Joninės, taip pat dar žinoma kaip Rasos šventė, nuo seno lietuvių švenčiama birželio 24-ąją - ilgiausią metų dieną. Joninės - trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos šventė, švenčiama naktį iš birželio 23 į 24 d. Ši šventė Lietuvoje siejama su Rasos švente (dar vadinta daugiskaitą reiškiančiu žodžiu Rasos, taip pat Kupolės, Saulės, Krešės), po krikšto ji prilyginta šv. Jono Krikštytojo gimimo dienai. Ši šventė kupina senųjų baltų tikėjimų, mistikos ir gamtos garbinimo elementų. Joninės - tai vasaros saulėgrįžos šventė, žyminti astronominės vasaros pradžią. Senovės lietuviai tikėjo, kad šiuo metu gamta yra kupina ypatingos galios, o riba tarp žmonių ir pomirtinio pasaulio - plonesnė.
Istorija ir Kilmė
Pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose Joninės Lietuvoje paminėtos XIV amžiuje, tačiau jos ištakos siejamos su pagonybe. Senovės lietuviai ilgiausią metų dieną - vasaros saulėgrįžą arba vidurvasarį - švęsdavo kaip Rasos šventę, kurią atėjus krikščionybei imta tapanti su Joninių švente. Dėl to iki šių dienų yra priimta Jonines švęsti šv. Joninės pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtos 1372 Varmės vyskupo Henriko II rašte, draudžiama jas švęsti „senoviškai“.
Lietuviškoji Wolfenbütelio postilė 1573 mini kupolėmis vadintą žolių rinkimą. Casparas Hennenbergeris Didžiųjų Prūsijos žemėlapių paaiškinime (1595) aprašo „velnišką šv. Jono vakarą, kuriam daugelis iš valdžios pritaria, o ir kunigai už tai nebaudžia“. Anot jo, šventės išvakarėse apsaugai nuo raganų trobesių durys, vartai, gyvulių išgenų tvoros apkaišomos dilgėlių ir kitokių žolių puokštėmis, kūrenami laužai „ten, kur tais metais gins karves į ganyklą“.
Baltų kraštuose ši šventė (Latvijoje vadinama Lyguo) žinoma nuo 14 a. (1372 minima Varmės vyskupo Henriko II rašte, 1573 - Wolfenbüttelio postilėje, 1595 - C. Hennenbergerio, 1690 - M. Pretorijaus, 1702 - J. A. von Brando veikaluose), iki krikščionybės įvedimo buvo vadinamos Kupolėmis, arba Rasomis, ir buvo švenčiamos visą trečiąją birželio dekadą.
Pagrindiniai Simboliai ir Tradicijos
- Laužai: Viena iš svarbiausių Joninių tradicijų - laužų kūrenimas. Saulėlydžiu ant kalnų sukraunami laužai, kurie simbolizuoja saulės šviesą ir atbaido piktąsias dvasias. Vėlai vakare buvo įkuriami laužai, garbinama šildanti ir sauganti ugnis. Vienas pagrindinių Joninių simbolių - kūrenamas laužas. Nes tokiu būdu laužo šviesa nubaidydavo visas raganas, piktosios dvasios ir kiti negerumai. Buvo/yra tikima, jog ugnis apskritai yra šventa, mat šalia jos (laužo) gali išsipildyti slapčiausi norai, didžiausios svajonės. Ugnis nubaido tai, kas neigiama ir apvalo žmonių sielas, mintis.
- Vainikai: Merginos pina iš įvairių žolynų vainikus ir leidžia juos pasroviui upe ar ežere. Vainiko plaukimo kryptis būdavo siejama su būsima meile ir santuoka. Netekėjusios merginos šį vakarą apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų. Vainiką jos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų. Vainikas neturi nei pradžios, nei pabaigos, tad tai amžinybės simbolis, sietas, visų pirma, su santuoka. Merginos kruopščiai ir su meile pindavo vainikus iš ramunių, dobilų, smilgų, jonažolių. Pasipuošusios jais jos būdavo visą Joninių naktį, o vaikinai stengdavosi juos pavogti. Vėliau merginos juos paleisdavo į upę, su degančiomis žvakutėmis.
- Paparčio žiedas: Taip pat būdavo tikima paparčio žiedo magiška galia - tas, kas jį surasdavo, įgydavo laimę ir turtus. Iki mūsų laikų geriausiai žinomas ir per Jonines magiškų galių įgaunantis bei pražystantis papartis. Mūsų protėviai taip pat eidavo ieškoti paparčio žiedo. Lietuviai nuo seno jo eidavo ieškoti vidurnaktį. Buvo manoma, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu - gali girdėti kitų žmonių mintis, todėl žino visas jų paslaptis; supranta paukščių kalbą.
- Kupolės: Šventės išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį buvo renkamos žolelės, tai vadinama kupoliavimu (kupolė yra surinkti žolynai). Birželio 24 d. išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles, nes tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydymo galių. Vėliau iš žolelių verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki.
- Rasa: Manyta, kad šią naktį stebuklinga ir rasa. Jos surinkus reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos, pabarstyti į daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės.
Apeigos ir Būrimai
Joninių metu būdavo atliekamos įvairios apeigos ir būrimai. Peršokant laužą buvo siekiama apsaugos nuo negandų, o iš ugnies kibirkščių būdavo spėjama apie ateitį. Žinoma, būtina ir per laužą peršokti. Šią naktį buvo garbinama saulė. Jai dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti.
| Simbolis | Reikšmė |
|---|---|
| Vartai | Papuošiami augalais, gėlėmis ir žolynais, statomi šventės prieigose |
| Vainikas | Amžinybės simbolis, sietas su santuoka |
| Laužas | Saulės šviesa, apsauga nuo piktųjų dvasių |
Joninės Šiandien
Joninės ir šiandien išlieka gyva ir populiari šventė Lietuvoje. Nors kai kurie papročiai kiek pakito, tačiau laužų kūrenimas, vainikų pynimas, liaudiškos muzikos ir šokių garsai išlieka neatsiejama šios magiškos šventės dalimi. Nuo 2003 metų ši diena oficialiai tapo nedarbo, todėl daugelis žmonių gali pasinerti į šventines pramogas, mėgautis vasaros vakarais bei bendrauti su artimaisiais. Joninės - viena smagiausių ir gražiausių vasaros švenčių, išsaugojusi gausybę senoviškų tradicijų bei pagoniškos simbolikos.
Šiuolaikiniai, ypač miestuose gyvenantys žmonės, tikrai neturi galimybės laikytis visų senųjų Joninių tradicijų. Juk retas turi karvių, kurias galima suginus į tvartą saugoti nuo raganų... Joninės taip pat puiki proga supažindinti vaikus su gamta, parodyti jiems skirtingus augalus ir vaistažoles, papasakoti, kodėl žmonės jas renka, nuo kokių ligų jos padeda.
Šventimo būdai skirtingi ir šiandien - vieni renkasi šiuolaikišką koncertą su žaidimais, linksmybėmis ir šokiais. Kiti, tuo tarpu, ieško vietų, kur Joninės būtų švenčiamos pagal senąsias tradicijas ir papročius.
Jei norite, kad šiais metais Joninės būtų kupinos tradicinės simbolikos, su draugais ar šeimos nariais suplanuokite poilsį prie ežero. Čia tikrai atrasite jums tinkamų vietovių, kuriose galėsite patirti nuostabią Joninių šventę po žvaigždėtu dangumi. Užsikurkite Joninių laužą tam skirtose laužavietėse, susipinkite vainikus ar net pabandykite atrasti paparčio žiedą! Šventiškumo suteiks įvairūs žaidimai, burtai ar apeigos, pasitelkiant vandenį, ugnį, augmeniją, o taip pat dainos, šokiai prie laužo.