Veiverių Miestelio Istorija: Nuo Pradžių Iki Šių Dienų

Tarp Kauno ir Marijampolės stovi nedidelis Veiverių miestelis, įsikūręs Prienų rajono savivaldybės šiaurinėje dalyje, prie kelio 230 Mauručiai-Vinčai-Puskelniai, Veiverių kalvagūbryje (80-95 m virš jūros lygio). Vietovardis kilęs iš asmenvardžio Veiverỹs (veiverỹs - „tinginys“ arba liet. vaivóras, latv.

Daugiau nei prieš tris šimtus metų šioje vietoje nebuvo nė gyvos dvasios. Keliasdešimties kilometrų plote, ligi pat Nemuno gūdžiai ošė didžioji giria. Tarp medžių knibždėjo įvairiausi paukščiai ir žvėrys. Septyniolikto amžiaus pabaigoje pradėjo kurtis pirmieji gyventojai, iškilo keletas trobų. Padavimuose pasakoja, kad pirmuoju Veiverių gyventoju buvo Jonas Ilgasis.

Girioje iš rąstų susirentė trobą, šeimos neturėjo, žemės nedirbo ir ištisas dienas bastėsi po miškus. Senoliai atmintyje vienišas girių gyventojas išliko tvirtas ir fiziškai stiprus. Savo rankomis nudėdavo briedį ar šerną. Tolimesni apylinkių žemdirbiai jį pradėjo vadinti „vėjagaudžiu“, „vėjavariu“, t.y. gainiojančiu vėjus.

Veiverių miestelio pradžia siejama su lenkų žemvaldžio Jozefo Godlevskio (Garliausko) pavarde. Gyventojai pasakodavo apie magnato ryšius su turtingu giminaičiu. Vieną naktį iš banko seifo pagrobė visus pinigus ir paspruko į Užnemunę. 1795 metais visa Sūduva po paskutinio Abiejų tautų respublikos padalijimo atiteko Prūsijos karalystei. Todėl caro valdžia jaunojo plėšiko pasiekti jau negalėjo. Susikvietęs apylinkių valstiečius pareiškė, kad netrukus Šidiškių kaimo vietoje iškils klasicizmo architektūros šedevras.

Už pagalbą statybose vietiniams atsiskaitydavo pinigais ir degtine. Vėliau prašymų jau nebuvo, žmones į statybvietę ėmė varyti prievarta. Devyniolikto amžiaus pradžioje, 1818 metais, Aukštosios Fredos dvaro savininkas Juozas Godlevskis Veiveriuose pastatė medinę bažnyčią, kuri buvo Zapyškio filija. Aptarnaudavo iš Zapyškio atvykę vikarai. Senstelėjęs ilgaamžis dvarininkas 1853 m. savo lėšomis miestelį papuošė dabartine Veiverių Šv. Liudviko šventove.

Veiveriai augo, didėjo, plėtėsi. Turėjo jau trisdešimt namų, ir beveik tris šimtus gyventojų. Tolimesni dvarininko planai buvo grandioziniai. Netoli Veiverių esantį Gyvių kaimelį norėjo paversti asmeniniu miestu. Magnato iniciatyva Gyviuose iškilo karčema, keletas sodybų. Žadėjo paversti kaimelį didesniu nei Kaunas. Baudžiavos panaikinimas ir senatvė sugriovė visus J.Godlevskio planus. Mirė 1867 metais Fredoje.

Caro okupacijos metu rusai šalia plento per Veiverius pastatė milžiniškus arklių pašto rūmus. Čia buvo laikoma aštuoniolika pirmos ir dvylika antros rūšies žirgų. Šalia nuolat stovėjo paruoštos kelionei karietos ir puošnios bričkos Šiomis susisiekimo priemonėmis naudojosi ne tik paprasti rusų valdininkai, bet ir kunigaikščiai, dvarininkai. Vadinamieji „paplenčių“ arklių traukiami pašto punktai prarado savo reikšmę po to, kai 1860 m. 1866 metais Veiveriuose pradėjo veikti pedagoginiai kursai. Vėliau patalpos paverstos mokytojų seminarijos namais.

Rusai turėjo savų tikslų - siekė lietuvių vaikus, būsimus pedagogus priversti kalbėti rusiškai. Oficialiai mokytojų namai turėjo ruošti tik lietuviukus. Vietiniam viršaičiui prasidėjo aukso amžius. Seminarijos vadovybė kiekvieną šeštadienį rengdavo auklėtiniams šokių vakarus. Norėdami ištrinti iš būsimų pedagogų lietuviškas mintis šokių partneres kviesdavo išskirtinai rusaites iš Kybartų. Mokytojų seminarijos direktorius merginoms apmokėdavo kelionę, pavaišindavo gėrimais.

Seminaristai mokydavosi iki pietų, vėliau turėdavo dirbti daržuose, kasti griovius ir visaip kitaip prisidėti savo darbu ūkiuose. Mokiniai privalėjo dėvėti pilką, namų darbo milinę, avėti klumpes ir griežtai vengti „poniškumo“. Veiverių mokytojų seminarija evakuota į Rusiją pirmojo pasaulinio karo audrose. Per penkiasdešimt metų buvo parengta beveik tūkstantis mokytojų, Didelė dalis auklėtinių vėliau tapo pradžios mokyklų mokytojais, įžymiais visuomenės ir kultūros veikėjais.

Pirmosios Lietuvos respublikos laikais veiveriečiai didžiavosi gimnazija, pašto punktu, vaistine, policijos nuovada, sveikatos centru. Kuklaus miestelio puošmena buvo jau minėta mūrinė Švento Liudviko bažnyčia. Per Veiverius nutiestu plentu kasdien keliaudavo žmonės, kursuodavo autobusai ir vienas kitas automobilis. Daugybė arklių tempiamų vežimų su savo žemės ūkio produktais skindavosi kelią į Kauną. Praėjusio šimtmečio gale (1897 m.) Veiveriuose buvo 921 gyventojas.

Pirmojo pasaulinio karo metais miestelis ir jo apylinkės labai nukentėjo nuo gaisrų, nes čia vyko kautynės. Artėjant frontui, gyventojai buvo evakavęsi. Nemažai žmonių buvo evakuota ir į Rusiją (Voronežo ir kt. 1918 m. buvo kuriamas valsčius ir vietinė savivaldybė. 1918 XI 25 sušauktame valsčiaus susirinkime dalyvavo iš 28 kaimų 40 atstovų. Aktyviausi savivaldybių kūrėjai dr. J. Kuklierius, dr. A. Skirpstūnas, K. Leketckas, K. Kaunas, A.

Veiverių valsčiaus viršaičiais (pirmininkais ir seniūnais) buvo M. Lukoševičius, M. Gustaitis, J. Blažaitis, J. Čibirka, L. Pačėsa, M. Andriušis, J. Jankauskas, J. Malonis, A. Vyšniauskas, V. Černiauskas, M. Morkienė-Kazlauskaitė, M. Liungienė, P. Lenčiauskas, M. Kleizienė, V. Ramanauskas. Valsčiaus centre buvo policijos nuovada ir daboklė. 1932 m. Savivaldybių žiniose randame, kad valsčiuje buvo - seniūnijų.

Pokario metais dėl deportacijų Sibiran ir kitų negandų miestelis buvo sumenkęs. 1959 m. Prieš karą miestelyje buvo nemažai krautuvių, keli mėsininkai, pieninė, dvi kalvės, Glambos paminklu dirbtuvė, vaistinė, paštas, Starkevičiaus motorinis malūnas. Visada dirbo daktaras. 1983 m. mietelyje gyveno 882 gyventojai.

1948 m. Veiveriuose buvo sukurtas Vinco Miskevičiaus- Kapsuko kolūkis. Pirmasis pirmininkas buvo V. Jankauskas, brigadininkas V. Liungas. Tuo metu Belevičiuose buvo sukurti du maži kolūkėliai - Belevičių ir Vinco Kudirkos. 1951 m. Visi trys kolūkiai buvo sujungti, ir bendras ūkis su centru Veiveriuose pavadintas „Stalino keliu”. Jam vadovauti pagal partijos nurodymą buvo atkelta ne žemės ūkio specialistė E. Draugelienė. Vėliau Veiverių kolūkio pirmininkais buvo V. Migauskas, R. Purvinskas, J. Žėglys, S. Gudynas, V. Gustainis, A. Stanevičius ir paskutinis nuo 1983 m. vadovavęs pirmininkas C. Jau nuo šio šimtmečio pradžios Veiveriuose ėmė kurtis įvairios organizacijos.

1905 m. buvo įkurtas blaivybės draugijos skyrius. Buvo choras. 1907 m. buvo suruoštas pirmasis lietuviškas vakaras. Seminarijoje buvo simfoninis orkestras. Nepriklausomybes metais aktyviai reiškėsi šaulių organizacija (vadovavo M. Lukoševičius). Buvo pastatyti nauji erdvūs kpt. P. 1940 m. Buvo baigta statyti 8 komplektų pradžios mokykla, kainavusi 250000 litų. J. Mokykloje veikė biblioteka. Prieš karą spaudą ypač religinę, aktyviai platino kunigai. Biblioteka veikė net vokiečių okupacijos metais.

Apie 1953-55 m. Mokiniai miestelio visuomenei statė pjeses, komedijas (1955m. K. Sajos „Lažybas”). Buvo vaidybai gabių mokinių ir vadovaujant mokytojui P. Varnui bei padedant Kauno Jaunimo teatrui, buvo pastatyta net operetė „Vestuvės Malinovkoje”. Apie 1979 m. susiburė pagyvenusių žmonių šokių kolektyvas. Jam vadovavo G. Naruševičiūtė, J. Keišmonienė, J. Beikauskienė. Aktyviausi dalyviai O. ir P. Krušinskai, A. Krasauskienė, R. Ermošenka, J. Jenkauskas, B. Žilinskaitė, G. Berezun, Z. Puišys, A. ir J. Krušinskai. Šiuo metu gyvuoja T. Žilinsko gimnazija, mokosi 300 mokinių (2014 m.).

Veiveriuose įsikūrė dar vienas kultūrinis židinys: Antano Kučingio meno mokykla, iš pradžių ji įsikūrė kukliose Starkevičiaus, buvusio malūno patalpose, dabar perkelta į senosios seminarijos patalpas. Mokosi 125 mokiniai (2014 m.), mokykloje dirba 20 pedagogų. Kai kurie mokiniai jau sėkmingai pasirodo ir respublikiniuose konkursuose. Šios mokyklos pirmasisi direktorius buvo Jonas Derbutis. Šiuo metu mokyklai vadovauja Mindaugas Labanauskas.

Gydytojo A. Urbanavičiaus rūpesčiu buvo pastatyta buvusios klebonijos priestatas kita tokia pat pastato dalis iš vakarų pusės. Taip atsirado pagrindinis ligoninės korpusas. Čia dirbant gyd. A. Urbanavičiui, kurį laiką buvo Kauno klinikų reabilitacijos skyrius. 1983 m pavyzdingai sutvarkytoje ligoninėje buvo 80 lovų. 1993 m. Šiuo metu veikia Veiverių pirminės sveikatos priežiūros centras, įsteigtas 1997 m. spalio 1 d. Prie jos 2012 12 31 prisirašę 1647 pacientai, iš jų 372 vaikų. Įstaigoje dirba 27 darbuotojai, iš jų 5 gydytojai, 4 bendrosios praktikos slaugytojos.

Veiveria, miestelis Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, 18 km į šiaurės vakarus nuo Prienų; seniūnijos, parapijos centras. Netoli Veiverių eina Via Baltica automobilių magistralė. Šv. Liudviko bažnyčia (1853; yra vertingų skulptūrų, tarp jų - Nukryžiuotasis 19 amžius). Pašto stoties pastatų kompleksas (19 a.): paštas, arklidė, ratinė. Paštas, pirminės sveikatos priežiūros centras, Tomo Žilinsko gimnazija (1918-25 progimnazija, 1925-52 gimnazija, 1952-2006 vidurinė mokykla), A. Kučingio meno mokykla, biblioteka (nuo 1941). Krašto istorijos atminties muziejus, partizano J. Lukšos ekspozicija (nuo 2008). Paminklai T. F. Žilinskui (pastatytas 1931, skulptorius A. Aleksandravičius), J. Lukšai-Daumantui (1996; autorius V. Cikana).

Minimi nuo 18 a. pradžios. Sparčiau ėmė augti 1815 pastačius pašto stotį prie Kauno-Varšuvos plento (uždaryta 1861, nutiesus Varšuvos-Sankt Peterburgo geležinkelį). 1818 pastatyta bažnyčia, 1822 buvo parapinė mokykla. 1863 apylinkėse veikė sukilėlių būrys, įvyko jo susirėmimų su Rusijos imperijos kariuomene. 1866 buvusios stoties patalpose įkurti pedagoginiai kursai (nuo 1872 Veiverių mokytojų seminarija) tapo lietuvybės židiniu (daugiausia mokytojo T. F. Žilinsko pastangomis). 1867-1950 Veiveriai buvo valsčiaus centras. 19 a. antroje pusėje veikė valdinė pradžios mokykla. Lietuvai atkūrus valstybę (1918) Veiveriuose veikė liaudies universitetas, paštas, vaistinė, kooperatyvas, pieninė, motorinis malūnas. Sovietų okupacijos metais Veiveriai buvo apylinkės centras, kolūkio centrinė gyvenvietė.

Lankytinos Vietos Veiverių Seniūnijoje

Veiverių Šv. Liudviko Bažnyčia

Pradžioje Veiveriuose apie 1782 metus buvo pastatyta koplyčia, o vėliau jos Aukštosios Fredos dvaro savininko Juozo Godlevskio paliepimu 1818 metais pastatoma pirmoji medinė bažnyčia. Šalia kiek vėliau buvo įkurta parapinė mokykla. Minima, kad 1853 metais tas pats Godlevskis pastatė kitą, dalinai iki šių dienų išlikusią bažnyčią. Bažnyčia pašventinama 1887 metais, o 1907 m. įsikuria „Žiburio“ draugijos skyrius ir biblioteka su skaitykla.

Deja, karai neaplenkė ir šios bažnyčios, Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo nuniokota, sugriauta didelė dalis bokšto. 1934 - 1935 m. kunigo Mykolo Krupavičiaus dėka baigta remontuoti nukentėjusi bažnyčia. Renovacijos metu atstatytas ir paaukštintas bokštas, pati bažnyčia padidinta, sutvirtintos jos lubos, sudėtos grindys ir viskas naujai išdažyta. Bažnyčia turinti Neorenesansinio stiliaus bruožų yra stačiakampio plano, halinė su bokštu.

Skriaudžių Šv. Lauryno Bažnyčia

Skriaudžių bažnyčios istorija ganėtinai panaši į daugelio mažesnių miestelių istorijas. Pirmiausia 1759 metais buvo pastatyta koplyčia, kurią fundavo Pilviškių seniūnas Mikalojus Chrapovickis. Koplyčia neturėjo jokio nuolatinio kunigo, kuris reguliariai laikytų joje mišias. 1778 m. įkuriama parapijai, o po to gana greitai apie 1802 metus pastatoma pirmoji medinė bažnyčia, tačiau po 10 metų ji sudega. Maždaug 1834 m. pastatoma dabartinė bažnyčia, kuri vėliau XIX a. pabaigoje kunigo M. Juodišio ir parapijiečių pagalba pertvarkoma ir padidinama. Šie darbai kainavo 12611 rublių.

Šilavoto bažnyčia daugiau nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, kuomet sudegė klebonija su ūkiniais pastatais, apardyti bažnyčios skliautai. Tiek po I tiek po II pasaulinių karų bažnyčia buvo remontuojam, atstatoma jai padaryta žala. Dabar stovinti bažnyčia yra dvibokštė, lotyniško kryžiaus plano, Neobarokinio stiliaus, tačiau kartu turinti ir Neorenesanso bruožų. Šventoriuje, apjuostame tvora su mūriniais stulpais, stovi medinė koplyčia.

Rimorystės Muziejus

Pirmasis muziejus buvo įkurtas 2006 metais, Veiverių bažnyčiai priklausančiame kluone. Muziejaus įkūrėjas ir puoselėtojas - buvęs ilgametis Veiverių parapijos klebonas Kazimieras Skučas. Suprastėjus pastato būklei 2020 metais ekspozicija perkelta į naujas patalpas. Kunigo K. Skučo giminaitė iš Amerikos Milda Skučaitė-Napjus finansavo naujo muziejaus pastato atsiradimą. Muziejus pavadintas gerbiamo klebono vardu taip įamžinant jį patį, jo nuveiktus darbus ir nuopelnus kraštui.

Kunigo K. Skučo dėka prikeltas jo pačio propaguotas pakinktų dirbėjų amatas, kuris Lietuvoje beveik išnykęs, bei išsaugota per daugelį metų surinkta unikali kolekcija. Naujojo muziejaus ekspozicijoje galite pamatyti: nemažai žirgo pakinktų, skambalų, balnų, bričkų, važių, karietų, bažnytinių rogių, rimoriaus darbo įrankių. Tarp jų - ir paties klebono K. Skučo restauruoti, siūti pakinktai ir kamanos, sutaisyti balnai, sumeistrautos brikos ir važiai.

Rimorystės muziejus įsikūręs šalia Veiverių Šv. +370 679 77017 (Sigitas Mieldažys).

Veiverių Krašto Istorijos Muziejus. Legendinio Partizano Juozo Lukšos-Daumanto Ekspozicija

Legendiniam Lietuvos partizanui Juozui Lukšai-Daumantui skirtoje ekspozicijoje atrasime įvairios medžiagos, dokumentų, nuotraukų, knygų, liudijančių jo didvyrišką auką Lietuvos vardan. Taip pat galime pamatyti vertingų daiktinių eksponatų: žmonos Nijolės Bražėnaitės-Lukšienės padovanotas paveikslėlis, kurį ji gavo dovanų iš savo vyro vestuvių proga, brolio Antano Lukšos dovanotas portretas, kuriame dailininkas Antanas Račas pavaizdavo J. Lukšą-Daumantą, Marijos Lisinskienės dovanotas dailininkės Magdalenos Stankūnienės triptikas „Partizanų motinos“.

Ekspozicijoje dar galime atrasti nemažai medžiagos ir eksponatų apie J. Lukšos-Daumanto bendražygį partizaną Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą. Šiame Prienų krašto muziejaus padalinyje ekspozicija įrengta 2008 metais, jos autorius dailininkas Artūras Kaminskas. Daug medžiagos ekspozicijai pateikė Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Prienų skyriaus pirmininkė Dalytė Raslavičienė.

Skriaudžių Buities Muziejus - Kalendorių Ekspozicija

Skriaudžių buities muziejus įkurtas ankstyvą 1967 m. pavasarį, kai į Kuprių kultūros namuose surengtą dailininko iš Vilniaus Boleslovo Motuzos dailės darbų parodą aplinkinių kaimų moterys sunešė daugiau kaip 100 savo rankdarbių - pirštinių, lovatiesių, staltiesių, kilimėlių ir kitokių įdomybių. Parodą apžiūrėję dailininkai gerai įvertino darbus ir paskatino Kuprių kultūros namų direktorių Steponą Jarošą prie kultūros namų įkurti etnografinį muziejų. Netrukus buvo surinkta keli tūkstančiai eksponatų. Surinktiems rankdarbiams eksponuoti buvo pastatyta dūminė stuba. Vėliau pastatyta kalvė ir mergaičių klėtelė.

1987 m. pastatai buvo pervežti į Skriaudžius ir prigludo prie Skriaudžių kanklių ansamblio įkūrėjo Prano Puskunigio sodybos. Ekspozicija šiuose pastatuose ir etnografinė dalis buvo sujungta ir pavadinta „Suvalkietiška sodyba-muziejus“. Muziejaus ekspozicija išdėstyta keturiuose pastatuose, priklausančiuose vienam ansambliui. Muziejaus rinkinį sudaro XVIII a., XIX a., XX a. daugiausia Suvalkijos regiono lietuvių naudoti buities daiktai, patalynė, audiniai, kalvystės, virtuvės, ūkio reikmenys.

Muziejuje taip pat veikė (šiuo metu neveikia, atsidarys naujose patalpose) kalendorių ekspozicija. Kalendorių kolekcijoje sukaupta per 8000 įvairių kalendorių daugiau nei iš 58 pasaulio valstybių. Seniausi buvusios ekspozicijos eksponatai - trys XIX a. kalendoriai (1848 m., 1849 m. ir 1864 metų). Buvo eksponuojami ir vienetiniais tiražais pagaminti kalendoriai, kurie gaminami tik kolekcijos papildymui.

Veiverių Skausmo Kalnelis Su Koplyčia

Skausmo kalnelis - įrengtas memorialas, skirtas Lietuvos partizanams atminti, o šalia jo stovi ir Skausmo kalnelio koplyčia. Kalnelyje buvo palaidota apie 80 žuvusių partizanų, kuriems atminti pastatyti kryžiai, koplytstulpiai, akmens paminklai. Ilgai nebuvo aišku, kur buvo užkasti ir Veiverių apylinkėse žuvusių partizanų kūnai. Tačiau buvo žinoma, kad kūnus sumesdavo į prie miestelio užsilikusius karo laikų apkasus.

Anot Veiverių gyventojo Cezaro Pacevičiaus, kuris prieš daug metų dirbo Veiveriuose kolūkio pirmininku, vienas kolūkio darbininkų, kuris anksčiau dirbo milicijoje, prasitarė, jog partizanų kūnai buvo sumesti į karo apkasus ir užversti. Nurodytoje teritorijoje buvo rasti 8 žmonių palaikai, o vėliau čia buvo perlaidoti ir kitų Veiverių apylinkėse žuvusių partizanų palaikai taip gimė Skausmo kalnelis.

Skausmo kalnelio koplyčia įdomi tuo, kad jos rūsyje yra įrengtas imitacinis partizanų bunkeris. Taip pat joje yra nedidelis altorėlis, kad šioje vietoje būtų galima laikyti Šv. Mišias. 2018 metų rudenį buvo iškilmingai paminėta Veiverių skausmo kalnelio 30 metų sukaktis, pašventinta memorialinė lenta Tauro apygardos partizanams. Partizanų bunkeris po koplyčia įrengtas ir sutvarkytas remiantis istoriniu partizanų Birutės rinktinės štabo bunkerio prototipu, kurį prieš išvykstant į Vakarus įrengė partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas.

Imitaciniame bunkeryje įrengta nedidelė ekspozicija, kuri atspindi pokario rezistencinio judėjimo dalyvių veiklą: keli suolai pasieniuose, stalas, karo metų rašomoji mašinėlė, žibalinė lempa (originalūs daiktai sunaikinti susprogdinus bunkerį).

Veiverių valsčiaus viršaičiai:

tags: #butai #veiveriuose #mieste