Butas Linksmasis Kvartalas: Istorija ir Gyvenimas

Latvių autorės Laimos Kota romanas „Kambarys“ priklauso leidyklos „Aukso žuvys“ projektui „Keliautojai laiku“. Ši kelionė netolima - tik trisdešimt metų atgal į vieną latvišką komunalinį daugiabutį. Romane aprašytos situacijos daugeliui bus pažįstamos tiesiogiai arba iš tėvų pasakojimų.

Komunalinis butas - gyvas organizmas, o tai, kas vyksta jo viduje, primena absurdo komedijos, tragedijos ar net trilerio žanrą. Gyvenimas pamėtėja tokių siužetų, kad juos belieka užrašyti. Rašytoja rėmėsi savo pačios patirtimi, autentiškais pasakojimais bei atsiminimais. Toli ieškoti jų nereikia, daugelis vyresnių žmonių gali paliudyti, koks taiklus yra „Kambarys“.

Gyvenimas Komunaliniame Bute

Komunalinis butas turi aštuonis kambarius ir bendrą virtuvę. Gyvenimas čia verda. Tarybų valdžia netikėtai sušvelnėjo ir pro pirštus ėmė žiūrėti į savo piliečių norą gyventi geriau - perestroika. Pradėjo kurtis pogrindiniai versliukai, šių dienų akimis sunkiai suvokiami.

Tai džinsų - kiekvieno tikro tarybinio piliečio svajonės - padirbinėjimas. Paveikslų kopijų piešimas. Pinigų klastojimas. Telefoninio sekso paslaugos. Ir viskas viename bute.

Žemiau pateikta lentelė apibendrina pagrindines veiklas, vykusias komunaliniuose butuose per perestroikos laikotarpį:

Kitos Knygos ir Literatūra

Dalinamės rugsėjo mėnesį specialiaisiais formatais išleistomis knygomis, žurnalais bei literatūra vaikams.

• Kim Liggett. Garnerio grafystę gaubia prietarai ir baimė. Čia nuo seno tikima, kad merginos, sulaukusios šešiolikos, įgauna magiškų galių, galinčių išvaryti vyrus iš proto ir sugriauti kruopščiai saugomą visuomenės tvarką. Todėl taryba kasmet paliepia surinkti visas šešiolikmetes, įpinti joms į plaukus po raudoną kaspiną ir išsiųsti į tolimą salą dvylikai mėnesių - skaistybės metams. Viskas tam, kad merginos atsikratytų jų kūnus ėdančios magijos ir pasiruoštų tapti tinkamomis žmonomis bei motinomis, geromis bendruomenės narėmis. Tik dar nėra buvę taip, kad visos merginos sugrįžtų namo gyvos ir sveikos... Tiernė Džeims, maištinga, sumani ir laisvės trokštanti mergina, ruošiasi savajam išbandymui. Apie skaistybės metus uždrausta kalbėti viešai, tad viskas, ką ji žino, tėra paslapčiomis nugirstos vyrų kalbos ir vilties nesuteikiantis grįžusiųjų vaizdas: viena netekusi ausies, kita šlubčiojanti, trečia - taip ir nepasiekusi namų, sučiupta pakeliui į stovyklą merginų tykančių brakonierių. Tiernė žino, kad lengva nebus, tačiau ji pasiryžusi išgyventi skaistybės metus bet kokia kaina.
• Denis Johnson. „Jėzaus sūnus“ - tarpusavyje susijusių apsakymų rinkinys, atveriantis pašėlusį, dažnai tylaus tragizmo persmelktą nuo narkotikų ir alkoholio priklausomų veikėjų pasaulį. Tai transcendencijos, absurdo ir sielvarto kupinos istorijos apie haliucinacijas ir triumfus, apie klystkelius ir gyvenimo kelio paieškas. Visa tai pasakoja jaunas, tik pravarde įvardijamas vyras, kurio kvaišalų užtemdytą protą sykiu kartais keistai praskaidrina alkoholis ir heroinas. Kasdienės patirtys - avarija apsvaigus, varinių laidų plėšimas iš nebaigto statyti namo, bandymai susirasti ir išlaikyti normalų darbą ligoninėje ar senelių namuose - jį suveda su vis naujais žmonėmis, tokiais pat pakrikusiais, atstumtais kaip ir jis - nusidėjėliais, nepritapėliais, pasmerktaisiais, klaidžiojančiais žmogiškumo paribiais.
• Nuala Ellwood. Trileris pasakoja apie Keitę, kuri yra įsitikinusi - kažkas Hern Bėjuje slepia šiurpią paslaptį ir ji bet kokia kaina privalo išgelbėti vaiką. Į apsnūdusį Anglijos žvejų miestelį Hern Bėjų tvarkyti paveldėjimo reikalų atvyksta Keitė. Talentinga karo žurnalistė jaučiasi visai sugniuždyta - jos motina mirė, sesuo kenčia nuo alkoholizmo, tik vienintelis sesers vyras Polas palaiko šeimos ryšius. Sirijoje išgyventas karo siaubas moterį kankina naktiniais košmarais, nuolat galvoje girdimais balsais ir haliucinacijomis. Vis dėlto kai vieną naktį apleistame motinos namo sode Keitė išvysta mažą berniuką, ji nė akimirką nesuabejoja, kad jis - tikras.
• Kevin Brooks. Tai pasakojimas apie jaunuolį, kitokį, svetimą, nepritampantį gana uždaroje Heilo salos bendruomenėje. Knyga parašyta tarsi vienu atsikvėpimu, jos pasakotoja, vienišo airio rašytojo dukra Keitė, tartum išverkė tai, kas susikaupė ant širdies vieną skaudžią ir tragišką vasarą. Saloje pasirodė berniukas, vardu Lukas. Jo niekas nepažįsta, nežino, iš kur jis atklydo, jis niekam netrukdo, daro gerus darbus, bet visi salos gyventojai instinktyviai ima jo nekęsti, ypač niekšingo salos gražuolėlio Džeimio šutvė, nes Lukas jų nebijo. Gražios sielos Keitė mato jame artimą draugą, ji viena jį supranta. „Žmonėms nepatinka, - sako jai Lukas, - kai jie nežino, kas tu toks. (...) Jiems geriau pabaisa, kurią jie pažįsta, negu paslaptis, kurios nesupranta“.
• William Harry McRaven. „Jei kiekvieną rytą pasiklosi lovą, būsi įvykdęs pirmąją dienos užduotį. Tai suteiks nedidelį pasididžiavimo jausmą ir paskatins imtis kitos užduoties, tada dar vienos ir dar vienos. Baigiantis dienai, ši viena įvykdyta užduotis virs daugybe atliktų darbų. Pasiklojus lovą, taip pat sustiprėja suvokimas, kad gyvenime svarbūs maži dalykai. „Šią knygą turėtų perskaityti kiekvienas Amerikos lyderis. „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“ - tai knyga, kuri įkvėps jūsų vaikus ir anūkus išnaudoti visą savo potencialą. Tai knyga, kuri turėtų būti aptarinėjama vadovų komandose, norint paskatinti siekti bendrų tikslų.
• Saulius Vasiliauskas. „Dabar aš ramiai papietausiu“ - debiutinis Sauliaus Vasiliausko trumposios prozos rinkinys, išleistas laimėjus „Pirmosios knygos“ konkursą. Autoriaus pasakojimai šiek tiek autobiografiniai, įkvėpti atidžių kasdienybės stebėjimų, lengvai ironiški ir atviri. Miniatiūros, esė ir kitos formos kviečia panerti į veikėjo gyvenimo nuotrupas, įvairius dialogus, pamąstymus, išgyvenimus bei patyrimus. Autorius sako, kad ši knyga bus artima jaunimui, kuris dar ieško savęs, išgyvena neramias mintis, stresą, nuovargį, jaučiasi įkliuvęs į užburtą ratą, tačiau tiki, kad ateis akimirka ir viskas taps paprasčiau. Taip pat rašytojas tikisi, kad istorijose šį tą artimo ras ir literatūros gurmanai. Iš pirmo žvilgsnio tekstai paprasti ir daugeliui skaitytojų sukels šypseną, primins juos pačius ir pažįstamas situacijas. Rašytojas nevengia švelniai pasijuokti iš tam tikrų dalykų, pavyzdžiui, interviu, kuriuos rengia nepasiruošę žurnalistai.
• Jonathan Smith. Iš Karališkosios akademijos prezidento pareigų besitraukiantis garsus dailininkas seras Alfredas Maningsas per 1949 metų kasmetinį pokylį griežtai užsipuola modernizmą. Tulžinga jo kalba ne tik palieka išsižiojusią rinktinę auditoriją, bet ir eilinius žmones priverčia prilipti prie radijo imtuvų. Tačiau arši tirada virsta nerišliu vapėjimu, kai jam išsprūsta vienos moters vardas - vardas, kurio visais būdais vengė, - ir mintys nuklysta į ypatingą vietą ir ypatingus laikus. A. Maningso kalba grąžina kapitoną Gilbertą Evansą į vėjuotąją Lamorną šimtmečio pradžioje. Prikelia didžiulės meilės ir bejėgiškumo jausmus, kai pati gražiausia pasaulio moteris, verta genialiojo Botičelio teptuko, atiteko garsiakalbiam, energingajam Maningsui.
• Anne Enright. Šį romaną „The Guardian“ įtraukė į geriausių amžiaus knygų šimtuką, 2015-aisiais jis tapo geriausia Airijos metų knyga ir buvo įtrauktas į Costa Novel apdovanojimų galutinį sąrašą, o 2016-aisiais nominuotas Baileys Women‘s Prize for Fiction. Romano veiksmas vyksta mažame Airijos miestelyje Atlanto pakrantėje.
• Curzio Malaparte. Curzio Malaparte („atsidūręs blogojoje pusėje“ - it. mala parte, tikr. Kurt Erich Suckert, 1898-1957) - italų rašytojas, poetas, karys, karo korespondentas. Vienas ryškiausių XX a. italų ir pasaulinės literatūros autorių. Antrojo pasaulinio karo metais Malaparte apkeliavo daugelį Europos šalių ir regėjo karo siaubą iš arti, savo knygose gilinosi į masinio smurto padarinius žmogaus psichikai ir visuomenei. Jo kūrybą galima įvardyti kaip savitą tikrovės ir fikcijos mišinį žvelgiant iš malapartiškos perspektyvos (o jo žvilgsnis dokumentinis ir drauge satyrinis, neretai netgi ciniškas). Milanas Kundera pavadino „Odą“ vienu pamatinių XX a. Europos romanų: „Savo žodžiais Malapartė giliai sužeidžia save ir kitus, romane kalba kenčiantis žmogus. Ne angažuotas rašytojas, o poetas.“ „Oda“ įvairiopai siejasi su Albert’o Camus „Maru“ ir Josè Saramago „Aklumu“. Tai tikroviška, kraupi Antrojo pasaulinio karo apokalipsės kronika, virstanti žmonijos egzistencijos alegorija. 1943-iųjų ruduo. Į Neapolį įžengia Sąjungininkai. Taip ilgai laukta laisvė, regis, turėtų prikelti bado ir skurdo nukamuotą miestą, tačiau žmonės priversti suvokti skaudžią tiesą - neapoliečiai tėra pralaimėtojai, ir su jais bus elgiamasi kaip su pralaimėtojais. Euforija ir iliuzijos išsisklaido, miestą apima moralinė epidemija. Nyksta etinės ribos ir žmogiškumas, miesto gyventojai ima rūpintis vien fiziniu išlikimu, ta „šlykščia oda“. Į šį visuotinį nuopuolio siautulį įsitraukia ir gamta, grasinanti pabaigti naikinti tai, ko neįveikė karas. Karo ir gamtos stichijų siautulyje apnuoginama pirmykštė žmogaus prigimtis, ją valdančios baimės ir instinktai.
• Romualdas Drakšas. 376 metai. Tamsūs debesys aptraukė dangų virš Kernavės. Jos valdovas, rikis Gerimantas, neseniai sugebėjęs suvienyti visas giminingas gentis, žuvo mūšyje su įsiveržusia hunų orda. Žuvo ir jo įpėdinis, vyriausiasis sūnus Skomantas. Kas padės apginti Kernavę nuo prie jos artėjančių hunų?
• Ferdinand von Schirach. Pati asmeniškiausia ir, ko gero, subtiliausia F. von Schiracho knyga. Vos 48 skyriai, o juose telpa visas gyvenimo kaleidoskopas. Prisimindamas ryškiausius savo gyvenimo epizodus, sutiktus žmones, neeilines bylas ir pažerdamas neįtikėtinų paradoksų, rašytojas kelia klausimą: ką reiškia būti žmogumi? Atvirai pasakoja apie vaikystę ir jaunystę, apie tokius kūrėjus kaip Imrė Kertészas, Larsas Gustafssonas, Michaelis Hanekė, taip pat - apie senelį reichsgauleiterį Baldurą von Schirachą, nuteistą dėl nusikaltimų žmoniškumui. Gilindamasis į nusikaltimo ir kaltės, žmogaus prigimties, orumo klausimus, autorius verčia susimąstyti apie istorijos procesus ir teisingumą, kartais žiaurų, kartais trapų, o kartais tokį priklausomą nuo likimo užgaidų.
• Chris Bohjalian. Elžbieta Endikot turi Maunt Holioko koledžo diplomą ir yra išklausiusi trumpus slaugių kursus. Ji yra savanorė, į Alepą, Siriją, atvykusi 1915 metais kaip Bostone įsikūrusios organizacijos „Armėnijos draugai“ atstovė. Čia Elžbieta susidraugauja su Armenu, jaunu armėnų inžinieriumi, gedinčiu mirusios žmonos ir dukrelės. Romane susipažįstame ir su šių laikų rašytoja Lora Petrosian, gyvenančia Niujorko priemiestyje. Lora niekuomet nesusimąstė apie savo armėnišką kilmę, nors senelių namus švelniai vadindavo „osmanų kampeliu“. Vieną dieną ji sulaukia draugės skambučio - ši tvirtina laikraštyje mačiusi Loros močiutės nuotrauką, pristatančią parodą Bostono muziejuje.
• John Alec Baker. Ši intensyvi ir tuo pačiu metu poetiška knyga - apie visa apimančią obsesiją, meditatyvų pasišventimą tyrinėjamam objektui ir mėginimą peržengti ribą tarp žmogaus ir gyvūno. Joje nėra saldžių, romantizuotų gamtos aprašymų - čia alsuoja vien tik atviras ir žiaurus plėšriųjų paukščių pasaulis, į kurį bando įsilieti stebintysis. Bet ar tai įmanoma? Tai unikalus, hipnotizuojantis ir kultiniu tapęs pasakojimas apie dangų pjaustančius sakalus. Jos autorius, savamokslis ornitologas J. A. Bakeris (1926-1987), praleido ištisą dešimtmetį sekiodamas šiuos plėšrius paukščius. 1967-aisias pasirodžiusi keista, tamsi ir poetiška knyga „The Peregrine“ tuojau pat sulaukė didelio susidomėjimo: ją skaitė anaiptol ne vien gamtos entuziastai, bet ir visi vertinantys ekscentrišką literatūrą.
• Audrius Skačkauskas. Ši knyga, kaip ir dvi pirmosios, įkvėpta mažų ir didelių kasdienybės stebuklų. Atvirai ir nuoširdžiai savo istoriją šįkart pasakoja ne tik pats Audrius, bet ir jo mylima žmona Aušra. „Mes neturime gyvenimo taisyklių ir receptų, - rašo ji. - Gyvename taip, kaip jaučiame, kaip mums išeina. Klausome savo širdies. Išmokome būti atviri, nebebijome dalintis jausmais virtualiame ir realiame gyvenime.
• Natalija Krasnova. Ši knyga - apie JUS. Apie kasdien mane apipilančias klausimais, į kuriuos atsakau kiekvienai asmeniškai, - mergaites, merginas, moteris, močiutes (ir net apie vyrus!). Šioje knygoje tūno visi jūsų moteriški ir žmogiški bauguliai: vienatvės baimė, senatvės baimė, mirties baimė, baimė, kad niekada nebūsite gera mama ir kad niekada neišmoksite taisyklingai nubrėžti akių apvado linijos... Knygoje sužinosite, kaip liautis virkauti „aš kenčiu, nes manęs niekas nesupranta“ ir imti mąstyti „manęs niekas nesupranta, tačiau dėl to pernelyg nesijaudinu“, o vėliau suvokti „nesuprantate manęs - jūsų bėdos֧. Jeigu manote, kad esate „kažkokia nei šiokia, nei tokia“, nestabili ir ligota moterytė, kuriai metas į psichiatrinę ligoninę, būtinai perskaitykite kitų moterų istorijas, kurias atskleisiu šioje knygoje. Perskaičiusios susimąstysite: „Galbūt vertėtų statyti ne psichiatrines ligonines, o nepriekaištingos psichinės sveikatos centrus, kuriuose galėtų gyventi sveikieji, kol likusieji ramiai klajotų laisvėje.“ Jeigu esate vyras, pradėsite stipriau vertinti savo normalią (tuo įsitikinsite perskaitę laiškus) moterį, nes sužinosite, kokios keistos veikėjos sukiojasi aplink. Pasidalinsiu linksmiausiais, populiariausiais, įdomiausiais klausimais, kuriuos man užduodate socialiniuose tinkluose, gatvėje ar po mano pasirodymų laidoje. Šioje knygoje išsamiai paaiškinsiu, kas būtent bus gerai ir kam konkrečiai bus gerai. Kartais, kad viskas būtų gerai, teks patirti ir ką nors blogo.
• Natalija Krasnova. „Juodoji“ N. Per kelintą pasimatymą atsiduoti? Kas sekse yra normalu? Kaip atskirti princą ant žirgo nuo kumečio ant kuino? Kuo skiriasi moterų ir vyrų neištikimybė? Kaip suprasti, kad vyrui į tave nusispjauti? Visa tai yra knygos autorei skaitytojų ir gerbėjų užduoti nakties klausimai - žinant, kad kas jau kas, bet Natalija turės išminties ir šmaikštumo į juos atsakyti nevyniodama į vatą.
• Oscar Brenifier. Apie priešybes sužinome nuo pat mažumės. Būdami vos kelerių metų suprantame, kad idėjos gali būti priešingos ir suvokiamos viena per kitą: aukštas yra žemo priešybė, šaltis - karščio, o tamsa - šviesos. Paaugus, mūsų mąstymas tampa subtilesnis - galime suprasti abstraktesnes sąvokas, subtilesnes idėjas. Tačiau mąstymui ir toliau būtinos priešybės. Nes didžiosios universalios priešybės sudaro mūsų sielą, jomis mąstome. Juk negalime suprasti sielos, jos nepriešpriešindami kūnui, begalybės - baigtybei, būties - regimybei? Priešybės yra būtinos mūsų mąstymui. Šioje knygoje aprašoma dvylika priešybių porų.
• Ketvirtoji serijos „Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius“ knyga pagal aprėpiamas temas marga kaip genys, bet visos jos apie XIX-XX a. vilniečių gyvenimą. Šįkart knygos autorių akiratin pateko Vilniaus priemiesčiai. Skaitytojas knygoje ras naujų žinių apie Šnipiškių arba Kalvarijų turgaus atsiradimą, apie plytines, veikusias minėtajame priemiestyje XIX a., ir plytų gamybos ypatumus. O į Užupį nukels žiupsnelis atsiminimų apie vaiko akimis stebėtą Polocko gatvės gyvenimą prieš Antrąjį pasaulinį karą. Mažų...

tags: #butas #linksmasis #kvartalas