Sykiu su Vilniaus didžiąja sinagoga, giliausios žydų religinės pagarbos objektas yra senosios istorinės žydų kapinės, kuriose palaidota daugybė iškilių žmonių - vilniečių. Pagal žodinę tradiciją, kapinės egzistuoja nuo 1487 m., o rašytiniuose šaltiniuose jos minimos nuo 1593 m. Tais metais žydai gavo iš karaliaus Zigmanto III privilegiją turėti savo kapines ir sinagogą. 1633 m. karalius Vladislovas IV ją patvirtino.
B. Vilniaus Šnipiškių senųjų žydų kapinių ir palaidotų jose palaikų naikinimas prasideda nuo 1830 m. sukilimo prieš Rusijos imperiją. Šis sukilimas, Lenkijoje vadinamas Lapkričio sukilimu, ir kilo iš valios pasipriešinti imperinės Rusijos ketinimui pasiųsti Lenkijos, anuo metu imperijos autonomijos, kariuomenę įsiveržti į Belgiją ir Prancūziją bei siekių atkurti šalies nepriklausomybę.
Rusijos imperijos valdžia, matydama, kad nepriklausomybės sukilimas persimeta į Vilnių, 1831 m. Leizeris KaganasM. D. 2014 m. lapkričio 2 d. paskelbtas straipsnis „Per Vėlines pagerbti ir laisvės kovotojai“ (kariuomeneskurejai.lt). Aprašomas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus narių lankymasis Vilniaus ir kai kuriose kitose kapinėse. Rasose jie uždegė žvakeles ant 22 Nepriklausomybės kovų karių kapų (primenama, kad juos čia 1920 m. su bičiule Elžbieta Matulionyte palaidojo Marcelė Kubiliūtė), ant 16 kenotafų ir M.
2019 m. gruodžio 19 d. Turto bankas pranešė pasiekęs susitarimą su saujele tik savo pačių interesams atstovaujančių žydų organizacijų dėl Vilniaus kongresų centro projekto vystymo senajame Sporto rūmų pastate, kurį supa tūkstančiai žydų kapų, esančių toje vietoje nuo XV a.
Išlikusios ir po žeme esančios Vilniaus Didžiosios sinagogos liekanos įrašytos į Kultūros vertybių registrą, antradienį paskelbė Kultūros paveldo departamentas. Pirmąją medinę sinagogą Vilniaus žydai netoli Vokiečių gatvės, kunigaikščiui Sluckiui priklausiusiame sklype, pradėjo statyti 1573 metais, kai Varšuvos konfederacija užtikrino kitatikiams lygias teises su katalikais, o bajorams leido savo žemėje statyti bet kurios konfesijos šventyklas. Per miestiečių įvykdytus pogromus sinagoga buvo apgriauta, po to vėl atstatyta.
1633 metais Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vladislovas IV Vaza suteikė privilegiją getui kurti. Getui paskirtas tankiai žydų apgyvendintas kvartalas tarp Žydų, Skerdyklos ir Šv. Mykolo gatvių, kuriame stovėjo sinagoga. Privilegija taip pat leista šioje vietoje pastatyti naują mūrinę sinagogą. Tiksli Vilniaus Didžiosios sinagogos statybos data nežinoma, tačiau mūrinės sinagogos statybos laikas sietinas su Vladislovo Vazos privilegija. Priešais sinagogą XVIII amžiuje buvo pastatytas Gaono namas, kuris vėliau už bendruomenės lėšas buvo perstatytas į Gaono sinagogą.
Po 1794 m. Vilniaus Didžioji sinagoga ir prie jos buvę pastatai Antrojo pasaulinio karo metu apgriauti. 1953 metais buvo patvirtintas Vilniaus generalinis planas, remiantis jo bei 1954 metų parengto Muziejaus (dabar Vokiečių) gatvės sutvarkymo projekto sprendiniais, 1955-1957 metais Vilniaus Didžiosios sinagogos ir aplinkinių pastatų liekanos buvo galutinai sulygintos su žeme. Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje 1964 metais baigtas statyti mūrinis vaikų lopšelis - darželis.
Lietuvos žydai priklauso aškenazams, t.y. Vakarų, Centrinės ir Rytų Europos žydams. Aškenazų religinė praktika šiek tiek skiriasi nuo Ispanijos, Pietų Prancūzijos ir Balkanų žydų, kurie vadinami sefardais, papročių bei ritualų. Bet kadangi žydų religinės tradicijos pagrindas yra Tora (Mozės penkiaknygė) bei Talmudas (žydų religinių įstatymų kodeksas, sukurtas mūsų eros 3 - 5 a.), tai aškenazų ir sefardų skirtumai mažiau reikšmingi, nei jų panašumai. Tarp aškenazų Lietuvos žydai visada pasižymėjo ypč griežtu religinės tradicijos laikymusi, intelektualiu racionalumu bei ypatingu mokslingumu.
Kitas paplitęs litvakų pavadinimas - mitnagedai arba, išvertus iš ivrito, "nesutinką". Šį pavadinimą litvakai gavo 18 a., kai Ukrainoje ir Baltarusijoje paplito artimas misticizmui chasidizmo sąjūdis, kuriam mitnagedai priešinosi, todėl Lietuvoje šis sąjūdis turėjo nedaug pasekėjų.
Sugriovus Antrąją Šventyklą (mūsų eros 70 m.) žydų viešos maldos vieta tapo sinagoga. Pats sinagogos pastatas nėra šventas, kadangi Dievo namais buvo laikoma tik Šventykla; pagal žydų religinius įsitikinimus jos negalima atstatyti mūsų laikais, ji tebus atkurta ateityje, kai ateis mesijas. Žodis "sinagoga" - graikų kilmės. Hebrajų kalba ji vadinama beit kneset, tai reiškia "susirinkimų namai". Sinagogos liturgijos bei individualiosios maldos pagrindas yra malda "Šema Jisrael" - "Klausyk, žydų tauta", skelbianti svarbiausią judaizmo principą - monoteizmą. Maldą sinagogoje paprastai veda kantorius (hebrajų k.chazan).
Tora (hebr. תורה = Torah, Mozės Penkiaknygė) - pagrindinis judėjų religinis/teisinis traktatas, kurio autoriumi krikščionys ir žydai tradiciškai laiko Mozę. Tora susideda iš penkių knygų. Krikščioniškoje tradicijoje joms prigijusius pavadinimus sukūrė Senojo Testamento klasikinio vertimo į graikų kalbą, žinomo kaip Septuaginta, autoriai. Hebrajiškai Toros knygos vadinamos pirmaisiais jų prasminiais žodžiais - Pradžios (hebr. בראשית berešit - „pradžioje“: pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę), Išėjimo (hebr. שמות šmot - „vardai“: štai vardai Izraelio sūnų ir t. t.), Kunigų (hebr. ויקרא vaikra - „ir jis pašaukė“: VIEŠPATS pasišaukė Mozę ir t. t.), Skaičių (hebr. במדבר bemidbar - „dykumoje“: antrųjų metų po išėjimo iš Egipto žemės antro mėnesio pirmą dieną VIEŠPATS kalbėjo Mozei Susitikimo Palapinėje, Sinajaus dykumoje ir t. t. Ši ilga frazė - tik lietuviško vertimo ypatumas.), Pakartoto Įstatymo (hebr.
Žydų taisyklingą maitinimąsi reglamentuoja kašrutas, t.y. maisto produktų pasirinkimo bei valgių gaminimo sąvadas, taip pat valgymo ritualas. Žodis „košerinis“ verčiamas kaip „tinkamas“, „teisingas“, jį galima taikyti bet kam - maistui, daiktui, netgi žmogui. Vadovaujantis kašrutu, besąlygiškas pirmumas teikiamas augalinės kilmės maistui. Mėsiškiems patiekalams gaminti pagal kašruto nuostatas tinka tiktai jautienos, avienos, paukštienos taukai, margarinas arba augalų aliejus. Draudžiama vartoti maistui kiaulieną, plėšrūnų bei paukščių giesmininkų mėsą. Tam, kad mėsa taptų tinkama valgyti, ji pirma išmirkoma, pasūdoma, vėliau perplaunama. Šių veiksmų ritualinį būtinumą lėmė higieniniai tikslai.
Macas (Matca, Matzoh, Matzah, hebr. מַצָּה) - velykinis judėjų paplotėlis. Macai kepami iš nekildintos tešlos.
Žydai Lietuvoje yra senbuviai, autochtonai. Jau iki XIV a. čia būta žydų; manoma, tai buvo atklydę prekeiviai. XIV a. žydai LDK tvirtai įsikūrė. Amžiaus pabaigoje LDK buvo jau keletas bendruomenių, apie 6000 žydų. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė Bresto žydams privilegiją, po to išplėstą kitoms bendruomenėms.
Dabartinės Lietuvos teritorijoje žydai kūrėsi XVII - XVIII a.. Pirmą kartą žydai Zarasuose minimi 1669 m. 1669 m. inventoriuje Zarasai vadinami miesteliu, kuriame buvo 67 sklypai su 300 žmonių ir 38 valakais žemės. Buvo kalvė, žydo nuomojama karčiama, 5 gatvės: Turgaus, Utenos, Dvaro, Balčių, Dusetų. 1739 m. suremontuota vienintelė Zarasuose veikusi karčiama, buvo 91 sklypas, 38 daržai, 13 valakų su 17 šeimų (iš jų 1 - žydų). Beveik visos šeimos valdė po kelis sklypus, tačiau dauguma sklypų buvo neužstatyti.
1823 m. surašyti 92 sklypai su 86 gyvenamaisiais namais ir 530 gyventojų: 28 - lietuvių, 8 - rusų, 50 - žydų šeimų. Buvo 2 karčiamos, keletas amatininkų, 26 krautuvėlės. Pirmą kartą minima Zarasų turgaus dviejų dalių aikštė, kurioje stovėjo sinagoga, špitolė (prieglaudos namai), pirtis, 30 krautuvėlių ir ant 12 stulpų pastatytas turgaus saikas. 1825 m. aplink turgaus aikštę stovėjo 16 (iš 19) žydų namų, buvo sinagoga (gr.
1834 m. miestelyje kilo gaisras žydo Berkos Icikovičiaus Šteimano arklidėje, iš jos išplito į miestelį, sudegė 27 gyvenamieji namai su ūkiniais pastatais bei visu turtu, 3 žydų maldos namai, Revelio (Talino) jėgėrių pulko ceihauzas (ginklų saugykla) ir kiti kariuomenės pastatai, atvykusių pirklių laikini prekybos kioskai, krautuvės, prekymečio metu pastatytos pašiūrės (balaganai) su 600.000 rb asignacijos vertės turtu. Žydų skaičius dar daugiau išaugo po 1835 m., kuomet caras Nikolajus I-asis išleido įstatymą, kuriuo suteikė žydams geras sąlygas keltis į mažai apgyvendintas vietas. Žydai Zarasuose telkėsi centrinėje miesto dalyje.
1860 m. Zarasuose veikė vario lydykla. Sinagogos g. 1 pastatyta mūrinė sinagoga (vietoje medinės).1861 m. Zarasuose buvo 311 gyvenamųjų namų, 5520 gyventojų, iš jų 3263 - žydai. Amatai nebuvo išvystyti. 1866 m. miesto gyventojų skaičius išaugo iki 5457 (kartu su ten buvusia karine įgula - 615 žmonių), Mieste stovėjo 468 pastatai, iš jų 29 mūriniai.
Religiniu požiūriu gyventojų daugumą (59,7 %) sudarė žydai (3259 asmenys), 18 % katalikai (984 asmenys), tokia pat dalis - 18 % teko stačiatikiams (į jų tarpą įtraukti ir karinės įgulos nariai), dar apie 4 % miesto gyventojų sudarė sentikiai (216 žmonių), 10 liuteronų ir 4 totoriai.
1868 m. - statistikos duomenyse nurodoma, kad miestelis įkurtas 1837 m. lapkričio 4 d. (t.y. Novoaleksandrovsko vardu), užėmė 80 dešmtinių (arba apie 87, 36 ha) plotą, jame buvo 4719 gyventojai (2321 vyras, 2398 moterys), iš jų 4539 nuolatiniai, 180 laikinų. Dvarininkų luomui priklausė 158 žmonės (čia skaičiuojami vyrai, moterys ir vaikai), dvasininkų luomui priklausė 24, pirklių - 126, miestiečių - 4067, valstiečių - 178, daržininkų - 59, kareivių ir jų šeimų narių - 107. Pagal religijas buvo: stačiatikių - 90, sentikių - 222, katalikų - 1084, liuteronų - 10, žydų - 3302, Mahometo išpažinėjų - 4.
1897 m. 1898 m. pastatyta Didžioji sinagoga. XX a. pr. žydai sudarė net 67 % visų Zarasų miesto gyventojų. 1901 m. buvo įkurta vienklasė žydų liaudies mokykla, kuri pakeitė iki tol buvusią privačią mokyklą.
Šiais metais buvo didžiausia bendruomenė - 4552 žydai (67 %), 1939 m. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą beveik visi žydai pasitraukė iš Zarasų. Jam pasibaigus, sugrįžo, bet nukentėjo dėl 1919 m. siautusios dėmėtosios šiltinės epidemijos.
Zarasuose 1940 m. liepos 1 d. gyveno 1100 žydų (24,4 % iš visų 4500 gyventojų). Pirmieji žudymai prasidėjo 1941 m. liepos mėn. (Zarasų bažnyčios šventoriuje, Magučių miške ir kt.). Smalvų dvare buvo įrengtas žydų getas (apie 500 šeimų). Zarasų rajone, Krakynės miške, 1941 m. rugpjūčio 26-ąją pagal SS pulkininko Karlo Jegerio raporto duomenis sušaudyti 2569 žmonės: 767 vyrai, 1113 moterų ir 687 vaikai.
Zarasuose tuo laikotarpiu žydų tautybės žmonių gyveno nedaug: 1979 m. - 23 gyventojai, 1989 m. - 14. Pagrindinės priežastys: Holokaustas karo metais (beveik visus Zarasų žydus sunaikino vokiečiai 1941 m. Zarasuose yra buvę nemažai žydų nekilnojamojo turto. Kai kas dar išlikę. Sinagoga Zarasuose (Sinagogos g. 1).), sinagoga (ar šarvojimo salė) Zarasuose (Bajorų g. 14/9).
Pastaruoju metu Zarasuose daugiau dėmesio skiriama žydų kultūrai atskleisti, paveldui išsaugoti. Zarasų krašto muziejus įvykdė projektą ,,Žydų istorija ir kultūra Lietuvos tūkstantmečio kontekste“ (2009 m.). 2009 m. Muziejus, dalyvaudamas Europos Tarybos programoje ,,Žydų kultūros paveldo kelias Lietuvoje“ parengė projektą ,,Žydų istorija ir kultūra Lietuvos tūkstantmečio kontekste“, kuriam dalinį finansavimą suteikė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Rugsėjo 6 d. Muziejuje įvyko seminaras „Žydų istorija ir kultūra Lietuvos tūkstantmečio kontekste“.
Šiame muziejuje bus pasakojama tiek Šeduvos, tiek panašių miestelių išnaikintų bendruomenių istorija, parodytas Lietuvos žydų šeimos gyvenimas ir tradicijos, litvakų mokslo reikšmė, kultūriniai, socialiniai ir politiniai judėjimai, jų plėtojami verslai bei užsiėmimai. Muziejaus lankytojai susipažins ir su tragiška Lietuvos ir Šeduvos istorijos dalimi, kai Antrojo pasaulinio karo metais štetlo gyventojų gyvybės buvo nutrauktos netoliese esančiose trijose Holokausto vietose. Tikimasi, kad į šiuolaikiškiausiomis technologijomis aprūpintą muziejų plauks turistai iš viso pasaulio.
Hidiš kalba štetl reiškia nedidelį miestelį, kurio didžiąją dalį gyventojų sudaro žydai. Tokių miestelių Lietuvoje buvo net 250, o tarp jų - ir Šeduva. Šis miestelis pirmąkart istorijos šaltiniuose paminėtas XV amžiuje. Istorikai aptiko įrodymų, kad tuo pat metu čia gyveno ir kelios žydų šeimos. Būtent čia 1449 m. gimė ir tris dešimtmečius gyveno garsusis rabinas Mošė HaGolė.
Žydų bendruomenė suklestėjo vėliau, XVIII a. pirmojoje pusėje, kai Šeduvai buvo suteiktos Magdeburgo miesto teisės. 1880 m. vykusio gyventojų surašymo duomenimis, Šeduvoje jau gyveno 2386 žydai, o tai sudarė kone du trečdalius (63 proc.) visų miestelio gyventojų.
Žydų populiacija Lietuvoje 1923 m.
Didžiulis smūgis bendruomenei buvo sovietų okupacija 1940 m. vasarą, nes okupantai uždarė žydų mokyklas, nacionalizavo turtą, verslą. 1941 m. birželio 25-ąją Šeduvą užėmė nacių kariuomenė, o po kelių savaičių naujieji okupantai kartu su vietiniais kolaborantais suvarė žydus į getą. Rugpjūčio 25-26 d. per surengtas žudynes buvo išžudyti 664 šeduviai žydai. Holokaustas tęsėsi dar kelias savaites, tad skaičiuojama, kad aukų skaičius siekia beveik 1000.
Vienas pirmųjų darbų buvo sutvarkyti apleistas Šeduvos senąsias žydų kapines. 1,3 hektaro plote buvo išsibarstę pavieniai antkapiai, kurių kultūros paveldo specialistai buvo įregistravę tik 650. Sutvarkius kapines, buvo aptikta net 1350 antkapių ir akmeninių objektų. Ne visuose antkapiuose pavyko įskaityti ir mirusiųjų duomenis - tokių buvo tik trečdalis. Neidentifikuoti akmenys buvo surinkti ir sudėti į paguldytą didžiulę šešiakampę Dovydo žvaigždę. Aplink kapines buvo atstatyta autentiška akmeninė tvora.
Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) vadovas Juozas Mockevičius pirmadienį BNS sakė, kad pirma bus kasinėjama Izraelio geofizikų nurodyta 4 m pločio ir 4 m ilgio teritorija. Kasinėjimus atliks Lietuvos archeologai, prižiūrimi Žydų kapinių Europoje išsaugojimo komiteto deleguotų rabinų bei Izraelio geofizikų, prieš mėnesį baigusių žvalgyti teritoriją savo prietaisais, vadovo Arieh Kleino. Izraelio kompanija „Geotec“, dalyvaujant LGT, geofizinius tyrimus galimoje žydų kapinių teritorijoje baigė liepos pradžioje. Tyrimus, kurių vertė - daugiau kaip 350 tūkst. litų, finansavo Lietuvos Vyriausybė.
Ginčai, kurioje vietoje veikė XIX amžiaus viduryje uždarytos žydų kapinės, tęsiasi nuo 2005 m., kai JAV žydų bendruomenės atstovai pasipiktino, jog buvusių žydų kapinių vietoje gali būti vykdomos statybos. Komercinį ir apartamentų pastatą Neries krantinėje statę verslininkai teigia, kad pastatas išdygo ne buvusių žydų kapinių teritorijoje. Premjeras Gediminas Kirkilas anksčiau yra sakęs, kad Šnipiškių žydų kapinių teritorijon patekę pastatai turėtų būti griaunami, jeigu problemos nepavyktų išspręsti derybomis su pastatų savininkais.
Žydų kapinės, kurių ribas dabar bandoma nustatyti, Vilniaus centre veikė nuo XVI amžiaus. Jos uždarytos XIX amžiuje, o žydų bendruomenė už tai gavo finansinę kompensaciją iš tuometinės Rusijos caro administracijos.
Svarbiausi žydų paveldo objektai Vilniuje:
- Istorinis Vilniaus žydų kvartalas/ Mažasis Antrojo pasaulinio karo laikotarpio getas (dab. Žydų, Stiklių, M. Antokolskio g.)
- Vilniaus didžiosios sinagogos ir sinagogos kiemo (jid. shulhoyf) vieta (Žydų g.)
- Paminklas Vilniaus Gaonui (Žydų g.)
- Choralinė sinagoga Taharat ha -Kodesh (Pylimo g.)
- Užupio sinagogos pastatas (Užupio g.)
- Paminklas gydytojui ir tarpukario Vilniaus žydų bendruomenės vienam iš lyderių Cemachui Šabadui (skulpt. Romualdas Kvintas) (J. Basanavičius g.)
- JIVO instituto pastato vieta (Vivulskio g. 18), 54.678840, 25.265085; ir/ arba lingvisto, vieno iš JIVO įkūrėjų, Makso Veinraicho butas, kuriame prasidėjo JIVO instituto veikla (Basanavičiaus g.)
- Senosios žydų kapinės Šnipiškėse (Olimpiečių g.)
- Žydų kapinės Užupyje (Olandų g.)
- Našlės ir Brolių Romų spaustuvės pastatas (A. Strazdelio g.)
- Užrašai Žemaitijos gatvėje (Žemaitijos g. 9, 54.677785, 25.281711) ir šv. Stepono gatvėje (Šv. Stepono g.)
Žydų mokyklos:
- Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Tolerancijos centras (Naugarduko g.)
- Nepriklausomybės metais veikė 2 žydų mokyklos.
Žydų bendruomenės veikla:
- Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Žydų kultūros dienos:
- Europos žydų kultūros dienos, skirtos prisiminti štetlus.
- Europos žydų kultūros dienos tema šiemet - „Diaspora ir paveldas. Štetlas“.
Žydų paveldo išsaugojimas:
- Zarasų krašto muziejus įvykdė projektą ,,Žydų istorija ir kultūra Lietuvos tūkstantmečio kontekste“ (2009 m.).
Žydų bendruomenė Zarasuose:
- Prieš Pirmąjį pasaulinį karą beveik visi žydai pasitraukė iš Zarasų.
- 1940 m. liepos 1 d. Zarasuose gyveno 1100 žydų (24,4 % iš visų 4500 gyventojų).
- 1941 m. rugpjūčio 26-ąją Krakynės miške sušaudyti 2569 žmonės: 767 vyrai, 1113 moterų ir 687 vaikai.