Viešieji pirkimai žemės ūkio versle yra būtini ūkininkams, žemės ūkio bendrovėms ir kitiems asmenims, norintiems pasinaudoti Europos Sąjungos parama. Tačiau, viešųjų pirkimų procesas žemės ūkyje tampa vis sudėtingesnis, reikalauja vis daugiau verslininkų laiko.
Žemdirbiai skundžiasi, kad dėl besikeičiančių teisės aktų viešieji pirkimai tampa vis sudėtingesni, ne visada įmanoma įsigyti kokybiškų prekių ir paslaugų, tenka rinktis pigiausią, nors nekokybišką, gaminį.
Viešųjų pirkimų reglamentavimas
Tokius pirkimus reglamentuoja Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos priemonių prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklės, taip pat Viešųjų pirkimų įstatymas. Minėtos taisyklės skiriasi nuo bendrųjų taisyklių, jos nuolat kinta, nes siekiama sureguliuoti viešuosius pirkimus žemės ūkio sektoriuje su bendraisiais viešaisiais pirkimais. Pakeitimų tikslas garantuoti procedūrų skaidrumą ir užtikrinti, kad Europos Sąjungos parama būtų naudojama tikslingai, o paramos sumos neviršytų nustatytų ribų.
Viešųjų pirkimų būdai
Viešųjų pirkimų būdai yra du - konkursas arba apklausa.
- Konkursas privalo būti organizuojamas tuo atveju, kai prekių ar paslaugų pirkimo vertę viršija 58 000 Eur be PVM, o darbų - 145 000 Eur be PVM. Tai įpareigoja pirkėją viešai paskelbti apie pirkimą, rašyti kvietimą, teikti siūlymus, vykdyti formalią vokų atplėšimo procedūrą, rengti išsamesnę dokumentaciją.
- Apklausa (paprastesnis būdas) turi būti atliekama tuomet, kai prekių ar paslaugų pirkimo vertė yra lygi arba mažesnė nei 58 000 Eur be PVM, o darbų - lygi arba mažesnė nei 145 000 Eur be PVM, taip pat kitais išskirtiniais atvejais (pavyzdžiui, neįvykus konkursui, perkant panašias prekes ir pan.).
Akivaizdu, kad kiekvienas didesnis pirkimas turi vykti organizuojant konkursą.
Dažniausiai pasitaikančios klaidos vykdant viešuosius pirkimus
Viešųjų pirkimų analizė rodo, jog visose viešųjų pirkimų stadijose neišvengiama klaidų - tiek rengiant dokumentus, tiek vykdant pirkimus, tiek sudarant pirkimo sutartis. Dažniausiai pasitaiko šios klaidos:
- pateikiamas netinkamas pirkimo objekto apibrėžimas;
- nustatomi netinkami tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai;
- nenumatomos būsimos pirkimo sutarties keitimo galimybės;
- nenurodomi prekių pristatymo, darbų atlikimo terminai;
- nenurodoma apmokėjimo tvarka;
- netinkamai vertinami tiekėjų pasiūlymai;
- neinformuojami tiekėjai apie pirkimo procedūros rezultatus;
- nesilaikoma pretenzijų nagrinėjimo tvarkos;
- netinkamai perkeliamos/pakeičiamos nuostatos iš pirkimo sąlygų į sutartį.
Pasitaiko ir kitokių nusižengimų, pavyzdžiui, prieš vykdydamas pirkimą žemės ūkio subjektas su vienu ar kelias tiekėjais iš anksto aptaria galimas sąlygas.
Numačius pirkimą itin svarbu įvertinti visas su sutartimi susijusias detales: terminų pratęsimo galimybes, apmokėjimo tvarką, kitus dalykus. Pirkimo sutartis po pirkimo gali būti keičiama tik išimtiniais atvejais ir kuomet pakeitimai iš esmės nekeičia pirkimo objekto, jo tiesioginės paskirties ir atitikimo keliamiems standartams. Pirkimo sutarties pakeitimus būtina suderinti su atitinkamu Nacionalinės mokėjimo agentūros teritoriniu paramos administravimo skyriumi dar iki juos pasirašant susitariancioms šalims (išskyrus atvejį, kada sutarties vertė neviršija 28 962 eurų ir keičiamo pirkimo sutarties objekto vertė neviršija 5 proc.
Kartais tenka išgirsti, kad žemdirbys, planuodamas įsigyti konkretų produktą, galvoja, kad numatytas sąlygas gali atitikti tik vienas rinkos tiekėjas. Pagal įstatymus atliekant viešuosius pirkimus yra draudžiama diskriminacija ir galioja lygiateisiškumo principas. Todėl pirkėjas neturi teisės kelti tokių reikalavimų pirkiniui ir tiekėjui, kurie eliminuotų galimybę viešajame pirkime dalyvauti kitiems rinkos dalyviams. Nesilaikant šios nuostatos, bet kuris kitas tiekėjas gali ginčyti konkurso sąlygas, o žemdirbiui turto įsigijimas gali užtrukti daug ilgiau nei tikėtasi.
Nustatant tiekėjo kvalifikaciją, pirkėjui būtina atsižvelgti, kad jo reikalavimai būtų pagrįsti ir proporcingi. Pavyzdžiui, jeigu rinkoje tam tikros kompanijos gaminamas prietaisas (tarkime, kompiuteris) yra vokiečių gamybos, tuomet pirkimo dokumentuose sąlyga prekei turėti vokišką kompiuterį gali būti laikoma diskriminacine.
Pagal Lietuvos Respublikos teismų praktiką, pirkimo sąlygose perkamų daiktų savybės turi būti apibūdinamos tiksliais duomenimis, tačiau laikantis nediskriminavimo principo. Kita vertus, pirkėjui leidžiama nurodyti kai kuriuos tikslius pirkimo objektą kvalifikuojančius kriterijus, technines charakteristikas, jei jis taip pat nurodo, kad pripažins ir analogiškus arba ekvivalentiškus (lygiaverčius) objektus. Taip pirkėjas yra įpareigojamas rinktis iš visų galimų tam tikrus funkcinius reikalavimus atitinkančių pirkimo objektų.
Pirkėjo nustatyti aukšti arba pernelyg specifiniai reikalavimai pateisinami tik tuomet, kai pateikiamas patikimas ir įtikinamas tokių reikalavimų pagrindimas.
Tačiau net ir sąžiningai perkant būna nesusipratimų. Pasitaiko atvejų, kai Nacionalinė mokėjimo agentūra priekaištauja dėl to, kad pirkėjas įsigijo brangesnę techniką nei galima rinkos kaina, ir kelia klausimą dėl dalies paramos neišmokėjimo. Esant tokiai situacijai, žemdirbys turėtų įrodyti, kad jo investicijos atitinka pagrįstų išlaidų kriterijų, t. y. prekės yra įsigytos už kainas, kurios yra ne didesnės už įprastas rinkoje egzistuojančias kainas, tad racionalus lėšų panaudojimo principas nėra pažeistas.
Agroverslas gali teikti papildomus paaiškinimus Nacionalinei mokėjimo agentūrai, prašyti technikos ar paslaugų tiekėjų papildomų duomenų ir pasitelkti visas įrodinėjimo priemones, kad būtų pagrįstos jo išlaidos.
Kiekvienu konkrečiu atveju į tai privalu žiurėti itin rimtai. Pateikus neišsamų, nepakankamai motyvuotą pagrindimą, tinkamomis finansuoti išlaidomis pripažįstama tik rinkoje nustatyta analogiškų prekių (paslaugų) ar darbų kaina, o rinkos kainą viršijanti išlaidų dalis priskiriama prie nefinansuotinų išlaidų. Nacionalinė mokėjimo agentūra savo ruožtu privalo dalykiškai vertinti pateiktus įrodymus ir aiškiai argumentuoti, jeigu mano, kad minėti įrodymai nėra pakankami, t. y. verslo pažeidimas įrodomas.
Žemės ūkio versle populiari nuomonė, kad mažiausios kainos kriterijus yra nesuderinamas su šalies modernizavimu, nes juo remiantis yra įsigyjama nauja, tačiau technologiškai pasenusi technika, kuri negali užtikrinti modernaus žemės ūkio. Ūkiai teigia, kad yra priversti įsigyti pigiausią techniką dėl pernelyg sudėtingos viešųjų pirkimų tvarkos.
Vis dėlto darbštesniems norėtųsi priminti, kad žemės ūkio, kaip ir kito verslo subjektai, vykdantys viešuosius pirkimus, turi galimybę prekes įsigyti ne tik pagal mažiausios kainos, bet ir pagal ekonominio naudingumo kriterijų.
Organizuojant viešąjį pirkimą pagal ekonominio naudingumo kriterijų, yra atsižvelgiama ne tik į mažą kainą, bet ir į kvalifikacijos, kokybės reikalavimus, taip pat tiekėjo įsipareigojimus.
Teismai, vertindami pasirinkimo kriterijus, formuoja praktiką, kad ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų ir jų svertinių svorių nustatymas yra perkančiosios organizacijos prerogatyva, nes būtent ji žino reikalingų įsigyti prekių, darbų specifiką, pobūdį, apimtį, taigi tik ji gali spręsti, kokius reikalavimus reikia kelti tiekėjo kompetencijai ir jo pajėgumui vykdyti viešojo pirkimo sutartį.
Trumposios maisto tiekimo grandinės
Trumpųjų maisto tiekimo grandinių vystymui Lietuvoje skiriama vis daugiau dėmesio - tam kuriama palanki teisinė bazė, įsitraukia vis daugiau žemės ūkio sektoriaus dalyvių, o vartotojams suteikiama galimybė įsigyti šviežių ir sveikų vietos produktų. Tai yra vienas ES Žaliojo kurso pagrindų, siekiant sukurti tvarią maisto sistemą.
Trumposios maisto tiekimo grandinės: sėkmės istorijos
ŽŪM Europos Sąjungos reikalų ir paramos politikos departamento Programos LEADER ir kaimo plėtros skyriaus patarėja Nomeda Padvaiskaitė atkreipė dėmesį, kad prieš metus, 2023-ųjų sausio 1 d., įsigaliojus Viešųjų pirkimų įstatymo išimčiai, kai maisto produktų pirkimas iš trumpųjų maisto tiekimo grandinių leidžiamas supaprastintai, neskelbiamų derybų būdu, buvo būtina papildyti šį įstatymą aiškia trumpųjų maisto tiekimo grandinių apibrėžtimi.
„Ir Viešųjų pirkimų tarnybai, ir perkančiosioms organizacijoms reikėjo aiškumo, kas yra trumpoji maisto tiekimo grandinė. Reikėjo šią sąvoką reglamentuoti nacionaliniu mastu, nes iki to sąvoka buvo įforminta tik žemės ūkio ministro įsakymu, kuris taikomas teikiant ES investicinę paramą trumposioms tiekimo grandinėms“, - aiškino ŽŪM atstovė.
Taip atvertos palankios galimybės žemės ūkio produktų gamintojams, savo valdoje pagamintos produkcijos perdirbėjams, žemės ūkio kooperatyvams, vienijantiems Lietuvos ūkininkus, realizuoti pačių užaugintus ar pagamintus žemės ūkio ir maisto produktus Lietuvoje ir užtikrinti supaprastintą jų tiekimą perkančiosioms organizacijoms. O šioms tapo aišku, iš kokių tiekėjų galima įsigyti žemės ūkio ir maisto produktų, pasinaudojant Viešųjų pirkimų įstatymo išimtimi.
„Tikimės, kad daugiau ūkininkų įsitrauks į trumpąsias maisto tiekimo grandines ir drąsiau dalyvaus viešuosiuose pirkimuose. Paprastai žemdirbiai yra linkę dirbti savo tiesioginį darbą, dažnai nemėgsta tvarkyti buhalterijos, administracinių darbų. O jei reikia dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir vykdyti konkursą, kelia rankas aukštyn. Supaprastinus pirkimų tvarką, jie galės daug lengviau pasinaudoti įstatymo išimtimi, pavyzdžiui, pasiskambins ir susitars su darželiu dėl produkcijos tiekimo“, - teigė N. Padvaiskaitė.
Pabrėžtina, kad numatyta išimtimi gali pasinaudoti tik labai maži, maži ir vidutiniai žemės ūkio veiklos subjektai arba jų grupės: ūkininkai, žemės ūkio kooperatyvai, žemės ūkio bendrovės. Jie maisto produktus gali tiekti tiesiogiai arba jungtinės veiklos sutarties pagrindu pasitelkiant ne daugiau kaip vieną tarpininką.
ŽŪM Europos Sąjungos reikalų ir paramos politikos departamento Programos LEADER ir kaimo plėtros skyriaus patarėja pastebėjo, kad Lietuvoje vis aktyviau plėtojamos trumposios maisto tiekimo grandinės. Tam skiriama europinė ir nacionalinio biudžeto parama.
„Pasinaudojus ES teikiama investicine parama, šalyje yra įsikūrusios 28 trumposios maisto tiekimo grandinės - tai yra bendradarbiavimo pagrindu vykdomi projektai, kai pareiškėjai kartu su partneriais teikia paraišką ir prašo paramos. Į trumpas tiekimo grandines netiesiogiai yra įsitraukę vaikų darželiai, kurie vaikus maitina ekologiškais ir pagal maisto kokybės sistemas užaugintais produktais ir gauna nacionalinę paramą. Jiems produkciją tiekia smulkūs ir vidutiniai ūkiai ar į kooperatyvus susivieniję ūkininkai. O kiek dar veikia sveiko maisto parduotuvėlių, kurios nėra paprašiusios paramos“, - vardijo N. Padvaiskaitė.
Ji užsiminė, kad trumpųjų maisto tiekimo grandinių plėtra regionuose daug priklauso ir nuo vietos valdžios - yra savivaldybių, kurios labiau remia ūkius, įtraukdamos, skatindamos savo rajono ūkininkus dalyvauti viešuosiuose maisto pirkimuose ir nori jiems padėti, kitos linkusios dirbti pagal seną tvarką.
Viešųjų pirkimų įstatyme apibrėžiama, kad trumpoji žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinė- labai mažai, mažai ir vidutinei įmonei keliamus reikalavimus, nurodytus Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, atitinkančio žemės ūkio veiklos subjekto (arba jų grupės) ar jo narių pagamintų ir (arba) perdirbtų (įskaitant pirminį perdirbimą) žemės ūkio ir (arba) maisto produktų tiekimas rinkai tiesiogiai arba jungtinės veiklos sutarties pagrindu pasitelkiant ne daugiau kaip vieną tarpininką, kuris atitinka labai mažai ar mažai įmonei keliamus reikalavimus, nurodytus Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme.