Privatizacija - tai valstybinės, savivaldybių ar visuomeninės nuosavybės (įmonių, jų padalinių ir turto, akcijų, gyvenamųjų namų ir butų, žemės, gamtinių išteklių ir kitos) perdavimas privačių subjektų nuosavybėn, t. p. šio turto valdymo perleidimas privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims.
Privatizacijos sąvoka pradėta vartoti 20 a. viduryje. Didžiausią poveikį privatizacijos populiarinimui visame pasaulyje padarė M. Thatcher vyriausybės Didžiojoje Britanijoje 9 dešimtmetyje įgyvendinta plati privatizacijos programa, kurios metu privatizuota apie 60 % viso viešojo ekonomikos sektoriaus.
Iki 9 dešimtmečio pabaigos pagal Didžiosios Britanijos pavyzdį privatizaciją t. p. pradėjo įgyvendinti Prancūzija, Japonija, Vokietija, Australija, Argentina ir kitos šalys. 20 a. 10 dešimtmetyje-21 a. pradžioje dar didesnio masto privatizaciją įvykdė buvusios socialistinės Vidurio ir Rytų Europos bei Azijos valstybės.
Lietuvos visuomenė privatizacijos rezultatus vertina labai prieštaringai. Privatizacija dažnai kritikuojama dėl to, kad buvo vykdoma skubotai (dauguma gyventojų nespėjo susiorientuoti kintančioje ekonominėje aplinkoje ir tinkamai panaudoti turimus investicinius čekius ir pinigus) ir neskaidriai (privatizacijos procesui, ypač jo pradžioje, valstybinių įmonių ir kolūkių vadovai, biurokratai, politikai, šešėlinės ekonomikos atstovai turėjo didesnę įtaką nei paprasti piliečiai).
Privatizacija, kaip vienas valstybės valdymo svertų, taikomas konkretiems tikslams įgyvendinti. Dažniausiai privatizavimas atspindi vieną pagrindinių ekonominių nuostatų (supriešinant nacionalizavimui), jog valstybė negali pakankamai efektyviai valdyti dalies jos disponuojamo turto.
Buvo pradėtas privatizavimo procesas siekiant didinti ūkio efektyvumą, išlaisvinti iniciatyvą, leisti žmonėms reikštis ekonomikoje pagal savo polinkius, sugebėjimus, siekius. Privatizavimas suteikė žmonėms galimybes imtis verslo, pradėti savarankišką ekonominį gyvenimą, tapti savininkais. Privatizavimas siekiama sukurti konkurencinę aplinką bei sudaryti prielaidas veiklos efektyvumui augti tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje.
Šiuolaikinis valstybės vaidmens ekonomikoje mastų apibūdinimas remiasi dviem jo pasireiškimo aspektais: faktiška valstybinės nuosavybės dalimi ekonomikoje ir poveikio ekonominių sprendimų priėmimo procesui mastais.
Butų privatizavimas Lietuvoje yra procesas, suteikęs galimybę šalies gyventojams įsigyti nuosavybės teise valstybės ar savivaldybės būstą. Šis procesas turėjo didelę įtaką šalies socialinei ir ekonominei raidai.
Butų privatizavimo įstatyme, galiojusiame iki 1998 m. liepos 1 d., buvo nustatyta įstatyminė asmenų teisė lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti (privatizuoti) jų naudojamas gyvenamąsias patalpas. Pažymėtina, kad specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis).
Vis dar pasitaiko atvejų, kai asmenys nėra įgyvendinę savo teisių privatizuoti gyvenamuosius butus. Sprendžiant asmens teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą įgyvendinimą, būtina nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas sąlygas: 1) asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (1991 m. gegužės 21 d.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui. Tačiau asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė, t. y. ji gali atsirasti tik įstatyme nustatytų sąlygų pagrindu.
Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.
Nustačius, jog nuomojamas butas galėjo būti privatizavimo objektu, tačiau dėl savivaldybės darbuotojų kaltės galiojant Butų privatizavimo įstatymui asmeniui negalėjus tinkamai įgyvendinti teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamosios patalpos, tokia asmens teisė turi būti ginama.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis).
Sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, būtina aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, o atsižvelgiant į butų privatizavimą numačiusių įstatymų pagrindinį tikslą, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais.
Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys - fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką.
Privatizavimą vykdančioms savivaldybės tarnyboms buvo nustatyta pareiga informuoti apie privatizavimą vykdžiusios savivaldybės tarnybos atliktus atitinkamus veiksmus ir savivaldybės institucijos turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą.
Taip, visai neseniai, 2015 m. sausio 1 d., įsigaliojo Seimo priimtas Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas. Priimant Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą, kuriame numatyta galimybė privatizuoti anksčiau neprivatizuotus būstus, buvo atsižvelgta ir į Valstybės kontrolės 2008 m. gruodžio 1 d. valstybinio audito ataskaitą Nr. VA-P-30-21, kurioje Valstybės kontrolė nurodė: „didžioji dalis (apie 70 proc.) savivaldybės gyvenamųjų patalpų išnuomota iki 2002-12-31. Su šių patalpų nuomininkais sudarytos sutartys neriboja nuomos santykių kokiu nors terminu, sutarties galiojimas nebuvo siejamas su asmens turtine padėtimi. Sprendimą dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo ar sutarties nutraukimo priimti gali sutarties šalys tik abipusiu sutarimu arba teismas.
Minėto įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad už turto vertintojo nustatytą rinkos kainą, įvertinus parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko investicijas, gali būti parduodami savivaldybei nuosavybės teise priklausantys būstai, kurių žmonės nespėjo privatizuoti. Minėtame visiškai naujame įstatyme yra sąlyga, kad nuomininkai (būsimi pirkėjai) privatizuotiname būste turi būti išgyvenę ne trumpiau kaip 5 metus nuo būsto nuomos sutarties sudarymo dienos.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, pristatydama naują įstatymą, aiškinamajame rašte Nr. XIIP-1859 rašė, kad leidus parduoti nuomojamus butus ir kitas susijusias patalpas, būtų sprendžiama socialinio būsto problema, nes savivaldybės gautų pajamų, kurias galėtų naudoti socialinio būsto fondo plėtrai, t. y.
Palangos m. savivaldybės taryba 2015-02-26 posėdyje sprendimu Nr. T2-64 patvirtino Palangos m. savivaldybės būsto fondo sąrašą. Sąraše yra minimi butai, esantys Bangų g. 6, 13A, J.Biliūno g. 6, S. Daukanto g. 5, Druskininkų g. 4, Ganyklų g. 59, 69, J.Janonio g. 8, 41, 45, Jūratės g. 33, Kastyčio g. 37, Kretingos g. 14, 33, 62, 66, 68, Liepojos pl. 10A, Medvalakio g. 3, 7, 11, 13, 15, Saulėtekio takas 8, 15, 17, Taikos g. 9, 15, 17, L.Vaineikio g. 3, M.Valančiaus g. 6, Vydūno al. 3, Vytauto g. 65, 98, 124, Vasaros g. 9, Žuvėdrų g. 3, 12, Žvejų g.
Nors sostinėje socialinių būstų trūksta, įsigyti juos miestas siūlo kone dešimt kartų mažesne nei rinkos kaina. Lengvatinėmis sąlygomis socialinį būstą privatizavę asmenys jį neretai parduoda, tokią teisę jie turi. Per praėjusius metus sostinėje privatizuota 13 socialinių būstų. Dažniausiai juos pirko į Lietuvą grįžę politiniai kaliniai ir tremtiniai bei jų vaikai. Artimiausiu metu miesto taryba ir vėl svarstys, ar leisti lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti tris būstus. Visi butai yra Pilaitės mikrorajone, per pastaruosius penkerius metus pastatytuose daugiabučiuose - taigi naujos statybos namuose.
Kaip informavo miesto savivaldybės atstovai, pernai lengvatinėmis sąlygomis buvo leista privatizuoti 13 socialinių būstų. Vidučio Bareikio, savivaldybės Socialinio būsto skyriaus vedėjo, teigimu, iš viso maždaug už 400-450 tūkst. litų. Prašymus leisti privatizuoti socialinį būstą, kuriame gyvena, dažniausiai teikia politiniai kaliniai ir tremtiniai arba jų vaikai.
Juro Požėlos, Vilniaus miesto tarybos Socialinių reikalų komiteto pirmininko, teigimu, lengvatinėmis sąlygomis privatizuojami būstai vėliau išties parduodami, tik jau rinkos kainomis. Tačiau jis negalėjo pasakyti, ar tokia tendencija Vilniuje plačiai paplitusi. „Didelė dalis tokio privatizuoto būsto iš tiesų parduodama. Žinoma, galima svarstyti, kad privatizavimo sutartyje galėtų atsirasti nuostata, jog, tarkime, tam tikrą laiką po privatizavimo jie šių būstų parduoti negali“, - kalbėjo socialdemokratas, kurio vadovaujamame komitete svarstomi tokie reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių bei jų vaikų prašymai.
Pilaitės seniūnui Albinui Šnirui socialinio būsto privatizavimo problemos - kasdienybė. Jo vadovaujamoje seniūnijoje - ne vienas daugiabutis su socialiniais būstais. A.Šniras „Vilniaus dieną“ tikino, jog tendencijos, kai lengvatinėmis sąlygomis įsigyti būstai išsyk parduodami, bent Pilaitėje tikrai nėra.
Su „Vilniaus diena“ sutikusi kalbėtis Marina Lukaševičiūtė - viena tų, kuri pateikė savivaldybei prašymus lengvatinėmis sąlygomis įsigyti šiuo metu nuomojamą socialinį būstą. Būtą Pilaitėje, Karaliaučiaus gatvėje, jau privatizavo ir M.
43-ejų moteris socialiniame bute gyvena su dukra. Ji neatmeta, kad ateityje būstą gali tekti parduoti. M.Lukaševičiūtė - viena pirmųjų, gyvenančių naujai pastatytuose būstuose Pilaitėje, kuri nusprendė pradėti privatizacijos procesą. Pasak jos, reikėjo ir pažymos iš darbovietės, kad neturi jokių skolų, kad sumokėta nuoma ir pan. Norint socialinį būstą privatizuoti, anot pašnekovės, reikia nueiti kryžiaus kelius, esą daug čia gyvenančių norėtų būstą privatizuoti, teoriškai ir gali tai padaryti. Tačiau ne kiekvienas ryžtasi ilgoms biurokratinėms procedūroms.
Tiems, kurie kreivai žiūri į lengvatinėmis sąlygomis privatizuojančius socialinius būstus, M. Lukaševičiūtė priminė, kad tai savotiška kompensacija už patirtas skriaudas.
Marina Lukaševičiūtė moteris grįžo dar 1998-aisiais ir septynerius metus gyveno socialiniame būste Naujojoje Vilniuje, nors, pasak jos, buvo žadėta, kad tą būstą bus galima privatizuoti po dvejų metų: „Stovėjome eilėje, sakė, kad gausime būstą, tačiau teko septynerius metus gyventi tremtinių apgyvendinimo punkte, Naujojoje Vilnioje. Ir tuo metu, 1998-aisiais, buvo leista visiems privatizuoti būstus. Vėliau įstatymai keitėsi.
Socialinio būsto nuomos kainos Pilaitėje taip pat nesikandžioja. Tremtinių dukra sako, kad nuoma kurį laiką kainavo 50 litų, paskui pabrango - reikėjo mokėti jau 90 litų. „Dabar šiek tiek sumažėjo, bet, galiu pasakyti, per tą laikotarpį aš taip išmokėjau ne vieną tūkstantį, o juk galėjau privatizuoti ir turėti savo namus“, - dienraščiui sakė M. Lukaševičiūtė.
Atsakymas į klausimą, kodėl nusprendė būtent Vilniuje prašyti būsto, tradicinis: sostinėje juk lengviau rasti darbą. Moteris dienraščiui pasakojo susiradusi darbą, lankiusi specialius kursus, tad jokių finansinių problemų nei ji, nei jos šeima neturi.
Valstybinio turto privatizavimas 1991-1994 metais
1991 metų kovo mėnesį po daugelio diskusijų priimtas valstybinio turto privatizavimo įstatymas. Tas įstatymas kartu su nuosavybės, įmonių, akcinių bendrovių, ūkinių bendrijų ir privačių įmonių įstatymais atvėrė galimybes iš esmės pertvarkyti ekonominius santykius. Ryžtingai buvo pakeista sovietinė administracinė komandinė ekonomika į rinkos ekonomiką.
Nuo privatizavimo pradžios (1991) iki 1995 m. sausio 1 d.Lietuvije privatizuoti 5148 objektai, arba 78 proc. visų privatizuotinų. Iš šio skaičiaus 2492 didelės ir vidutinės įmonės (privatizuotas valstybinis kapitalas sudaro 2310 mln. Lt) privatizuotos viešo akcijų pasirašymo būdu, 2611 smulkių objektų (privatizuotas valstybinis kapitalas - 74 mln.Lt) parduota aukcionuose, 10 įmonių (privatizuotas valstybinis kapitalas - 453 mln. Lt) parduota skelbiant geriausiam verslo planui parengti bei 42 objektai (privatizuotas valstybinis kapitalas - 24 mln. Lt) parduoti už laisvai konvertuojamą valiutą.
Privatizuotas valstybinis kapitalas sudaro 3098 mln. Lt arba 81 proc. viso privatizavimo programas įtraukto privatizuotino valstybinio kapitalo. Privatizuotų įmonių valstybinis kapitalas su įmonėse likusia valstybės dalimi sudaro 3848 mln. Lt, arba 43 proc. į privatizavimo programas įtrauktų įmonių viso valstybinio kapitalo, nes į privatizavimo programas yra įtraukta nemažai specifinės paskirties įmonių, kurios privatizuojamos tik 10 procentų.
Analizuojant privatizavimo procesą 1991 - 1994 metais, galima teigti, kad jis vyko gana aktyviai. Pagal įmonių skaičių 1991 m. privatizuota 16 proc., 1992 m. - 44 proc., 1993 m. - 37 proc., 1994 m. - 16 proc. visų privatizuotinų įmonių, tačiau pagal privatizuojamą valstybinį kapitalą 1991 m. privatizuota 3 proc., o 1992 m. - 29 proc., 1993 m. - 37 proc., 1994 m. - 31 proc.
Privatizavimo pradžioje didžiausią paklausą turėjo mažos prekybos, visuomeninio maitinimo bei buitinio aptarnavimo įmonės. Šios įmonės dažniausiai buvo privatizuojamos parduodant aukcionuose. 1991 m. aukcionuose parduota 78 proc., o 1992 m. - 55 proc. tais metais parduotų objektų. Tačiau privatizuojamo valstybinio kapitalo atžilgiu šios įmonės sudarė nežymią dalį. Privatizavimo pradžioje privatizuoti dideles įmones sekėsi sunkiai.
Tačiau 1993 m. privatizavimas suaktyvėjo, ir įmonės, kurių anksčiau niekas nepirko, buvo privatizuotos, kai kurios net su ažiotažu, o Centrinė privatizavimo komisija apkaltinta “turtu dalijimu veltui”. Privatizuota valstybinė įmonė “Banga”, Vilniaus kuro aparatūros gamykla, Marijampolės valstybinė pieno konservų įmonė, valstybinė įmonė “Vingis”, valstybinė įmonė “Remeda”.
Ūkio šaka, kurioje privatizuota didžiausia valstybinio kapitalo dalis, yra pramonė. Pramonės įmonių privatizuotas valstybinis kapitalas, įskaitant ir akcinį, sukauptą iki privatizavimo pradžios, sudaro 65 proc. viso privatizuoto valstybinio kapitalo. Kitų ūkio šakų privatizuoto valstybinio kapitalo lyginamasis svoris viso privatizuoto kapitalo atžvilgiu yra gerokai mažesnis: statybos srityje privatizuota 11 proc., prekybos ir visuomeninio maitinimo - 7 proc., transporto - 3 proc.
Daugiausia valstybinio kapitalo yra privatizuota akcijų pasirašymo būdu apie 65 proc. viso privatizuoto valstybinio kapitalo (įskaitant ir iki privatizavimo sukauptą akcinį). Pažymėtina, kad šiuo būdu daugiausia įmonių ir valstybinio karitalo parduota už Centrinės privatizavimo komisijos nustatytą pradinę kainą.
Privatizuojant viešo akcijų pasirašymo būdu, gana aktyviai dalyvavo visos investitorių grupės: įmonių darbuotojai pirmenybės teisę įsigijo 19 proc., investicinės akcinės bendrovės - 21 proc., asmenys bei fizinių asmenų grupės per viešą akcijų pasirašymą - 30 proc., privatizuotų įmonių akcininkai ir įmonių darbuotojai pirkdami likusį valstybinį kapitalą - 7 proc. šiuo būdu privatizuoto valstybinio kapitalo.
Jau senokai aktualus investicinių čekių likimas. 1995 m. sausio 1 d. duomenimis, 82 proc. gyventojams išduotų investicinių čekių jau panaudoti privatizavimui. Didžiausia jų dalis - 54 proc. - panaudota valstybiniam turtui įsigyti, 20 proc. - butams pirkti, o likusi dalis - žemės ūkio įmonėms privatizuoti bei žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai išpirkti.
1995 m. sausio 1d. Lietuvos bankuose nepanaudotų investicinių lėšų buvo už 1850 mln. Litų, realiai likęs privatizuoti kapitalas pasiūlytomis parduoti kainomis sudaro daugiau nei 2300 mln. Litų daugiau.
Vertinant kiekybinius privatizavimo rodiklius Lietuvoje tarptautiniu požiūriu, reikia pastebėti, kad privatizavimas mūsų valstybėje, prasidėjęs 1991 m.
Privatizavimo problemos ir iššūkiai
Lietuvoje nebuvo suformuotos sąlygos turtiniais santykiais suinteresuoti steigiamas privačias ar mišrias įmones ūkininkavimo pelningumu. Akcinių bendrovių pelningumas, skaičiuojamas kaip pelno santykis su turtu, lyginant jį su valstybinių įmonių pelningumu, 1993 m. buvo ne ką didesnis - tik 9,3 proc.
Lietuvoje privatus kapitalas daugiausia funkcionuoja akcinio kapitalo, nedidelėmis dalimis (neviršijant 1000 litų) padalyto tarp daugelio akcininkų, forma.
Lietuvos valstybė daug potencialių pajamų neteko dėl nesklandumų organizuojant valstybinio turto išpardavimą aukcionuose ir konkursuose.
Lietuvoje nusistovėjus aukštai palūkanų normai ir dideliems mokesčiams, palankia privačiam verslui aplinka tapo tik tos ūkio sferos, kuriuose sparčiausia kapitalo apyvarta.
Kaip rodo užsienio šalių patirtis, būtina teisiškai įforminti privatizavimo specifiką, paslaugų, teikiamų gyventojams, sferą, nes pelningumo didinimas čia negali būti siejamas su patarnavimų kainų didinimu ar staigiu įmonės veiklos krypties pakeitimu bent jau pirmaisiais 2-3 metai po privatizavimo.
Užtikrinant privatizavimo viešumą teks pertvarkyti mūsų ir užsienio šalių gyventojų informav...
Išvados
Privatizacija - tai sudėtingas ir prieštaringas procesas, turėjęs didelę įtaką Lietuvos ekonominei ir socialinei raidai. Nors privatizavimas suteikė galimybę šalies gyventojams įsigyti nuosavybės teise valstybės ar savivaldybės būstą, šis procesas taip pat susidūrė su daugybe problemų ir iššūkių. Svarbu atsižvelgti į privatizavimo tikslus ir teisinių santykių specifiką, taip pat vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais.
| Metai | Privatizuotų objektų skaičius | Privatizuotas valstybinis kapitalas (mln. Lt) |
|---|---|---|
| 1991 | 16% | 3% |
| 1992 | 44% | 29% |
| 1993 | 37% | 37% |
| 1994 | 16% | 31% |
Lietuvos žemėlapis
Šaltiniai:
- Lietuvos Respublikos įstatymai
- Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika
- Valstybės kontrolės ataskaitos
Šiame straipsnyje pateikta informacija yra bendro pobūdžio ir negali būti laikoma teisine konsultacija. Dėl konkrečių situacijų rekomenduojama kreiptis į teisininką.
tags: #butu #privatizavimas #lengvatinem #salygom