Specialistai patvirtina - miškų indėlis švelninant klimato kaitą įvairiapusis. Tinkamas miškų plotų valdymas, priežiūra, naujų miškų įveisimas - tikslai, kuriuos savo teisės aktuose įtvirtina kone visos Europos Sąjungos šalys. Itin svarbus miškų indėlis švelninant klimato kaitą susijęs ir su medžių biomasės naudojimu - tiek medienos produktams, tiek energetikos reikmėms. Užtikrinant nuolatinį miškų gyvavimo ciklą - miško veisimą ir atkūrimą iškirstuose plotuose, augančio miško priežiūrą, brandaus miško racionalų naudojimą medienos gaminiams ir energetinėms reikmėms - į atmosferą nepatenka papildomas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis.
Tokiu atveju anglies apytakos cikle cirkuliuoja tas pats CO2 kiekis, kuris vienu metu yra sugertas augančių medžių biomasėje arba medienos gaminiuose, o tuos medienos gaminius utilizuojant ir energetikos reikmėms naudojant medieną susidarančios CO2 emisijos vėl absorbuojamos naujo (atkurto) augančio miško biomasėje. „Siekiant prisidėti prie klimato kaitos švelninimo svarbu ne tik išlaikyti ir didinti sveikų bei našių miškų plotus, kurie reikšmingai prisidėtų prie CO2 absorbavimo, bet ir keisti neatsinaujinančius išteklius iš miško gaunamais produktais - medienos gaminiais, medienos biomase energijai gauti“, - atkreipė dėmesį Valstybinės miškų tarnybos vyr.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pateikti Vilniuje vykdytų stebėjimų duomenys rodo - vidutinė metinė oro temperatūra kyla, taip pat dažniau pasitaiko karščio bangos, stiprios liūtys ir smarkūs vėjai. Pagrindinė klimato kaitos priežastis - didėjantis šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis žemės atmosferoje, kurios, kaip šiltnamio plėvelė, sulaiko atmosferoje nuo žemės paviršiaus atspindėtą šilumą. Miškai ir kita augalija - krūmai, žolės - Žemėje ne tik gamina deguonį, bet ir savo biomasėje absorbuodami anglies dioksidą šalina jį iš atmosferos. Medžiui augant, vis daugiau anglies yra „surišama“ organiniuose junginiuose medžio biomasėje, o deguonis „išlaisvinamas“ ir grįžta į atmosferą.
Kasmetis CO2 sugėrimas yra tiesiog proporcingas medienos tūrio prieaugiui. Miško galimybės absorbuoti CO2 priklauso nuo jo augimo - kuo intensyviau miškas auga, tai yra didėja jo stiebų, šakų, šaknų, lapų ar spyglių biomasė, tuo daugiau joje bus absorbuota CO2. Dėl šios priežasties sparčiausiai anglį kaupia didžiausią medžių tūrio prieaugį generuojantys miškai. Be kaupimo procesų, vyksta ir kiti - medžių atkritimo, žūties ir jų medienos destrukcijos procesai, sykiu ir anglies (CO2 pavidalu) „išlaisvinimo“ - t. y. Žinoma, dalis medienos biomasės su sukaupta anglimi (CO2) per nuokritas patenka į miško paklotę, dirvožemį ir toliau kaupiami ten.
Įvertinus visus miške vykstančius procesus - medžių augimą, atkritimą, miško paklotėje ir dirvožemyje kaupiamą anglį ir pan. - galima teigti, kad intensyviausiai anglies dioksidą kasmet sugeria subrendę, geros erdvinės struktūros, ligų, kenkėjų, vėjo ar kitų veiksnių nepažeisti miškai: 11-40 m. baltalksniai, 21-50 metų drebulės, beržai, juodalksniai, 21-60 m. eglės, 31- 80 m. pušys, 41-150 m. Svarbu, jog brandą pasiekę miškai turi sukaupę didžiausią anglies kiekį: gyvoje ir negyvoje medienos masėje, dirvožemyje, paklotėje. Kadangi medžių tūrio prieaugis medyno brandos amžiuje mažėja, kasmet biomasėje sukaupiamas anglies kiekis, nors CO2 absorbcija vis dar vyksta, taip pat proporcingai mažėja.
Reikėtų nepamiršti, kad negyva mediena reikalinga miškuose biologinei įvairovei palaikyti. Dėl lėtėjančio augimo ir mažėjančio CO2 absorbavimo bei senų medžių žuvimo - svarbu pasirūpinti viso miško gyvavimo ciklo išlaikymu: per 3 metus atkurti iškirstus miško plotus, prižiūrėti jaunuolynus ugdant sveikus ir produktyvius medynus. Beje, medžio nukirtimu medienos anglies ciklas nesibaigia.
Baltalksnis - universalus medis Lietuvos kraštovaizdyje
Baltalksnis Lietuvoje dažnai lieka nepastebėtas. Jis auga pakrantėse, grioviuose ar šlapiuose šlaituose, kur kiti medžiai sunkiai išsilaiko, dėl to neretai laikomas paprastu, mažai vertingu medžiu. Tačiau būtent tokie medžiai atlieka svarbiausią darbą: jie saugo dirvožemį, prisideda prie kraštovaizdžio stabilumo ir nuo seno turi savo vietą žmogaus buityje.
Baltalksnis (Alnus incana) - beržinių (Betulaceae) šeimai priklausantis medis, paplitęs Europoje. Jo aukštis - apie 20 m, skersmuo - 30 cm. Baltalksnio žievė lygi arba šiek tiek suaižėjusi, senstant tampa šiurkštesnė, šviesiai pilka. Rudenį lapai greitai paruduoja ir nukrenta. Baltalksnis žydi prie skleidžiantis lapams, tai vėjadulkis medis. Vyriški žirginėliai nužydėję nukrinta, o moteriški - sumedėja, kaip kankorėžiai. Vyriškieji žirginėliai būna gelsvi, o moteriškieji - susitelkę į mažas, žalias kekeles. Vaisiai - dvisparniai riešutėliai.
Šis medis auga drėgnuose ir šlapiuose dirvožemiuose, dažniausiai paupiuose ir paežerėse. Baltalksnis dirvožemį papildo azotu, nes ant šaknų susidaro gumbelių su azotą kaupiančiomis bakterijomis. Nors dažnai baltalksnis painiojamas su juodalksniu (Alnus glutinosa), baltalksnis yra lengviau atskiriamas pagal šviesesnę, ne lipnią lapų tekstūrą ir plonesnę lają. Iš baltalksnio medienos gaminamos medienos plokštės, pakuotės lentelių gamybai, kurui, gaminami baldai. Baltalksnio kankorėžiuose yra rauginių medžiagų.
Geriausia sėklas sėti iškart po to, kai jos subręsta, tam tinka šaltas inspektas ar nedidelė daigykla lauke. Sėklos pradeda dygti pavasarį, kai oras sušyla. Kai daigeliai paauga, juos reikėtų pikuoti į atskirus vazonėlius. Jei turite daugiau sėklų, jas galite tiesiai sėti į pasirinktą lysvę lauke, pavasarį. Baltalksnį galima dauginti ir subrendusio medžio auginiais. Jie imami rudenį, kai nukrenta lapai ir sodinami tiesiai į smėlėtą dirvą lauke.
Baltalksnis (Alnus incana)
Ekologinė ir praktinė baltalksnio nauda
Neveltui baltalksnis yra žinomas, kaip vienas svarbiausių natūralių dirvožemio gerintojų mūsų platumose. Šio medžio šaknys gyvena simbiozėje su frankia genties aktinobakterijomis, kurios geba fiksuoti atmosferos azotą ir paversti jį augalams prieinamais junginiais. Tai reiškia, kad aplink baltalksnį dirvožemis tampa derlingesnis, o netoliese augantys augalai gauna papildomą azoto šaltinį. Tačiau ties tuo baltalksnio vaidmuo ekologijoje nesibaigia. Jo tanki, giliai besiskverbianti šaknų sistema sutvirtina gruntą, stabdo šlaitų slinkimą, mažina upių krantų eroziją, todėl baltalksnis dažnai naudojamas želdinant melioracijos griovius, apsaugant ežerų ir upių pakrantes. Kartu, baltalksnio šaknys padeda sulaikyti maistines medžiagas: azotą, fosforą, taip mažinant jų išplovimą į vandenis.
Ne ką mažiau baltalksnis talkina ir biologinės įvairovės gerovei. Jo laja sukuria prieglobstį paukščiams, o pavasarį - jis vienas pirmųjų žiedadulkių šaltinių bitėms ir kitiems apdulkinantiems vabzdžiams. Svarbu pabrėžti ir tai, kad baltalksnis yra vienas tų medžių, kurie geba augti net skurdžiose, nualintose ar užterštose dirvose. Nors baltalksnio, kaip medžio, nauda dažnai nuvertinama, jis gali tapti svarbiu jūsų pagalbininku sode ar ūkyje. Dėl savo unikalios šaknų simbiozės su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, baltalksnis dirvožemį praturtina azotu. Tokiu būdu, vienas medis gali įterpti kelis kilogramus per metus šio elemento, o kelių medžių grupė savo poveikiu prilygsta azoto trąšoms.
Apie baltalksnio naudą pravartu susimąstyti ir tiems sodininkams, kurių sklypuose yra drėgnų ar nestabilių vietų. Baltalksnio šaknys padeda sutvirtinti gruntą, apsaugo nuo šlapių vietų užmirkimo ar šlaitų slinkimo. Sodininkų praktikoje šis medis gali būti naudojamas ir kaip apsauginis želdinys. Tačiau turėtumėte žinoti ir tai, kad baltalksnis labiausiai pasiteisina, kaip pagalbinis, o ne pagrindinis sodo medis. Jis geriausiai tinka augti sklypo pakraščiuose, šalia vandens telkinių ar drėgnose, sunkiai panaudojamose vietose. Svarbu tik išlaikyti pakankamą atstumą nuo vaismedžių ar daržų, nes dėl plačios šaknų sistemos baltalksnis gali konkuruoti dėl drėgmės, ypač, jei sodinamas per arti.
Praktiniai patarimai sodinant baltalksnį
Štai keletas patarimų, kurie padės jums sėkmingai auginti baltalksnį savo sode ar ūkyje:
| Klausimas | Atsakymas |
|---|---|
| Kur sodinti? | Baltalksnis labiausiai tinka sklypo pakraštyje, šalia vandens telkinių, griovių ar drėgnų vietų. Jis puikiai įsitvirtina ten, kur kiti medžiai sunkiai prigyja. |
| Kada sodinti? | Geriausia sodinti pavasarį arba rudenį, kai dirva pakankamai drėgna. Baltalksnis yra nereiklus, todėl tinkamas ir mažiau derlingoms dirvoms. |
| Kokiu atstumu sodinti? | Nuo vaismedžių ar daržovių lysvių rekomenduojama palikti bent 6-8 m atstumą, kad nebūtų konkurencijos dėl drėgmės ir šviesos. |
| Kaip prižiūrėti jaunus medelius? | Pirmaisiais metais svarbiausia užtikrinti pakankamą drėgmę ir apsaugą nuo žolių. |
Baltalksnis buityje ir liaudies medicinoje
Baltalksnis nuo seno buvo naudojamas ne tik kaip kuras ar statybinė medžiaga, bet ir kasdienėje buityje. Jo žievė turtinga taninais, todėl iš jos buvo verdami nuovirai audiniams ir odai dažyti. Priklausomai nuo koncentracijos ir priemaišų, būdavo gaunami gelsvi, rusvi ar net tamsiai pilki atspalviai. Šio medžio anglis naudota ne tik kūrenimui, bet ir buityje.
Nors šiuolaikinis sodininkas yra itin išmanus, apsuptas XXI a. technologijų ir žinių, jis vis dar gali savo žinių bagažą ir sodą praturtinti dovanomis iš gamtos, kurias teikia baltalksnis. Iš baltalksnio žievės ir lapų pagamintais nuovirais galima dažyti vilną, medvilnę, liną. Tai ypač aktualu tiems, kurie mėgsta natūralius sprendimus ar ekologišką tekstilės dažymą. Baltalksnio pelenai puikiai tinka ne tik dirvos kalkinimui, bet ir jos praturtinimui kaliu bei kalciu. Nukritę baltalksnio lapai ir šakelės greitai suyra, todėl yra tinkami pagreitinti komposto brandą. Baltalksnio anglis, kaip ir beržo, gali būti naudojama kaip natūralus vandens filtras: ji sugeria dalį kvapų ir pagerina skonį.
Pirmiausia, baltalksnis yra labai kaitrus, todėl iš jo gautos malkos greitai įkaista ir išskiria daug šilumos. Baltalksnio mediena yra plačiai naudojama, kaip kuro šaltinis namų krosnyse ar džiovinant grūdus. Tačiau bene įdomiausia ir praktiškiausia jo savybė - tinkamumas mėsos ir žuvies rūkymui. Baltalksnio mediena dega tolygiai, be dervingų dūmų, todėl neužgožia maisto skonio. Priešingai, ji suteikia patiekalams švelnų, malonų, šiek tiek salstelėjusį aromatą. Jei rūkydami žuvį ar mėsą naudosite baltalksnio medieną, pastebėsite, kad mėsa tampa auksinio, rudo atspalvio, o jos skonis - sodresnis, tačiau ne kartus.
Žievė buvo renkama pavasarį arba rudenį, džiovinama ir naudojama nuovirams. Kankorėžiai dažniausiai virti arbatai arba nuovirui. Svarbu paminėti, kad baltalksnis liaudies medicinoje buvo naudojamas tik simptomams palengvinti. Nors kai kurios jo savybės yra moksliškai pagrįstos, pavyzdžiui, žievėje aptinkami taninai iš tiesų turi sutraukiamąjį poveikį, šiuolaikinė medicina oficialiai šių priemonių nepripažįsta kaip vaistų. Kai kurie Dena’ina genties žmonės teigė, kad alksnio negalima naudoti mėsai gaminti, nes degant iš jo išsiskiria raudonos sultys, primenančios kraują.
Žievė virta su vandeniu duodavo tirpalą, kuriuo buvo dažomos odos, kailiai, sniegbačių rėmai ir žvejybos tinklai.
Baltalksnio panaudojimas buityje