Atkūrus Nepriklausomą Lietuvą, viena svarbiausių užduočių buvo grąžinti ją į rinkos ekonomikos sąlygas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, prie rinkos ekonomikos santykių pereiti buvo nelengva, nes sovietmečiu veikęs administracinis - ekonominis valdymas buvo priešingas laisvos rinkos dėsniams. Iki 1990-ųjų visi tiekimai, pardavimai buvo centralizuoti, kai valdžia nuspręsdavo, ką gaminti, kam tiekti ir už kiek parduoti.
„Vienintelis kelias buvo paleisti rinkos ekonomikos santykius, bet tam turėjo būti nors šiokia tokia privati nuosavybė. Todėl pavasarį pradėjome pirminį privatizavimą, kurio esmė buvo paskirstyti valstybės turtą“. Tai pirmas žingsnis 1991-aisiais buvo valstybines įmones paversti akcinėmis bendrovėmis ir sukurti kažką panašaus į dabartines akcines bendroves, kurių vadovybė siekia pelno.
Kodėl neseniai Lietuvoje į gatves išėjo 20 000 žmonių?
Investiciniai čekiai ir turto paskirstymas
Pasak G. Vagnoriaus, žmonių pinigų indėliuose tuo metu buvo tik apie 300 mln. dolerių. Gyventojų santaupos sovietmečiu buvo investuojamos į statybas, infrastruktūrą, todėl realiai jų bankuose nebuvo. Tai ir paskatino priimti sprendimą paskirstyti turtą, kiekvienam piliečiui išdalinant investicinius čekius.
Priklausomai nuo amžiaus ir stažo buvo skiriamas tam tikras kiekis pinigų - maždaug apie 3-4 tūkstančiai rublių investiciniais čekiais vienam asmeniui, taip pat buvo leidžiama dar prie šitų piniginių kompensacijų pridėti du tūkstančius rublių grynais. Jeigu sudėtume visos šeimos pajamas, tai susidaro gana nemaža suma ir būtent už šią sumą asmenys turėjo teisę pirmajame etape pirkti valstybinį turtą. Pasak G. Vagnoriaus, buvo paskirstyta dešimt milijardų, du milijardus gyventojai išleido butams privatizuoti. Norintys įsigyti valstybinį turtą, dalyvavo rengiamuose aukcionuose.
Privatizavimo iššūkiai ir problemos
Advokatas Edmundas Budvytis pastebi, kad į privatizavimo procesus tuomet aktyviai įsitraukė buvusi nomenklatūra, kuri suprato, kas yra turtas. „O turtas tai nėra butas, turtas yra gamyklos, infrastruktūros objektai, žemė. Todėl įvyko tai, kas įvyko. Privatizavimas, mano, kaip piliečio ir teisininko vertinimu, buvo nesąžiningas“.
Iššūkių kėlė ir į privatizacijos procesus įsitraukusios organizuoto nusikalstamumo grupuotės. 1991 m. rudenį prasidėjo pirmasis privatizavimo etapas. Aukcionuose buvo pardavinėjamos parduotuvės, kavinės ir kiti smulkūs objektai. Bet visi žinojo, kad jų nugalėtojai dažniausiai paaiškėdavo išvakarėse surengtame banditų aukcione.
1993 m. suklestėjo reketas, verslininkai banditų akivaizdoje varžėsi taip, kaip norėjo valstybė. Kitą dieną mafijos paskelbtas nugalėtojas, simboliškai pakėlęs kainą, pusdykiai pasiimdavo valstybės turtą, o solidų skirtumą tarp kainų - mafijozai. Tie, kurie nesutiko žaisti pagal mafijos taisykles, laukdavo gaisro, granatos ar kulkos.
Tokioje atmosferoje Seimas ryžosi priimti Prevencinio sulaikymo įstatymą - vieną prieštaringiausių įstatymų per 34 laisvės metus. Jo tėvu laikomas buvęs prokuroras, centristas Egidijus Bičkauskas. Pagal Prevencinio sulaikymo įstatymą policija galėjo, vien tik įtarusi dalyvaujant organizuoto nusikalstamumo gaujoje, uždaryti į kalėjimą keliems mėnesiams bet kurį asmenį. Tai antikonstitucinis įstatymas, bet jis duoda vaisių. Sutvarkoma Vilniaus brigada, suimamas Kauno “daktarų” gaujos šulas Henrikas Daktaras, įkliūva Panevėžio „tulpiniai“ ir Klaipėdos Gaidjurgis.
Žemės grąžinimo problemos
Dar didesnis nesusipratimas vyko su žemės grąžinimu. Parlamentui nepavyko nustatyti aiškių žemės grąžinimo taisyklių, procesą apsunkino įstatymo pataisos ir anksčiau priimtas vadinamasis trijų hektarų įstatymas, kuris iki žemės grąžinimo leido kiekvienam kaimiečiui gauti po tris hektarus žemės. Galiausiai Seimas priėmė įstatymą, leidžiantį persikelti atgautą žemę pagal gyvenamąją vietą. Žemė Lietuvoje ilgam tapo kilnojamuoju turtu.
Advokato Juozo Čivilio vertinimu, šis faktas vertas Gineso rekordų knygos. „Niekur kitur neskraidė žemės sklypai. Tarkim, hektaras iš derlingų vidurio Lietuvos žemių atskrenda į Vilniaus smėliukus ir pavirsta dešimčia hektarų. Tai čia stebuklų stebuklai. Ir viskas pagal įstatymą - pačios didžiausios kiaulystės buvo padaromos pagal įstatymą “.
Teisės sistemos pokyčiai
2000-ųjų liepą Seimas pagaliau priima naujus Civilinį ir Baudžiamąjį kodeksus. Baudžiamojo kodekso rašymas užtruko šešerius metus. Civilinio - metais mažiau, nors paruošiamieji darbai pradėti tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo. Civilinis kodeksas įsigaliojo po metų, o drauge su Baudžiamuoju kodeksu patvirtinti Baudžiamojo proceso kodeksas bei Bausmių vykdymo kodeksas, kurie buvo suderinti su Europos Sąjungos teise ir įsigaliojo 2003-ųjų gegužės 1-ąją.
Stojant į Europos Sąjungą, reikėjo suderinti Europos teisę su Lietuvos, todėl buvo būtina pakeisti kai kuriuos priimtus įstatymus, tačiau Advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis teigia, kad po to reikėjo stabtelėti. „Jeigu šiandien Prancūzija, turinti gerokai daugiau gyventojų, per metus priima 29-30 įstatymų, Vokietija - apie 100 teisės aktų, tai Lietuva yra absoliuti lyderė - mes per metus keičiame beveik 700 įstatymų. Mes nekuriame stabilumo, darome reformą po reformos. Mes privalome stabtelėti, išanalizuoti teisės kūrybą, pasiimti gerąsias praktikas iš Europos Sąjungos, atlikti poveikio vertinimą. Lietuva galėtų būti viena iš pirmųjų šalių, kuri panaudotų ir dirbtinį intelektą jau dabar - tai yra algoritmų būdu išanalizuotų būsimas pasekmes, kurios leistų nuspręsti, ar būtina įstatymą keisti. Visuomenei reikia stabilumo, jei ji pasitiki teise, pasitiki ir valstybe“.
Privatizavimo etapai Lietuvoje (1991-1995 m.)
Privatizavimo procesas Lietuvoje vyko keliais etapais:
| Etapas | Laikotarpis | Pagrindiniai veiksmai |
|---|---|---|
| Pirmasis | 1991 m. ruduo | Smulkių objektų (parduotuvių, kavinių) pardavimas aukcionuose |
| Masinis privatizavimas | 1991-1995 m. | Investicinių čekių išdalinimas gyventojams, valstybinių įmonių akcijų pardavimas |
| Stambių objektų privatizavimas | 1995 m. |
Socialinio būsto privatizavimas Vilniuje
Per praėjusius metus sostinėje privatizuota 13 socialinių būstų. Artimiausiu metu miesto taryba ir vėl svarstys, ar leisti lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti tris būstus. Visi butai yra Pilaitės mikrorajone, per pastaruosius penkerius metus pastatytuose daugiabučiuose - taigi naujos statybos namuose. Vieną 43 kv. m dviejų kambarių butą, kurio rinkos vertė, Registrų centro duomenimis, - 160 tūkst. litų, savivaldybės valdininkai siūlo privatizuoti už 14 tūkst. litų. Kitą 30 kv. m vieno kambario butą, kurio rinkos vertė yra 111 tūkst. litų, siekiama privatizuoti už 10 tūkst. litų. Trečią, 40-ies kv. už 18 tūkst. Jo rinkos vertė, pasak Registrų centro, 150 tūkst.
tags: #butu #issipirkimas #po #nepriklausomybes #cekiais