Šiaulių miesto istorija glaudžiai susijusi su Aušros alėja, kurioje išlikę daug senų pastatų, menančių skirtingus laikotarpius. Ši gatvė visada buvo judri ir svarbi miesto arterija, tarsi jungtis tarp senojo ir dabartinio turgaus.
Pasak Šiaulių gatvių istoriją tyrinėjusios Romos Baristaitės, 1783 metais centrinės miesto dalies rekonstrukcijos plane iš naujai suplanuotos turgavietės aikštės vakarinės dalies į dvaro kompleksą buvo nutiesta trumpa gatvelė. XIX amžiaus viduryje ji vadinama Skersine gatve. Vėliau, greičiausiai įsikūrus grafų Zubovų rezidencijai, gatvė pavadinta Sadovaja ulica - Parko gatvė, kuri vokiečių okupacijos metais suvokinta į Park Strasse. Po Pirmojo pasaulinio karo gatvei paliktas lietuviškas pavadinimas, gatvė pratęsta. Minint pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ 40-metį, 1923 metais gatvei suteiktas Aušros alėjos pavadinimas. Sovietmečiu, 1955 metais, minint revoliucionieriaus Vinco Mickevičiaus-Kapsuko 75-ąsias gimimo metines, gatvei buvo suteiktas V. Kapsuko vardas. Atgimimo pradžioje 1989 metais jau sugrąžintas Aušros alėjos pavadinimas.
Tarpukariu Aušros alėja buvo formuojama kaip viena iš reprezentacinių Šiaulių miesto gatvių, čia koncentravosi didžioji dauguma administracinių ir visuomeninių pastatų, todėl jos užstatymui buvo skiriamas ypatingas dėmesys.
Šiame kontekste svarbu paminėti ir kitus reikšmingus pastatus, kurie formavo Aušros alėjos veidą:
- 1932 m. naujoje Aušros alėjos atkarpoje buvo pastatytas V. Bitės suprojektuotas pradžios mokyklos pastatas.
- 1934 m. modernėjančią Aušros alėją papildė V. Bitės suprojektuoti Tautininkų sąjungos namai.
- 1935 m. Sukilėlių ir Vilniaus gatvių kampe buvo pastatyti nauji Šiaulių apskrities savivaldybės rūmai.
Šie pastatai liudija apie V. Bitės indėlį į Šiaulių miesto architektūrą ir urbanistiką.
Mordelio namas: modernumo simbolis
Mieste pastatų projektavo ir kiti kviestiniai architektai. Anatolijus Rozenbliumas suprojektavo modernų pramonininko H. E. Mordelio, namą Aušros al. Ir Dvaro g. kampe (dab. įsikūręs baras „Kišenė“). Keturių aukštų gyvenamasis namas, manoma, buvo didžiausias ir moderniausias pastatas mieste. Tai kampinio plano dviejų laiptinių namas, turintis dvi ūkines laiptines su įėjimu iš kiemo.
Pagal tuometinius vertinimus šis keturių aukštų pastatas laikytinas beveik dangoraižiu. Aukštesniems nei 3 aukštų namams buvo privalomas liftas. Tai buvo modernios konstrukcijos, aukštos kokybės įranga. Deja, neišsaugota.
Mordeliai - stambiausio Šiaulių odų fabrikanto J. Frenkelio pusbroliai. H. E. Mordelis buvo Frenkelio fabriko bei akcinės bendrovės „Batas“ generalinis direktorius.
„Mordeliai kurį laiką glaudėsi Ch. Frenkelio viloje, kurį laiką nuomojo kambarį pas K. Blecherį Vasario 16-osios g. Bet ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jie gali sau leisti pradėti statyti didžiulį keturių aukštų labai modernių konstrukcijų, modernios įrangos - su pirmaisiais liftais - pastatą“, - pasakoja V. Ulinskytė-Balzienė.
Kitas daugiabutis pastatas - stambaus pramonininko Broniaus Poškaus namas Vilniaus ir Dvaro gatvių susikirtime. Projekto autorius nežinomas. Pasak muziejininkės, tai labai išraiškingas ir plastiškas namas, kuris gali stovėti bet kuriame Europos mieste ir jį papuoštų.
„Didelės vitrinos, didžiuliai langai pabrėžia prekybinę funkciją. Pirmame aukšte veikė įvairios parduotuvės, tarp jų ir paties B. Poškaus avalynės dirbtuvė. Viršutiniuose aukštuose tradiciškai buvo butai. Pats įmonės savininkas gyveno tame pačiame name, bet likusius butus nuomojo kitiems.
Tarpukariu buvo labai aktuali butų problema. Daug parvykusiųjų neturėjo kur gyventi, buvo daug atvykusių iš kaimo, nes miestas tapo traukos centru. Ne kiekvienas galėjo sau leisti įsigyti sklypą ir pasistatyti namą miesto prieigose. Nuomojamų daugiabučių statyba jau buvo išplitusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą, taigi reiškinys nebuvo naujas.
Tad butų aprūpinimu užsiėmė stambūs pramonininkai ar stambių dirbtuvių savininkai, kurie galėjo sau leisti pastatyti kapitalius statinius ir iš nuomos prisidurti prie kapitalo“, - aiškina V.
Vilniaus ir Bažnyčios (dabar Vasario 16-osios) gatvių kampe buvo pastatytas prekybininko, siuvėjo Antano Juškaus mūrinis trijų aukštų namas (dabar įsikūrusi „Prezo“ kepyklėlė). Šalia savo namus turėjo kiti stambūs Šiaulių verslininkai: „Birutės“ šokolado fabriko savininkas Vladas Vaitkus ir S. Pocius.
Pašto rūmai, architekto K. Dušausko-Duž suprojektuoti ir pastatyti prieš pat karą, eksponuoja laiko vertybes. Kam paštui toks didžiulis namas, užimantis visą Aušros al. ir Dvaro g. kvartalą? Tada numatyta sutalpinti paštą, telefoną, telegrafą - augančias technologijas.
Apygardos teismas - Kazio Krikščiukaičio sukurtas, ligoninė - Vytauto Landsbergio- Žemkalnio.
K. Reisonas kūrė Kauno modernizmo veidą. Kanalizacijos specialistas V. Bitė - Vilniaus požeminę infrastruktūrą. Tai daug pasako apie Šiaulius prikėlusias asmenybes. Higiena, sanitarija neatskiriama nuo modernumo.
V. Bitė pradėjo Šiauliuose sisteminius vandens ir nuotekų planavimus. Iš to laiko vienas įspūdingiausių statinių - Vandentiekio bokštas, Prano Norkūno iki karo suprojektuotas modernus inžinerinis statinys, pastatytas tik po karo.
Architektūra eksponuoja tarpukario miesto gyvenimo kokybę, komunalinio ūkio modernumą. Be abejo, kai kurie pastatai šiek tiek keitėsi, perdažant niveliavosi, bet detalių kaita nėra didelis praradimas. Nederamai rekonstruotas Dramos teatras, pakeitimai naujos vertės nesukūrė.
Teko įsikišti, kad būtų apsaugotas pastatas Vasario 16-osios g. 27, džiugu, kaip rekonstruotas kitas namas priešais jį. Po karo atstatant stogus kai kur pasikeitė jų forma, atsirado poreikis pridėti dar vieną aukštą. „Paaugo“ apskrities savivaldybės rūmai, bet išlaikytos proporcijos, mūsų akis to nepastebi.
Tarpukario modernizmo palikimas yra didžiulis įpareigojimas nesunaikinti, išsaugoti, kad tie, kas gyvens po mūsų, miesto istorija galėtų pasidžiaugti gyvai, o ne iš knygų iliustracijų.
Šiaulių modernizmas, kaip ir Kaune, formuoja centrinės miesto dalies vaizdą ir yra svarbus kraštovaizdžio komponentas bei architektūrinė dominantė. Kai kurie pastatai mus pasiekė beveik pradinio pavidalo, nors kai kurios detalės ir pakito.
Žmonės buvo praradę namus, turtus, todėl trūko gyvenamų būstų ir visuomeninių pastatų. Tik atsigavusi po karo visuomenė ėmė kurti miesto gyvenimą iš naujo. Anksčiau dominavo mediniai pastatai, o tarpukario Šiauliuose buvo pastatyta daug visaverčiam miesto gyvenimui reikalingų modernizmo architektūros pastatų.
Tai solidūs administraciniai pastatai ir įvairios visuomeninės paskirties įstaigos: apskrities savivaldybė, apygardos teismo rūmai, pradžios mokykla ir muziejaus pastatas, dramos teatras, centrinis paštas ir kt. Centre išskirtinė teritorija yra Aušros alėja, kuri buvo kryptingai formuojama kaip naujojo miesto gatvė, kurioje statomi modernios architektūros ir planavimo pastatai.
Vasario 16-osios gatvėje po Pirmojo pasaulinio karo buvo ištisos plynės, o trečiajame dešimtmetyje pastatyta labai daug savitų pastatų. Šiaulių modernistinė architektūra pagal to meto vertę visiškai atitiko pasaulio standartus ir architektūros tendencijas.
Pasak muziejininkės, Šiaulių tarpukario raida pažymėta trimis svarbiausiais vardais: Karolis Reisonas (1894-1981), Vladas Bitė (1901-1969) ir Steponas Stulginskis (1908-1995). 1922-1930 m. K. Reisonas Šiauliuose parengė ir įgyvendino daugiau negu dvidešimt projektų. Inžinierius tuo metu atitiko miesto vyriausiojo architekto funkcijas.
Iš ankstyvojo K. Reisono kūrybos laikotarpio Šiauliuose svarbus objektas - 1926 m. pastatytas Venclauskių namas Vytauto gatvėje. Tai tikras architektūros šedevras, jaučiama istorizmo dvasia, ryški senosios puošybos tradicija: baliustrada, bokštelis, arkiniai langai, nišos. Dabartinė Vinco Kudirkos progimnazija taip pat K. Reisono suprojektuota. Nepriklausomybės paminklas Sukilėlių kalnelyje yra vienas iš reikšmingiausių K. Reisono darbų.
1930-1939 m. Aušros alėjoje prasidėjo naujas modernus, vakarietiškus standartus atitinkantis gyvenimas. Joje centravosi valdiškų, visuomeninių institucijų pastatai, modernizmo estetika persidavė ir į privačią statybą. V. Bitės asmeninis dviaukštis taip pat šioje gatvėje (Aušros al. 15A). Aušros al. ir Dvaro gatvės kampe V. Bitė suprojektavo Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmus. Išsiskiriantis pastatas - Lietuvos tautininkų sąjungos namai Aušros al. 21. Pratęsus Aušros al. 1932 m. pastatyti pradžios mokyklos ir „Aušros“ muziejaus rūmai (Aušros al. 47).
Kadangi didelis dėmesys buvo švietimui, todėl atsirado ir daugiau pradžios mokyklų: sen. Gardino gatvėje (dab. Gumbinės - Jaunųjų technikų centras) ir Rygos gatvėje (dab. S. Šalkauskio gimnazija) bei Užprūdžio (dab. Paprūdžio g.) mokykla. Išliko V. Bitės projektuoti vaikų sanatorijų pastatai Pageluvyje ir Rėkyvoje (dabar įsikūrusi mokykla). Iki šiol miestą puošia vienas išraiškingiausių V. Bitės suprojektuotų pastatų - Šiaulių apskrities savivaldybės rūmai Sukilėlių ir Vilniaus gatvių kampe.
V. Bitei išvykus, nuo 1938 iki 1940 miesto planavimą perėmė Steponas Stulginskis. Per tokį trumpą laiką daug pastatų nespėta pastatyti, bet yra išlikusių, kurie liudija savitą architekto braižą. Vienas iš jų - „Santarvės“ mokykla (dab. „Dagilėlio“ dainavimo mokykla) Vytauto g., kitas - ligoninė Varpo gatvėje (vėliau poliklinika, dabar Sveikatos biuras ir dienos stacionaras), keletas individualių namų.
Pagal išplanavimą ji prilygo Kauno ir kitų Europos miestų aikštėms. Buvo pasiektas ir socialinis efektas, ten užvirė kasdieniškas miestiečių gyvenimas.
Žmonės leido laisvalaikį, sėdėjo ant suoliukų, mėgavosi fontanėliu, kuris buvo neseniai nugriautų „Saulės diskų“ („Centukų“) vietoje. Įtakos turėjo aplink esantys prekybiniai paviljonai, įvairios paslaugos. Buvo didžiulė trauka tos vietos, tikrai centrinė miesto aikštė.
Architektūra eksponuoja tarpukario miesto gyvenimo kokybę, komunalinio ūkio modernumą. Be abejo, kai kurie pastatai šiek tiek keitėsi, perdažant niveliavosi, bet detalių kaita nėra didelis praradimas. Tarpukario modernizmo palikimas yra didžiulis įpareigojimas nesunaikinti, išsaugoti, kad tie, kas gyvens po mūsų, miesto istorija galėtų pasidžiaugti gyvai, o ne iš knygų iliustracijų.
V. Ulinskytė-Balzienė pažymi įdomų Vytauto gatvės „pažymėjimą“. Tai miesto vandentiekio bokštas Vytauto gatvėje, kurį projektavo prof. P. Morkūnas ir inžinierius A.
„Architektūra eksponuoja mūsų gyvenimo kokybę įvairiais laikotarpiais. Tad šis vandentiekio bokštas šiuo atveju simbolizuoja tarpukariu pakilusią miesto gerovę, miesto komunalinio ūkio modernumą, juk atsirado ir vandentiekis, ir kanalizacija, ko iki tol nebuvo.
Mordeliai - stambiausio Šiaulių odų fabrikanto J. Frenkelio pusbroliai. H. E. Mordelis buvo Frenkelio fabriko bei akcinės bendrovės „Batas“ generalinis direktorius.
„Didelės vitrinos, didžiuliai langai pabrėžia prekybinę funkciją. Pirmame aukšte veikė įvairios parduotuvės, tarp jų ir paties B. Poškaus avalynės dirbtuvė. Viršutiniuose aukštuose tradiciškai buvo butai. Pats įmonės savininkas gyveno tame pačiame name, bet likusius butus nuomojo kitiems.
Tarpukariu buvo labai aktuali butų problema. Daug parvykusiųjų neturėjo kur gyventi, buvo daug atvykusių iš kaimo, nes miestas tapo traukos centru. Ne kiekvienas galėjo sau leisti įsigyti sklypą ir pasistatyti namą miesto prieigose. Nuomojamų daugiabučių statyba jau buvo išplitusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą, taigi reiškinys nebuvo naujas.
Tad butų aprūpinimu užsiėmė stambūs pramonininkai ar stambių dirbtuvių savininkai, kurie galėjo sau leisti pastatyti kapitalius statinius ir iš nuomos prisidurti prie kapitalo“, - aiškina V.
Svarbiausi tarpukario pastatai Šiauliuose
Štai keletas svarbiausių tarpukario pastatų Šiauliuose:
- Venclauskių namas Vytauto gatvėje
- Šiaulių dramos teatras
- Vinco Kudirkos progimnazija
- Šiaulių apskrities savivaldybės rūmai
- Lietuvos tautininkų sąjungos namai
- Pradžios mokyklos ir „Aušros“ muziejaus rūmai
- Mordelio namas Aušros alėjoje
- Broniaus Poškaus namas Vilniaus gatvėje
- Pašto rūmai Aušros alėjoje
- Vandentiekio bokštas Vytauto gatvėje
Šie pastatai liudija apie to meto visuomenės pažangą, technologijų plėtrą ir siekį kurti modernų bei patogų miestą.
Aušros alėjos rekonstrukcija
Šiaulių senamiestis formavosi šimtmečiais, pasižymėdamas tvarkingu gatvių tinklu ir nuosekliu pastatų išdėstymu. Ikonografinė medžiaga rodo, kad prie kiekvieno namo šioje atkarpoje buvo priekiniai sodeliai. Rekonstrukcijos metu planuojama grindiniu ir želdinimu pažymėti, kur buvo sodeliai. Rekonstrukcija siekiama išsaugoti ir eksponuoti istorinį gatvės grindinį.
Pasak Šiaulių gatvių istoriją tyrinėjusios Romos Baristaitės, 1783 metais centrinės miesto dalies rekonstrukcijos plane iš naujai suplanuotos turgavietės aikštės vakarinės dalies į dvaro kompleksą buvo nutiesta trumpa gatvelė. XIX amžiaus viduryje ji vadinama Skersine gatve. 1923 metais gatvei suteiktas Aušros alėjos pavadinimas.
Tarpukariu gatvės pradžioje veikė įvairios parduotuvės: brolių Šapiro galanterijos, kolonialinių ir geležies prekių, A. Bambineko statybinių medžiagų, geležies ir anglių, S. Paktorienės saldainių, I. Gordimerio geležies, P. Aušros alėjoje dirbo kirpėjai, šaltkalviai, dantų gydytojai, batsiuviai, siuvėjai, veikė P. Antanaičio valgykla „Birutė“, P. Bileišio valgykla, J. Sankryžoje su Dvaro gatve tebestovi keturių aukštų kampinis pastatas - buvęs Mordelio namas.
Šiaulių centras 1938 m.