Vidiškės - miestelis Ignalinos rajone, turintis turtingą istoriją ir savitą kultūrą. Šiame straipsnyje panagrinėsime Vidiškių praeitį, apžvelgsime svarbiausius įvykius ir asmenybes, formavusius miestelio identitetą, bei aptarsime dabartinę Vidiškių situaciją.
Ignalinos rajono žemėlapis, kuriame pažymėtos Vidiškės
Vidiškių Istorijos Puslapiai
Vidiškės yra šiek tiek kitoks miestelis negu daugelis kitų.
Prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą čia veikė stipri melioracijos įmonė. Kadangi įmonei reikėjo darbininkų, jiems buvo statomi daugiabučiai gyvenamieji namai. Ir dabar daugiau negu pusė Vidiškių miestelio gyventojų gyvena daugiabučiuose, - Ignalinos rajono Vidiškių miestelio išskirtinumą apibūdina seniūnė Vigalija Matkėnienė ir pasidžiaugia, kad miestelio gyventojų skaičius nemažėja. - Apie tūkstantis žmonių Vidiškėse gyvena.
Vidiškes nuo Ignalinos skiria vos penki kilometrai, o nutiestas per pušynus vingiuojantis dviračių takas rodo, kad iš Vidiškių į Ignaliną ir be mašinos nesunkiai gali nuvažiuoti.
Tad nemažai miestelio gyventojų, pasak seniūnės, važinėja dirbti į Ignaliną.
„Mes vis labiau tampame Ignalinos miegamuoju rajonu. Vidiškėse butai pigesni, kraštovaizdis gražus ir pats miestelis ramus ir jaukus, - kalba seniūnė.
Dalis miestelio gyventojų dirba vienoje didžiausių rajono įmonių, kuri susikūrė persitvarkant buvusiai melioracijos įmonei, UAB „Meleksas“.
„Tai tikriausiai ir visas mūsų seniūnijos verslas, - svarsto Vigalija Matkėnienė.
Didelis miestelio privalumas - gimnazija.
Pastatas atnaujintas, sudarytos gero sąlygos mokytis. Mūsų gimnazija pasiekia gerų rezultatų.
Seniūnė pasidžiaugia, kad atnaujintas ir vaikų darželio pastatas, atnaujinami daugiabučiai gyvenamieji namai.
„Šiandien Vidiškės - miestelis, kuriame sutvarkyta visa infrastruktūra.
Įrengtas vandentiekis.
Miestelį apšildo mediena kūrenama katilinė.
Yra ir švietimo įstaigos, ir biblioteka, ir kultūros centras.
Vidiškių seniūnijoje veikia dvi kaimo bendruomenės.
„Aktyviai veikia Dūdų krašto bendruomenė.
Vidiškių bendruomenė pastaruoju metu kiek pasyvesnė, bet mes įpratę viską visi kartu daryti.
Ir bendruomenės, ir gimnazija, ir seniūnija ir bažnyčia.
Miestelis įsikūręs Varnio ežero pakrantėje.
Ežeras - neatskiriama miestelio gyvenimo dalis.
Tad įgyvendindami vieną didžiausių ES finansuojamų projektų vidiškiečiai susitvarkė paplūdimius.
Įsirengė juose reikalingą infrastruktūrą.
Susitvarkė miestelio stadioną ir dvi gatves.
„Gavę paramą pagal LEADER programą susitvarkėme šarvojimo salės aplinką.
Prie bažnyčios buvo nedidelis namukas, kuriame kartu su klebonu jau prieš kokį dešimtmetė įsirengėme šarvojimo salę.
Vidiškių Bažnyčia
Miestelio centre stovi neogotikinė kryžminio plano vienabokštė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia.
Pirmąją medinę bažnyčią pastatė Vidiškių dvarininkas Jonas Kaminskas 1828 metais.
Iš savo žemių dvaro savininkas bažnyčiai atrėžė ir 30 dešimtinių žemės, o kunigui per metus mokėjo po 200 rublių.
1840 metais bažnyčia buvo atnaujinta.
1880-1883 m. čia kunigavo žymus Lietuvos švietėjas, poetas Silvestras Gimžauskas.
1902-1906 metais dvarininko Jono Kaminskio vaikaitis pastatydino naują mūrinę bažnyčią, išlikusią iki mūsų dienų.
Ją 1906 m. konsekravo vyskupas Eduardas Ropas.
Išlikę dokumentai liudija, kad Lenkijos okupacijos metais parapijiečiai ir klebonai nemažai kentėjo nuo Vidiškių dvaro savininko Dorochovo savivalės, o 1934 metais jis nugriovė kleboniją.
1927 metais čia klebindavęs kunigas Vincas Bobinas buvo kalintas už lietuvišką veiklą.
„Ir šiandien miestelio gyvenime labai svarbų vaidmenį atlieka bažnyčia.
Vidiškių Dvaras
Neatsiejama miestelio istorijos ir gyvenimo dalis yra Vidiškių dvaras.
Vidiškių dvaras
„Šiemet šventėme 385-ąsias metines.
Anksčiau buvo manoma, kad Vidiškės pirmą kartą paminėtos 1675 metais, bet Lietuvos istorijos muziejus surado dokumentą, liudijantį, kad Vidiškės 45 metais senesnės.
Tai tuometinio Vidiškių dvaro savininko Rudaminos žmonos Potencijos 1630 metais rašytas laiškas valdžios institucijoms, kuriame ji praneša apie pabėgusius iš dvaro valstiečius.
Laiškas rašytas kirilica, bet specialistai išvertė, kad pabėgo valstiečiai, o ne baudžiauninkai.
Gal kokie laisvi valstiečiai buvo, - svarsto seniūnė ir suskumba pasakoti apie vasarą vykusią miestelio šventę.
Rengdamiesi šventei pradėjome galvoti, kad gražu būtų turėti savo vėliavą, herbą.
Paskelbėme konkursą simbolių siužetui sukurti.
Aktyviausiai dalyvavo Vidiškių gimnazijos moksleiviai.
Peržiūrėję gautus pasiūlymus, sutarėme, kad herbe turi būti pavaizduotas ežeras, kurio bangos plakasi į pietinį Vidiškių šoną, pelėda, kaip išminties ir gamtos simbolis, knyga, kuri atspindi aktyvų švietėjišką žmonių gyvenimą praeityje ir dabartyje.
Herbo, vėliavos ir antspaudo eskizus pagal pateiktą idėją sukūrė dailininkas prof. Juozas Galkus.
Šių metų liepos 16 dieną prezidentė Dalia Grybauskaitė patvirtino mūsų herbą - mėlyname ežero spalvos lauke sidabrinė pelėda, dešine koja laikanti raudoną knygą.
Pelėdos snapas, kojos ir knygos lapai - auksinės spalvos. Kiekviena spalva turi savo reikšmę: mėlyna - vandens, gamtos simbolis, sidabrinė - išminties ir santūrumo, raudona - gausos ir šilumos, auksinė - šviesos simbolis.
Vėliava - mėlyname fone miestelio herbas.
Šimtmečius skaičiuojantis miestelis, savo amžiumi lenkiantis Ignaliną, ilgą laiką prasidėjo ir baigėsi dvaru.
Data, kada ant vaizdingo Varnio ežero kranto išaugo dvaras, nėra aiški.
Neaiškūs ir jo savininkai Aptikti dokumentai liudija, kad 1782-1784 metais jis priklausė N. Ragožai, kad 1807 metais dvarą valdė grafas Liudvikas Pliateris, o jo laikais dvarą imtą vadinti Pšijazn (lenk. „draugystė").
XIX amžiaus antrajame ar trečiajame dešimtmetyje dvarą įsigijo Jonas Kaminskis.
Dvaro klestėjimo laikotarpiu dvare buvo devyniolika ūkinių ir gyvenamų pastatų: vienaukščiai mediniai klasicistinio stiliaus bruožų turintys dvaro rūmai, šeši dvaro darbininkų gyvenamieji namai, malūnas, pirtis, daržinė, penki tvartai, kluonas, kalvė, svirnas, ledainė.
„Būtent su šiuo dvarininku susijusi ir Ignalina.
Ten, kur dabar Ignalina, jis pastatė palivarką.
Kadangi jis buvo skirtas sūnui Ignacui, palivarką imta vadinti Ignalka.
„Vidiškių dvaras atgimė, kai jį, kaip rašoma spaudoje, už 200 tūkst. litų įsigijo teisininkas Kęstutis Mozeris.
Tai buvo pirmasis Ignalinos rajone atstatytas dvaras, - pasididžiavimo neslepia seniūnė.
- Tiesa, savininkui dvarą teko tvarkyti net du kartus.
2006 m. daug buvo atlikta nemažai išorės ir vidaus restauravimo darbų, bet įvyko nelaimė - beveik baigiantis darbams kilo gaisras.
Darbus teko pradėti iš naujo.
Nesudegusioje dvaro dalyje po keliais tinko sluoksniais specialistai aptiko freskų nuotrupų, o kasinėdami aplinką atrado apdegusių interjero ir fasado detalių.
Restauratoriai atkūrė parketą, laiptus, krosnis, konservavo dvaro sienų puošybos fragmentus.
Dvare yra per 60 durų, kurias atvėrus galima visą pastatą apeiti ratu.
Atkurtas klasicizmo stiliaus Vidiškių dvaras su portiku, paramstytu keturiomis kolonomis, nudažytas XIX a. statiniams būdinga šviesia spalva.
Šiuo metu dvaras atlieka labai svarbų vaidmenį miestelio gyvenime.
Pirmiausia plačiau pasklinda Vidiškių vardas, nes žmonės, atkeliaudami aplankyti dvaro, užsuka ir į miestelį.
Antra - dvare vyksta įvairūs renginiai.
Tapo tradicija kiekvieną rudenį čia rengti moksleivių poezijos skaitymus.
Vidiškių Šventė Paliesiaus Dvare
Aukštaitiškų skrynių tradicijos, ornamentų išskirtinumas, šio krašto muzika, dainos ir šokiai - būtent šios temos karaliavo Paliesiaus dvare gegužės 16-ąją, kada Ignalinos krašto mokiniai ir kiti bendruomenės nariai čia vienai dienai susibūrė tam, kad giliau pažintų savo krašto kultūrą. Šurmulio, susikaupimo ir nuostabių įspūdžių pilna diena dar kartą parodė, koks kūrybingas auga jaunimas, kaip mielai yra dalinamasi patirtimi su vyresniaisiais, kokios gali būti įdomios temos apie kultūrą, apie pačius įvairiausius šio krašto gyvenimo etapus.
Būtent toks ir yra projekto „Ignalinos rajono tradicijų puoselėjimas“ tikslas - Ignalinos bendruomenės žmones supažindinti ir su istorija, ir su dabartimi, sudominti krašto tradicijomis, skatinti jas puoselėti.
Todėl Aukštaitiškų skrynių, jų raštų ir tradicijų pristatymas nepaliko abejingų - senosiose šio krašto sodybose dar yra išlikusių autentiškų kraičio skrynių, todėl sužinoti jų istoriją, gilintis į ornamentiką buvo tikrai įdomu.
Ypač, kad visi žinojo, jog po pasakojimų patiems teks imtis kūrybos ir tapyti ornamentus.
Taigi, Ignalinos krašto muziejus muziejininkės Agnė Skunčikaitė ir Inga Čibiraitė žaismingai papasakojo apie skrynių, kurios Aukštaitijoje vadinamos kuparais, atsiradimą, lygino jas su kitų Lietuvos regionų kraičio skryniomis, jų spalvomis ir ornamentais.
Anot I. Čibiraitės, aukštaitiški kuparai buvo lenktais antvožais (dangčiais), jie paprastai būdavo aukštesni negu skrynios, gerokai skyrėsi nuo kitų ir aukštaitiški ornamentai - čia vyravo liaunos augalų šakelės, paukšteliai.
„Kraičio skrynios būdavo pradedamos krauti, kada būsimai jaunamartei sueidavo vos dešimt metų.
Tad iki tol, kol ji užaudavo ir jai rekėdavo tekėti, susikraudavo nemenkas kraitis“, - pasakojo Inga.
Jos kolegė Agnė papasakojo apie skrynios atsiradimą namuose: „Tai būdavo nepaprastas įvykis namuose.
Kai gimdavo dukra, tėvas kartu su skrynios meistru eidavo į mišką išrinkti kraičio skryniai medį.
Kuparo dugnas būdavo ąžuolinis, o štai pats kuparas buvo gaminamas iš eglės, drebulės, pušies ar kito paprastesnio medžio“.
Skrynios pagaminimas užtrukdavo - reikėjo nemažai laiko, kol buvo paruošiama mediena, kol ji išdžius ir bus tinkama gamybai.
Pasiklausius pasakojimų apie aukštaitiškus kuparus neliko nieko kito, tik patiems išbandyti kurti ornamentus.
Iš pradžių eskizai buvo pasidaryti ant popieriaus, o paskui juos teko perkelti ant paruoštų medžio lentų.
Edukacinį užsiėmimą vedė menininkė vedė Virginija Stasiūnaitė iš Guntauninkų kaimo (Ignalinos r.).
Susikaupę ir pagauti įkvėpimo Daugėliškio, Didžiasalio ir kitų mokyklų mokiniai, Didžiasalio vaikų namų auklėtiniai rinkosi spalvas, tapė ornamentus prisilaikydami auštaičiams būdingų tradicijų.
„Pamačiusi, kokie kūrybingi vaikai, supratau, kad mes, suaugusieji, dažnai būname kalti, nesuteikdami galimybių atsiskelsti jų sugebėjimams ir fantazijai.
Džiaugiuosi, kad keramikos mokytoja Jolita iš Vidiškės pasiūlė puikią idėją - baigiamojoje projekto dalyje rudenį surengti tų darbų parodą“, - džiaugėsi renginiu ir reginiu Paliesaus dvaro administratorė Birutė Jaškūnienė.
Po kūrybingų darbų ir sočių pietų visų jau laukė tikros linksmybės - muzika, šokiai, sutartinės, mat prie mokinių prisijungė kiti bendruomenės nariai.
Mielagėnų dainininkai, muzikantai ir šokėjai išjudino visus šventės dalyvius, įtraukdami kartu dainuoti ir šokti visus renginio dalyvius.
Paskui linksmybės tęsėsi toliau ir visi klausėsi Ignalinos etnografinio ansamblio „Čiulbutė“ (vadovė Sigutė Mudinienė) atliekamų sutartinių.
Kolektyvo vadovė Sigutė (būtent taip visi Ignalinoje pažįsta ir vadina šią kūrybingą moterį) papasakojo, kad šį vakarą čia pristatomos išskirtinai šio krašto, šio regiono sutartinės.
Trečiasis projekto renginys numatytas rudenį.
Krašto muzikantai, folkloro ansamblis ,,Čiulbutė” ir tautodailininkai į jį pakvies Ignalinos rajono šeimos, auginančios mažus vaikus.
Renginių globėjas - Ignalinos rajono savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis.
Šiame straipsnyje aptarėme Vidiškių miestelio istoriją, kultūrą ir dabartinę situaciją. Vidiškės, nors ir nedidelis, tačiau savitas ir įdomus miestelis, turintis ką papasakoti apie Lietuvos istoriją ir kultūrą.