Antakalnis - vienas turtingiausių architektūriniais paminklais Vilniaus rajonų. Tai nulėmė palanki jo geografinė padėtis: didikams patiko, kad čia pat yra miesto centras, tačiau kartu rajoną supa gamtos grožis. Antakalnis yra puikus pasirinkimas, norintiems pažinti didingą Vilniaus istoriją.
Antakalnyje, išdidžiai skambančiame Sapiegos dominijos komplekse, esantis būstas yra ir arti miesto centro, ir ramioje vietoje - šalia seno parko. Kompleksas ir pavadintas todėl, kad stovi greta buvusios didikų Sapiegų rezidencijos - barokinių rūmų ir parko.
O dominija atsirado rekonstravus šalia istorinio ansamblio stovėjusias kareivines, - XIX amžiuje statytas pastatas daugiabučiu virto maždaug prieš dešimtmetį. Vytautas pasakoja, kad būstą, galima sakyti, dar griuvėsius, šiame name suskubo įsigyti vienas pirmųjų. „Teko pabūti savo paties klientu“, - teigia ir interjero kūrimu užsiimantis dizaineris. Į apgalvotai suplanuotus, šiuolaikiškai įrengtus namus jis įsikėlė su gyvenimo bei verslo partnere Rasa ir jos dukra Neda.
Virtuvės baldų idėjų pora parsivežė iš Milano, specializuotos parodos.
Didžiąją maždaug 90 m² buto dalį užima bendra gyvenamoji erdvė su virtuvės, miegamojo, svetainės ir darbo zonomis. Savo kambarį turi studentė Neda, atskiros yra ir tualeto, vonios patalpos, drabužinė. Vytautas pasakoja, kad įrengiant būstą apgalvotos visos detalės, atstumai, todėl noro keisti interjerą ar daiktų vietą nekilo. Pora įsigijo tik naują lovą, nes susidėvėjo senosios čiužinys.
Butas šviesus, nes viena bendrosios erdvės siena, kaip ir visas fasadas, - iš stiklo. O kadangi kampinis, dar vienoje bendrosios erdvės 80 cm storio sienoje iškirstas langas leido suformuoti plačią palangę, ji tapo skaityti skirta vieta. Miegamoji zona įrengta ant nedidelės pakylos. Prireikus ją galima atskirti stumdomosiomis pertvaromis. Šios taip pat yra iš stiklo, tiesa - matinio.
Vytautui artimesnis šiuolaikinis konstruktyvizmas, o štai Rasa linkusi į romantiką, todėl būsto stilius eklektiškas. Tarkim, moters skonį atspindi miegamojo sienos tapetai su rožytėmis, o vyro - technostiliaus virtuvės ir svetainės zonos. Virtuvės baldų idėjų pora parsivežė iš Milano, specializuotos parodos. Jų faneruotei šeimininkai pasirinko tada itin madingą konginio gyslamedžio medieną, o pagaminti pagal Vytauto projektą patikėjo vienai Lietuvos įmonei. Pora džiaugiasi šių baldų ergonomiškumu: pastatomose spintelėse su ištraukiamais stalčiais visi produktai, įrankiai - kaip ant delno. Labai patogus ir po stalviršiu įmontuotas ištraukiamas darbastalis. Pakabinamų spintelių šeimininkai atsisakė sąmoningai - kad virtuvės zona neatrodytų užgriozdinta.
Dizaineris savo būstą suplanavo erdvų.
Vytautas tokį sprendimą pasirinko tam, kad natūrali šviesa patektų į prieškambarį ir bute neliktų jokių tamsių vietų. Rekonstruotame daugiabutyje buvo išlietos betoninės lubos, - dizaineris nusprendė jų nedailinti ir niekuo neuždengė. Palubėje ant bėgelių sumontuotą būsto apšvietimo sistemą galima įvairiai reguliuoti ir keisti - sustiprinti ar pritemdyti, nukreipti į paveikslą. Vytautas sako, kad tai jie daro dažnai. Be to, savo namuose išbando ir užsakovams siūlomas naujas elektrinio apšvietimo technologijas.
Pasak šeimininko, vienas šio būsto privalumų yra tas, kad žiemą čia gana šilta, o vasarą - vėsu. Autonominį šildymą pora įjungia tik žiemai įsibėgėjus. O štai židinį kuria dažnai, - kaitri ugnis būstą sušildo maždaug per dvidešimt minučių.
Prie laukujų durų stovintis fotelis - aliuzija į poros meilės istoriją. Ši Vytauto dovana Rasai primena pirmąjį jųdviejų susitikimą - moteris tada dėvėjo raudoną sijoną ir karvių kailio rašto paltą. Šį derinį ir atkartoja dizainerio sukurtas baldas.
Vyras suprojektavo ir spintą per visą poilsio zonos sieną, pasak paties, - „sandėlį su atviromis lentynomis ir giliais uždarais stalčiais“. Tiesa, daiktai šiuose namuose nėra kaupiami. „Jei nusprendžiame įsigyti naują, kas nors turi iškeliauti“, - sako šeimininkas.
Šeimininkai brangina draugų, kolegų dovanas. Tarp tokių - Vilniuje gyvenančio itališkos užeigos savininko Flavio dovanotas antikvarinis stalelis, dizainerio Naurio Kalinausko dovanotas dizainerės Neringos Dervinytės sukurtas metalinis perforuotas staliukas. Beje, Grikio būdą - sunarstomą šuns namelį iš faneros - sukūrė ir padovanojo taip pat N. Kalinauskas. O štai šalia židinio kabantis vadinamasis printas, autoriaus pasirašyta reprodukcija, - tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus dovana. Patį židinį puošia fotomenininko Rimanto Dichavičiaus fotografijų ciklo „Žiedai tarp žiedų“ aktai. Tualete iškart pralinksmina įrėminti senoviniai atvirukai su pagal dabartinius standartus putlokomis nuogomis gražuolėmis. Tokių atvirukų šeimininkai parsiveža iš kelionių.
Nukabinus paveikslą, balta siena tampa ekranu - tada įjungiamas kino projektorius, ir šeima žiūri filmus.
Nuo gimimo Vilniuje gyvenantis Vytautas sako, kad dabartinį būstą turi su kuo palyginti, mat jam yra tekę gyventi keliuose sostinės daugiabučiuose, taip pat nuosavame name šalia miesto. „Namo nebenoriu - suvalgo daug laiko“, - sako Vytautas.
Butas labai tinka aktyviai gyvenantiems šeimininkams.
Užtat dabar vyras turi laiko įvairiai veiklai: leidžia interjero žurnalus, vadovauja paties įkurtam Lietuvos dizaino forumui, rengia interjero konkursus, kartu su vartojimo kultūrai skirtą leidinį redaguojančia Rasa aktyviai dalyvauja Gurmanų gildijos veikloje. Dar Vytautas prižiūri prie savo gyvenamo daugiabučio namo paties įveistą gėlyną. Čia veši kanos, žydi bijūnai, vilkdalgiai. „Gėlynas - tam, kad nereikėtų Rasai pirkti gėlių. Jai sakau: „Eik, pažiūrėk pro langą“, - šmaikštauja vyras.
Šis tekstas, iškaltas 1692 metais Vilniuje pastatytų Sapiegų rūmų sienos plokštėje, nusako XVII amžiaus pabaigos ypatingumą. 1648-1667 metais Lietuvos Didžiojoje Kunigaištystėje vyko žiaurūs karai su Švedija, kazokais, Maskva. Caro kariuomenė užėmė ir nuniokojo sostinę Vilnių. Abiejų Tautų Respublika balansavo ant išnykimo katastrofos ribos. Visgi valstybė rado jėgų atsitiesti. Pokario laikotarpio kultūros atgimimą iki šiol liudija brandžiojo baroko šedevrai.
Gerai žinomi yra LDK Didžiojo kanclerio Kristupo Zigmanto Paco funduotas kamaldulių vienuolynas Pažaislyje, Vilniaus vaivados ir etmono Mykolo Kazimiero Paco pastatyta Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Šių baroko perlų vėrinį papildo netoli nuo šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje iškilęs Sapiegų rūmų ansamblis. Įdomu, kad rūmus kūrė tie patys kaimynų Pacų samdyti meistrai: architektas Giovannis Battista Fredianis, stiuko lipdytojas P. Pertis, tapytojas M. Pallonis.
Pagal pradinį sumanymą rūmai turėjo simbolizuoti Sapiegų galią ir klestėjimą, o tuo pačiu piliečiams teikiamą saugumą ir gerovę. Štai įvažiavimo į rūmus (nuo Antakalnio gatvės pusės) vartuose išorinėse nišose (iki XIX amžiaus vidurio) stovėjo alegorinės dviejų iš keturių pagrindinių dorybių - Fortitudo (stiprybė) ir Temperantia (susivaldymas) - statulos. Vartų nišose nuo vidinės rūmų pusės iki šiol stovi neseniai restauruotos antikinės mitologinės dievybių - medžio vaisių deivės Pomonos ir gamtos pokyčių dievo Vertumno statulos. Jeigu dorybės yra žmogaus dvasinis turtas, tai dieviškosios figūros simbolizuoja išorinių gėrybių gausą.
Nuosekliai tvirtindami savo kaip galingiausių bei pranašiausių didikų įvaizdį Sapiegos išrado ir „romėniškos - lietuviškos“ giminės kilmės legendą. Rusėnai Sapiegos, anot šios legendos, kildino save iš Kolonos herbo romėno Prospero-Caesarino, o per šią liniją - iš Gediminaičių. Romėnišką giminės legenda romėniškų motyvų pagalba buvo tvirtinama ir naujųjų rūmų Antakalnyje fasado puošyboje. Gausiai naudoti karybos motyvai pabrėžė Sapiegas kaip garbingus šlovingos praeities tęsėjus ir kaip LDK riterius, pergalinguosius Tėvynės gynėjus. Lygia greta su kilmingos riterystės idėjomis rūmų puošyboje derėjo gyvenimo pilnatvę, dramatišką žaismingumą bei darną simbolizuojantys motyvai: dekoratyviniai augalai, vaisių pynės, kaspinai, fantastinių kaukių elementai.
Pagal Kazimiero Jono Sapiegos (1637 - 1720 m.) sumanymą jo statyti rūmai turėjo įtvirtinti šį Sapiegų giminės kuriamą įvaizdį bei įrodyti jų vertumą užimti karaliaus sostą. Jono III Sobieskio valdymo metais (1629 - 1696) Sapiegų galia labai išaugo. Aukščiausiais valstybinės tarnybos pareigas užėmęs K.J. Sapiega (Žemaitijos seniūnas, Lietuvos lauko etmonas, Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis etmonas) XVII amžiaus gale buvo laikomas faktiniu nekarūnuotu Lietuvos valdovu. Istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius net dedikavo Kazimierui J. Sapiegai antrąją „Lietuvos istorijos“ dalį (1669 metais). Dedikacijoje jis ragino sekti protėvių pėdomis ir garsinti Sapiegų vardą, kuris buvo lyginamas su Tėvynę saugančiu skydu.
Trinitorių vienuolynas rūmų teritorijoje iškilo taip pat ne atsitiktinai. XVII a. pabaigoje į Vilnių atvykę vienuoliai buvo reformuoto trinitorių ordino ispaniškosios atšakos atstovai. Jie buvo pasišventę retai misijai - išpirkti belaisvius iš musulmonų nelaisvės. Būdamas LDK didžiuoju etmonu Kazimieras J. Sapiega sėkmingai vadovavo LDK kariuomenei Lenkijos ir Lietuvos valstybės karo su Osmanų imperija (1683 - 1699 m.) metu. Jam buvo aktualios trinitorių pastangos grąžinant į Tėvynę nelaisvėn papuolusius karius. Trinitoriai padėjo ne tik kariams, bet ir pačiam Sapiegai, tvirtindami jo kaip rūpestingo kariuomenės vado ir rūpestingo didiko, galimai būsimo valdovo reputaciją.
Tačiau Kazimierui Jonui visgi nepavyko užimti Abiejų Tautų Respublikos sosto. Galias ir turtus sukaupę Sapiegos nenorėjo nusileisti. 1700 metų rudenį Sapiegai ir artimiausiems jo giminaičiams imperatorius Leopoldas I suteikė Šventosios Romos imperijos kunigaikščio titulą. Deja, vos po kelių mėnesių galios ambicijos atvedė visą šlovingą giminę į katastrofą, kuri galutinai nuvainikavo Sapiegų kaip valstybės didžiavyrių reputaciją. Prieš Sapiegų dominavimą valstybėje susitelkusi didikų opozicija prasiveržė Valkininkų mūšyje. Nugalėti ir bešloviais paskelbti Sapiegos prarado didelę dalį turtų, jų įtaka Lietuvoje nusilpo. Be to, jie turėjo kuriam laikui pasitraukti iš Lietuvos. Pats Kazimieras Jonas Sapiega išsitrėmė į Karaliaučių, iš kurio po amnestijos grįžo tik 1711 metais.
Po pralaimėto mūšio rūmai Antakalnyje irgi buvo nusiaubti. Bajorai „respublikonai“ nuniokojo pastatus, o rūmuose buvusius paveikslus, ypač Sapiegų giminės pirmtakų atvaizdus, sukapojo į smulkius gabaliukus. Visgi šių rūmų Sapiegos neprarado ir juos išlaikė iki pat 1794 metų. Dabartinę išvaizdą rūmai įgavo XIX a. viduryje po rekonstrukcijos, kadangi per 1794 m. sukilimą buvo suniokoti. Toliau istorijos bėgyje čia dar buvo ligoninė, karo mokykla, kareivinės. Rūmų fasadas, nors ir patyręs reikšmingų pokyčių, vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlaikė brandžiojo baroko formas ir itin vertingą skulptūrinį dekorą. Deja, puošnusis barokinis interjeras, kurį liudija tik negausiai išlikusios detalės, yra negrįžtamai prarastas. Galbūt šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero grožis leidžia tik įsivaizduoti, kokia puošyba derėjo prie romėnišką Sapiegų kilmę liudijančių rūmų fasado.
Nuo 2009 metų rūmų ir viso ansamblio restauravimu bei atstatymu rūpinasi Kultūros paveldo departamentas. Direktorė Diana Varnaitė taip apibendrina daugiau nei dešimtmetį dedamas pastangas: „Sapiegų giminė yra mūsų valstybės vienas didžiųjų ramsčių. Čia ir glūdi Sapiegų rūmų ir viso ansamblio atstatymo prasmė - šiuo ramsčiu tvirtinti Lietuvos piliečių istorinę savimonę. Džiugu, kad Sapiegų paveldas vis labiau atranda atgarsį piliečių širdyse. Tą įrodo gausios rūmuose besilankančios ekskursijos, nuolat vykstantys įvairūs meniniai renginiai. Siekiame atkurti visą Sapiegų rūmų erdvės vientisumą kartu su vieninteliu Lietuvoje išlikusiu barokiniu parku, trinotorių vienuolyno ansambliu. Taip pat siekiame, kad išlikusi autentika puikiai derėtų su šiuolaikiškais pritaikymais. Užduotis yra tikrai didinga. Todėl vienijame pastangas įvairiais lygmenimis. Ypač laukiame didesnio kultūrą kuruojančių įstaigų palaikymo.“
Apibendrinant galima teigti, kad Antakalnis, o ypač Sapiegos dominija, yra unikalus rajonas, kuriame susipina istorija ir modernumas. Čia galima rasti tiek ramybę, tiek artumą miesto centrui, o butai šiame rajone pasižymi individualumu ir stilingu dizainu.
Trumpas maršrutas po Antakalnį:
- Sluškų rūmai (T. Kosciuškos g. 34) - nuo 2002 m. įsikūrusi Lietuvos muzikos ir teatro akademija.
- Buvusi ugniagesių komanda (T. Kosciuškos g. 34) - dviaukštis mūrinis pastatas su išskirtiniu fasadu.
- Vileišių rūmai (Antakalnio g. 6) - 1904-1906 m. pagal A. Kleino projektą pastatyti rūmai, kuriuose veikė „Vilniaus žinių“ redakcija.
- Sapiegų rūmai (L. Sapiegos g. 13) - XVII a. pab. statytas rūmų ansamblis, kuriame įsteigta karo ligoninė.
- Trinitorių bažnyčia - Antakalnyje pasislėpusi bažnyčia, priklausanti Sapiegų rūmų ansambliui.
Antakalnio gatvė
Taip pat siūloma pasivaikščioti Sapieginės pažintiniu taku, kuris vingiuoja ties Šilo ir Žolyno gatvėmis Antakalnyje. Keliaudami šiuo taku susipažinsite su Sapieginės ir Šveicarijos erozinių raguvynų kraštovaizdžiu, atsikvėpsite trumpo poilsio aikštelėse, pasigrožėsite gamtos reginiais ir pasimėgausite jos teikiama ramybe.
Sapiegų rūmai.
tags: #butas #antakalnis #sapiegos