Rainių Žudynės: Pamirštas SSRS Karo Nusikaltimas

Karo nusikaltimams nėra senaties, bet juos ilgainiui paslepia užmarštis. O kartais - tyčinė užmarštis, kai nenorima nieko žinoti, kai apsimetama, kad tų karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui nė nebūta. Kartais siūloma netyrinėti, užmiršti.

Lietuvą 1939 - 1941 m. laikotarpiu ištiko dvi aneksijos -politinis sudraskymas į vakarinę (Klaipėdos) ir likusią dalį - ir dvi okupacijos: SSRS ir Vokietijos; o 1944 - 1945 grįžo trečioji, vėl sovietų okupacija ir primesta svetima valdžia, kuri užtruko ligi 1990 m. To nelaimių meto pirmasis dešimtmetis buvo ypač baisus. Masiniai civilių gyventojų žudymai rasiniu arba socialiniu („klasiniu“, politiniu) pagrindu ir masiniai trėmimai į okupuojančią rytų šalį buvo baisiausi visų karo nusikaltimų Lietuvoje, ir jie dar toli gražu neištirti. Ypač neištirti, netgi slapstyti, klastoti ir ligi šiol bemaž ignoruoti kai kurie sovietinių okupacinių jėgų nusikaltimai.

1941 m. birželį prasidėjus Vokietijos-SSRS karui - po pusantrų metų trukusio abiejų agresorių bendradarbiavimo, kai jie 1939 m. pradėjo Antrąjį pasaulinį karą - Vokietijos kariuomenė pirmiausiai įžengė į sovietų jau anksčiau okupuotą Lietuvą. Sovietiniai okupantai ir jų talkininkai paniškai bėgo. Paniškai, bet ir kerštingai, nužymėję savo bėgimą tokiais išsigimėliškais sadizmo darbais, kuriuos sunku būtų buvę net įsivaizduoti. Štai mąstymo būdas: jeigu žmonės suimti, tai jie ir kalti, ir negali išvengti bausmės. Jeigu pareigūnas mano, kad paleistieji arba pabėgę kaliniai gali tapti politiniais valdžios priešais, „valdžia“ jo asmenyje tokius potencialius priešus naikina iš anksto, šaudo be teismo. Tačiau ne vien šaudo...

Apie tai, kas įvyko Lietuvoje 1941 m. birželio 24-25 d. naktį miške prie Rainių kaimelio, netoli Telšių miesto, pasakoja čia sukaupti dokumentai. Tai spaudos pranešimai, teismo medicinos aprašymai ir išvados, liudininkų parodymai, teismo procesas.

Rainių žudynių aukų ekshumacija

Nusikaltimas ir kaltininkai

Po 65 metų vienas žudikų tebėra gyvas ir nenubaustas. Buvęs sovietų slaptųjų tarnybų NKGB ir KGB pareigūnas Petras Raslanas, kadaise išaukštintas ir apdovanotas vadinamosios Lietuvos SSR vadovų, kurie žinojo apie jo dalyvavimą baisiame nusikaltime, šiandien ramiai leidžia gyvenimo pabaigą priglaustas dabartinėje Rusijoje.

Lietuvos Respublikos teismas, nesulaukęs Rusijos teisėsaugos pagalbos, teisė P.Raslaną už akių ir už visiškai įrodytą nusikaltimą paskyrė jam kalėjimo iki gyvos galvos bausmę. Pagal esamą Lietuvos-Rusijos teisinės pagalbos sutartį ir tarptautinę praktiką kitur nusikaltęs Rusijos pilietis turėtų patirti baudžiamąjį persekiojimą, o nuteistas - atlikti bausmę šalyje, kurioje gyvena, juolab tarptautiškai reikalaujant.

Tačiau tai nėra šalis, kuri baustų savo karo nusikaltėlius. Lietuva tuo įsitikino daugiau negu vieną kartą, deja, ir pati nebuvusi ryžtinga bei nuosekli. Taip rašyta leidžiant pirmą šios knygos versiją anglų k. - Žr. Forgotten Soviet War Crime. V, 2005. Kaip paprastai sakoma - kad nepasikartotų.

1940-1941 m. sovietinio teroro, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui aukomis Lietuvoje tapo apie 31 tūkst. žmonių, iš jų beveik 20 tūkst. žmonių (12 560 lietuvių, 2 202 žydai, 2 003 lenkai ir t.t.) išvežta į GULAG’o lagerius ir tremtį. Tremtyje ir lageriuose mirė 5 157 tremtiniai ir kaliniai, 595 kaliniams vykdytos mirties bausmės, 7 360 žm. likimas iki šiol nežinomas.

Kilęs Sovietų Sąjungos-Vokietijos karas sovietiniams okupantams ir juos rėmusiems kolaborantams neleido tęsti lietuvių tautos naikinimo planų. 1941 m. birželio 22-28 d. sovietai nužudė Lietuvoje beveik 1 tūkst. % - lietuviai). Taip baigėsi paskutinė ir pati kraupiausia sovietinės okupacijos savaitė. Išžudę šimtus lietuvių, vieni okupantai užleido vietą kitiems.

Pirmąją karo dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku pafrontės vietovėse, taigi ir Lietuvoje, buvo paskelbta karo padėtis. Kitu įsaku nustatyta, kad valstybės saugumo ir gynybos funkcijos pereina karinių apygardų, frontų ir armijų karo taryboms. Visos politinių kalinių bylos perduodamos kariniams tribunolams. Jie tuomet dažniausiai pasmerkdavo kalinius aukščiausiajai bausmei - sušaudymui.

Iš tikrųjų vietinėms NKVD ir NKGB įstaigoms ir kalinių apsaugos (konvojinės kariuomenės) kariams buvo suteikta visiška laisvė. NKVD ir NKGB darbuotojai sušaudymą laikė kalinių evakavimo būdu. Dokumentuose tai vadinama „evakuacija pagal I kategoriją".

1941 m. birželio 22 d. iš Maskvos buvo gautas kalinių evakuacijos planas: iš 5900 kalinių net 4 tūkst. Dar negavęs nurodymų iš Maskvos, Lietuvos SSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas E. Rozauskas kreipėsi į SSRS NKGB liaudies komisaro [ministro] pavaduotoją D. Bykovą ir pasiūlė: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr. 1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti“ (iš 1941 m. rugsėjo 7 d. E. Rozausko rašto LKP (b) (Lietuvos komunistų partijos) CK sekretoriui A. Sniečkui). Tokių kalinių E. Rozausko apskaičiavimu, buvo net 400 (kas penktas kalinys). Bet sparčiai keičiantis fronto padėčiai okupantai ir vietiniai kolaborantai buvo priversti bėgti. Dalį kalinių išsivežė ir pakeliui žudė Baltarusijoje.

Siekiant užmaskuoti savo nusikaltimus NKVD pareigūnai numatytus nužudyti kalinius savo susirašinėjime vadino: „kilogramais“, „blankais“, „kroviniu“: „[Per] Mogiliovą duotas įsakymas blankų, datuotų birželio 26, atsikratyti vietoje. Į Rusijos gilumą iki liepos 20 d. buvo nuvežta mažiau negu 25% Lietuvoje kalintų žmonių (1363 kaliniai). Jie buvo pasmerkti lėtai mirčiai nuo alinančio darbo ir bado sovietiniuose lageriuose.

Kaip aiškėja iš dokumentų, pirmiausia buvo numatyta išžudyti kalintus „kontrrevoliucionierius“. Kalinio statusas - ar jis nuteistas, ar tik tardomas - neturėjo reikšmės. NKGB liaudies komisaras P Gladkovas savo ataskaitose užsiminė tik apie 15 žmonių sušaudymą Panevėžyje, 4 - Zarasuose ir apie 15 mirtininkų iš Kauno kalėjimo sušaudymą evakuacijos metu. Apie Pravieniškių ir Rainių žudynes NKVD ir NKGB dokumentuose nėra nė užuominos.

Žudynių Detalės

Iš NKGB ir NKVD 1941 m. birželio 22-28 d. vykdytų lietuvių žudynių išsiskiria Telšių kalėjimo politinių kalinių nukankinimo istorija. Tai vienintelės, kuriose ligi šiol neliko nė vieno žudynių liudininko.

Telšių kalėjime iš 162 kalinių buvo 76 NKGB tardyti kaliniai. E Raslanas, kurį šiuo metu globoja priglaudusi Rusija, teigė: „Aš esu įsitikinęs, jog ten nebuvo nė vieno nekalto” (iš 1942 m. spalio 7 d. P Raslano paaiškinimo LKP (b) CK sekretoriui A. Sniečkui Maskvoje). Toks buvo verdiktas.

Raudonarmiečiai iš kamerų kalinius vedė į sargybos būstinę. Paskui kalinius vieną ant kito suguldė sunkvežimuose. Jau švintant birželio 25-ajai, mašinos su kaliniais nuvažiavo Luokės link, į Rainių miškelį. Kas vyko toliau, gerai nežinoma.

Lietuvoje tai buvo bene vienintelės žudynės, po kurių neliko nė vieno gyvo pasmerktojo. Liudijo tik egzekucijos vykdytojai. D. Rocius teigė: „Sušaudymą vykdė raudonarmiečiai. Iš mūsų ten buvo: NKGB skyriaus viršininkas Raslanas Petras, operatyvinis įgaliotinis Galkinas (Galkin) ir kalėjimo prižiūrėtojas Pocevičius“ (iš 1942 m. spalio 7 d. D. Rociaus paaiškinimo LKP (b) CK sekretoriui A. Sniečkui).

Tik birželio 28 d. suradus ir atkasus duobes paaiškėjo, kad visi žmonės buvo kuo žiauriausiai nukankinti. Kai kuriems jų nupjautos ausys, išbadytos akys, beveik pusei (35) sužaloti lyties organai. Dauguma galutinai nužudyta sutriuškinus galvas arba subadžius durtuvais. Advokatas V Petronaitis iš Plungės buvo nužudytas užrišta burna Rainiuose 1941 m. kalinių buvo sušaudyti. Dėl sužalojimų 46 lavonai taip ir nebuvo atpažinti. Rainių miškelyje rasti viso 73 kalinių palaikai.

Š.m. birželio mėn. 28 d. šauliai užtiko Rainių miške prie Luokės vieškelio keturias neseniai sukastas duobes. Atkasus jose rasti 73 lavonai. Pasirodė, kad tai esama Telšių kalėjime kalintų politinių kalinių lavonai, kuriuos komunistai buvo suėmę. Suguldyti eilėmis lavonai darė šiurpų vaizdą: visi taip sužaloti, taip sumušti, kad net sunku juos atpažinti. Teismo medicininį apžiūrėjimą daręs gydytojas pasakoja niekad dar nesąs matęs taip sužalotų ir sudaužytų lavonų. Sužalojimai tokie baisūs, kad atrodo, jog juos galėjo išgalvoti kaliniams žudyti tik Rusijos žiaurieji tironai ir komunistai.

Mūsų tauta yra pergyvenusi daug skaudžių valandų, bet tokių baisybių, kokias jai teko pergyventi raudonojo teroro dienomis, istorija dar nežino. Prieš raudonojo teroro žiaurumus nublanksta visi žinomi istorijai kankinimai, nes raudonųjų budelių sužvėrėjimui nebuvo ribų. Pagaliau joks žvėris to nepadarys, ką darė sužvėrėjęs, netekęs jokio žmoniško jausmo budelis aziatas.

Raudonojo teroro siautėjimas Lietuvoje prasidėjo grobstymu į kalėjimą rinktinių mūsų žmonių. Jų gyvenimas kalėjime buvo baisus. Vėliau prasidėjo griovimas mūsų ūkių, visokiais būdais varginimas ir kankinimas mūsų darbščiųjų ūkininkų. Vėliau kraštą perėjo siaubo banga, palietusi didesniąją dalį mūsų inteligentijos, tiek vyrus, moteris, tiek vaikus ir kūdikius. Tai be jokios kaltės ir be jokios priežasties grūdimas į gyvulinius vagonus, kuriuose siaubo apimti šimtai žmonių užduso ir mirė be oro ir be vilties... Koks likimas gyvųjų - žinių nėra. Pagaliau karo baisumai ir politiniai kankiniai.

Per Lietuvą perėjo žiauriausia karo audra. Tauta pergyveno baisiausią griūvančio bolševizmo siaubą. Raudonieji budeliai, netvarkingai traukdamiesi, žudė nekaltus žmones, šaudė kur tik sutikdami, kankino. Tautos likimas buvo sugyvulėjusio aziato rankoj. Lietuva buvo plėšiama.

Skaudžiausiai karas palietė Žemaičių centrą - Telšių apskritį. Telšių kalėjime bolševikai kalino apie 80-90 politinių kalinių. Užėjus karui jų, kaip ir išvežtųjų, likimas pasidarė neaiškus, tačiau niekas negalėjo tikėti, kad jis bus toks nepaprastai liūdnas. Jau trečią karo dieną, antradienį, birželio 24 d. kalėjimo rajone buvo uždraustas judėjimas. Kalėjimas buvo apstatytas tankais ir kulkosvaidžiais. Iš miesto gyventojai buvo varomi lauk, į pasirodžiusius mieste buvo šaudoma. Tuo metu kalėjime ėjo nepaprasto žiaurumo egzekucija: kalėjimo budeliai žudė politinius kalinius.

Žudynėse dalyvavo vietos komunistų viršūnės, kalėjimo sargai, GPU agentai ir rusai. Šitų budelių buvo sudarytas teismas, kur patys teisė ir patys žudė. O kaip žudė? Nemanykit, kad nelaimingi kaliniai buvo šaudomi ar kariami. Nužudytieji buvo kraunami į sunkvežimius, nuvežti į Rainių mišką ir suversti į keturias duobes. Matyt, čia buvo atvežti dar gyvi.

Prie duobių rastas traktorius, elektros dinama ir tam tikras stalas, ant kurio nelaimingos aukos buvo deginamos elektros srove. Šis negirdėto istorijoj žiaurumo įvykis nepaprastai sujaudino visą visuomenę. Nepaprastas pasipiktinimas ir pasibaisėjimas apėmė visus. Verkė moterys, verkė vyrai. Kai kuriuos kankinius atsiėmė giminės, kiti liepos 1 d.

Iš Rainių miško į Telšius vieškeliu slenka ilga vežimų virtinė. Kiekvienas vežimas išpuoštas žalumynais, kiekviename guli karstas. Tai Telšių apylinkių žemaičiai palydi į amžino poilsio vietą savo kankinius.

1941 m. liepos 1 d. antradienis, eilinė darbo diena. Tačiau Telšių miestas atrodo ir jaučiasi labai nepaprastai. Jau nuo išsivadavimo valandos kabančios tautinės trispalvės vėliavos perrištos juodais kaspinais. Visų žmonių veidai liūdni ir rūstūs. Gėlės, vainikai, kaspinai -jų nesuskaitoma daugybė.

Telšių Katedros šventoriuje įrengtas altorius, ruošiamasi gedulingoms pamaldoms. Toks skaičius karstų ir tokia daugybė palydinčių žmonių Katedros viduj juk jokiu būdu netilptų. Prie Katedros šventoriaus vartų vienas paskui kitą privažiuoja vežimai, iš kurių išimami kankinių karstai sustatomi šventoriuje.

Iškilmingos gedulo pamaldos, kurias atlaiko prel. Kuodis, įspūdingą pamokslą pasako kun. dr. Olšauskas. Kankinių pagerbti atvyksta ir ką tik iš kelionės grįžęs Telšių Vyskupijos ganytojas - J. E. vysk. Po gedulo pamaldų vėl karstai ir minia sujuda. Paskutinė kelionė į amžino poilsio vietą.

Prieky eina keletas kunigų, įvairių organizacijų atstovai, mokyklų mokiniai ir t.t. O aplinkui gatvėse žmonių minios. Telšių katalikų kapuose prie pat įėjimo iškasta didelė duobė. Atneštieji karstai vienas prie kito sudedami į duobę. Iš viršaus ant karstų nepertraukiamai krenta žemaičių žemės, gėlių puokštės ir gailios ašaros.

Prel. Kuodis pasako prie duobės graudų atsisveikinimo žodį ir atlieka religines apeigas. Pasigirsta „Amžiną atilsį" giedojimas, krenta ant karstų pila...

Dr. Antram leidimui knyga papildyta keliomis spaudos pozicijomis iš 1941-1989 m. ir dar dviem nemažais vertingais tekstais. Vieno Rainiuose nužudytųjų sūneliui ši patirtis, atpažįstant nukankintą, sudarkytą tėvą ir girdint visam gyvenimui likusias raudas bei bolševizmo prakeiksmus, lėmė daug ką -vėlesnę jaunuolio ginkluotą kovą prieš grįžusius okupantus, ilgiausius lagerių metus ir vėl pogrindžio veiklą, kad Lietuvoje negestų laisvės dvasia. Dokumentas, kurį jis rašė 1984 m., o pogrindžio spauda paskelbė 1985 m., yra kupinas dvasios tvirtybės, o sykiu išmintingo nuoseklumo ir gudraujančios formos, kad lengviau būtų gintis dar viename politiniame teisme. Apie Rainius ten lyg ir nedaug, bet šiurpiai autentiška (šioje publikacijoje paryškinta), o apie žmones ir laiką - labai daug, todėl nutarėme paskelbti visą. (žr. p. Ištraukos iš S.A. Monkevičiaus neseniai išleistos atsiminimų knygos - tai gyvas ir vaizdingas amžininko, kelių Rainiuose nužudytųjų mokslo draugo, liudijimas tarsi nė nebūtų prabėgusių 65 metų. Iškyla įsidėmėtų svarbių ir jautrių detalių, daugiau negu kitur vardų ir pavardžių. Net kalėjimo prižiūrėtojo pravardė - „Erkė“. O žudynių dalyvių, nusikaltėlių pavardės reikšmingos ir istorinei tiesai, ir teisingumui, kuris nesiribotų nustatęs vien tris pagrindinius kaltininkus ir apklausęs keletą Telšių kalėjimo prižiūrėtojų. Vyr. NUSIKALTIMAI. KALTININKAI.

Tas baisias mūsų tautos kančias matė ir atjautė kultūringoji vokiečių kariuomenė. Ji visomis išgalėmis ir nuostabia savo karo taktika pasistengė sušvelninti karo baisumus, nenaikino mūsų miestų ir kaimų, jų nebombardavo, nežudė mūsų žmonių, kiek galėdami jiems padėjo ir užjautė. Sunku apsakyti su kokiu nepaprastu nekantrumu lietuviai laukė savo išsivadavimo valandos ir su kokia meile sutiko atžygiuojančią garbingąją vokiečių kariuomenę, padėjusią jai atgauti laisvę ir nuo savo pečių numesti kruviną budelių aziatų vergiją.

Žinomi žmonės, susiję su Rainių žudynėmis:

• Petras Raslanas - NKGB pareigūnas, vienas iš žudynių vykdytojų.
• D. Rocius - NKGB darbuotojas, dalyvavęs žudynėse.
• E. Rozauskas - Lietuvos SSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas.
• P Gladkovas - NKGB liaudies komisaras.

Aukų atminimas

2006 m. buvo išleista knyga Rainių žudynių 65-osioms metinėms paminėti.

Statistika

Žemiau esančioje lentelėje pateikiami duomenys apie sovietų teroro aukas Lietuvoje 1940-1941 m.

tags: #butenis #zelvys #europos #paramos