų, skatinusių pradėti naują statybos ir pastatų projektavimo etapą, buvo lėšų taupymas. Pagrindinės Maskvoje suformuluotos idėjos buvo: „architektai turi išmokti taupyti Valstybės lėšas“ bei „architektūra turi būti ne tik grynai estetinė, bet funkcionali, kuriama atsižvelgiant į materialinius - techninius išteklius“.
Tačiau ekonominiai resursai nebuvo esminis faktorius, nulėmęs reformą būstų politikoje. Pagrindinė priežastis buvo ideologinis faktorius - naujo tipo gyvenamojo būsto paieška buvo siekis spręsti socialines problemas ir ugdyti naują visuomenę. Bendros patalpos būstuose turėjo ugdyti kolektyvinę visuomenę, o ne savyje užsisklendusius individu...
tags: #chrusciovas #kiekvienam #pilieciui #po #buta