Antokolskio g. 13 Numeracija Vilniuje: Istorinis Žvilgsnis į Vokiečių Gatvės Raidą

Vokiečių gatvė Vilniuje - viena seniausių ir svarbiausių miesto arterijų, turinti turtingą istoriją ir atspindinti daugiakultūriškumą. Ši gatvė, besidriekianti nuo Rotušės aikštės iki Vilniaus, Trakų ir Dominikonų gatvių sankryžos, XIX a. buvo svarbi miesto dalis, kurioje šurmuliavo vilniečiai, įsikūrę įvairių konfesijų, socialinių grupių ir profesijų žmonės.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos projektą, skirtą vartotojiškos visuomenės užuomazgoms Lietuvoje XIX a. antroje pusėje - XX a. nagrinėti. Šiame straipsnyje nagrinėsime Vokiečių gatvės raidą, jos numeracijos pokyčius ir kaip gatvė atspindėjo Vilniaus miesto istoriją.

Atsižvelgiant į krašto istoriją per miesto gatvę, galima sužinoti apie miesto modernizaciją, skirtingų socialinių grupių gyvenimą ir politinius įvykius. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkės Aelita Ambrulevičiūtė ir Giedrė Polkaitė-Petkevičienė savo knygoje „Mėsinių gatvės pasažai XIX-XX a. (iki 1940 m.)“ siūlo pažvelgti į miesto istoriją per vienos gatvės prizmę.

A. Ambrulevičiūtė teigia, kad "Vilniaus Mėsinių gatvė, esanti miesto centre, puikiai rodo procesus, kurie nebūtinai atsispindi politinės istorijos tyrimuose. Turime atvejo analizę, kuri priklauso kasdienybės istorijai, be kurios politika negalėtų egzistuoti."

G. Polkaitė-Petkevičienė priduria, kad "atrodo, kad tai tėra viena gatvė, bet iš tikrųjų joje matomi įvairūs tuo metu vykę procesai: tiek miesto modernizacija, tiek XIX a. lūžis, kurio metu vienose miesto dalyse formuojasi prabangūs rajonai, o kiti lieka skurdesni, tiek ta pati politinė istorija, kurią galime pamatyti per gatvės pavadinimų kaitą, kai Mėsinių gatvė virsta Juliano Klaczkos arba Marko Antokolskio gatve."

Vokiečių Gatvės Istorija ir Daugiakultūriškumas

Pasak istoriko Adomo Honorio Kirkoro, Vokiečių gatvės pavadinimas prigijo dėl Gedimino laikais čia įsikūrusių vokiečių pirklių ir amatininkų. Manoma, kad XVII a. gatvė tapo žydų kvartalo riba. Apie XVIII a. vidurį žydams buvo leista gyventi visame Vilniaus mieste, išskyrus dvi pagrindines miesto arterijas: nuo Aušros vartų iki Katedros ir nuo Trakų vartų iki Šventųjų Jonų bažnyčios. Taigi Vokiečių gatvė tapo vienintele centrine gatve, kurioje galėjo gyventi žydai. Pamažu krikščionys išsikėlė iš gatvės rytinės pusės namų ir XIX a. pabaigoje, bent jau turimais duomenimis, beveik visi namų savininkai buvo žydai.

Vokiečių gatvė atspindėjo Vilniaus dvasią, jo daugiakultūriškumą: vieni greta kitų gyveno įvairių konfesijų, įvairių socialinių grupių ir profesijų žmonės. Šioje gatvėje gimė europinio masto literatūros ir dailės kritikas Judelis (Julianas) Kliačko (1825-1906). Šalia gyveno grafai Tiškevičiai, o netoliese nuosavus butus turėjo skirtingos socialinės padėties žydai, tarp jų pirkliai Jankelis Elijašas, Benjaminas Gamburgas ir Abraomas Morgenšternas. Namai, priklausę keliems savininkams, buvo vadinami Eksdivizijos.

Kitoje gatvės pusėje stovėjo konfesinės paskirties pastatai: Evangelikų liuteronų bažnyčios namų kompleksas, Rožinio brolijos ir Mariavičių namai, Krikščionių mėsos cechas, pirklių Liurjė, Prenskio, Strašunskio, Viršubskio, Poznanskių namai. XIX a. pabaigoje Poznanskiai namą pardavė stambiam bankininkui ir verslininkui Izrealiui Bunimovičiui, kuris 1893 m.

XIX a. Vokiečių gatvės namų pirmuosiuose aukštuose buvo įsikūrusios kavinukės, restoranai, kontoros, sandėliai, viešbučiai, parduotuvės. Į amžiaus vidurį jos jau „nebesutilpo“ pirmuose aukštuose, kėlėsi į antruosius. Vlado Drėmos, knygos Dingęs Vilnius autoriaus, nuomone, aukštai dažniausiai būdavo pristatomi nepaisant anksčiau suformuotos fasadų architektūros, net prieštaraujant jų stiliui.

XIX a. Vokiečių gatvėje telkėsi ir didelės parduotuvės, ir smulkios ankštos mažos krautuvėlės. Spaudžiamos didelių moderniai įrengtų pirklių parduotuvių jos glaudėsi namų rūsiuose, kiemuose ir pavartėse. Tik nedaugelis tokių krautuvėlių buvo šildomos, nemažai jų netgi nebuvo pritaikytos prekiauti - prekės tiesiog būdavo sukrautos kampe. Didelės parduotuvės buvo įrengtos moderniai.

Caro valdininkų ataskaitoje Vilnius netgi pavadintas pirmo būtinumo, prabangos ir patogumo prekių parduotuve. Toks apibūdinimas tiktų ir Vokiečių gatvei, kuri, kaip ir šalia esančios Aušros Vartų, Pilies ir Didžioji gatvės, tapo viena pagrindinių prekybos vietų. Pavyzdžiui, 1864 m. kampiniame Vokiečių ir Mėsinių gatvių name buvo 24 verslo įmonės.

Rytinėje gatvės pusėje daugiausia buvo žydų parduotuvių, o vakarinėje gatvės pusėje vieni šalia kitų prekiavo pirkliai žydai ir pirkliai krikščionys. Pirkliai žydai tradiciškai vertėsi audinių ir manufaktūros prekių, kailių ir jų gaminių, juvelyrinių dirbinių prekyba, o pirkliai krikščionys daugiausia laikė užeigas, smukles, restoranus, kavines, konditerijos, vyno ir bakalėjos prekių krautuves.

Konkurencija vertė prekybininkus imtis įvairių veiksmų. Verslui išgelbėti nuo bankroto tiko bet kokios priemonės. Apie tai liudija Vokiečių gatvėje prekiaujančių pirklių 1910 m. pareiškimas Vilniaus policmeisteriui, kuriame skundžiamasi dėl smulkių prekybininkų, kurie vilioja praeivius ir sukelia muštynes.

Vokiečių gatvė Vilniuje

Gatvės Pokyčiai ir Numeracijos Reforma

Įgyvendinant absurdišką V. Anikovo vadovaujamos architektūrinės grupės projektą rytinėje gatvės pusėje per 1944 m. mūšius smarkiai apgadinti ar apgriauti namai buvo nušluoti XX a. šeštajame dešimtmetyje, nes per senamiestį buvo planuojama nutiesti dvi dideles transporto magistrales. Nors projektas įgyvendintas nebuvo, tačiau Vokiečių gatvė neatpažįstamai pasikeitė: buvo padidintas Vokiečių gatvės plotis, sunaikinti visi Vokiečių gatvės rytinėje pusėje buvę namai, nugriauta Didžioji sinagoga ir kiti buvusio žydo kvartalo namai.

Iki XIX a. septintojo dešimtmečio visas miestas buvo suskirstytas posesijomis. Vokiečių gatvės rytinėje pusėje kampinis Didžiosios ir Vokiečių gatvių namas (dabar nr. 1) buvo 385 posesija. Toliau link Dominikonų gatvės ėjo 384, 383, 382 (du namai), 381, 380, 246, 379, 378, 377, 376, 411 posesijos. Kaip matyti, gatvėje buvo 13 namų, dabar yra aštuoni naujai pastatyti. Tokia numeracija nebuvo patogi. Į mums įprastą numeraciją, kai kiekvienos gatvės namų numeriai prasideda nuo pirmo numerio, ji buvo pakeista apie XIX a.

Kampinis Didžiosios ir Vokiečių gatvių namas, buvusi 385 posesija, dabar yra Didžioji g. 1888 m. namo brėžinys iš Didžiosios g. pusės ir iš Vokiečių g. pusės rodo, kaip atrodė šis pastatas. 1825-1826 m. šiame name Joselis Gluskis vertėsi finansinėmis operacijomis, o 1828-1831 m. prekiavo linais. 1835 m. čia įkurdino banką ir verslo karjerą pradėjo Markusas Gercas Geimanas.

Prekybai patogi vieta - šalia judrios Rotušės aikštės ir turgaus - padėjo namui išlaikyti komercinio pastato paskirtį. 1885-1889 m. patalpas daugiausia nuomojosi pirkliai. 1888 m. antrosios gildijos pirkliai laikė parduotuves: Mauša Antokolskis - kailių, Tobijašas Gurliandas - manufaktūros. 1894 m. pirklys Izaokas Rubinšteinas buvo įkurdinęs vaistinę, o 1898 m. pirmosios gildijos pirklys Girša Judelis Vigdorovičius turėjo manufaktūros parduotuvę.

XIX a. namas turėjo mažiausiai tris savininkus: 1825-1830 m. priklausė Pžeminickiui, penktajame dešimtmetyje namo savininkai buvo dvarininkai Rosochackiai, kurie 1865 m. jį pardavė Daugpilio pirkliui Izraeliui Gurvičiui. Nuo 1884-ųjų namas priklausė Mejerui Gordonui. Gordonams šis namas priklausė iki 1939 metų. 1825-1830 m. šiame name buvo įsikūrusios pirklių parduotuvės: Gercas Ginsburgas turėjo cukraus, gelumbės ir kitų prekių parduotuvę, Rafalas Sakovičius prekiavo kanapių pluoštu, cukrumi ir kitomis prekėmis.

Vokiečių gatvė po karo

Mėsinių Gatvės Pasažai: Kasdienybės Istorija

Aelita Ambrulevičiūtė ir Giedrė Polkaitė-Petkevičienė savo knygoje „Mėsinių gatvės pasažai XIX-XX a. (iki 1940 m.)“ nagrinėja Mėsinių gatvės (dabar - Antokolskio g.) istoriją. Ši gatvė atspindi skirtumą tarp fasadinių gatvių, kurios išeina į didžiąsias gatves, ir kiemų gyvenimo. Iki XIX a. pabaigos vyravo posesijos, kurioms būdingas perimetrinis užstatymas. Vilniaus miesto erdvė tuo metu buvo suvokiama kiek kitaip, nei mums įprasta šiandien - vienas posesijos galas galėjo išeiti, pavyzdžiui, į Mėsinių gatvę, o kitas - į Didžiąją. Bet tai buvo vienas adresas.

Fasadiniuose namuose gyveno pasiturintys gyventojai, o posesijos kieme galėjo būti mediniai, ūkiniai arba tiesiog žemesni, paprastesni mūriniai pastatai su mažiau puošybos. Tuose vidiniuose kiemuose gyveno mažiau pasiturintys asmenys. Nuo XIX a. Mėsinių gatvė apskritai tampa mažesnių pajamų gyventojų vieta, nes pastatų priklausymas daugeliui skirtingų savininkų nebuvo patogus.

Gatvės nuotraukose matomi žmonės, arklių tempiami vežimai, tad panašu, kad gatvė buvo labai judri. Tačiau atsiminimuose atsiskleidžia ir slogioji gatvės pusė, kai (ypač kiemuose) matėsi daug skurdo, purvo ir slogus nešvaros kvapas. Vienoje posesijoje kartais gyvendavo net apie 100 žmonių. Žydų bendruomenė didėjo, tačiau jiems skirta teritorija iki XIX a. vidurio liko ta pati, todėl žmonės tose gatvėse turėjo sutilpti.

XIX-XX a. sandūroje atsiranda pirmieji sanitariniai ir priešgaisrinės saugos reikalavimai, pastatų draudimas ir nurodymai rašyti gatvių iškabas taisyklinga lietuvių kalba. Šios naujovės susijusios su to meto Vakarų didmiesčių problemomis, nes miestai XIX a. patyrė staigų augimo šuolį ir visur didėjo gyventojų tankumas, atsirado įvairių problemų: ligos, atliekų ir nuotekų tvarkymo klausimas.

Mėsinių gatvėje veikė našlaičių teismas, kuris buvo atsakingas už našlių ir našlaičių globą, bei versliukas, kai galėjai nusipirkti virinto vandens. Taip pat gatvėje buvo vagių krautuvėlių, kur vagys sunešdavo vogtus daiktus, o prekybininkai juos realizuodavo. Atsiradus naujai prekei, atsiranda jos falsifikatas, o kadangi visuomenė buvo mažiau išprususi, procesas buvo dar lengvesnis. Pavyzdžiui, buvo padirbinėjami tabako gaminiai.

Knygoje aptariami du miesto modernėjimo laikotarpiai, t. y. XIX a. pab. - XX a. pr. (iki 1914 m.) ir lenkmetis iki 1940-ųjų. Pasirinktu tyrimo laikotarpiu miestas itin sparčiai keičiasi: pamažu įvedama kanalizacija, jis elektrifikuojamas, pritaikoma moderni infrastruktūra. 1875-1914 m. įsibėgėjama į modernaus miesto ritmą, o tarpukariu visa tai galutinai įsigali. Sovietinė okupacija tiesiog fiziškai sunaikina Mėsinių gatvės rajoną: tiek gyventojus, tiek pastatus, visiškai išgriauna buvusią struktūrą.

Vokiečių gatvė šiandien

Vokiečių Gatvė Šiandien

Šiandien Vokiečių gatvė išlieka svarbia Vilniaus senamiesčio dalimi. Joje įsikūrę įvairūs verslai, prekybos centrai, restoranai ir kavinės. Gatvė yra patogi susisiekimui, o netoliese yra viešojo transporto stotelės. Vokiečių gatvė yra populiari tiek tarp vietinių gyventojų, tiek tarp turistų.

Vokiečių gatvėje yra bent 17 nemokamo bevielio interneto (Wifi) viešos prieigos taškų. Vietovės, kurioje yra ši gatvė, vidutinė altitudė siekia 114 m.

Adresai Vokiečių gatvėje:

• Nokia Salonas, UAB NOKIA LIETUVA (Vokiečių g. 13, LT-01130, VILNIUS)
• Pati Pati, parduotuvė, UAB MELANTA (Vokiečių g. 16, LT-01130, VILNIUS)
• ADV (vokiečių g. 7-4, LT-01130, Vilnius)
• Glasses on, UAB Solregis (Vokiečių g.9, LT-01130, Vilnius)
• KLM Digital Solutions (Vokiečių g. 6-6, LT-01130, Vilnius)
• Swedbank, klientų aptarnavimo padalinys (Vokiečių g. 26, Vilnius)
• UAB "Turto parkas" (Vokiečių g. 28 - 35, LT-01130, Vilnius)
• Vision Express, UAB Vilniaus filialas (Vokiečių g. 13, LT-01130, VILNIUS)
• Artist, salonas, UAB INOVACINIO STILIAUS LINIJA (Vokiečių g. 20, LT-01130, VILNIUS)
• Tiksli forma, UAB (Vokiečių g. 24, LT-01130 Vilnius)
• Jaeger London, parduotuvė (Vokiečių g. 13, VILNIUS)
• Optometrijos Centras, UAB parduotuvė (Vokiečių g. 26, LT-01130, VILNIUS)
• Tiulio Fėja (Vokiečių g. 4, LT - 01130, Vilnius)
• Rentals27.com (Vokiečių g. 7, Vilnius)
• Terminalas, naktinis klubas (Vokiečių g. 2, LT-01130, VILNIUS)
• Optometrijos centras, Vilniaus filialas (Vokiečių g. 26, LT-01130, Vilnius)
• Solisun, soliariumų centras, Solisun Baltic (Vokiečių g. 12, LT-01130, Vilnius)
• V. Barkausko advokato kontora (Vokiečių g. 12-5, LT-01130, Vilnius)

Rajonai netoli Vokiečių gatvės:

• Centras, Gedimino pr. (2 km)
• Antakalnis, Antakalnio g. (5 km)
• Šeškinė, Akropolis (Ozo g. 25) (6 km)
• Fabijoniškės, Fabijoniškių g. (7 km)
• Pašilaičiai, Laisvės pr. 125 (8 km)
• Senamiestis, Rotušės aikštė (0,2 km)
• Naujamiestis, Švitrigailos g. (2 km)
• Viršuliškės, Spaudos rūmai (Laisvės pr. 60) (7 km)
• Žemieji Paneriai, Vaduvos g. (8 km)
• Šnipiškės, Europos aikštė (Konstitucijos pr. 3) (3 km)
• Žirmūnai, Žirmūnų g. (6 km)
• Baltupiai, Kalvarijų g. (9 km)
• Naujoji Vilnia, Parko g. (10 km)
• Vilkpėdė, Gerosios Vilties g. (3 km)

Vokiečių gatvė taip pat yra Kaune, Marijampolėje, Kėdainiuose, Palangoje ir kitose Lietuvos vietovėse.

Vokiečių gatvė išlieka svarbia Vilniaus miesto dalimi, atspindinčia jo istoriją, kultūrą ir raidą. Nuo XIX a. iki šių dienų ši gatvė išgyveno daugybę pokyčių, tačiau išsaugojo savo unikalų charakterį ir svarbą miestui.

tags: #butu #numeracija #antokolskio #13