Ankstyvą birželio rytą, Vilnius bunda iš gilaus ir saldaus nakties miego. Šis miestas nuo seno yra istorinė daugelio kultūrų, tautų ir religijų susikirtimo ir bendradarbiavimo vieta.
XX a. pradžioje šiame, palyginti nedideliame mieste vienu metu ryškėjo net penkių kultūrų apraiškos - lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių ir rusų. Žydai vadina Vilnių Lietuvos Jeruzale. Daugelis lenkų, ypač tie, kurie yra čia gimę ar, kurių šaknys yra šiame mieste, jaučia jam didelių sentimentų.
Vilniaus Vietovė ir Administracinis Valdymas
Vilnius įsikūręs pietrytinėje Lietuvos dalyje, visai netoli geografinio Europos centro. Skirtingai nei kitų Pabaltijo valstybių sostinės, jis yra ne prie jūros, o Baltijos aukštumose, kalvotoje vietoje, tarp Medininkų ir Aukštaičių aukštumų, tarp dviejų upių - Neries (Gudijoje nuo ištakų ji vadinama Vilija) ir Vilnios. Senamiestį supa šių upių šlaitai. Neris dalija miestą į dvi dalis ir yra lyg savotiška ašis.
Lietuvių kalbininkai kildina Vilniaus vardą iš upės, prie kurios įsikūrusi Lietuvos sostinė, vardo Vilnia. Šiuo vardu nuo seno buvo vadinamas kairysis Neries intakas, kuris dabar kartais pavadinamas Vilnele.
Vilnius yra Lietuvos sostinė, svarbiausias šalies politinis, ūkio, kultūros ir švietimo centras. Čia dirba Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas, įsikūrusios diplomatinės tarnybos, daugelis švietimo, kultūros, mokslo, gydymo įstaigų, bankų. Miesto gyvenimui vadovauja Vilniaus miesto savivaldybė.
Vilniaus Savivaldos Istorija
Vilniaus savivaldos istorija tęsiasi daugiau kaip 600 metų. 1387 m. kovo 22 d. krikščionybės įvedimo proga Lietuvos didysis kunigaikštis Lenkijos karalius Jogaila suteikė Vilniui Magdeburgo teises. Vilnius buvo pirmas miestas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gavęs šias teises. Magdeburgo teisės padėjo pagrindus miesto savivaldai, davė miestui įvairių privilegijų.
Savivaldos vykdomasis organas buvo magistratas arba miesto taryba. Jo veiklą kontroliavo miestiečių prisiekusiųjų kolegija. Beje, beveik visas Vilniaus savivaldos archyvas sudegė 1655 m. Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių.
Statistika ir Gyventojai
Vilniaus plotas - apie 401 kv. km (2007 m.). 2011 m. duomenimis, Vilniuje gyveno 524406 žmonės. Tai sudaro apie 17% visų šalies gyventojų. Vilnius nuo seno buvo daugiatautis, įvairius tikėjimus išpažįstančių žmonių miestas.
Vilniaus miesto tautinė gyventojų sudėtis yra margiausia Lietuvoje. Paskutiniojo gyventojų surašymo duomenimis ji buvo tokia:
| Tautybė | Procentinė dalis |
|---|---|
| Lietuviai | 57,8 % |
| Lenkai | 18,7 % |
| Rusai | 14 % |
| Baltarusiai | 4 % |
| Žydai | 0,5 % |
| Kitos tautybės | 3,7 % |
Ypač vilniečių mėgstami parkai: Vingio, Markučių, Sapiegų, Sereikiškių, Trakų Vokės ir kt. Yra 2 valstybės saugomi regioniniai parkai: Pavilnių ir Verkių.
Laiptai: Patogumas ir Prieinamumas
Laiptų nuo turgaus link Kosmonautų gatvės kapitalinis remontas priartėjo prie pabaigos, tačiau ne visi patenkinti rezultatu. Nemažai gyventojų iškėlė klausimą, kodėl pastarieji nepritaikyti neįgaliesiems bei vaikiškiems vežimėliams. Jų teigimu, tai sukelia didelių nepatogumų.
Miesto seniūnijos seniūnas Povilas Beišys atkreipė dėmesį, kad minėti laiptai nebuvo statomi iš naujo - atliktas tik remontas, o jų pritaikymą neįgaliesiems riboja ne vienas veiksnys. Laiptai nuo turgaus link Kosmonautų gatvės - labai statūs. Norint įrengti nuvažiavimus vežimėliams, reikia išlaikyti 8 proc. nuolydį. Panduso įrengimas - labai brangus ir nelengvai įgyvendinamas sprendimas.
Kalbant būtent apie šiuos laiptus, reiktų paminėti ir tai, jog jie nėra platūs, o aplinkui juos - ne vienoje vietoje yra ir privačios žemės. Tad net jei būtų nuspręsta plėsti laiptus, nežinia, ar pavyktų tai padaryti.
Jei tik yra galimybė, visada stengiamasi naujus ar kapitališkai remontuojamus statinius pritaikyti tiek neįgaliesiems, šeimoms su vaikiškais vežimėliais, tiek dviračiams ir panašiai. Tačiau ne viskas priklauso nuo norų.