Būti Buna Buvo: Lietuvių Kalbos Gramatikos Gilumos

Kalba yra daugiau negu gramatika ir leksika. Tik su žodžiais ir taisyklėmis negalima kalbėti taip, kaip kalba tikri ispanai. Čia pateikiamos trumpos ispanų kalbos gramatikos ir leksikos temos, su paaiškinimais lietuvių kalba ir pratimais.

Neretai dar pasitaiko linksnių vartojimo klaidų, tad dažnai tenka konsultuoti, kokio linksnio reikia viename ar kitame žodžių junginyje. Užsieniečiams, besimokantiems lietuvių kalbos, mūsų linksniavimo sistema atrodo labai sudėtinga: skirtinguose sakiniuose tas pats daiktavardis atsako vis į kitą klausimą ir turi vis kitą galūnę. Ir dar tų galūnių rašyba!

Lietuvių kalbos gramatinė sandara yra fleksinio tipo. Pagal kaitybą (fleksiją) skiriamos šios žodžių gramatinės klasės: linksniuojami (linksniavimas, linksniuotė) vardažodžiai (daiktavardis, būdvardis), įvardžiai ir dalyviai; asmenuojami veiksmažodžiai; kaitybinių formų neturintys prieveiksmiai, prielinksniai, dalelytės, jungtukai, jaustukai ir ištiktukai, t. p. ir nekaitomos veiksmažodžių bendratys.

Kaitybos priemonės yra galūnės ir priesagos. Galūnės daugiausia rodo žodžių tarpusavio santykius sakinyje. Ta pati galūnė gali turėti 2 ar kelias reikšmes (daiktavardžio formos stógas galūnė -as žymi vns. vardininko linksnį ir vyriškąją giminę, formos rankà galūnė -a - vns. vardininką, įnagininką ir moteriškąją giminę).

Vardlankis, gimlankis, duodlankis, skundlankis, taislankis, vietlankis, šauklankis arba vadintlankis. Ar žinote, kas tai? Ogi senieji linksnių pavadinimai. Linksnis XIX a. buvo vadinamas lanku arba lankiu. Dabar vartojamus linksnių pavadinimus pirmoje XX a.

Linksnių Vartojimo Ypatumai

Vardininkas (ne įnagininkas) turėtų būti pasirenkamas nuolatiniam būviui reikšti. Sąraše jis buvo pirmas (ne pirmu), todėl atrodė toks patenkintas (ne tokiu patenkintu).

Kilmininkas (ne naudininkas) reikalingas su judėjimo reikšmės veiksmažodžiais eiti, rinktis, važiuoti, vykti ir pan. tikslui reikšti. Prašome užeiti pietų (ne pietums), sustoti kavos (ne kavai). Teatras išvyko gastrolių (ne gastrolėms). Todėl ir Kaišiadoryse kviečiame sustoti kultūros.

Naudininkas vartojamas su veiksmažodžiu atstovauti. Komanda atstovaus mokyklai (ne mokyklą) respublikiniame konkurse.

Galininkas reikalingas veiksmo objektui reikšti su veiksmažodžiu prieiti.

Įnagininkas pasitelkiamas daikto būviui, būsenai ar požymiui, veikimo sričiai (bet ne vietai!) reikšti. Spėjau įsitikinti jų teisingumu ir sąžiningumu (ne teisingume ir sąžiningume). Asmuo įtariamas sunkiu nusikaltimu (ne sunkiame nusikaltime). Dirba dviem etatais (ne dviejuose etatuose).

Vietininkas lietuvių kalboje dažniausiai siejamas su veiksmažodžiais ir žymi veiksmo vietą: Rytuose jau švito. Kieme subildėjo vežimas. Gali reikšti ir laiko sąvokas, laiko tarpą, kuriuo vyksta veiksmas: Parėjome vakare.

Šauksmininkas, ne vardininkas vartojamas kreipiniui reikšti. Gydytojau (ne Gydytojas), ar man užteks šių vaistų mėnesiui?

Tarmėse vis dar vartojamas iliatyvas, rodantis veiksmo kryptį į tam tikrą vietą (miškañ). Senovės raštuose ir lietuvių kalbos ploto pakraščių tarmėse yra išlikusių ir kitų vietininkų formų: adesyvas (rodo vietą, prie kurios vyksta veiksmas - miškíep) ir aliatyvas (rodo veiksmo kryptį prie daikto - miškóp).

Skaitvardžių Vartojimo Taisyklės

Dauginiai skaitvardžiai kaitomi giminėmis ir linksniuojami kaip būdvardžiai. Kiek kitaip yra su skaitvardžiu vienas. Abi šio skaitvardžio formos - tiek pagrindinė, tiek dauginė - laikomos bendrinės kalbos normomis. Tačiau pirmenybė teiktina senajai vartosenai - pagrindinei formai vieni, vienos. Anksčiau niekaip kitaip nebūdavo sakoma, kaip: vienos durys, vienos žirklės, vieni marškiniai, vieni metai. Žodžiai vieneri, vienerios į bendrinę kalbą atėjo ne taip jau seniai.

Daiktavardis taisyklė turi reikšmę „teiginys, kuriuo reiškiamas dėsnis, principas, norma, savybė ir pan.“ ir turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas. Daugiskaitos forma taisyklės savarankiškėja - reiškia tam tikrą nustatytą tvarką ir tą tvarką tiksliai papunkčiui reglamentuojantį dokumentą, pvz.: kelių eismo taisyklės, vidaus tvarkos taisyklės. Dar plg.: nuostatas „teiginys“ ir nuostatai (daugiskaitinis daiktavardis) „kurią nors veiklos sritį apimančių taisyklių rinkinys; įstaigos, jos organo veiklos taisyklės“.

Taigi taisyklinga sakyti Parengėme ketverias taisykles (t. y. keturis taisyklių rinkinius, dokumentus) ir Parengėme keturias taisykles (t. y. O kaipgi su vienu? Sena mįslė Penki tvartai vienos durys išlaikė tokį pat seną žodžio vienas vartojimą su daugiskaitiniais daiktavardžiais.

Tiek pagrindinė, tiek dauginė skaitvardžio vienas forma laikomos bendrinės kalbos normomis. Tačiau pirmenybė teiktina senajai vartosenai - pagrindinei formai vieni, vienos. Jie imti vartoti pagal analogiją su dauginiais skaitvardžiais dveji, dvejos - devyneri, devynerios.

Veiksmažodžių Vartojimo Niunsai

Veiksmažodžio mokė́ti reikšmė „Dabartinės kalbos žodyne“ apibūdinama taip: duoti pinigus atsilyginant už gaunamą daiktą, atliktą darbą ir pan. Brangiai ar pigiai mokam už pirkinius. Mums moka už darbą, gauname (ne)mókamų atostogų. Deja, pasitaiko, kad už gera piktu moka...

Patariama nevartoti reikšme „(su)mokėti, atlyginti“, jei pasakyta, už ką mokama, pvz.: Jis jau apmokėjo (= sumokėjo) už butą.

Savo kasdieninėje kalboje esame per daug įpratę vartoti veiksmažodį pergyventi. Kartais jį vartojame ir vietoje veiksmažodžių jaudintis, sielotis, sielvartauti, graužtis, krimstis, rūpintis, nerimauti, liūdėti, kęsti, kentėti...

Paprastai šis veiksmažodis vartojamas dviem reikšmėmis:

1. patirti gyvenime, išgyventi: Jis labai daug pergyvenęs žmogus. Aš pergyvenau didelį džiaugsmą.
2. ilgiau gyventi už kitą: Jis ir savo vaikus pergyveno.

Štai keletas sakinių, kuriuose pergyventi vartojamas ne visai savo vietoje:

• Kai tu susirgai, aš labai pergyvenau (= jaudinausi, rūpinausi).
• Be reikalo taip pergyveni (= rūpiniesi, jaudiniesi) - bus viskas gerai.
• Mergaitė labai pergyvena (= sielojasi, kenčia), kad dar neturi sužadėtinio.
• Jis labai pergyveno (= liūdėjo, sielvartavo) dėl savo tėvo mirties.

Kitų Žodžių Vartojimo Klaidos

Painu? Labai dažnai vartojame šitą žodį, bet ar žinome, kad jis toli gražu ne visur tinka. Lietuvių kalbos žodyne šio žodžio reikšmė aiškinama taip: kažkas - kažin kas, nežinia kas. Kažkas pabeldė į duris. Bet jei norime apibūdinti žinomą dalyką, kai ką, vieną iš daugelio, vartokime ne kažkas, o kas nors. Kas nors eikite tenai.

Žodis „pilnas“ lietuvių kalboje turi keletą reikšmių. Pilnu galime vadinti tai, kas yra visiškai užimtas, pripildytas, nepraimtas, pvz.: Pilnas stiklainis uogienės. Akys pilnos ašarų. Salė pilna žmonių. Pilnu taip pat galima vadinti tą, kuris ko nors daug turi, pvz.: Kelias pilnas duobių. Diktante pilna klaidų.

Žodžio „pilnas“ reikia nevartoti, kai kalbama apie baigtinį kiekį, kai priešingas dalykas nereiškia sutrumpinimo, pvz.: Sumokėjo visą (ne pilną) kelialapio kainą. Susirinko visa (ne pilnos sudėties) komisija. Įsidarbino visu (ne pilnu) etatu. Jis gauną viso dydžio (ne pilną) pensiją.

Jungtukas bei tik viena raide skiriasi nuo bet, bet parodo skirtingą santykį su jungiamomis sakinio dalimis ar sakinio dėmenimis, ‒ pastarasis jas supriešina, todėl prieš bet dedame kablelį, o prieš nesikartojantį bei - ne. Komisija vadovavosi Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymu ir kitais teisės aktais bei šiuo reglamentu.

Nors jis laikomas jungtuko ir sinonimu, ne visada vieną galima pakeisti kitu. Norint taisyklingai vartoti šiuos jungtukus, svarbu žinoti svarbiausią jų skirtumą: jungtukas ir gali jungti ir sakinio dalis, ir sakinius. O bei jungia tik sakinio dalis. Jungtuko bei paskirtis sieti tam tikras artimas sąvokas ir paįvairinti teksto stilių.

Padalyvis nesant (svarbu įsidėmėti paties padalyvio rašybą: šio žodžio priešdėlio ir šaknies balsiai tariant susilieja, todėl rašoma viena balsė e - nesant (iš ne + esant), taip pat nesu (iš ne + esu), nesi, nesame, nesate, 3-iojo asmens forma - nėra) vartotinas su to paties linksnio vardažodžiais kaip ir veiksmažodis nėra, t. y.

Prieveiksmis ypač vartojamas tada, kai norima sakinyje ką nors pabrėžti, išskirti, paryškinti, pvz.: Šis maistas ypač kaloringas; Gavome ypač svarbią užduotį; Nuolat būna liūdna, ypač vakarais.

Su priesaga -inis nusakoma rūšis, priklausymas tam tikrai kategorijai, pvz.: vertybiniai popieriai, finansiniai dokumentai, tarnybinis patikrinimas.

Parkingas - vengtina svetimybė, t. y. neįteisinta kaip bendrinės kalbos norma, atėjusi iš anglų kalbos. Skoliniai parkuoti, parkavimas vertinami kaip šalutiniai bendrinės kalbos normos variantai, t. y. Tad kam gi vartoti skolinį, jei lietuviškai galime suprantamai ir aiškiai pasakyti automobilį pastatyti, o ne automobilį parkuoti. Automobilių parkavimas - tai automobilių statymas, automobilių stovėjimas.

Esti ir tokių atvejų, kai netinkama žodžių tvarka sakinio mintį iškreipia, net padaro juokingą. Pavyzdžiui, šalutinis pažyminio sakinys turi eiti tuoj po to žodžio, kurį aiškina. Kai to nesilaikoma, gali susidaryti dviprasmybių. Pasijuokime! Mokyklos atviros naujovėms, kuriose gerai jaučiasi įvairių gebėjimų ir socialinių sluoksnių vaikai. Prašome nevesti vaiko į darželį, kuris turi temperatūros bei išorinių ligos požymių. Žinoma, darželio temperatūrą galima išmatuoti, bet greičiausiai prašoma nevesti į darželį karščiuojančio vaiko. Šiais metais asbesto atliekas jau atidavė 102 gyventojai, kurių bendras svoris 130 tonų. Kas tie gyventojai? Gal kokie stumbrai, raganosiai ar drambliai?

Eilė, visa eilė nevartotini neapibrėžto kiekio reikšmėmis „daug, daugelis, dauguma, dalis, keletas, nemažas skaičius“. VLKK Žodyno pakomisės nuomone, žodis eilė gali būti vartojamas reikšme „artimai susijusių reiškinių ar įvykių seka“, pvz.: Žemės drebėjimas įvyko 14 val. 46 min. vietos laiku, o po jo ėjo eilė smarkių pakartotinių smūgių.

Ar niekuomet nekilo klausimas, kodėl mes žodį „kelnės“ vartojame daugiskaita - ir kodėl sakome „viena pora kelnių“, nors iš tiesų kalbame tik apie vienui vienintelį rūbą? Šis fenomenas egzistuoja ne tik mūsų gimtojoje, bet ir anglų kalboje - „pair of pants“ (liet. Pasirodo, tam yra keli paaiškinimai. Anot vienos teorijos, žodis „pora kelnių“ kilo, kai kelnės - o tiksliau, pantalonai - buvo du atskiri vienetai: po vieną kiekvienai kojai. Abejus vienetus reikėdavo užsidėti vienu metu, o jie būdavo sujungiami ties juosmeniu. Tad vadinti šias dvi rūbo dalis kelnėmis, kai daiktų iš tiesų yra daugiau nei vienas, atrodė logiška. Ir jų pavadinimas išliko toks pat kelnėms net ir susijungus į vieną drabužį.

Yra dar viena teorija šiai lingvistinei keistenybei paaiškinti. Žodis „kelnės“ yra plurale tantum. Čia derėtų prisiminti, kad su daugiskaitiniais daiktavardžiais vartojami dauginiai skaitvardžiai (dveji, dvejos, treji, trejos ir t. t.) ir įvardžiai abeji, abejos, pvz.: dvejos durys, abejos rungtynės, ketveri marškiniai.

Lietuvių kalbos tarmės

tags: #buti #buna #buvo