Nuosavybės teisė yra vienas pagrindinių žmogaus teisių ir svarbiausias asmens teisių bei laisvių garantas, pagrindinė ekonominės sistemos atrama. Atsižvelgiant į dinamiškus procesus ekonominiame ir visuomeniniame gyvenime, valstybei iškyla užduotis įstatymų kūrimo ir taikymo procese surasti protingą balansą tarp nuosavybės - laisvės ir nuosavybės - pareigos principų.
Ši teisė aktuali tampa tada, kai reikia užtikrinti nuosavybės teisės apsaugą nuo nepagrįstų apribojimų ar neteisėto nuosavybės paėmimo. Mokslininkai, nagrinėjantys šią temą, pripažįsta, kad teisė būti apsaugotam nuo savavališko nuosavybės paėmimo yra tapusi kone klasikiniu nuosavybės teisės apsaugos principu.
Reikėtų sutikti su E. iant apimtį objektų, kurių atžvilgiu būtų taikytinos nuosavybės teisės apsaugos normos.
Nuosavybė kaip žmogaus laisvės prielaida
Anot K. Jovaio (2006), tai yra žmogaus egzistencijos, gyvenimo pilnatvės bei kokybės, saviraiškos ir realaus įgyvendinimo to, ką apima talpus žodis - laisvė, pagrindas. Žmogaus esybiškumo, jo būtiškumo kontekste nuosavybę galime laikyti žmogaus autonominio buvimo požymiu, t.y. per nuosavybę žmogus įgyja laisvę.
S. Arlauskas (2004), išryškindamas nuosavybę, kaip vertybę, vietą greta kitų gėrių, pažymi, jog nuosavybė ir veiklos laisvė yra labai artimos, netgi identiškos turinio atžvilgiu sąvokos. Nuosavybė kaip vertybė, kaip akstinas, skatinantis asmenis veikti, neabejotinai yra sudėtinga teisės kategorija.
Šia kyla apibrėžtumo problema - nuosavybės teisę sunku vienareikšmiškai apibrėžti ir nustatyti atitinkamus gynimo instrumentus. Mokslinėje literatūroje sutinkame tiek nusistovėjusią savininko teisių triadą, tiek požiūrį į nuosavybę kaip į savininko leistinų galimybių visumą. Panaši nuostata buvo susiformavusi ir romėnų teisėje.
Pažymėtina, kad pastarasis požiūris yra vyraujantis aiuolaikinėje privatinėje teisėje. Nenuostabu, kad nuosavybės teisės turinys yra kintamas. Kaip pažymi V. ianti, norėtųsi pritarti E. isjs asmens. is ai teisę. Objekto apibrėžtumas leidžia išvengti beprasmiškumo tiek ginant nuosavybės teisę, tiek nustatant kitas garantijas.
Tad nuosavybės požymiai turi būti pakankamai apibrėžti tam tikrs teisinis taisyklis, nulemts teisės doktrinos ir/ar socialinis norms. Ryškūs pasikeitimai nuosavybės teisiniuose santykiuose prasidėjo jau XX a. viduryje, kuriuos H. J. Berman (1999) įvardija revoliuciniais.
Nuosavybės teisėje atsirado poreikis valstybei įsikišti į naudojimosi nuosavybe sferą. Šis poreikis sąlygojo nuosavybės teisėms nustatyti tokias prievoles, kurios paaiškinamos ne civilinės teisės, o administracinės (viešosios) teisės terminais. H. J. Berman pateikia kiek utriruotą valstybės įsikišimo į nuosavybės teises įgyvendinimo pavyzdį: individualus savininkas be valdžios leidimo nedrįsta pasodinti medžio ar sumūryti virtuvės priestato.
Why Do We Need Personal Property Rights? [No. 86]
Socialinė nuosavybės funkcija
Naujų nuosavybės funkcijų atsiradimą skatina tai, kad žmogus gyvena visuomenėje ir valstybėje, ir, anot R. Socialinė nuosavybės funkcija sąlygoja tai, kad nuosavybė kaip teisės kategorija, implikuoja fundamentals teisės principą - teisingumą bei visus jo turinio elementus: teisingumą kaip kompensaciją, teisingumą kaip nubaudimą ir paskirstomąjį (socialinį) teisingumą.
Naudojimasis nuosavybe neišvengiamai sukels kitų, nemažiau visuomenei svarbių vertybių, tokių kaip gamtos objektai, vertingos vietovės, solidarumo principai etc, koliziją. is ekosistems integralumo. Pastarosios vertybės nubrėžia tam tikras savininko naudojimosi nuosavybe ribas, kurios apriboja juridiškai reikšmingą teisinį santykį elementą - asmens valią elgtis su nuosavybe savo nuožiūra.
Jei ribojimai yra nepagrįsti ir neproporcingi, jie blogina asmens gyvenimo kokybę, riboja veiklos laisvę, autonomiją ir saviraišką. Taikant tokius suvaržymus pasidarytų neįmanoma įgyvendinti nuosavybės teisės, būtų peržengiamos protingai suvokiamos jos ribos arba neužtikrinamas nuosavybės teisinis gynimas.
iau ir pozityvij, kuri slygota ne vien teisinis, o veikiau socialinis norms - savininks skatinim investuoti pastangas ir kapital / iateklis vystym bei pltr, t.y. funkcija, kuria savininkas prisideda prie bendruomenės (kartu ir valstybės) gerovės. Nuosavybės teisės socialinės funkcijos poreikis kyla pir miausia ia poreikio patenkinti kits visuomenės grupis interesus, ia socialinės darnos imperatyvo, o įpareigojantis nuosavybės turinys suponuoja tai, kad nuosavybė nėra absoliuti teisė.
iamumas ir subjektinis nuosavybės teisis apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmens teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams. Uždėdamas tokią pareigą turi būti paisoma savininko laisvės elgtis su nuosavybe pagal savo valią principo.
iai pasvertas ir jo autonomijos požiūriu, ir bendruoju (socialiu) interesu. Tam turi būti nustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas - tokia visuomenės ir valstybės organizacija, kuri yra orientuota ne tik į liberalisjs teisis ir laisvių užtikrinimą, bet ir į žmonių socialinio orumo garantijas.
Teisės norms kompleksas, asmenims, siekiantiems savo interesų, nustato reikalavimus ir prievoles elgtis tam tikru būdu. ias asmens savivaliavim, žiūrėsime ia asmens laisvės principo pozicijų, tai jos yra būtinos sąlygos, kuriomis esant asmuo gali veikti laisvai, t.y. įgyvendinti savo tikslus. Galima tvirtinti , kad ašios normos yra asmens veiklos laisvės teisinis išreiškimo būdas, kartu ir nuosavybės teisės garantijos.
Nuosavybės teisės pasaulyje.
Teisinis reguliavimas
iu turtu ir kiek kitas asmuo (taip pat ir valstybė) turės teisę tai riboti. ios nuosavybės samprats sintezės pagrindu..statyms leidėjo valia negali būti susiaurinamas nuosavybės turinys ar apsunkinamas naudojimasis nuosavybe be įstatyme nustatytų ribojimo pagrindų, ribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų asmens teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.
Kuriant nuosavybės teisės garantijų sistemą turi būti atsižvelgta į teisėkūrai taikomą socialinio veiksmingumo kriterijų, t.y. dėmesys turi būti koncentruojamas į atitinkamus teisės aktus (taip pat ir visos garantijų sistemos) tikslą. Kaip teisingai pastebi A. is žmogaus teisių apsaugą arba įgyvendinimą. Norint nustatyti, ko siekiama nuosavybės teisės garantijų sistema, reikia išsiaškinti socialinius procesus, numatyti jų raidą.
Realus nuosavybės teisių įgyvendinimas ir iš to išplaukiantis pareigų vykdymas taip pat priklauso nuo ekonominis, politinis ir organizacinis garantijų lygio. Jos, viss pirmiausia, turėtų sukurti kuo palankesnes sąlygas visuomenės ir individualis asmens kūrybingai, laisvai ir iniciatyviai veiklai. ios nuosavybės koncepcijos sintezės pagrindo.
Nuosavybės teisės garantijos tarptautiniuose dokumentuose
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija
Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (toliau - Deklaracija) įtvirtintas pagrindinis žmogaus teisių katalogas. Šis visuotinai reikšmingas dokumentas priimtas 1948 m. gruodžio 10 d. Lietuva prie jo prisijungė 1991 m. kovo 12 d. Nors Deklaracija yra rekomendacinio pobūdžio, ji veikia kaip žmogaus teisių gairės kiekvienoje Jungtinių Tautų Organizacijos valstybėje narėje teisėje: deklaracijos principai yra įtvirtinti tiek valstybių vidaus teisės aktuose, tiek privalomojo pobūdžio tarptautiniuose dokumentuose. Taigi ašalys, pasirašiusios ašį dokumentą, išreiškia valią pripažinti ir laikytis žmogaus teisių.
Deklaracijos 17 straipsnis skelbia:
- Kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu su kitais.
- Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė.
Šis straipsnis nepateikia nei nuosavybės sampratos, nei atitinkamų nuosavybės teisės ribojimų galimybių. Akivaizdu, kad Deklaracijoje dominuoja prigimtinis žmogaus teisių nuostata. Joje įtvirtinta nuosavybės teisė išryškėja kaip asmens laisvė, akcentuojamas jos absoliutus pobūdis.
iamumo princip. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad aši nuostata įtvirtina žmogaus teisių ir laisvių pripažinimą ir jų gerbimą, o ne teisę įgyti nuosavybę ar valstybės prievolę sudaryti tam sąlygas. Deklaracija turi įtakos ne tik nacionaliniams valstybių teisės aktams, bet ir tarptautiniams dokumentams.
Antai rengiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (1950), buvo nesutariama, kaip turėtų būti formuluojamas Konvencijos straipsnis, saugantis nuosavybę. ios ašalys Deklaracijoje suformuluotą nuosavybės teisės apsaugos principą laikė etalonu.
Vis dėlto buvo pasirinkta kitokia nuosavybės teisei skirto straipsnio formuluotė, atsižvelgiant į tai, kad kartu su Konvencija sukurtas ir teisės apsaugos mechanizmas Europos žmogaus teisių teismas. Taigi Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje nustatyta nuosavybės teisės universalaus (pasaulinio) pripažinimo garantija turi būti suprantama kaip atskaitos taškas, pamatinis principas nuosavybės teisės garantijų sistemoje.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) Pirmasis protokolas (1952) Lietuvos Respublikai įsigaliojo 1996 m. gegužės 24 d. Reikia pažymėti, jog Lietuva ašį Protokolą yra priėmusi be išlygų.
Tiek Konvencijos, tiek Protokolo ratifikavimas turi svarbias politines ir teisines pasekmes - valstybės prisiima įsipareigojimus savo nacionalinius įstatymus derinti su Konvencija ir jos protokolais. Derinimas turi vykti taip, kad būtų atsižvelgta į tai, kad Europos Tarybos sistemoje vyksta nesustojantis teisės plėtotės procesas, pasireiškiantis ne tik naujų dokumentų priėmimu, bet ir unikalios jurisprudencijos kūrimu.
Konvencijos 1 straipsnis nustato, kad valstybė privalo garantuoti visas teises ir laisves, numatytas Konvencijoje, visiems valstybės jurisdikcijoje esantiems asmenims ir visiškai atsakyti už ašis teisis ir laisvis pažeidimus. Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ašiame straipsnyje yra expressis verbis nustatyti nuosavybės teisės subjektai fiziniai ir juridiniai asmenys. iau ji yra išvedama ia konstitucinis princips, nustatoma įstatymuose ir ginama taip pat kaip ir fizinis asmens.
Manytina, kad ašia norma norėta paašalinti bet kokius dviprasmiškumus, užtikrinant nuosavybės teisės garantijas, kuomet nuosavybė dažnai yra įvardijama kaip prigimtinė žmogaus teisė...
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija nutartyje dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nutraukus civilinę bylą, paskirstymo nusprendė, kad ieškinio pateikimą teismui ir ieškovės bylinėjimosi išlaidų susidarymą nagrinėjamoje byloje nulėmė netinkamas atsakovės elgesys, t. y.
Nutartyje apie asmens garbės ir orumo gynimą priminta, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl garbės ir orumo ar dalykinės reputacijos gynimo, nustatęs, jog asmens teisės buvo pažeistos ne žinios, o nuomonės paskleidimu, jas gina ne CK 2.24 straipsnio, o CK 1.137, 6.263 straipsnių pagrindu, taikydamas civilinę deliktinę atsakomybę ir (arba) kitus ieškovo pasirinktus pažeistų jo teisių gynimo būdus, be kita ko, pažeidimo pripažinimą (t. y. pripažinimą, kad paskleista nuomonė žemina asmens garbę ir orumą ar dalykinę reputaciją).
Darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Nuomones ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas, ar dar kitokia forma.
Teisėjų kolegija nusprendė, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo naštą, spręsdamas, jog įrodymus, pagrindžiančius tai, kokius teiginius išsakė atsakovas visuotiniuose banko tarnautojų susirinkimuose, turėjo pateikti atsakovas, kadangi jis tokią galimybę turėjo.
Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog ieškovas įrodė atsakovą paskleidus apie ieškovą teiginius, vadovaudamasis vien tuo, kad atsakovas nepateikė visuotinių banko tarnautojų susirinkimų įrašų. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas neatitinka kasacinio teismo praktikos, jog būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti, kokius konkrečiai teiginius paskleidė atsakovas ir kad jie yra apie ieškovą.
Atitinkamai išvada dėl minėtų teiginių turinio padaryta netinkamai įvertinus įrodymus. Pažymėta, kad ieškovas, laisvai disponuodamas turimomis procesinėmis teisėmis, apeliaciniu skundu neskundė pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas jo prašymas išreikalauti iš Lietuvos banko visuotinio banko tarnautojų susirinkimo įrašą.
Be to, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog atsakovo išsakyti teiginiai yra būtent apie ieškovą, nepagrįstai rėmėsi kaip tai patvirtinančiu atsakovo pripažinimu, skirtu atsakovo elgesį dėl jo atitikties Etikos kodeksui tyrusiai Lietuvos banko valdybai. Tarnybinio tyrimo pagal kompetenciją metu išsakyta asmens pozicija dėl jo teiginių adresato neturėtų būti vertinama kaip informacijos paskleidimas, atitinkamai kaip informacijos paskleidimas apie konkretų asmenį, o nagrinėjamos bylos atveju - kaip nuomonės paskleidimas apie ieškovą.
Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių nesusituokusių asmenų turto pripažinimą bendrąja daline nuosavybe, priminta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų.