Būties trapumas ir laikinumas filosofijoje

Galvojimą apie Gintauto Dabrišiaus knygą „Joju vienas“ norisi pradėti nuo Aleno Aleksanderio Milno žymiojo herojaus - Mikės Pūkuotuko - prisiminimo. Galima justi, kad tarp G. Dabrišiaus eilėraščių ir Pūkuotuko skleidžiamos išminties esama kažkokio sunkiai nusakomo panašumo. Galbūt nusiteikimo, lengvumo ar paprastumo.

Vaikų mėgstamoje knygelėje apie Mikę Pūkuotuką rašoma: „Valgyti medų labai smagu, bet yra tokia akimirka, prieš pat valgant, kai būna dar smagiau, tik Pūkuotukas nežino, kaip ji vadinasi.“ Regis, nuo rūpesčių stengiamasi nusisukti, orientuojamasi ne į skaudžiąsias gyvenimo puses, bet atvirkščiai - susitelkiama į pozityvumą.

Eilėraščiuose apmąstomas gyvenimo laikinumas, egzistencijos trapumas. Dažnas kalendoriaus ir prabėgančio laiko motyvas („Vienuolikti metai, / Vienuoliktų metų / Pavasaris - / Tūkstantmečių nerašau, / Pastebėjau, kad tai beprasmės pastangos“, p. Apskritai G. Dabrišiaus tekstų kalbantysis prisidengia savita naivumo, atvirumo, valiūkiško džiaugsmo kauke. Tokį įspūdį kuria ne tik kalbėjimas iš vaiko perspektyvos („Vaikystės žemių kadastras“, „Vartant senus užrašus“, „Upelis“ ir t. t.), bet ir gebėjimas buityje įžvelgti džiaugsmą (apie prakiurusius puodus samprotaujama: „Su skylutėm - bėda, / O be skylučių - / Būtų nuobodu“, p. 14).

It tyromis vaiko akimis žiūrint į aplinką kuriamos ypatingos taisyklės, pasaulio skirstymai, apibendrinimai, formuluojami saviti apibrėžimai: „Pasaulis yra sutvertas taip…“ (p. 30); „Trobesius mūsų kieme / Galima suskirstyti taip…“ (p. 34); „Sniegas yra baltas - / Kaip katinas į kvietinius miltus įkritęs“ (p. 37); „Skaičius - tai žodis, kurio nereik sudėlioti iš raidžių“ (p. 44) ir pan.

Knyga „Joju vienas“ skelbia būties pilnatvės ir gebėjimo priimti pasaulį tokį, koks jis yra, džiaugsmą. Šiuo požiūriu G. Dabrišiaus tekstai supanašėja su rytietiškos filosofijos skleidėjo lietuvių literatūroje - Donaldo Kajoko - eilėmis. Tačiau G. Dabrišiaus, kitaip nei D. Kajoko, eilėraščiuose susitelkiama ne ties akimirka ir jos nuostaba, bet krypstama į žaidybinį santykį: „Einu per jį / Paukščio plunksną iškėlęs // Ir arklio nereik / Joju vienas“ („Aukštas laukas“, p.

Eilėraščiai perteikiami laisva, nesuvaržyta sakytine kalba, todėl kartais eilėraščiui pritrūksta lengvumo, minties grakštumo. Rašant apie G. Dabrišiaus eilėraščių formą, vėl norisi grįžti prie pradžioje minėto sugretinimo su Mike Pūkuotuku, pateikiant A. A. Tokį „leidimą daiktams susirikiuoti, kaip jie nori“ matome ir aptariamoje knygoje. Galbūt ne tik dėl turinio, bet ir minties neskaidrumo Valdemaras Kukulas G. Tačiau šiandieniniame postmodernistinių eksperimentų prisodrintame literatūros kontekste Gintauto Dabrišiaus gyvybe alsuojančios eilės išties nuskamba kitaip: vaikiškai, naiviai, ironiškai, pozityviai.

Egzistencijos filosofija

Egzistencija (lot. existere - kilti, prasidėti, rastis, tapti) - tai esatis buvimas, tikrovė. Viena ryškiausių XX a. filosofijos srovių - egzistencijos filosofija. Ji pradėjo formuotis maždaug tuo pačiu metu kaip ir marksizmas, pozytivizmas, pragmatizmas, gyvenimo filosofija ir t.t. Egzistencializmas atsirado kaip atsakas į didėjantį žmonių susvetimėjimą („sudaiktėjimą“) t.y. į situaciją, kurioje susvetimėjusi žmogaus dvasia įvairiais kultūros pavidalais (mašinos, ginklai, pinigai) atsigręžė prieš patį šiuos dalykus sukūrusį žmogų ir ėmė diktuoti „savo“ valią pačiam kultūros kūrėjui.

Egzistencialistai išeities ieškojo paties žmogaus nepakartojamoje individualybėje. Egzistencialistinio filosofavimo dalykas yra individualaus, autentiško, ir kitų žmogumi nepakeičiamo žmogaus būtis, tos būties esmė ir prasmė. Štai kaip egzistencializmo esmę glaustai formuluoja A. Maceina: „egzistencinė filosofija yra žmogaus nusistatymo ir apsisprendimo filosofija. Išeidama iš egzistencinio mąstymo, ji savaime klausia, kokie yra mano santykiai ir mano nusistatymas mano buvimo atžvilgiu; kas yra man pačiam šalia savęs eesąs pasaulis; kaip aš pats turiu elgtis mane ištinkančiose kraštinėse situacijose: kaltėje, kovoje, kančioje, galop mirtyje, ypač mirtyje; kas man pačiam yra laikas, į kurį yra panerta mano būtis ligi pat gelmių“. Žymiausi XX a. egzistencijos filosofijos atstovai - tai Karlas Jaspersas, Martinas Haidegeris, Žanas Polis Sartras, Žakas Maritenas, Nikolajus Berdiajevas, Alberas Kamiu ir kt. Savo pirmtakais egziztencialistai laiko B. Paskalį, F. Dostojevskį, Sioreną, Kierkegorą tačiau ypač išskiriamas I. Kantas.

Jis pasaulį aiškino kaip „nuomenus“ - daiktus savyje, ir „fenomenus“ - daiktus mums. Pirmieji mums nepažinus, o antrieji yra žmogaus psichikos padarinys. Egzistencialistams šis požiūris lemiantis, nes mąstyti apie pasaulį, suteikti jam prasmę gali tik žmogus.1. Egzistencijos filosofija - labai skirtingų asmenybių grupės kuryba . Bendras visų egzistencialistų bruožas yra žmogaus būties paieška, egzistencinis mąstymas. Tai mąstymas, kuriam rūpi individo egzistencija, kuris norėtų kad ir tas individas ja susirūpintų, mąstymas atsisakęs vien teorinio požiūrio į pasaulį.

Ši filosofija pakeitė tradicinę būties sampratą ir pačią būties problemą. Naujųjų laikų filosofijos orientacija pasireiškė daugiausia tuo, kad filosofo pradiniu tašku tapo subjektas. Bet šį subjektą objektas domino daugiau negu jis pats , subjektas. Šios srovės filosofai išorinę tikrovę priešina individui ir suvokia ją kaip grėsmę jo subjektyvumui, jo trapiai individualybei. Jie žiūri į juos supantį pasaulį ne šaltu tyrinėtojo žvilgsniu - jie jį išgyvena.

Žmogiškoji egzistencija - šioje filosofijoje paprastai traktuojama kaip tarpinė grandis, jungianti anapus žmogaus esančią transcendentinę būtį su kasdieniniame gyvenime nuasmeninto žmogaus pasauliu. Žmogiškoji egzistencija skiriama į du žmogaus egzistavimo būdus: netikrąjį ir tikrąjį. Netikrasis, neautentiškas egzistencijos būdas - reiškia žmogaus nuskendimą daiktų pasaulyje, kai kitus žmones ir patį save žmogus iš esmės traktuoja daiktiškai, vertindamas žmones kaip priemones savo praktiniams, pavyzdžiui, materialiems daiktams pasiekti. Toks egzistavimo būdas reiškia žmogaus susvetimėjimą, suvidutinėjimą, savojo „Aš“ praradimą ištirpimą susiklosčiusiose visuomenės struktūrose, savęs sulyginimą su empirinio pasaulio daiktais.

Tikroji, autentiška egzistencija - tai orientaciją į transcendentinę būtį, esančią už kasdienybės sferos ribų. Žmogus atsiveria būčiai, patirdamas baimę, virpūlį, siaubą skausmą, kančią, neviltį atsidūręs mirties akivaizdoje. Neautentišką būtį, nuskendimą daiktų pasaulyje beveik visi egzistencijos filosofai traktuoja panašiai. Kiek labiau skiriasi jų autentiškos egzistencijos samprata. Nereliginės egzistencijos šalininkai šią sampratą suvokia kaip žmogiškąją laisvę priešinama sudaiktintam pasauliui, kuriame viešpatauja būtinumas. Laisvas žmogus privalo pripažinti ir kitų žmonių laisvę.

Soren Kierkegaard

Filosofai, kurie iškelia naują egzistencijos matmenį filosofijoje, vadinami egzistencialistais. Pirmasis iš jų ir buvo S. Kierkegoras. Jo filosofija sukasi apie subjektą, nors jis pats yra nepažįstamas, nes jis nėra pažinimo objektas. S. Kierkegoro filosofines diskusijos objektas yra būtent egzistencija. Tai tarpinis būvis tarp mąstymo ir būties.

Jeigu atskiras egzistuojantis žmogus nėra idėja, tai jo egzistencija turi būti kažkas daugiau, negu tiktai mintinė jo idėjos egzistencija. Nors egzistavimas (t.y. būvimas šiuo atsikru žmogumi) ir nėra toks tobulas bruožas palyginti su amžinuoju idėjos gyvenimu, vis dėlto visiško nebūvimo atžvilgiu t.y. tobulybė. Tokia tarpinė būsena, be abejones yra egzistavimas.

Egzistencija S. Kierkegorui - tai integralus žmogaus būvis: mąstymo, valios, jausmų, o svarbiausia ir veikimo vienovė. Kiek vieną akimirką ta vienovė turi būti vis iš naujo kuriama, todėl egzistavimas yra savęs paties kūrimas savo būtyjem nuolatinis santykis su savimi pačiu, su pasauliu ir Dievu. S. Kierkegoras žmogų apibūdina kaip begalybės ir baigtinumo, kaip laikinumo ir amžinumo, kaip laisvės ir būtinumo sintezę. Žmogus savo egzistenciją išsaugo kasdien veikdamas praktiškai. Pagal S. Kierkegorą asmens pagrindas yra Dieve.

Tikėdamas žmogus pripažįsta tą Dievo nuostatą, arba gali neigti savo ryšį su Dievu - tuomet jis praranda savo egzistenciją. Be ryšio su Dievu egzistavimas ankščiau ar vėliau tampa beprasmis. Pagal tai kaip žmogus t.raktuoja savo santykį su savimi pačiu, su kitais žmonėmis ir su Dievu , S. Kierkegoras išskiria tris egzistencijos stadijas: estetinę, etinę ir religinę. Pirmoji, estetinė stadija yra grinai juslinė egzistencija. Šioje stadijoje žmogų sąlygoja jo prigimtis, estetiškai gyvena tie žmonės, kurie jaučia malonumą patenkindami savo poreikius. Dauguma žmonių taip ir nepakyla virš šios stadijos.

Kiti atsisako to kas yra jusliška, renkasi etinę egzistenciją. Tai savęs pažinimo ir savęs realizavimo stadija, reikalaujanti aiškaus apsisprendimo: arba - arba! Etikos srityje negali būti jokių kompromisų. Etiškai gyvena tie, kurie yra pajutę, kad gyvenimas yra paremtas žmonėms bendra buvimo tvarka ir kad tos tvarkos ryškinimasis bei gausinimas gyvenime yra žmogų kilninantis ir įprasminantis užsiėmimas. Kuo daugiau žmogus gilinasi į save patį, tuo sąmoningiau išgyvena savojo „Aš“ baigtinumą ir ribotumą.

Iš baigtinumo ir begalybės pačiame žmoguje dialektikos atsiranda trečioji - religinės egzistencijos stadija, kurios šaknys Dieve. Šioje egzistencijos stadijoje žmogaus „Aš“, kiek santykiauja su savimi pačiu, santykiauja su kitu, būtent su Dievu. Religiškai gyvena tie, kurie yra pajutę ir supratę, kad visa žmogiškoji ir gamtiškoji tvarka yra ne amžinos, kad žmogus būdamas tų tvarkų dalis, kartu yra ir kažkas daugiau negu jos abi. begalinumą, į amžinybę, žmogui pasiekiamas deja tik kaip tolima žvaigždžių šviesa.

Martin Heidegger

Martinas Heidegeris - žymiausias egzistencializmo atstovas Vokietijoje. Jo filosofija yra klausinėjimo filosofija, todel ji ir vadinama ne atsakymų, o klausimų filosofija. Klausimas, kurį anot M. Heidegerio iš tikrųjų aptaria filosofija, yra klausimas apie „būties esmę“, ir šio klausimo nereikia painioti su klausimu apie „esaties esmę“.

Heidegeris ieškodamas „būties tiesos“, teigia kad siekdamas įveikti netikrąjį egzistavimo būdą, žmogus turi grįžti prie istorijoje nerealizuotų galimybių, prie ikisoratinės Graikijos kultūros. Kaip minėta svarbiausias klausimas yra ontologijos, t.y. būties klausimas. Apkaltinęs filosofus „būties užmarštimi“M. Heidegeris mėgina rasti ontologinį skirtumą tarp būtybės ir būties. Skirtumai tarp būtybių yra ontiniai, o tarp būties ir būtybės - ontologiniai. Ontinis skirtumas atskleidžia daikto esmę, t. y. suvokiame kas yra būtybė, o ontologinis skirtumas konstatuoja,kad būtis nuo būtybės skiriasi tuo, kad ji , t. y. būtis, „yra“, ir ne daugiau.

Vadinasi, būtis kaip būtybė nebūna, o būtybė nėra pati būtis. M. Heidegerio egzistencinėje filosofijoje svarbiausios žmogaus būties apibrėžtys yra egzistencialijos (tarp kitų - buvimas, supratimas, kalbėjimas; pagrindinė egzistencialija - rūpestis. Kita pasaulio esamybė yra pažymėta kaip parankumo ir pirmumo būtis; šitos esamybės būties apibrėžtys - kategorijos. Vėliau M. Heidegeris žmogaus būvimą aiškino kaip „egzistenciją“ (gr. ek - iš) - išsikišimą į būties atvirumą ir ekstazinį būvimą jo tiesoje.

Žmogus visų pirma yra, egzistuoja, ir tik dėka to jaučia , mąsto, veikia. Žmogus turi du pradus: kūną ir dvasią. Siekimas būti vienove žmogaus buvimą, arba egzistavimą, jo sąmonėje skaido į savęs, kaip buvimo pasaulyje, jautimą, savęs kaip siekiamojo savęs, jautimą ir savęs, kaip buvimo su pasaulio esme, jautimą. Dėl to žmogaus buvimas jo paties suvokiamas kaip rūpestis.

Rūpestis dėl savo buvimo pasaulyje - tai išgyvenimas dėl savo nesavarankiškumo, dėl pasaulio duotumo, tarsi ne pats žmogus, o kažkas kitas tvarkytų jo likimą. Rūpestis dėl savęs, kaip siekiamojo savęs, - tai savęs projektavimas, bandant įveikti savo būtinį nesavarankiškumą. Rūpestis dėl savęs, kaip sąmbūvio su pasaulio esme, - tai bandymas įžvelgti save, neprarasti savęs tuose pavidaluose, kurie gimė gyvenimo tėkmėje. Rūpestis jungia žmogaus trukmę kaip praeitį., dabartį ir ateitį. Nuo to, kas rūpestyje vyrauja, žmogaus egzistencija gali būti netikra arba tikra.

Netikra ji yra tuo atveju, jeigu joje akcentuojama dabartis. Tada žmogus susitapatina su jo aplinkos daiktais ir žmonėmis, jie uždengia jam horizontą, o susitapatinimas su kuo nors už savęs žmogų susvetimina patį sau, jis praranda save, tampa kažkuo, vidutinybe. Tikra egzistencija yra tada, kai žmogus pamato save tokį, koks jis yra - silpnas, baigtinis, bet esantis, ne egzistuojantis, būnantis. Tada žmogus gali atrasti savo baigtinumą kaip istoriškumą, savo nerimą - kaip laisvę, savo abejones - kaip mąstymą, kaip amžinybės siekimą ir galimybę. Rūpestis ir baimė dėl gyvenimo tampa prieinamas žmogaus jėgoms.

Heidegeris klausia : kodėl apskritai yra būtis, o ne priešingai - niekas. Jis suprato, kad praktiškas žodis „būtis“ buvo dviprasmis. Ši dviprasmybė neišvengiamai nukreipė filosofus nuo autentiško „būties mąstymo“ ir „mąstymo apie būtį“. M. Heidegerio nuomone: jei sakoma, kad „būtis“ yra pati bendriausia sąvoka, tai nereikia suprasti jog ji aiškiausia sąvoka. Jos neįmanoma paaiškinti dėl bendrumo. Tik žmogui būdingas santykis su pačiu savimi; jis vienas gali mąstyti apie save ir savo padėtį pasaulyje.

M. Heidegerio manymu, čia - būtis būtis supranta pati save per savo egzistenciją, per savo galimybę būti ar nebūti pačia savimi. Žmogaus būtis yra baigtinė, ji juda laiku baigties link, žmogus žino savo būties baigtumą, žino kad jis yra tarp nuoblokšto ir mirties. Pasinėręs į kasdienybės rūpesčius žmogus pamiršta šį faktą, tik baimės valandą, priartėja prie šių dviejų dalykų.Kasdieninė žmogaus būtis yra visa, prie ko žmogus prisiliečia, vadinama gyvenimu arba pasauliu.

Jean-Paul Sartre

Žanas Polis Sartras prancūzų egzistencialistas rašytojas ir filosofas, jis yra labai paveiktas M. Heidegerio, todėl jo egzistencializmas formavosi jo įtakoje. Ž. P. Sartras, kaip ir Heideggeris pradeda nuo būties sąvokos, kuri suskyla į būtį „savaime“ ir „sau“, ir išsamiai analizuojamas jos santykis Nieko atžvilgiu.

Susirūpinimas ir baimė ir Ž. P. Sartrui yra pagrindiniai sielos išgyvenimai. Tačiau analizuodamas baimę, Ž. P. Sartras pasuka kitokiais keliais negu Heidegeris: pirmiausia - t.y. nemirties baimė, Nieko, esančio už mūsų baimė, tai - Nieko, glūdinčio mumyse baimė, mūsų laisvės baimė. Ž. P. Sartras kalba ne tik apie baimę, bet papie žmogaus pasibjaurėjimą savimi pačiu ir patį šį pasibjaurėjimą laiko vienu iš pagrindinių išgyvenimu. Ž. P. Sartras pabrėžia, kad egzistencializmas yra „humanizmas“, filosofija, kelianti žmogų į pasaulio centrą.

Svarbiausia Ž. P. Sartro filosofijos tema - laisvės samprata ir žmogaus egzistencija. Egzistencialisto supratimu, žmogus pradžioje yra neapibrėžtas, jis yra niekas. Jis tampa kažkuo tik paskui ir bus tokiu, kokiu jis save padarys. Žmogus yra netoks, kokiu jis save supranta, bet toks, kokiu jis save suprasti norėtu, kokiu jis save suvokia po egzistavimo; žmogus yra tik tuo, kuo jis pats save padaro. Žmogus Ž. P. Sartrui yr ir lieka savo prasmę teigianti būtybė, galinti lemti pati save: „Žmogui būdinga tai, kad jis peržiangia konkrečią situaciją tuo ką jam pasiseka iš savęs sukurti, arba kuo jis yra save padaręs“ (Ž.P.Sartre, 1960). Ž. P. Sartro filosofijos pradinis taškas visuomet yra žmogiškoji praktika: „Kadangi visuomet remiames individualia praktika, privalome rūpestingai laikytis visų Ariadnės siūlų. Nuo praktikos jie nuves mus prie įvairių ir skirtingų žmogiškojo ansamblio formų“.

Egzistavimas grupėje reiškia, kad atskiri jos nariai vienaip ar kitaip tarpusavy santykiauja, supranta vieni kitus. Mąstymo ir būties tapatumą - svarbiausia filosofinę .nuostatą dar nuo antikos laikų - Ž. P. Sartras mato suvokiančiojo ir suvoktojo tapatume. Bet jis pradeda ne nuo dvasios ar proto, onuo praktikos. Veikdamas žmogus atitrūksta nuo konkrečios duotybės, nes ją keičia. Neigdamas esamybe, jis bando laimėti visumą.

Kaip buvo minėta Ž. P. Ų „formą“ arba „pavidalą“, į kurį sąmonė nukreipia savo mąstymą, t.y. Kadangi Ž. P. Sartrui Dievo nėra - tai nėra ir nemirtingos sielos, todėl, filosofo teigimu, kartu su kiekvienu žmogaus gimimu į pasaulį ateina „niekas“, nes žmogus atsiranda be savo esmės. Taigi žmogaus egzistencija kyla iš nieko, o po mirties vėl nueina į „nieką“. Tarp dviejų „niekų“ gali būti tik niekas, todėl žmogaus egzistencija yra niekas. Žmogaus trapumas ir laikinumas, t.y. nuolatinis būvimas nebūties akivaizdoje, gali ir privalo kelti įpatingą kūrybinę iniciatyvą, įvairiapusį aktyvumą. Žmogus kuria save laisvai, tačiau laisvė žmogui ypatinga užduotis, kuri vis dėlto yra ir sunki našta. Pasak Ž. P. Sartro, laisvei žmogus yra tiesiog pasmerktas, nes tuo pačiu metu gyvena tarp kitų žmonių ir yra atsakingas.

Aiškinimas, kad žmogus kiekvieną akimirką gali virsti nieku, yra pamatinė egzistencinio filosofavimo idėja. Tačiau virsti nieku žmogus nenori, ir dėl to jis bijo. Baimė tampa pagrindiniu „egzistencialu“, kuriame ryškiau...

Fenomenologija

Žodis fenomenologija sudarytas iš graikų kalbos žodžių phainomenon (reiškinys) ir logos (kalba). Husserlis (1859 - 1938) fenomenologijos terminą vartoja savo paties filosofijai įvardyti. Jis aiškina fenomenilogiją kaip savitą pažinimo archeologiją, siekiančią akivaizdumo. Akivaizdumas pasiekiamas pasitelkiant fenomenologinę redukciją, t. y. „iškeliant už skliaustų“, arba pavalant sąmonę nuo visa ko empiriška.

Husserlis įžvelgė principinį skirtumą tarp paprasto regėjimo ir fenomenologinės įžvalgos. Husserl manė, kad transcendentalinė fenomenologija turinti aprašyti gyvenamąjį pasaulį nešališko stebėtojo požiūriu, tuo tarpu egzistencinė fenomenologija tvirtina, kad stebėtojas negali atskirti savęs nuo pasaulio. Egzistenciniai fenomenologai griežčiau laikosi mokymo apie sąmonės intencionalumą išvadų. Egzistencinė fenomenologija sąmonės patyrimo atmainas laiko ir bū.ties pasaulyje būdais. Pati būties-pasaulyje terminija yra egzistencializmo mėginimas išvengti nuorodos į žmogiškąją tikrovę arba kaip mąstančią substanciją, arba kaip uždarą savyje ir pažinių ar nepažinių fizinių objektų akivazdoje esantį subjektą.

Nesutikdama su neokantizmu ir empirizmu, fenomenologija siekia „grįšti prie pačių daiktų“ ir „reiškinius, užuot juos aiškinusi, aprašyti tokius, kokie jie yra. Tačiau, priešingai negu tradicinė metafizika, šie reiškiniai nėra paprasti apsireiškimai; fenomenologija yra „eidetika“, „esmių mokslas“. Siekiant tokio pažinimo rekia abstrahuotis nuo pasaulio egzistavimo, kaip padarė R. Dekartas, šiuolaikinės filosofijos pradininkas, tačiau neišrutuliojo iki galo šio metodo, kurį E. Huserlis vadina „epoche“ (iš gr. kalbos - sustojimas, sustabdymas) ir kuris yra pirmasis „fenomenologinės redukcijos“ momentas.

Maurice Merleau-Ponty

Vienas iš Husserlio mokinių ir sekėjų buvo ir prancūzas M. Merleau-Ponty. Po antrojo pasaulinio karo Prancūzija tampa pagriniu fenomenologinės estetikos idėjų židiniu. estetika pirmiausiai plėtojasi kaip „estetinės patirties fenomenologija“. Ją labai stipriai veikia Merleau-Ponty, Sarte‘o atlikta egzistencinė Husserlio idėjų revizija. Po jos ryškėja „radikalus sąmonės atskyrimas nuo viso to, kas ji nėra, ir jos apnuoginimas pirmapradėje esybėje kaip absoliuto, kuris gyvuoja nuo nieko nepriklausomas, pats savaime“ 6 Fenomenologinei estetikai svarbiausi ne išoriniai siužetiniai meno kūrinio aspektai, aiškinami kaip atsitiktiniai, o būtent formalieji, stilistiniai, į kurių pažinimą nukreiptas fenomenologinis metodas.

Fenomenologinės estetikos idėjų poveikis buvo labai aktyvus ir ilgalaikis. Egzistencinė fenomenologija, kuri apskritai atmeta transcendentalinį požiūrį, skirtingas sąmoningumo patyrimo sritis laiko suprantamomis kaip būties-pasaulyje atmainas. Būtis, pasak Merleau-Ponty, kurią jis vadina „laukine būtimi“, yra duota percepcijoje.7 Kiekvienas suvokiamas objektas gali būti suprastas vienos reikšmės šviesoje, bet ta reikšmė jo neaprėpia. Taigi kiekviename objekte yra susikryžiavę daugybė reikšmių, kurios gali būti percepciškai aptiktos, bet niekuomet negali būti aprėptos.

Percepcinis patyrimas neturi paskutinės stotelės, bet kadangi percepcinis patyrimas niekuomet neaprėpiamas, jis skatina suvokėją be galo ir nuolatos tirti suvokiamą būtį. Terminas „laukine būtis“ nurodo, jog percepcinis patyrimas be galo vejasi prasmę. Prasmė yra neišsemiama matrica, kurioje randasi daiktai ir kurią percepcija taria esant, kad būtų prasminga. Egzistencinė fenomenologija sąmonės patyrimo atmainas laiko ir būties pasaulyje būdais. Toks perėjimas nuo gyvenamojo pasaulio sampratos prie būties-pasaulyje pabrėžimo išplečia fenomenologiją taip, kad ji gali svarstyti žmogaus s...

tags: #buties #trapumas #ir #laikinumas #mintys